Naujoji teatro realybė Menas

Spalio 12, 2022. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Seniai žinojau, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis metė miestą, gyvena kaime, augina mažą dukrytę Liepą, laiko tris arklius, keturias kates ir du šunis. Net nepuoselėjau vilčių aplankyti jį kaime – Martynas iš tų, kurie ypač saugo savo asmeninį gyvenimą. Užtat pakalbėti apie teatrą mielai sutiko.

– Nacionalinis dramos teatras po rekonstrukcijos atvėrė duris. Teatro erdvės keičiasi, atsinaujina, o kaip jo vidus? Ar laikas keičia teatro esmę ir formą? 

– Teatras negali gyvuoti be žiūrovų, štai ir visa teatro esmė. Jei žiūrovų nėra, tai jau nebe teatras. Išgyvenome karantiną, tiesiogines ir netiesiogines spektaklių transliacijas, jos teatrą gal kiek gelbėjo, kažkas vieną kitą eurą uždirbo, tai neleido pasimiršti spektakliams, aktoriams ir režisieriams ‒ bet ar tai teatras? Gal pakitusi, nauja jo forma? Mano giliu įsitikinimu – tik pažintinė priemonė, bet ne teatras. Tikras teatras sulaukia žiūrovų ir jie savo galvoje kuria dar vieną spektaklio versiją. 


 – Tu pats teatre – daugiau nei trisdešimt metų. Per tą laiką stipriai kito spektaklių forma, į teatrą atėjo technologijos, keitėsi ir režisūros bei scenografijos sprendimai... 

 – Be abejo, viskas kinta, kitaip ir būti negali. Keičiasi pasaulis, visuomenė, taigi ir teatras. Jis juk nėra nejudinamas, sustingęs, įbetonuotas. Visais laikais teatras ypatingai reaguodavo į aplinką, politikos peripetijas, visuomenės nuotaikas. Jokiu būdu nesakau, kad tik toks jis ir turi būti, pilna puikių ir kitokio teatro pavyzdžių, tačiau žiūrovas juk neateina iš vakuumo, jį natūraliai veikia aplinka, jos procesai, problemos. Aktoriai irgi į sceną atkeliauja iš tos pačios bendruomenės, atsineša savo patirtis ir išgyvenimus. Ir kai scenoje įvyksta kontaktas tarp jų ir žiūrovo, iškyla šiandienos situacija. Taigi teatras kuria šiandieną, įtraukia, kviečia diskusijai. 


 – Neabejoju, yra žiūrovų, kuriems sunku peržengti besikeičiančio, modernėjančio teatro barjerus. Tada jie skėsčioja rankomis ir klausia – o kur dingo mūsų klasikinis teatras?.. 

 – Galiu nuraminti tuos, kurie mano, kad Juozas Miltinis ar Jonas Vaitkus yra klasika. Savo laiku jie irgi buvo novatoriai, išsišokėliai, itin šiuolaikiški ir tai daugeliui badė akis. „Fu, čia ne teatras, taip negalima“, – buvo sakoma. Paskui tą patį kalbėjo apie Eimuntą Nekrošių. Visada kas nors tarsi vėliavnešys eina priekyje, šaukia apie naujus dalykus, galvoja naujas formas. Normalu. Šiandien Oskaras Koršunovas – klasikas, o jaunieji režisieriai – eksperimentuotojai. 


 – Ką tu įvardintum savo kartos režisieriumi? 

