Maksimalistė Mada

Spalio 12, 2022. tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Rodos, kad dizainerės, menininkės Katrinos Knizikevičiūtės savita siurrealistinė estetika liejasi prie ko ji beprisiliestų – tiek prekės ženklo „Bajoras Bespoke“ kuriamų drabužių, tiek Magritte’o ar Dali paveikslus primenančių erdvių, tiek kasdienių jos pačios įvaizdžių. Nekantru pamatyti, kokiomis idėjomis šįkart nustebins naujausias merginos projektas „Bajoras Home“ – kolekcinės molio skulptūros, aliejiniais dažais tapyti paveikslai ir rankų darbo vilnos kilimai.
Londone praleidau septynerius metus. Studijavau, dirbau, ieškojau savęs kaip žmogaus ir kaip menininkės. Kai pasaulį užklupo COVID-19 ir dienos megapolyje tapo lėtesnės, parvykau į Lietuvą, kad galėčiau daugiau laiko praleisti gamtoje. Vos sugrįžusi nuskubėjau į Preilą ir ten praleidau savo pirmuosius mėnesius. Kol pasaulis nerimavo dėl greitai pakitusios situacijos, aš sėdėjau sename raudoname žvejų namelyje, mėgavausi ramybe ir supratau, kad gyvenimas suteikė šansą keistis. 

Visada mėgau giliau panarplioti priežastis ir reikšmes, tad labai greitai šį etapą sau paaiškinau kaip 7 metų laikotarpį – sakoma, kad tiek planetų judėjimo krypčių kaita, tiek mūsų ląstelių atsinaujinimas vyksta kas septynerius metus ir yra susijęs su mūsų gyvenimais bei psichologine raida. Būdama Preiloje nusprendžiau, kad atėjo laikas naujam etapui, tad atsisveikinau su Londonu, kurį taip mylėjau, ir persikėliau į Lietuvą. Niekada nesijaučiau laimingesnė, nei esu dabar. Jaučiu, kad turiu daugiau laiko savoms mintims, tikslams ir dar didesniems projektams. 

Ieškodama patalpų namams ir savo studijai žvalgiausi tik į senus namus. Save įsivaizdavau kuriančią ir gyvenančią istorijos persmelktoje aplinkoje. Šis namas skaičiuoja jau 120 metų. Čia daug istorinio paveldo detalių: akį traukia senos durys, gipsiniai akcentai ant lubų ir sienų. Pačios patalpos tikrai buvo kritinės būklės – sienos kreivos net 20 cm, lubos ir grindys suskilinėję. Čia įsikurti prireikė labai daug darbo, bet nė sekundės nedvejojau. Savo kūrybos vietos norėjau visiškai autentiškos ir atspindinčios mane, todėl tikėjau, kad šis būdas – vienintelis rezultatui pasiekti. 

 Į kiekvieną kambarį ir net mažiausią kampelį stengiuosi žiūrėti kaip į atskirą lokaciją ar meno kūrinį. Norėjau, kad visa erdvė teiktų siurrealistinį jausmą. Kad būdamas čia jaustumeisi kaip paveikslo, filmo ar apskritai kitokios, neapibrėžtos realybės dalis. Kad erdvė įkvėptų tave būti laisvą. Gali pasirodyti keista, bet mano didžiausios inspiracijos buvo spalvos ir jų deriniai, kuriuos galima rasti gamtoje, ir skirtingos pasaulio kultūros.

Mano gyvenimo filosofija – gyventi laisvai, svajoti ir atsidavus svajonėmis jas versti realybe
Vizualizacijų atspirties tašku tapo dvi spalvos – žalios žolės ir dangaus mėlynumo. Nusipiešiau žalią spintą, kurioje planavau krauti knygas ir audinius, – nusprendžiau ją statyti pagrindiniame kambaryje, kurį nudažiau mėlynai. Ieškodama klasikos balanso, pasirinkau ąžuolines prancūziškos eglutės grindis. Virtuvės zonai parinkau monochrominę tamsesnės turkio spalvos vizualizaciją, todėl tiek sienas, tiek baldus ir duris dažiau ta pačia spalva, tokiu būdu padidindama erdvę. Turkio spalva leidžia dominuoti ir kitoms maisto paletės spalvoms. 

