Nešlifuotas deimantas Mada
Gegužės 22, 2022. tekstas: Karolina Kulda, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Bakalauro ir magistro studijos Londono menų universitete, didžiulis smalsumas ir kūrybinių nuotykių troškulys juvelyrę, „Dust“ įkūrėją Viktoriją Agnę Babič atvedė į jaudinantį šiandienos tašką. „Niekada nesitikėjau, kad juvelyrika gali virsti ne tik mano gyvenimo, bet ir asmenybės dalimi“, – šypsosi moteris ir kviečia pasidairyti po jos kūrybinį kelią ir dar vieną avantiūrą – visai neseniai įkurtą „Dust“ galeriją.
– Viktorija Agne, papasakok, kaip ir kada gimė „Dust“?
– Kol gimė „Dust“, buvo nueitas labai ilgas kelias, įgyta daug skirtingos patirties, suvalgyta ne viena karti piliulė. Turėjau metų pertrauką po to, kai nutraukėme juvelyrikos „Praba750“ veiklą. Per tuos metus daug svarsčiau ir bandžiau suprasti, ar noriu dirbti tik juvelyre, gaminti papuošalus pagal individualius užsakymus, o gal vėl bandyti kurti ką nors savo, unikalaus. Žinoma, ir toliau dirbu su individualiais užsakymais, tačiau širdis troško laisvės ir kūrybos. Kaip dabar prisimenu, mane užliejo tokia stipri įkvėpimo banga, kad iš karto sukūriau tris kolekcijas. Tada ir supratau – be savo pačios prekės ženklo aš nė krust. Šiandien „Dust“ išgyvena žydėjimo, tam tikros paauglystės laiką – be visų kūrybinių sprendimų juvelyrikos srityje, tvarumo iniciatyvų, aiškaus prekės ženklo pozicionavimo, turiu išsigryninusi ir aiškius tikslus, numačiusi ateities kolekcijas, subūrusi nemažą kūrybos gerbėjų būrį. Nors kelias iki naujojo prekės ženklo nebuvo lengvas, visada džiaugiuosi sutikdama žmonių, kurie padeda įgyvendinti, atrodo, net ir neįmanomus tikslus.
– Visai neseniai buvo įkurta ir „Dust“ galerija. Kuo ypatinga naujoji erdvė?
– Kol gimė „Dust“, buvo nueitas labai ilgas kelias, įgyta daug skirtingos patirties, suvalgyta ne viena karti piliulė. Turėjau metų pertrauką po to, kai nutraukėme juvelyrikos „Praba750“ veiklą. Per tuos metus daug svarsčiau ir bandžiau suprasti, ar noriu dirbti tik juvelyre, gaminti papuošalus pagal individualius užsakymus, o gal vėl bandyti kurti ką nors savo, unikalaus. Žinoma, ir toliau dirbu su individualiais užsakymais, tačiau širdis troško laisvės ir kūrybos. Kaip dabar prisimenu, mane užliejo tokia stipri įkvėpimo banga, kad iš karto sukūriau tris kolekcijas. Tada ir supratau – be savo pačios prekės ženklo aš nė krust. Šiandien „Dust“ išgyvena žydėjimo, tam tikros paauglystės laiką – be visų kūrybinių sprendimų juvelyrikos srityje, tvarumo iniciatyvų, aiškaus prekės ženklo pozicionavimo, turiu išsigryninusi ir aiškius tikslus, numačiusi ateities kolekcijas, subūrusi nemažą kūrybos gerbėjų būrį. Nors kelias iki naujojo prekės ženklo nebuvo lengvas, visada džiaugiuosi sutikdama žmonių, kurie padeda įgyvendinti, atrodo, net ir neįmanomus tikslus.
– Visai neseniai buvo įkurta ir „Dust“ galerija. Kuo ypatinga naujoji erdvė?
