Nesėdėti vienoje vietoj Menas

Vasario 16, 2023. tekstas: Goda Urbonaitė
,,Visą laiką esu procese“, – taip besikeičiantį supratimą apie muziką bei garsą apibūdina didžėjus ir muzikos kūrėjas Tadas Vaitkus (Quazar). Pokalbis su Tadu tik dar kartą primena, jog visas gyvenimas yra nuolatinis procesas, vedantis mus į pokyčius ir suteikiantis progą palikti savus pėdsakus. Net ir poilsis jam pirmiausiai asocijuojasi su smalsumu ir naujų vietų paieškomis. Tadas viena veikla neapsiriboja nei Vilniuje, nei spalvingoje Lisabonoje, kur ir pasimatome pokalbiui.

– Tadai, kaip manai, kas tau padarė didžiausią įtaką – kaip pasinėrei į muzikos kūrybą? 

– Tikriausiai nenustebinsiu pasakęs, kad mano tėtis yra muzikalus. Jau jaunystėje jis grodavo įvairiose studentiškose grupėse, tad muzika mane supo nuo mažens. Kiek pats save prisimenu, visą laiką norėjau muzikuoti. Pradžioje tėvai vis bandė pakreipti kokia kita linkme, galbūt tuo metu nelabai manimi tikėjo. Tačiau aš visuomet buvau susijęs su muzika, o ankstyvoje paauglystėje pradėjau ja domėtis plačiau. 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muzikinį supratimą formavo to meto populiariosios muzikos grupės. Žinoma, kiemo draugai, pirmi kompaktai, kultiniai ,,Viva“ ir ,,MTV“ muzikiniai kanalai irgi padarė savo. Taip pat Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje lankiau didžėjų mokyklėlę. 

Ne visą laiką mano gyvenime buvo vien tik elektroninė muzika. Pradžioje klausiau labiau organiškų garsų – fanko, soulo muzikos. Visą laiką esu procese. Nesivaikau madų, tačiau bėgant laikui mano supratimas apie muziką keičiasi, o šis pokytis atsispindi ir kūryboje. 


– Ar turi formulę, kaip ir kada tau kuriasi geriausiai? 

– Priklauso, ar dirbu individualiai, ar drauge su kolegomis. Nėra taip, jog laukčiau įkvėpimo ir tada bandyčiau jį išpildyti. Paprastai žaidžiu pagal esamą nuotaiką, lipdau garsus aplink tam tikrą idėją. 

 Čia, Lisabonoje, su vietiniu kolega dirbame prie minialbumo ir esame stipriai susidisciplinavę savo darbo laiką. Visą kūrybinę dalį, aranžuotes padarome vakarais, o prie likusios techninės dalies dirbame iš ryto. Kartu atsigeriame kavos, papusryčiaujame ir pradedame. Faktas, jog darbo rytais ir vakarais rezultatai smarkiai skiriasi, – ryte galva veikia sparčiau, o vakare yra labiau atsipalaidavusi. 


 – Sakyk, kaip supranti, kada kūrybos procesas yra baigtas? 

– Pajaučiu. Kartais būna, kad garsai tarpusavyje tarsi nesiklijuoja, bet dažniausiai jau procese suprantu, ar rezultatas man patiks.

– Esi grojęs ir didžiuosiuose Europos miestuose – Londone, Berlyne, Lisabonoje. Ar skirtingose šalyse žmonės šoka ir įsijaučia į muziką skirtingai? 

– Absoliučiai. Iš tikrųjų, šiuo klausimu lietuviai yra unikalūs. Užsienio didžėjai visada atkreipia dėmesį, kad elektroninės muzikos renginiai ir festivaliai Lietuvoje turi nuostabią ir unikalią atmosferą. Lietuvos auditorija neįtikėtinai palaiko tiek užsienio, tiek vietinius atlikėjus, stipriai pasineria į muziką. Galima sakyti, kad užsienyje žmonės jau daug visko matę. Bet Lietuva irgi stipriai vejasi užsienio elektroninės muzikos sceną, o mūsų auditorija šokių aikštelėje tebeišlaiko kitokią, labai stiprią energiją. 


– O kur tau pačiam groti patinka labiausiai? 

– Vilniuje smagiausiai grojasi ,,Opium“ – dėl bendruomenės, techninės bazės, programos. Berlyne – ,,Sameheads“. Labai daug priklauso nuo vietos ir organizuojančių žmonių. Bet dažniausiai, susidūrus su bendraminčiais ir sutapus vizijoms, vizualiai ir filosofiškai atsitinka nuostabūs dalykai. Žinoma, visada išlieka neprognozavimo elementas: gali būti nuobodu, bet lygiai taip pat – ir atsitikti kas nors ypatingo. 


– Tavo kuriamoje muzikoje galima išgirsti rytietiškų garsų, be to, prisidedi prie šeimos projekto – japoniškos smuklės „OIŠY Izakaya“ Vilniuje, o dalį savo gyvenimo praleidai Japonijoje. Papasakok, kaip atrodė tenykštis gyvenimas ir koks tavo dabartinis santykis su japonų kultūra? 