Vonios kambarį padiktavo šachmatinės grindys. Pats kambarys labai nedidelis, tačiau tokiomis pat aukštomis lubomis, todėl nusprendžiau nebandyti jo platinti, o dar labiau prailginti – sienoms pasirinkau pailgas plyteles ir jas klijavau vertikaliai. Kriauklė puošta tradicine kinų tapyba. Vonios spintelės spalvą rinkausi pagal kriauklės detalių atspalvius – supratau, kad raudona atliks kambario „židinio“ ir šviesos funkciją. Poilsio kambarį-miegamąjį kartu su rūbine palikau baltus. 

 Daiktų, kurie užpildytų erdvę, daugiausiai ieškau antikvariatuose. Iš jų, pavyzdžiui, atkeliavo visi studijoje esantys šviestuvai. Spintos rankenėlės – iš Didžiosios Britanijos, o porcelianines lėkštes praėjusiais metais tempiausi tiesiai iš Brazilijos. Kartais pasiseka ir Lietuvos interjero dizaino parduotuvėse, toks laimikis – mano mylima garstyčių spalvos sofa. 

 Kalbant apie estetiką, esu perfekcionistė, todėl kiekvieno daikto atspalvis ir forma labai svarbu mano ramybei. Pastaruoju metu labai erzino balti jungikliai ir rozetės – radau nerealias rankų darbo porcelianines rozetes iš „Katy Paty“. Tikiu, kad visas grožis slypi mažiausiose detalėse. 

 Taip pat šiais metais įgyvendinsiu savo naują meninį projektą – pradedu kurti „Bajoras Home“, kuris susidės iš kolekcinių lipdytų molio skulptūrų, aliejiniais dažais tapytų paveikslų ir rankų darbo vilnos kilimų.

Mano gyvenimo filosofija – gyventi laisvai, svajoti ir atsidavus svajonėmis jas versti realybe. Neprarasti žaismingo požiūrio į gyvenimą ir nieko per daug nesureikšminti. Į taisykles žiūrėti kaip į pasiūlymą, ne prievolę. O kalbant apie stiliaus taisykles (žinoma, išskyrus aprangos kodus, kurių laikytis yra etiketo ir pagarbos ženklas) – man visada šypseną kelia stiliaus kritikai, leidžiantys sau kritikuoti kitų aprangą. Tikiu, kad žmogus turi leisti sau eksperimentuoti ir rengtis visiškai taip, kaip pats nori, o kritikas, kurio nuomonės niekas neklausia, man atrodo kaip paviršutiniškas, savo skonį ir estetiką pernelyg sureikšminęs žmogus. 

Mes gimstame nuogi ir galime išmėginti kokią tik norime antrąją odą. Kiekvienas esame lyg gyvūnas-transformeris. Suprantu, kad ilgą laiką žmonija gyveno stereotipų pasaulyje, kad apranga ilgą laiką buvo ir iki šiol vis dar yra statuso ženklas. Bet tikiu, kad po truputį žengiame individualios saviraiškos ir, tikiuosi, mažiau rimtu keliu. 

 Apie visa tai ir dar daugiau kalba „Bajoras“. Pradedant nuo vardo, kuris yra lyg alegorija, žyminti visai kitokią idėją, nei iš pradžių galėtų pasirodyti. Tai laisvas, psichologiškai gilus, klouniškai linksmas personažas su rimtu „Bajoro“ vardu, gyvenantis siurrealistiniame pasakų pasaulyje, apsirengęs prabangių audinių spalvotais rūbais. Paprasčiau sakant – tai gilus žmogus, vertinantis ilgaamžiškumą, meną, bet leidžiantis sau gyventi ir tuo džiaugtis. 

