Meno įtaka mūsų emocijoms  Menas

Lapkričio 6, 2021. tekstas: Gedvilė Bunikytė, nuotraukos: Gedvilės Bunikytės asmeninis archyvas
Jausti, išjausti, įkūnyti patirtį vis dažniau tampa retenybe. Esame be galo užsiėmę, turime daug ką nuveikti, planuojame kitą momentą, ignoruodami šį, kuriame esame. Siekiame daugiau: daugiau patirčių, daugiau žinių, daugiau stimuliacijos visiems pojūčiams. Randame be galo daug būdų, kaip judėti į priekį, kaip neišgyventi skausmo, liūdesio, sielvarto, baimės. Bet kokiu būdu vengiame vadinamų nemalonių emocijų. Stumiame viską gilyn, liekame vis tylesni, mažiau jautrūs, o galiausiai ir visai sustingę. Einame per dienas stiprūs, apsiginklavę nejautimu. Ir tokie gal pusiau, o gal jau visai numirę. Beviltiškai bandome viską, kas sukeltų pojūčius, viską, kas patvirtintų, kad esame gyvi, vis daugiau ir daugiau krauname tai ant viršaus, bet gilumos nepasiekiame. Tuščia erdvė tik didėja, o mes jaučiamės sunkūs, apkrauti, bet išbadėję. 
Būnant su meno kūriniu tyliai, nuoširdžiai, dažnai sunku reikšmę ir buseną nusakyti žodžiais, bet jei būsime atviri, jautrūs, pajusime sustiprintą gyvybės jausmą. Kažkas pradeda judėti, gynybinės struktūros klibėti, kažkas mumyse nori būti pamatyta ir patirta. Ir priklausomai, kiek mes turime drąsos, kiek pasiruošę padidinti savo pojūčių konteinerį, kiek pasiruošę eiti į nežinomybę, tiek pradedame kažką jausti. Baisu, nes jaučiant kažką atsiranda galimybė pajusti viską. Nekontroliuojant, neteisiant, nesmerkiant atidaryti vartus į jausmų pasaulį - ar esi tam pasiruošęs? Tai didelė atsakomybė. Pajusti viską. 

Užlieja lavina, griūtis, atrodo, kad tuoj paskęsime, gal net neišgyvensime. Tada įvyksta kažkas tokio stebuklingo, tame lūžyje, toje baimėje, kad bus per daug, tokioje, galbūt, net laikinoje psichologinėje mirtyje mes padidėjame, išsiplečiame, atsiskleidžiame, įkūnijame - įsileidžiame gyvenimą. Mes tampame gyvi - atsakomybė pavirto didžiausiu galimu apdovanojimu - gyvenimu. 

Mes negalime į gyvenima rasti kelio galvodami, tik mintyse kurdami jo hologramą. Gyvenimas turi būti išgyvenamas visoje mūsų esybėje, kūne, sieloje. Leidžiant gyvenimo energijai tekėti per save, leidžiant jai mus maitinti, vesti į gyvenimo kelionę. 
Kitą kartą, kai būsi su meno kūriniu, paklausk savęs ne tik, ką tai reiškia, ką aš galvoju ar jaučiu, bet ko aš šiuo metu nenoriu jausti. Leisk darbui pabūti tavo portalu į save, generatoriumi, transformatoriumi, nunešti į erdves ir gelmes, kur, galbūt, baisu eiti. Pereiti nuo busenos aš galvoju - iki - o kas daugiau - kas aš, kai negalvoju - kas aš? Kas Aš? 
Teksto autorė - menininkė Gedvilė Bunikytė.
Gedvilės darbus rasite www.studiogedvile.com portale.
Parašyti