– Su šeima į Japoniją atvykome dar egzistuojant Sovietų Sąjungai. Atvykus iš izoliuotos šalies, Japonijos santvarka rodėsi neįprasta ir keistai laisva. Praleidau ten penkerius savo vaikystės metus. Jaučiu, jog tai man suteikė stiprų kosmopolitišką pagrindą po kojomis ir parodė, koks pasaulis gali būti įdomus. 

 Iki dabar visa šeima yra išlaikiusi glaudų ryšį su japonų kultūra. Mūsų šeimos projektas ,,OIŠY Izakaya“ yra lyg natūrali ir šiuolaikiška mano mamos pirmojo japonų restorano Lietuvoje reinkarnacija. 


– Ar ilgiesi ko nors iš Japonijoje praleisto laiko? 

– Atrodo, viduje yra kažkoks trūkumas, bet negaliu jo aiškiai įvardyti. Norėčiau sugrįžti į Japoniją ir prisiminti japonų kalbą. Ten lankiau pradinę mokyklą, o sugrįžęs į Lietuvą japoniškai kalbėjau geriau negu lietuviškai. Tačiau per ilgus metus nenaudojama kalba pasimiršo. Vis dėlto vertinu ją lyg dovaną – reikėtų stengtis jos neprarasti, kada nors perlipti per save ir prie jos sugrįžti. 


 – Šiuo metu kalbamės daugiafunkcėje erdvėje – plokštelių parduotuvėje-bare Lisabonoje. Kokie tikslai jau maždaug prieš metus tave atpūtė į šį miestą? 

– Atvykau čia kaip meilės eksportas. Draugė Miglė Lisabonoje mokėsi biochemijos magistrą. Vis atvykdavau jos aplankyti, kol galiausiai nusprendėme čia kartu ieškotis būsto. Tad pirmas tikslas buvo būti su meile, o po to reikėjo susigalvoti, ką čia galiu veikti. 

 Pradžioje norėjau atidaryti panašią erdvę į ,,OIŠY Izakaya“, nes vis dar jaučiu tokių vietų trūkumą. Tačiau dabar šis tikslas koreguojasi pagal lokacijas, patirtis ir veda į visai kitokį frankenšteiną. Kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi, – noriu pritaikyti savo žinias, sukauptą patirtį ir pabandyti save realizuoti kitoje šalyje.

– Persikėlimo maršrutą Vilnius–Lisabona įgyvendinote mašina. Kaip sugalvojote tolimiausią Europos kraštą pasiekti važiuodami? 

– Abu su Migle mėgstame keliauti. Galima sakyti, atradome vienas kitą per keliones. Paprasčiausiai norėjome turėti čia mašiną ir atsivežti šiek tiek daiktų. Spontaniškai pagalvojome – kodėl gi ta pačia proga dar nepravažiavus visos Europos? 

Tikslas nebuvo tik važiuoti ir pasiekti Lisaboną, niekur neskubėjome ir vis sustodavome patinkančiose vietose. Tačiau tik atvykęs galvojau, kad tikriausiai tokios kelionės nebekartočiau. Daug kilometrų įveikėme, todėl vairuojant teko pabūti įvairiose būsenose. (Juokiasi.) Bet žmogus pamiršta tuos sunkumus daug greičiau negu džiaugsmą. Dabar tą kelionę matau fantastišką – pilną šviesos, juoko, nuotykių, gražių vaizdų ir skanaus maisto. 


– Kas labiausiai džiugina tavo širdį Portugalijoje? 

– Žavi gamta, maži ir neatrasti miesteliai, vandenynas. Bet svarbiausia – noriu ir tikiuosi, jog turėsiu galimybę tapti Lisabonos pokyčių dalimi. Rodos, miestas yra didelis ir viską jau turi. Taip, Lisabonoje daug muzikalių, netradicinių vietų, nuėjęs atsigerti kavos visai netikėtai gali išgirsti ir atrasti ką nors sau naujo ir įdomaus. Vis dėlto per metus pamačiau, kaip sparčiai šis miestas keičiasi. Noriu čia sukurti naują įvykį, aplink jį suburti bendruomenę ir palikti savo pėdsaką. 


 – Dienos lekia didmiestyje, nemažai laiko praleidi apsuptas trankių garsų. Kaip ilsini protą ir kūną? 

 – Ilsėdamasis stengiuosi per daug nesėdėti vienoje vietoje – čia ir miestas, ir gamta turi daug ką pasiūlyti. Paprastai laisvu metu važiuojame už miesto – nuostabus gyvenimas ten slypi. Palikęs miestą pasijuntu kaip atostogose. Dar, žinoma, žiūriu filmus, skaitau knygas ir deduosi naują informaciją į galvą. 

Kadangi groju elektroninę šokių muziką, dienos metu stengiuosi jos minimalizuoti. Kasdienybėje mane dažniau lydi ambientiniai, o ne trankūs garsai.


 – Tadai, jeigu dabartinį gyvenimo etapą apibūdintum daina, kokia ji būtų? 

– „Bali – Patel Rap (12” Version)“. Daina apie ambicijas ir gražią ironiją. (Šypsosi).
Parašyti