Miško traukinių uostas Pokalbiai
Sausio 17, 2018. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Autostopu apkeliavęs visą pasaulį Šarūnas Savickas vieną dieną išlipo Švenčionėlių geležinkelio stotyje. Jausmas, kad tai vieta, kurioje turėtų apsistoti ilgam, buvo toks stiprus, jog po medaus mėnesio Šarūnas čia atsivežė žmoną, architektę Mariją ir jiedu drauge pradėjo kurti partizanišką kūrybininkų bendruomenę. Nereikėjo nė metų, kad apie „Miško uostą“ sužinotų žmonės, ir užtenka tik akimirkos, kad suprastum – norėsi grįžti į vietą, kur prasilenkia traukiniai.
Sunku apie juos pasakoti. Išvis nežinau, ar įmanoma perteikti jausmą, kuris vos vos daugiau nei prieš metus apsigyveno iš raudonų prancūziškų plytų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sumūrytame Švenčionėlių geležinkelio stoties pastate. Tai, ką pasakojo jo gyventojai – „Šiltos šiaurės“ architektė Marija Savickienė ir jos vyras, interaktyvių interneto sprendimų kūrėjas, keliautojas Šarūnas Savickas, visiškai susuko galvą. Grįždama iš Švenčionėlių, galvojau apie tai, kad patirtys, pamokos, žinios ir pojūčiai neturi ribų. Jei tik nestabdai jų savo galvoje, jei priimi – nuvilnija tolyn, pasiekia net ir labiausiai surambėjusias širdis.
Šarūnas su Marija man pasakojo tokią istoriją: į Švenčionėlius, savo tėvų namus, baigęs karjerą grįžo gyventi vienas baleto šokėjas. Po Vilniaus operos ir baleto teatro scenos, po Maskvos ir gastrolių po pasaulį prie Labanoro girios prisiglaudę Švenčionėliai jam tapo liūdesio ir sudužusių svajonių vieta. Alkoholis spalvas dar sutirštino. Kai Marija ir Šarūnas jį sutiko, artistas siaubingai gėrė, išgėręs pasakodavo teatro istorijas. Kartą Šarūnui išsprūdo: „Bet koks tu buvai kietas, juk šokai vienoje scenoje su Maja Pliseckaja, pažįsti Rostropovičių!“ „Tu tikrai taip galvoji?“ – dar perklausė Šarūno artistas. Šiandien jis alkoholį pamiršęs ir, kai reikia, padeda Šarūnui ir Marijai priimti svečius ir pasakoja jiems apie Švenčionėlius.
„Ar galima pas jus į svečius?“ – kokius keturis kartus per dieną atvykėlių klausia vietos vaikai. Jie nemoka sveikintis prie durų ir kada tik panorėję svetimuose namuose gali nuvirsti į lovą. Praėjusią vasarą Marija juos susisodino į automobilį ir išvežė į stovyklą Vytauto V. Landsbergio sodyboje. Po savaitės išgirdo pro atvirus langus: „O dabar sėdam į ratą...“ „Švenčionėliuose šitie vaikai atrodo kaip vaikai, tačiau patekę į kitą aplinką jie sutrinka – žmonės ne visada elgiasi taip, kaip įprasta jų kasdienybėje“, – pasakoja Marija.
Visą istoriją skaitykite sausio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (16 p.)