– Be abejo – Oskarą. Tiek kartu dirbta! Kartu mokėmės gyventi vienoje sistemoje, o gyventi turėjome visai kitoje. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiau, rodos, 1992-aisiais. Pradėjau mokytis pas Dalią Tamulevičiūtę kartu su Rolandu Kazlu, Kęstučiu Jakštu, Ramūnu Rudoku, Juozu Gaižausku, o baigiau metais vėliau nei jie – su Jono Vaitkaus kursu. Tais pačiais metais baigė ir Oskaras, Algis Dainavičius, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Mikulionytė. 1990-aisiais sukūriau šeimą, lapkritį susituokėme su scenografe Jūrate Paulėkaite. Šiek tiek daugiau nei po metų gimė sūnus Mykolas. 1992-ieji buvo visiškai neaiškūs, labai daug iš teatro tikėtis negalėjai, daugybė aktorių sėdėjo be darbo. Įsidarbinau Botanikos sode, kuris priglaudė ne vieną menininką, poetas Aidas Marčėnas ten kūriku dirbo. Paskui – dveji metai bare. „Savame kampe“ tada daug aktorių galėjai pamatyti – ir Kazlą, ir Rudoką, ir Jakštą. Teatrui studentai nebuvo reikalingi, o aš tada jau apie teatrą išvis negalvojau.
– Bet juk jei žmogus nusprendžia studijuoti aktorystę, tai vis tiek tikisi kokios nors karjeros, nori įprasminti, išreikšti save scenoje? 

– Kaip čia pasakius... Metai eina, žmogus auga, bręsta, interesai keičiasi. Pabandai, pastovi toje scenoje ir supranti, kad gal tai ne visai tai, ko iš tiesų norėtum. Dabar jauni žmonės galbūt į teatrą ateina brandesni, turi laiko daugiau pasvarstyti, o mes dvidešimt vienerių studijas jau būdavome baigę. 


 – Ir šiandien jie turi daugiau ambicijų? 

– Nežinau, negaliu pasakyti. Niekas tokių tyrimų neatliko ir turbūt neatliks. Nepatinka man apibendrinimai, kiekviena karta turi savų niuansų. Naujoji – gal daugiau galimybių. Tačiau išties viskas priklauso nuo žmogaus, jo savybių ir požiūrio. Net ir nutolęs nuo teatro, jo niekada nepalikau. Jūratė tuomet intensyviai dirbo prie spektaklių scenografijos, jai reikėjo pagalbos. Materija man pasirodė įdomesnė – kai gali pačiupinėti, ką nors gauti, susitarti, pagaminti. Viskas tarsi daug aiškiau, paprasčiau, ne taip skausminga. O juk aktoriaus profesija iš tiesų žiauri. Siaubinga. 


 – Na gerai, sakykime, tai sužinojai vėliau. Tačiau į aktorinį stojai iš tos pačios, teatro, terpės. Tavo tėtis Juozas Budraitis – irgi aktorius. Nejau jis tau nesakė? 

 – Be abejo, norą turėjau, lankiau teatro būrelį, buvo filmų, filmavimų, bet daug negalvojau, natūraliai viskas klostėsi. Studijų metais irgi buvo įdomu ir tą išmėginti, ir aną. O paskui viskas vyksta taip, kaip vyksta, juk neturi užsibrėžęs tikslo, nesieki karjeros, tiesiog eini tolyn ir viskas. Gal kai kurie mato prasmę priešintis gyvenimo tėkmei, aš – ne. Man tiesiog patiko daryti konkrečius darbus. Ir, prisiminkim, anuo laiku nieko nebuvo, į „Senukus“ nenuvažiuosi, nenusipirksi, svarbiausias žodis – gauti. Kaune tada buvo visa audinių pramonė: „Drobė“, „Kaspinas“, Tekstilės institutas su savo technine tekstile, neaustinės medžiagos... Važiuoji, prašaisi, lendi į sandėlius, žiūri, ką turi, tada su dailininke svarstai, kaip panaudoti, kas yra. Ką nors gauni pigiau, kas nors išvis už dyką atiduoda, dovanoja... Šiandien mūsų iššūkiai kitokie, bet ne mažiau sudėtingi. Teatras – nišinis menas, nėra labai daug norinčių jį remti. 


 – Ar dėl to, kad teatras mėgsta kandžiotis? Juk niekada nežinai – duosi pinigų spektakliui, o jis ims rėkti apie tai, kas tau visai nenaudinga... 