– Tai buvo netikėtas, tačiau labai intriguojantis posūkis kūrybiniame kelyje. „Dust gallery“ – tai meninė išraiška. Vieta, kurioje ne tik įvyksta pažintis su mano dirbiniais – lankytojai kviečiami atrasti meninę galerijos apraišką urbanistinėje miesto centro erdvėje. Galerijos interjere atsispindintis minimalizmas simbolizuoja pagrindinį „Dust“ prekės ženklo požiūrį – mažiau yra daugiau. Galerija įsikūrusi atsinaujinusiame „Europos“ prekybos centre, kurio lankytojams „Dust“ galerija yra it pabėgimo į neįprastą meno erdvę galimybė, pasiekiama itin gerai pažįstamo prekybos centro kontekste. Lankytojus kviečiu iš arčiau išgirsti išskirtinę nešlifuotų deimantų atradimo istoriją, pažinti tvarios juvelyrikos sampratą, net pamatyti patį kūrybos procesą, už galerijos durų įkurtą mažą kūrybos ir gamybos erdvę.
– Kas įkvepia tavo kūrybą?
– Keliais žodžiais to nepavyktų apibrėžti. Mane įkvėpimas visada aplanko netikėtai, kartais netgi plaunant indus! (Juokiasi.) Žinoma, nepamaitinant fantazijos, idėjos neatsiranda.
Per visą savo kūrybinę karjerą stebėjau, kaip keičiasi mano mintys ir supratimas apie kūrybą. Atrodo, darausi vis ramesnė, subtilesnė: anksčiau mėgau pašėlusius dalykus – transformerius, naujausių automobilių dizainų pristatymus, ryškios spalvos mano kūryboje tiesiog virte virė; o šiuo laikotarpiu užvaldžiusi ramybė. Mane įkvepia ir stabilizuoja gamta, miškas, vandens telkiniai, ten mano pasąmonė atsipalaiduoja. Jeigu tik pavyksta ištrūkti į gamtą, žinau, kad sugrįžus idėjų bus daug ir naktis laukia bemiegė – neužmiegu, kol idėjos neišvystau. Studijuodama Londone, atlikau praktiką pas juvelyrikos dizainerį Scottą Wilsoną. Prisimenu, susitikusi su juo nė negirdėjau, ką man pasakoja, nes buvau susikoncentravusi į jo padėjėjos auskarus, galvoje man sukosi idėjos, kaip galima juos patobulinti. Kai jie manęs pasiteiravo, ar tinka sąlygos, teko prisipažinti, kad nė neklausiau! Mano nuostabai jie apsidžiaugė – tai buvo naujos jų kolekcijos prototipas ir mano įžvalgos juos sužavėjo.
– Girdėjau, kad „Dust“ juvelyrikos kolekcijose naudojami nešlifuoti deimantai, atkeliaujantys iš atidžiai atrinktų, nekonfliktinių zonų. Papasakok apie šią juvelyrikos problemą ir kodėl taip svarbu kruopščiai atsirinkti žmones, su kuriais bendradarbiauji? Kokią žalą pasauliui daro neatsakinga deimantų prekyba?
Tai opi problema. Kasmet dėl brangakmenių nužudoma daug žmonių, kurie nė atlyginimų už savo darbą negauna, šioje industrijoje dažnai išnaudojami ir vaikai. Vos pradėjusi kurti nusprendžiau rinktis kiek galima tvaresnius sprendimus. Tvarumo politikos išmokau dalyvaudama „Kering Group“ organizuojamame projekte. Jiems, kaip žinia, priklauso daug juvelyrinių prekės ženklų, jie dirba su technologijomis, kurios kasant auksą smarkiai sumažina žalą žmogui ir gamtai. Žinoma, neišradau dviračio, tačiau pradėjau skatinti žmones perdirbti jau turimą auksą, jį prikelti naujam gyvenimui. Papuošalų gamybai naudoju tik tauriuosius metalus, kurie anksčiau buvo kitų papuošalų dalis. Žinoma, tvarūs sprendimai yra ilgas kelias, todėl be visko, ką jau pavyko padaryti, turiu ne vieną didelį tikslą ir ateičiai.
– Kūrybos kelią pradėjai Danijoje, vėliau Londone baigei bakalauro ir magistro juvelyrikos studijas. Papasakok, kaip prisimeni tą laiką ir ko studijos svetur tave išmokė?
