Nauja pradžia Pokalbiai
Vasario 8, 2019. tekstas: Algė Ramanauskienė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Prieš trejus metus maisto fotografė ir stilistė Eglė Juzumas uždarė visas duris Lietuvoje ir paskui mylimą vyrą išsikraustė gyventi į Rygą. Virsmų laikas – taip ji vadina šį etapą, per kurį gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiandien ji vėl čia, Vilniuje, ant kelių sūpuodama dešimties mėnesių sūnų Leoną pamažu dėlioja savo kasdienybę iš naujo. Gal kiek lėčiau, giliau ir labiau įsiklausydama į save. Pašalinio triukšmo vis mažiau lieka tiek jos nuotraukose, tiek gyvenime.
– Prieš mažiau nei metus gavai geriausią darbą pasaulyje – mamos... Koks jis tau?
– Gavau sudėtingiausią ir įdomiausią darbą pasaulyje! Niekada nebuvau iš tų, kurios apie motinystę galvoti pradeda labai anksti. Negaliu sakyti, kad mūsų vaikas buvo neplanuotas, – jis buvo suplanuotas spontaniškai. Kai man stuktelėjo trisdešimt, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tą pavasarį, netrukus po mano gimtadienio, mirė tėtis, tai buvo labai sunkus etapas. Aš natūraliai ėmiau kelti tėvų ir vaikų santykių klausimą – ką vaikai duoda tėvams? Svarsčiau, kokia esu pati, koks mano santykis su tėvais, kaip būtų, jei pati turėčiau vaikų. Buvo pasikeitusios ir gyvenimo aplinkybės: prieš kiek laiko buvau priėmusi sprendimą per mėnesį pakeisti visą savo gyvenimą. Išėjau iš darbo, susikroviau lagaminus, pasiėmiau šunį ir išvažiavau gyventi į Rygą. Ten neturėjau nieko, išskyrus savo žmogų. Visų tų virsmų fone ėmiau vis dažniau pastebėti mažus vaikus ir ta mintis manęs niekaip nepaleido. O kai sukako 31-eri, juokauju, kad man tiesiog nuvažiavo stogas... Atrodė, kad aplink matau tik vaikus! Ir tada labai greitai atsirado Leonas.
Visas tas kelias nuo tada, kai sužinojau, kad laukiuosi, iki pat dabar, – nesustojantis virsmas. Motinystė – tai nuolatinis darbas su savimi. Tad vaiko gimimas man labiausiai siejasi su tuo, kaip keičiuosi aš pati, kokia noriu būti ir ko dar turiu išmokti.
– O ko jau spėjai išmokti per tuos mažiau nei vienerius Leono gyvenimo metus?
– Buvau priversta išmokti sustoti ir sulėtinti tempą. Iki tol buvau įsisukusi į daugybę projektų, gyvenau nuolatiniame lėkime, kai vieno darbo nebaigęs jau imiesi kito. Išvažiavusi iš Lietuvos lengviau atsikvėpiau, nes tuo metu turėjau pretekstą nesiimti darbų, kurių nenorėjau daryti, o juk iki tol man būdavo be galo sunku pasakyti „ne“. Jaučiausi, lyg visą laiką privalau sutikti, nes juk aš galiu! Bet niekada neklausdavau savęs, ar tikrai noriu tai daryti.
– Ir visada turėjai perfekcionisto sindromą, tiesa?
– Taip. Vaiko atsiradimas mane pamažu moko to perfekcionizmo atsikratyti. Suprantu, kad padaryti tobulai ne visada įmanoma. Pasiruoši, susiplanuoji, o kažkas nepavyksta, nes vaikui – pietų miegas, nes jis šiandien nevalgo, nes susirgo, nes jo nuotaika ne ta... O aš labai mėgstu planuoti, bent jau žinoti kelis žingsnius į priekį. Ir jei neturiu plano B, man būna labai sunku. Dabar jau išmokau priimti, kad bus taip, kaip bus.