 – Yra ir šis niuansas... Bet kokiu atveju naujoms teatro trupėms ir grupėms nėra labai paprasta išgyventi, o ir konkurencija – didžiulė. 1998 metais, kai įkūrėme OKT, įsisteigė Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“, jau buvo „Vaidilos teatras“, „Keistuoliai“... Mes visi mokėmės išgyventi kartu. Dabar egzistuoja tiek teatro trupių, kad trūksta salių, kuriose jos galėtų rodyti savo darbus. Nors tas perteklius galbūt gimdo naujus teatro reiškinius ir formas. 


 – O kaip padalini save tarp vadybininko, kuriam rūpi plytos, ir teatro vadovo, kuriam svarbus repertuaras? 

 – Nedalinu gal... Viskas tarsi susijungia į bendrą visumą. Repertuaras yra teatro veidas, juk teatro sienos kartu su visais darbuotojais tam ir egzistuoja, kad čia būtų kuriami ir rodomi spektakliai. Aš turiu pasistengti, kad sudaryčiau jiems palankias sąlygas, kad kūrėjai galėtų kuo mažiau save riboti.

– Prieš trisdešimt metų sunkiai galėjome įsivaizduoti, kad Lietuvos teatro scenoje savo spektaklius statys užsienio režisieriai. Šiandien tai jokia naujiena, tačiau juk nėra taip paprasta? 

– Mes nuolat stebime Europos teatro kūrėjus, vykstame į festivalius, lankome premjeras, renkamės, kokius režisierius kviesti kurti mūsų teatre. Manau, labai svarbu supažindinti žiūrovus su naujomis teatro tendencijomis, o mūsų kūrėjams ‒ gauti žinių apie kitokias kūrybos metodikas. Režisieriai paprastai atvyksta su savo kūrybine grupe, scenografu, kostiumų dailininku, vaizdo įrašų kūrėju, šviesų dizaineriu, choreografu, kompozitoriumi. Galimybė dirbti kartu mūsiškiams tampa neeiline patirtimi, neabejotinai duoda impulsą kūrybai. Teatro techninis personalas taip pat įgyja patirties, praktikos dirbti su įvairia programine ir technine įranga, išmoksta naujų jos naudojimo galimybių. 


 – Ar garsius užsienio kūrėjus lengviau prisikviesti į Lietuvą, nes jie žino Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo teatrą? 

 – Lietuvos teatras gerai žinomas. Siekiame, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras taptų vienu iš Baltijos ar net Rytų Europos regiono lyderių. Šį sezoną sulaukėme lenkų teatro žvaigždės Grzegorzo Jarzynos premjeros, statyti spektaklio atvyko ir vienas įdomiausių rusų teatro kūrėjų Ivanas Vyrypajevas, vėliau – Jernejus Lorenci, slovėnų režisierius, „Naujosios teatro realybės“ prizo laimėtojas. Jau sutarta ir su kino ir teatro režisieriumi Korneliu Mundruczo, nors dar teks ketverius metus jo palaukti. Niekada nežinai, kaip viskas toliau klostysis, tačiau tartis iš anksto būtina, užsiimti eilę ir laukti. 


 – Ar galėtum išskirti temas, kurios šiandien labiausiai jaudina į teatrą ateinančius žmones? O gal ne temos svarbios? Gal jie renkasi žiūrėti aktoriaus, režisieriaus darbą? 

 – Nemanau, kad spektaklio populiarumą lemia tik koks nors vienas veiksnys. Būtų gerai žinoti receptą – na va, į šitą visi eis šniūrais. Bet nėra tokio recepto, niekada nežinai, kaip bus. Aišku, gali nuspėti, kad sulauksi žiūrovų sukūręs kokią elementarią komediją su populiariais serialų veidais, tačiau juk visada norisi daugiau. 