– Dar paauglystėje mėgau kurti, gaminti rankdarbius, megzti. Baigusi mokyklą nusprendžiau išvykti studijuoti į Daniją, pasirinkau mados pirkimų vadybą. Deja, mokslas ten nebuvo itin kūrybiškas, tačiau rasdavau būdų pasireikšti. Ten ir gimė pirmieji mano papuošalai. Laikui bėgant supratau, kad tikrai noriu kurti ir gaminti papuošalus. Supratau ir tai, kad tam neturiu nei žinių, nei įgūdžių. Kantriai pasibaigusi studijas Danijoje nusprendžiau išmokti šio amato. Peržiūrėjus begalę universitetų labiausiai sudomino juvelyrikos bakalauras Londono menų universitete. Nustebino studijų kokybė, dėstytojų požiūris, visokeriopa technikų pagalba dirbtuvėse. Mokėmės dirbti su įvairiausio tipo medžiagomis, nuo metalo iki 3D spausdinimo technologijų, mus visuomet skatino ieškoti naujų kelių, kurti inovacijas, dažnai aplankydavo ir patirtimi pasidalydavo garsūs juvelyrikos kūrėjai.
Ir kai jau atrodė, kad manęs niekas nebenustebins, trečiame kurse susipažinau su magistro studentais, studijuojančiais mados artefaktų kurse. Tai, ką jie kūrė ir kaip dėliojo savo mintis kūryboje, buvo tiesiog antgamtiška. Tą minutę supratau, kad turiu sutelkti visas savo jėgas ir įstoti. Koją kišo finansai, mat mokslas buvo labai brangus, o paskolos gauti negalėjau.
Tuo metu kaip tik gavau pasiūlymą sugrįžti atgal į Daniją ir užimti juvelyrikos dizainerio poziciją. Kai lagaminai buvo supakuoti, nuomojamas butas atiduotas, per diplomų teikimo ceremoniją priėjusi dėstytoja tarė: tikriausiai turėsiu nemalonumų pranešusi anksčiau laiko, tačiau gali išsikrauti lagaminus – kompanija „Kurt Geiger“ tau skyrė stipendiją ne tik mokslams, bet ir magistro darbui. Šios akimirkos neužmiršiu niekada – suklupau ant žemės ir tiesiog pradėjau verkti iš džiaugsmo.
Jeigu bakalauro studijos mane išmokė įvairiausių technikų, tai magistro studijos paskatino mąstyti, suprasti, kalbėti, įsigilinti, perteikti savo mintis menine kalba. Tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime! Daug išmokė ir mokytojas Irmantas Vyšniauskas, pas kurį papildomai mokydavausi sugrįžusi namo per atostogas. Niekada nesitikėjau, kad šis pomėgis gali virsti ne tik mano gyvenimo, bet ir asmenybės dalimi.
– Keliais žodžiais to nepavyktų apibrėžti. Mane įkvėpimas visada aplanko netikėtai, kartais netgi plaunant indus! (Juokiasi.) Žinoma, nepamaitinant fantazijos, idėjos neatsiranda.
Per visą savo kūrybinę karjerą stebėjau, kaip keičiasi mano mintys ir supratimas apie kūrybą. Atrodo, darausi vis ramesnė, subtilesnė: anksčiau mėgau pašėlusius dalykus – transformerius, naujausių automobilių dizainų pristatymus, ryškios spalvos mano kūryboje tiesiog virte virė; o šiuo laikotarpiu užvaldžiusi ramybė. Mane įkvepia ir stabilizuoja gamta, miškas, vandens telkiniai, ten mano pasąmonė atsipalaiduoja. Jeigu tik pavyksta ištrūkti į gamtą, žinau, kad sugrįžus idėjų bus daug ir naktis laukia bemiegė – neužmiegu, kol idėjos neišvystau. Studijuodama Londone, atlikau praktiką pas juvelyrikos dizainerį Scottą Wilsoną. Prisimenu, susitikusi su juo nė negirdėjau, ką man pasakoja, nes buvau susikoncentravusi į jo padėjėjos auskarus, galvoje man sukosi idėjos, kaip galima juos patobulinti. Kai jie manęs pasiteiravo, ar tinka sąlygos, teko prisipažinti, kad nė neklausiau! Mano nuostabai jie apsidžiaugė – tai buvo naujos jų kolekcijos prototipas ir mano įžvalgos juos sužavėjo.
