Monikos nerimo dienos Pokalbiai

Rugsėjo 1, 2022. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Taip ir žinojau, kad ji laimės. Nes nuoširdumas pralaimėti negali. Labiausiai už viską norėčiau jos klausyti pritemdytame bare, kur šnara juodos šilkinės suknelės, sklaidosi rytietiški kvepalai, kyla cigarų dūmai ir krištolo taurėse teliūskuoja auksinis gėrimas. Monika Liu yra ne iš šio amžiaus – ir kartu labai iš šio. Argi toks derinys gali nežavėti? 
‒ Monika, greičiausiai aš klystu, bet vis tiek klausiu – atrodai labiau laiminga nei ne?   

– Na, tikrai – vien rožinėmis spalvomis savo gyvenimo nedažyčiau. Būta visokių situacijų, išgyvenimų ir patirčių, būta akimirkų, kai galvojau, kad štai, turbūt viskas, daugiau niekada niekada nesijausiu gerai, bet praeina ir pozityvas mane nuneša. Vis dėlto geri dalykai kuria didžiausią mano gyvenimo srovę.  


‒ Kas tau paklojo pozityvumo pagrindus? Į ką atsiremi, kai sunku?  

– Saugumo zoną turėti nepaprastai svarbu. Ir ja dažniausiai tampa šeima. Mūsų interviu gali būti labai nuobodus, nes man atrodo, kad patys banaliausi dalykai ir yra patys svarbiausi.  


‒ Aš taip visada sakau... 

– Jie nuobodūs, bet amžini. Ir netgi dabar, kai man jau daug metų, vos tik pasijaučiu labiau pažeidžiama, iškart noriu sugrįžti pas tėvus ir įsirausti į vaikiškus patalus. Man 33-eji, bet kai miegu pas mamą, ant mano patalų šokinėja zuikučiai ir princesės. Žinau, man jau laikas kurti savo saugumo zoną, nes vos tik pagalvoju, kad kada nors neliks mano tėvų, apima siaubas. Tėvų netektis nuo mažens man buvo pats baisiausias galintis nutikti dalykas. 

Pamenu, kai pirmą kartą pasirodžiau „Eurovizijos“ konkurso atrankoje ir išgirdau daugybę komplimentų, man pasidarė baisu: visi sako „lyderė, lyderė“, o kas, jei laimėsiu? Ar man tai svarbu? Saugumo jausmas – svarbiau. Man patinka televizija, pramogų verslas, patinka scena, joje gerai jaučiuosi, bet viešumas nelabai patinka, man geriausia miške su savo šeima, šunimis, katėmis ir užklystančiais gyvūnais. Aš turiu jaustis saugi ir man pririekė laiko, kad tai išsiaiškinčiau. Ir terapijos.
– Užaugai Klaipėdoje, kaip prisimeni savo vaikystės miestą?  

– Augau labai nesaugiame rajone, prie žvejybos laivų uosto – rybporto. Šalia – jūreivių ir prostitučių salonas, kasdien – nusikaltimai, heroinas. Kiekvieną kartą, kai grįždavau namo, bijodavau žengti į laiptinę. Rodos, dabar matau: iš kalėjimo grįžęs kaimynas su kirviu vaikosi mano tėtį ir šaukia: „Ja tibia ubju, ja tibia ubju“ (aš tave užmušiu, aš tave užmušiu, – rus.) Arba grįžti iš mokyklos, brolis vagį sugavęs laiko – dviračius norėjo pavogti. Mūsų kieme nušovė brolio trenerį, aš nuolat bijodavau, kad brolio nepapjautų. Pamenu, kai jis grįždavo namo vakarais, mama tikrindavo jo venas, ar nesibado. Ir nebūdavo nieko baisiau nei skambutis į duris. Drebančia širdimi bėgdavau žiūrėti pro akutę, ar vėl nenutiko kas blogo. 

Kai buvau penkerių, tėtis išvažiavo dirbti į Vilnių, mes likome su mama. Miegodavau su ja, prie lovos turėjome pasidėjusios tokį ilgą pagalį, juo baidydavome žiurkes, kurios kažkokiu būdu įsigaudavo į mūsų butą. Esu girdėjusi, kaip pacai pjaunasi virtuvėje. O kartą mama vos nenumirė, radau ją namuose nualpusią ir tai mane labai išgąsdino, su broliu iškvietėme greitąją pagalbą, jos laukdama palindau po lova. Iš ten stebėjau, kaip skirtingais batais avintys medikai išsiveža mamą. Tada nežinojau, kad nematysiu jos beveik pusantro mėnesio.  