– Kokį žiūrovą užsiauginsi, tokį ir turėsi? Galioja? 

 – Be jokios abejonės, reikia dirbti su auditorija, su publika, nuolat kalbėti apie teatrą, diskutuoti, ieškoti, kas žmogų traukia. Kas žino, gal atėjęs į teatro kavinę išgerti kavos ar alaus, jis pamatys ką nors tokio, kas jį užkabins, sudomins, privers įsigyti bilietą ir pažiūrėti pirmąjį spektaklį savo gyvenime. 


 – Kokį spektaklį esi pažiūrėjęs daugiausia kartų? 

– Nežinau, neskaičiuoju. (Juokiasi.) Ir tas mano žiūrėjimas kitoks... Gal Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“, gal „Romeo ir Džuljetą“? O gal „Ugnies veidą“? Nesu toks teatro fanas, kad kiekvieną spektaklį žiūrėčiau po keletą kartų. Kai dirbau OKT, ilgus metus važinėdavau į gastroles, o jau ten tekdavo viską daryti – ir dekoracijas statyti, ir grindis šluoti, ir bilietus pardavinėti, ir prie garso pulto stovėti, ir automobilį vairuoti.

– Aktorių šeimose užaugę vaikai pasakoja istorijas apie šalia scenos praleistą vaikystę. Ar tu irgi taip augai? 

– Ne visai... Tačiau į spektaklius tėvai mane vesdavo, netoli namų, prie Čiurlionio gatvės, buvo Lėlių teatras. Prisimenu kažkokią tamsią vietą, tačiau ką joje rodė – ne. Užtat gerai pamenu „Spragtuką“ Operos ir baleto teatre. Tam spektakliui scenografiją kūrė Rimtautas Gibavičius, aš draugavau su jo sūnumi Simonu. Pamenu, Rimtautas nusivedė žiūrėti spektaklio, o paskui klausė, ar nenorėtume susitikti su Pelių karaliumi. Žinau, kad tikrai nenorėjau, net apsiverkiau iš to nenoro. Tėtis teatre pradėjo vaidinti gerokai vėliau, man jau buvo dešimt ar vienuolika metų. Jis vesdavosi mane į teatrą ir aš jau žinojau, ką reiškia žiūrėti spektaklį tamsioje salėje. Būtent ten, žiūrovo kėdėje, ir įvyksta didžioji teatro magija. 


 – Jau keletą metų su šeima gyveni ne Vilniuje, o sodyboje Molėtų rajone. Kodėl metei miestą? 

– Nemečiau, tiesiog už miesto gyventi patogiau. Nors niekada kaimo neturėjome, svajojau gyventi gamtoje, laikyti daug gyvūnų, dirbti paprastus darbus. 


 – Augini vištas? 

 – Dar ne. (Juokiasi.) Užtat turiu tris arklius, keturias kates, du šunis. Visko ten aplinkui pilna – lapių, stirnų, briedžiai ateina kartais, elniai. Mano dvejų metų dukrytei įdomu stebėti tokį gyvenimą. O ir karantiną kaime lengvai išgyvenome, paaiškėjo, kad nėra taip sunku susiplanuoti darbus ir, jei reikia, nuvažiuoti į miestą. Kol važiuoji, daugybę reikalų sutvarkai telefonu, įranga puiki, gerai girdisi, gali net susirinkimą surengti, jei labai reikia. 


 –Jeigu dabar pabandytume įsivaizduoti teatro ateitį ‒ kokią ją matai? 

– Nematau, net nebandau įsivaizduoti. Ir ką čia įsivaizduosi, kai viskas taip greitai keičiasi, atsiranda naujos technologijos. Tai, ką šiandien teatre darome su vaizdo instaliacijomis, rytoj jau gali būti vakarykštė diena. Ateina visiškai kitos technologijos, kurių mes net gerai neįsivaizduojame. Vis dėlto teatras niekada nebus tikras be gyvo kontakto
Parašyti