– Girdėjau, kad „Dust“ juvelyrikos kolekcijose naudojami nešlifuoti deimantai, atkeliaujantys iš atidžiai atrinktų, nekonfliktinių zonų. Papasakok apie šią juvelyrikos problemą ir kodėl taip svarbu kruopščiai atsirinkti žmones, su kuriais bendradarbiauji? Kokią žalą pasauliui daro neatsakinga deimantų prekyba?
– Iš tiesų, „Dust“ išskirtinumas – nešlifuoti deimantai. Pamenu vieną serialo „Seksas ir miestas“ seriją, kurioje mylimas menininkas Kerei padovanojo dailų kaklo papuošalą iš deimantinių karoliukų. Man taip įstrigo šis vėrinys, kad ėmiau domėtis tokio tipo deimantais. Paieškos truko daugiau nei metus, tačiau savo nuostabai atradau begalę informacijos, kaip apskritai veikia deimantų industrija. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad galima juvelyrikos srityje dirbti tvariai, – tai man ilgai nedavė ramybės. Kiekvienas deimantas pas mane atkeliauja iš kruopščiai atrinktų tiekėjų ir yra sertifikuotas „Kimberley“ asociacijos – tai reiškia, kad jų kasybai niekada nebuvo išnaudojami žmonės ir kad jie atkeliavo iš zonų, kuriose nėra konfliktų bei karų.
Tai opi problema. Kasmet dėl brangakmenių nužudoma daug žmonių, kurie nė atlyginimų už savo darbą negauna, šioje industrijoje dažnai išnaudojami ir vaikai. Vos pradėjusi kurti nusprendžiau rinktis kiek galima tvaresnius sprendimus. Tvarumo politikos išmokau dalyvaudama „Kering Group“ organizuojamame projekte. Jiems, kaip žinia, priklauso daug juvelyrinių prekės ženklų, jie dirba su technologijomis, kurios kasant auksą smarkiai sumažina žalą žmogui ir gamtai. Žinoma, neišradau dviračio, tačiau pradėjau skatinti žmones perdirbti jau turimą auksą, jį prikelti naujam gyvenimui. Papuošalų gamybai naudoju tik tauriuosius metalus, kurie anksčiau buvo kitų papuošalų dalis. Žinoma, tvarūs sprendimai yra ilgas kelias, todėl be visko, ką jau pavyko padaryti, turiu ne vieną didelį tikslą ir ateičiai.
– Kūrybos kelią pradėjai Danijoje, vėliau Londone baigei bakalauro ir magistro juvelyrikos studijas. Papasakok, kaip prisimeni tą laiką ir ko studijos svetur tave išmokė?
– Dar paauglystėje mėgau kurti, gaminti rankdarbius, megzti. Baigusi mokyklą nusprendžiau išvykti studijuoti į Daniją, pasirinkau mados pirkimų vadybą. Deja, mokslas ten nebuvo itin kūrybiškas, tačiau rasdavau būdų pasireikšti. Ten ir gimė pirmieji mano papuošalai. Laikui bėgant supratau, kad tikrai noriu kurti ir gaminti papuošalus. Supratau ir tai, kad tam neturiu nei žinių, nei įgūdžių. Kantriai pasibaigusi studijas Danijoje nusprendžiau išmokti šio amato. Peržiūrėjus begalę universitetų labiausiai sudomino juvelyrikos bakalauras Londono menų universitete. Nustebino studijų kokybė, dėstytojų požiūris, visokeriopa technikų pagalba dirbtuvėse. Mokėmės dirbti su įvairiausio tipo medžiagomis, nuo metalo iki 3D spausdinimo technologijų, mus visuomet skatino ieškoti naujų kelių, kurti inovacijas, dažnai aplankydavo ir patirtimi pasidalydavo garsūs juvelyrikos kūrėjai.