Nuo tada, matyt, mano viduje radosi didžiulė baimė prarasti tėvus. Man atrodė, kad jei tėvų neliks, man bus šakės! Turiu nežmonišką tėvų mirties baimę, negaliu, nemoku su ja kovoti. Būna, pabundu naktį ir galvoju, ar jiems viskas gerai, aš neištiko koks širdies priepuolis.  Savaitgaliais tėtis grįždavo namo, jo automobilio garsas buvo mieliausias pasaulyje. Šiandien vis pagalvoju, kad tas atskiras tėvų gyvenimas buvo jų sėkmingos santuokos receptas. Šiandien jiems – 64-eri, jie kasdien pykstasi, bet labai laimingai gyvena.  

Visada žinojau, kad mūsų namuose man nieko blogo negali nutikti. Ir jei esame visi kartu, durys uždarytos, užremtos plyta, tai viskas – čia mūsų saugi zona.  

Manyje nerimo yra labai daug, jis turi daug pavidalų, kurie išnyra pačiu netinkamiausiu momentu. Ir tada sureaguoja kūnas.  


‒ Ir vis dėlto, nerimas tau nesutrukdė leistis į gyvenimo nuotykius ir įvairiausias patirtis?  

– Tėtis mane vadindavo bajaka. Nes aš visada bijau, bet darau. „Jeigu bijai, nedaryk, o jeigu darai – nebijok“, – sakydavo jis. Matyt, vis tiek esu drąsi ir mano gyvenimo filosofija persipynusi su mirtimi: jei vieną dieną vis tiek numirsim, tai reikia paspausti gazą. Ir pramuša noras patirti, noras išmokti, sužinoti. Esu smalsi, bet kažkokiu būdu mokėjau save saugoti – neįsisukau į vakarėlius, narkotikus, alkoholį. Visą laiką jausdavau: jei noriu pažinti pasaulį, turiu būti žvali. Nuo vaikystės mano organizme padidėjęs kortizolio ir adrenalino kiekis, man nuolat atrodo, kad rytoj viskas gali baigtis, todėl šiandien reikia daryti – dainuoti, skristi į Ameriką. Sprendimus aš priimu labai greitai.  


‒ Panašu, tau nėra labai paprasta gyventi. Ypač dabar, kai laikai tokie neramūs, gąsdinantys... O gal tau išoriniai dalykai rūpi mažiau nei vidiniai?  

– Kovoti su savo vidaus demonais ir nerimu aš turiu galios. Užtat ir kapstau juos, nes jie nuo manęs priklauso, o tai, kas vyksta pasaulyje, nepriklauso. Kad ir kaip stengčiausi, to nepakeisiu. Nei pandemijos, nei karo. Per karantiną man nebuvo lengvas laikas, realybė mano viduje susipainiojo su aplinkos realybe, nebesupratau, kas vyksta, ir galiausiai atsidūriau psichiatro kabinete. Patikėkit, nebuvo labai romantiška nuolat jaustis taip, tarsi gyventumei sapne. Šiandien esu sau įkalusi į galvą: kas nuo manęs nepriklauso, nuo manęs nepriklauso. Toks bunkeris galvoje labai padeda. 
‒ O iš kur, Monika, tavasis kūrybingumas? Kas jį užaugino?  

– Gal tas pats nerimas... Nes man kūrybingumas yra mano būdas būti. Aš žinau, kad jaučiu daug, tą prieš ketverius metus pasakiau ir savo psichoterapeutei. Sakau, atėjau suprasti savo emocijų, nes jaučiu daugybę dalykų, mano kūnas sako, kad daug visko vyksta, bet aš negaliu to įvardinti, net negaliu pasakyti, kad pykstu. Vaikystėje su jausmais susidoroti padėdavo kūrybos procesai, dažniausiai – piešimas. Ir dabar piešiu, veriu karoliukus, tai man padeda susivaldyti, nukreipti mintis. Ir kai kuriu muziką, juk irgi grįžtu į vaiko būseną. Neturiu jokių išankstinių lūkesčių. Ir galiu duoti jums nukirsti visas galūnes – man nerūpi šlovė. Kūryba esu aš, ji gyvybiškai man reikalinga.  

Mano mama – muzikantė, nei ji, nei tėtis nenorėjo, kad būčiau muzikoje. O aš ėmiau ir pasipriešinau, tapau dainininke, užuot išpildžiusi jų svajones matyti mane advokate. Tėvai įkišo mane į matematikų, chemikų, fizikų gimnaziją, tai buvo tikra tragedija. Paauglystės metus jaučiuosi iššvaisčiusi. Norėjau groti pianinu – man neleido, norėjau mokytis dailės – irgi neleido. Ir dainuoti neleido! Žinau, gailisi dabar, bet tada buvo nelengva ištverti tą nepalaikymą. Užtat išmokau pasikliauti tik savimi: „Eikit jūs visi šikt, aš vis tiek darysiu, kaip man reikia!“ Dvidešimties mėgdavau sakyti, kad laisvė yra svarbiausia vertybė, šiandien ji man antroje vietoje, pirmoje – meilė. Ji – stipriausia jėga, pati galingiausia. 