 Negalėčiau išskirti vienos ar net kelių ikoniškai besirengiančių asmenybių ar menininkų, kurie mane įkvepia. Žmonių, kurie suteikia mano kūrybinei ir estetinei sielai pasitenkinimo, yra tikrai daug. Tačiau pagal požiūrį į gyvenimą, meną ir stilių save priskirčiau prie siurrealistų ideologijos. Esu tikra, kad pasąmonėje slypi tikrieji mes, o sujungę pasąmonę su sąmone gauname visa apimančią realybę. Šiomis idėjomis ir gyvenu, ir kuriu.

Beveik prieš 10 metų baigiau dailės mokyklą, kur gavau visus pagrindus, tačiau iškart išvykau į Londoną studijuoti mados dizaino, o tapyba tapo labai reta pramoga – per septynerius metus nutapiau tik du paveikslus. Grįžusi gyventi į Lietuvą atradau daugiau laisvo laiko kūrybai ir galėjau ja patogiai užsiimti gamtoje. Per pastaruosius dvejus metus nutapiau vienuolika paveikslų, iš kurių dešimt jau paliko mano namus, o tą vienuoliktąjį tapiau sau ir nusprendžiau niekada neparduoti. 

Visada svajojau, kad pusę savo gyvenimo dirbsiu mados industrijoje, o kai jau „galėsiu sau leisti“ – išvyksiu gyventi į kalnus ir tapysiu. Mano svajonė mane pasivijo anksčiau: taip gyvenu jau dabar, tik tapyti išvykstu ne į kalnus, o prie Baltijos jūros ar Atlanto vandenyno. Tapyba man yra it meditacija, vizualinis dienoraštis. Dar viena ekspresijos forma, leidžianti atsiverti pasauliui. Be jos jau neįsivaizduoju savo gyvenimo. 

 Nesuklystumėte mane pavadinę stiliaus ir gyvenimo maksimaliste. Nematau tikslo ar malonumo save stabdyti, iš gyvenimo norėti ir tikėtis mažiau, nei jis iš tiesų gali duoti. Kiekvienas renkamės, kokį gyvenimą norime gyventi. Priežasčių „kodėl ne man, kodėl ne aš, kodėl ne dabar“ galime prisimąstyti kiekvienas ir dažnai nė nesuprantame, kad taip neleidžiame sau ir paprasčiausių dalykų. Be reikalo! Tikiu, kad kiekviena mintis realizuojasi, o savo realybę valdome tik patys.

Mano stilius visapusiškai priklauso nuo mano nuotaikos, tačiau tai nereiškia, kad kai jaučiuosi blogai, rengiuosi atmestinai. Greičiau atvirkščiai – puošiuosi ir pasidažau lūpas raudonai net sėdėdama namuose. Savo nuotaikas galėčiau apibūdinti it personažus: vieną dieną esu seksuali moteris, kitą – dvilytis dendis, klounas ar keliautojas, ką tik parvykęs iš safario. Nenoriu savęs sprausti į vieno stiliaus rėmus ir riboti savo pačios sprendimų. 

Geriausiai jaučiuosi vilkėdama kostiumą, marškinius, dėvėdama skrybėlę ir rankoje laikydama dekoratyvinę vaikščiojimo lazdą. Derinį formuoju nuo specifinio daikto, kurį noriu tą dieną dėvėti, o visa kita jau statau aplink jį. 

Labai mėgstu kostiumus, kostiumėlius bei derinius, neretai vadinamus pižamomis. Jų pilna mano spinta. Mėgstu juvelyriką su išliekamąja verte, natūraliais akmenimis. Taip pat kitokius, keistus meniškai vertingus aksesuarus. Perliukų ieškau antikvarinėse papuošalų parduotuvėse ir pas underground dizainerius. Esu prieraiši, ir ne tik daiktams. Manau, kad jie turi sentimentalios svarbos, kuri veikia kaip tam tikro laikotarpio ar momento priminimas. Šiuo metu ieškau tobulo žiedo. 

 Stilingas žmogus man yra žmogus, mokantis gyventi. Atvirumas yra labiausiai iš vidaus puošianti savybė. Būdamas atviras geriausiai leidi kitam žmogui pažinti tavo vidų.
Parašyti