Ir kai jau atrodė, kad manęs niekas nebenustebins, trečiame kurse susipažinau su magistro studentais, studijuojančiais mados artefaktų kurse. Tai, ką jie kūrė ir kaip dėliojo savo mintis kūryboje, buvo tiesiog antgamtiška. Tą minutę supratau, kad turiu sutelkti visas savo jėgas ir įstoti. Koją kišo finansai, mat mokslas buvo labai brangus, o paskolos gauti negalėjau.
Tuo metu kaip tik gavau pasiūlymą sugrįžti atgal į Daniją ir užimti juvelyrikos dizainerio poziciją. Kai lagaminai buvo supakuoti, nuomojamas butas atiduotas, per diplomų teikimo ceremoniją priėjusi dėstytoja tarė: tikriausiai turėsiu nemalonumų pranešusi anksčiau laiko, tačiau gali išsikrauti lagaminus – kompanija „Kurt Geiger“ tau skyrė stipendiją ne tik mokslams, bet ir magistro darbui. Šios akimirkos neužmiršiu niekada – suklupau ant žemės ir tiesiog pradėjau verkti iš džiaugsmo.
Jeigu bakalauro studijos mane išmokė įvairiausių technikų, tai magistro studijos paskatino mąstyti, suprasti, kalbėti, įsigilinti, perteikti savo mintis menine kalba. Tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime! Daug išmokė ir mokytojas Irmantas Vyšniauskas, pas kurį papildomai mokydavausi sugrįžusi namo per atostogas. Niekada nesitikėjau, kad šis pomėgis gali virsti ne tik mano gyvenimo, bet ir asmenybės dalimi.
– Kokių dar tarptautinių patirčių būta tavo kūrybiniame kelyje?
– Studijose buvome skatinami dalyvauti įvairiuose konkursuose, parodose, savo darbus skolindavome vaizdo klipų filmavimams, teatro pasirodymams, fotosesijoms. Ganėtinai daug mano darbų pabuvojo žurnaluose, knygose, o vienas iš jų iškeliavo pas garsiąją dainininkę Ritą Orą. Baigdama bakalauro studijas buvau pakviesta dalyvauti kasmetiniame Italijoje vykstančiame konkurse „International Talent Support“. Šis konkursas atrenka jaunuosius mados kūrėjus iš visų pasaulio šalių – man teko garbė būti tarp keturiasdešimties geriausiųjų. Mano magistro darbas laimėjo trečią vietą prestižiniame „The Goldsmith’s Craft and Design Awards“ – tai pats didžiausias juvelyrikos renginys Didžiojoje Britanijoje. Teko garbė eksponuoti savo darbus Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone bei daugelyje kitų galerijų.
– Žiūrint į tave atrodo, kad asmeninis stilius ir mada – dar viena tave įkvepianti sritis...
– Galima sakyti, juvelyrika mano gyvenime atsirado per madą, – man visad norėdavosi įvaizdžiui įnešti savitumo, dažnai aksesuarus pasigamindavau pati. Dar vaikystėje meilę madai paskatino mama – ji visada mėgo puoštis, o aš žiūrėdama į ja svajojau, kad užaugusi darysiu taip pat. Mano mama ir močiutė turi stebuklingas spintas – nuo senų laikų yra išsaugojusios be galo gražių ir kokybiškų rūbų. Nepatikėsi, tačiau tai it gausybės ragas – kas kartą užsukusi atrandu vis ką nors naujo. Kartą močiutės spintoje aptikau lietpaltį, kuriam tereikėjo vienos gudrios korekcijos ir dabar negalime išsiskirti jau ketverius metus! Labai mėgstu kokybiškus drabužius, man nepatinka turėti daug rūbų – mieliau nusiperku vieną brangesnį ir kokybišką nei kelis pigesnius, kurie tuoj pat praranda savo išvaizdą. Labai patinka atrasti unikalių ir kokybiškų rūbų vietose, kur kiti niekada nepagalvotų užsukti – ar Gariūnuose, ar specializuotose darbo drabužių parduotuvėse.