‒ Tačiau kartais ji ima ir neįvyksta. Ir turbūt nėra lengva po ilgų metų išsiskirti su žmogumi, su kuriuo planavai kurti šeimą ir susilaukti vaikų?  

– Būti dviese nėra lengva, Dieve, kaip sunku! Man gana sunkiai sekasi komunikuoti, bet aš labai stengiuosi. Kaip norėčiau, kad savaime viskas ir visada būtų gerai, bet taip nėra. Ir jei ne terapija, man būtų šakės! 


‒ Ar tau kartais nesinori kiek paprasčiau žvelgti į pasaulį? Be tos analizės? 

 – Pasiduoti impulsui? Vaikystėje aš išmokau viską laikyti viduje, dabar bandau atsimokyti. Esu santykiuose, kur galiu emocijas reikšti laisvai. Tą ir darau, todėl man labai gera. 
‒ Tavo dainose meilės leitmotyvas labai stiprus. Ar kurdama apibrėži objektą, dainuoji tik apie vyro ir moters meilę?  

– Vis dažniau pagalvoju, kad nereikėtų. Ypač kai savo koncertuose matau rankomis susikabinusius vyrukus ar besibučiuojančias merginas. Ir tada šiek tiek sutrinku, gal ne apie tai dainuoju? Bet aš juk dainuoju apie save. Mano gyvenime yra vyrai, ne moterys, o kūryba, žinia, labai intymus ir personalus daiktas. Labiausiai man patinka, kai dvidešimtmečiai sako: „O, čia yra cool, shit“. Sako, kad fresh ir cool. Ir kad su močiute klausosi mano dainos. Man tai yra geriausias komplimentas.  

Mano karta labai norėjo būti vakarietiška. Oi, tu skambi kaip Amerikoj, oi, tu skambi kaip Anglijoj. O aš važiavau į tas Amerikas, studijavau ten, paskui gyvenau Anglijoj ir tik ten supratau, kad visai ne! Kad ten gyvenantys vertina autentiką. Tada su Mariumi sėdėjome, kapstėme, ieškojome, kas ir kur yra mūsų šaknys. Aš augau grodama smuiku, grodama klasiką, melodingas dainas. Mamos teta buvo Lietuvos estrados solistė Stasė Laurinaitytė. Lietuviai pilni kompleksų – čia lietuviškasis tas, o čia anas. Bet nereikia su niekuo lygintis, vertinu tuos, kurie tai supranta.  

Amerikoje ir Anglijoje buvo žiauriai sunku, lygindavau save su visais tais amerikonais ir anglais, o mokytojai man priekaištaudavo, kad per mažai pasitikiu savimi. Bet ar įmanoma kitaip? Obuoliu užaugęs, bananu juk nebūsi, kenti, susigyveni ir kažkaip būni. Mano pasitikėjimas savimi toks lėto brendimo. Ir kai Lietuvos atlikėjai sakydavo: „Aš laimėsiu Grammy!“, pykdavau – nei jūs laimėsite, nei ką! Ne šitame, nei kitame gyvenime! Bet iš tiesų labiausiai jiems pavydėjau pasitikėjimo savimi. 


‒ Tuo metu, kai jie taip kalbėdavo, tu iš tikrųjų būdavai tarp „Grammy“ laureatų... 

 – Tarp mūsų draugų būdavo „Warner Music“ savininkas, „Grammy“ laimėjo mano kambariokas, dalyvaudavau vakarėliuose su žvaigždėmis, bet tai normalu, jei dirbi toje pačioje srityje, ten gyveni. Ir tai nėra joks tavo pasiekimas. Kai kurie mano studijų draugai tapo tikromis pasaulio muzikos žvaigždėmis, bet ryšius mes iki šiol su jais palaikome.   


‒ Kodėl nelikai Londone? Kodėl netęsei karjeros ten, kur, rodos, daugiau galimybių?  

– Sugrįžau į Lietuvą, nes gyventi svetimoje šalyje nėra taip paprasta. Ten gimę žmonės turi šeimas, namus, jiems nereikia papildomai dirbti, kad išgyventų, gali sėdėti studijoje, groti, dainuoti ir dėl nieko nesukti galvos. Aš norėjau visą savo laiką skirti kūrybai ir mano pasirinkimas buvo teisingas – šiandien suprantu, kaip gera dirbti užsienyje, palaikyti profesionalius santykius su kitų šalių muzikantais, o gyventi Lietuvoje, arčiau savo šaknų.  


– Monika, o kokios tada yra tavo svajonės? Juk net ir sunkiausiais laikais mes svajojam? 

– Svajonių gali būti daug ir visokių, svarbiausias dalykas, kad mes nenustotume svajoti.
Parašyti