Savo asmeninį stilių vadinu gana klasikiniu. Žinoma, jis patobulintas ir naujomis tendencijomis, nors į jas žiūriu atsargiai. Savo stiliaus neįsivaizduoju be pagrindinių klasikinių akcentų: džinsų, švarko, baltos palaidinės, marškinių ir, žinoma, papuošalų, kurie dažnai tampa it mano kūno tąsa.
– Studijose buvome skatinami dalyvauti įvairiuose konkursuose, parodose, savo darbus skolindavome vaizdo klipų filmavimams, teatro pasirodymams, fotosesijoms. Ganėtinai daug mano darbų pabuvojo žurnaluose, knygose, o vienas iš jų iškeliavo pas garsiąją dainininkę Ritą Orą. Baigdama bakalauro studijas buvau pakviesta dalyvauti kasmetiniame Italijoje vykstančiame konkurse „International Talent Support“. Šis konkursas atrenka jaunuosius mados kūrėjus iš visų pasaulio šalių – man teko garbė būti tarp keturiasdešimties geriausiųjų. Mano magistro darbas laimėjo trečią vietą prestižiniame „The Goldsmith’s Craft and Design Awards“ – tai pats didžiausias juvelyrikos renginys Didžiojoje Britanijoje. Teko garbė eksponuoti savo darbus Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone bei daugelyje kitų galerijų.
– Žiūrint į tave atrodo, kad asmeninis stilius ir mada – dar viena tave įkvepianti sritis...
– Galima sakyti, juvelyrika mano gyvenime atsirado per madą, – man visad norėdavosi įvaizdžiui įnešti savitumo, dažnai aksesuarus pasigamindavau pati. Dar vaikystėje meilę madai paskatino mama – ji visada mėgo puoštis, o aš žiūrėdama į ja svajojau, kad užaugusi darysiu taip pat. Mano mama ir močiutė turi stebuklingas spintas – nuo senų laikų yra išsaugojusios be galo gražių ir kokybiškų rūbų. Nepatikėsi, tačiau tai it gausybės ragas – kas kartą užsukusi atrandu vis ką nors naujo. Kartą močiutės spintoje aptikau lietpaltį, kuriam tereikėjo vienos gudrios korekcijos ir dabar negalime išsiskirti jau ketverius metus! Labai mėgstu kokybiškus drabužius, man nepatinka turėti daug rūbų – mieliau nusiperku vieną brangesnį ir kokybišką nei kelis pigesnius, kurie tuoj pat praranda savo išvaizdą. Labai patinka atrasti unikalių ir kokybiškų rūbų vietose, kur kiti niekada nepagalvotų užsukti – ar Gariūnuose, ar specializuotose darbo drabužių parduotuvėse.
Savo asmeninį stilių vadinu gana klasikiniu. Žinoma, jis patobulintas ir naujomis tendencijomis, nors į jas žiūriu atsargiai. Savo stiliaus neįsivaizduoju be pagrindinių klasikinių akcentų: džinsų, švarko, baltos palaidinės, marškinių ir, žinoma, papuošalų, kurie dažnai tampa it mano kūno tąsa.
– O kaip šis siekis kurti geresnį rytojų atsispindi „Dust“ veikloje ir asmeninėje tavo pačios kasdienybėje?
– Man kūryba – visuma. Atidumas detalėms, kruopščiai apgalvoti sprendimai, savitumas – visa tai atspindi ne tik mano juvelyrikoje, bet ir kuriant prekės ženklą. Nuo tvarių pakuočių iki kruopščiai apgalvotos socialinių tinklų komunikacijos, reklamos, bendrų projektų ar net fotosesijos modelių, stilistų, fotografų. Juvelyrika yra itin preciziškas užsiėmimas, tad stengiuosi tai atspindėti.
Nuo mažens buvau auklėjama ir mokoma tvarkos – rūbai privalo būti švarūs ir išlyginti, kambariai tvarkingi, kiemas sutvarkytas ne tik viduje, bet ir už tvoros ribų. Kiekvieną pavasarį su šeima organizuodavome talką ir eidavome tvarkyti šalia esantį miškelį. Matydavau, kaip močiutė beveik kiekvienai plastikinei šiukšlei suteikia antrą gyvenimą. Atsakinga gyvensena man buvo įskiepyta nuo mažų dienų, o rūšiuoti šiukšles, rinktis produktus su kuo mažiau plastiko, atsakingai pirkti drabužius yra mano kasdienybė. Švari aplinka man lygu švari galva.
– Koks bus šis pavasaris tau asmeniškai ir „Dust“? Pasidalyk savo ateities planais, mintimis, idėjomis ir svajonėmis!
– Planų buvo daug, tačiau pasaulyje vyksta siaubingi dalykai, kurie stipriai paveikė visomis įmanomomis prasmėmis – nežinomybė, siaubas ir neužtikrintumas... Žinoma, gyvenimas tęsiasi – kiekvienas turime daryti, ką mokame geriausiai. Dėl savęs, dėl geresnio rytojaus. Netrukus pristatysiu dvi naujas kolekcijas: pirmoji bus su tvariais naujų formų deimantais, o antroji – kitokia, neįprasta mano kūrybai – joje kalbėsiu apie mūsų šaknis, mūsų krašto pasididžiavimą. Turime labai daug, tad svarbu apie tai pasakoti pasauliui. Be to, ši kolekcija ypatinga, nes kursiu ją su labai įkvepiančia ir Lietuvos mados pasaulyje gerai žinoma asmenybe. Nekantrauju pasidalyti rezultatais!
– Man kūryba – visuma. Atidumas detalėms, kruopščiai apgalvoti sprendimai, savitumas – visa tai atspindi ne tik mano juvelyrikoje, bet ir kuriant prekės ženklą. Nuo tvarių pakuočių iki kruopščiai apgalvotos socialinių tinklų komunikacijos, reklamos, bendrų projektų ar net fotosesijos modelių, stilistų, fotografų. Juvelyrika yra itin preciziškas užsiėmimas, tad stengiuosi tai atspindėti.
Nuo mažens buvau auklėjama ir mokoma tvarkos – rūbai privalo būti švarūs ir išlyginti, kambariai tvarkingi, kiemas sutvarkytas ne tik viduje, bet ir už tvoros ribų. Kiekvieną pavasarį su šeima organizuodavome talką ir eidavome tvarkyti šalia esantį miškelį. Matydavau, kaip močiutė beveik kiekvienai plastikinei šiukšlei suteikia antrą gyvenimą. Atsakinga gyvensena man buvo įskiepyta nuo mažų dienų, o rūšiuoti šiukšles, rinktis produktus su kuo mažiau plastiko, atsakingai pirkti drabužius yra mano kasdienybė. Švari aplinka man lygu švari galva.
– Koks bus šis pavasaris tau asmeniškai ir „Dust“? Pasidalyk savo ateities planais, mintimis, idėjomis ir svajonėmis!
– Planų buvo daug, tačiau pasaulyje vyksta siaubingi dalykai, kurie stipriai paveikė visomis įmanomomis prasmėmis – nežinomybė, siaubas ir neužtikrintumas... Žinoma, gyvenimas tęsiasi – kiekvienas turime daryti, ką mokame geriausiai. Dėl savęs, dėl geresnio rytojaus. Netrukus pristatysiu dvi naujas kolekcijas: pirmoji bus su tvariais naujų formų deimantais, o antroji – kitokia, neįprasta mano kūrybai – joje kalbėsiu apie mūsų šaknis, mūsų krašto pasididžiavimą. Turime labai daug, tad svarbu apie tai pasakoti pasauliui. Be to, ši kolekcija ypatinga, nes kursiu ją su labai įkvepiančia ir Lietuvos mados pasaulyje gerai žinoma asmenybe. Nekantrauju pasidalyti rezultatais!
Jolanta
2022-08-13 15:17
Švarios ir teisingos mintys,
Ačiū už šviesias įžvalgas...Tai įkvepia...