Netikėtumų pilnas Vilnius Kita

Gegužės 1, 2022. tekstas: Paulė Stulginskaitė
Man Vilnius yra pilnas netikėtumo. Klausiu savęs, kuo šis miestas nuolat nustebina? Gal tai nauji kvartalai, kylantys pastatai, restoranų, kuriuose ragauji pasaulio virtuvių gėrybes, gausa?.. Viskas tikrai greitai kinta. Kaip sociologė, viena vertus, stebiu atnaujinimo procesus, kurie transformuoja miesto erdves, pritraukia naujakurių, darbuotojų, keičia viešąsias erdves parkų ir sodų gausa; ir, kita vertus, keliu klausimus, kokios bendruomenės buriasi naujai kylančiuose kvartaluose, kaip jaučiasi benamiai asmenys arba tie, kurių pajamos yra žemiau skurdo ribos, apgriuvusiose namukuose šalia prabangiai gyvenančių naujakurių? Šalia išties įspūdingu greičiu augančio miesto lygiagrečiai kuriasi įtampos dėl nelygių galimybių būti mieste ir naudotis jo malonumais. Tačiau aš šįkart susilaikau nuo šių itin svarbių socialinių problemų gvildenimo. Mane dar labiau stebina netikėtumai, nutolę nuo progresyvaus ir svaiginamai augančio miesto plėtros vizijų. Šįkart rašau apie autobiografiškai svarbų santykį su miestu. 
Susižavėjimą man kelia tos netikėtai pagaunamos akimirkos, kai galiu mieste vaikštinėti be tikslo. XX a. Walteris Benjaminas, vokiečių filosofas ir kultūros kritikas, išpopuliarino sąvoką bastūnas / bastūnė (pranc. flâneur / flâneuse) – bastūnas be tikslo stebi gyvenimą, miesto aplinką, žmones, tarsi atsiribojęs nuo realybės, gal kiek svajodamas, paskęsdamas minioje. Vaikštinėti be tikslo – smagi pramoga, ypač kai dažniausiai kur nors eini su tikslu aplankyti, susitikti, nusipirkti... Tad vaikštinėju gatvėmis ir stebiu pastatus, žmones, gamtą. Eidama gėriuosi aplinka, stebiuosi visomis smulkmenomis – ar tai būtų netikėtos medinės pastato durys, ar data, žyminti namo statybos metus, o gal tujos šalia gatvės, taip žaviai apjuosiančios vartelius. Be to, dar labai svarbu, ar diena saulėta, ar apniukusi. Saulė nuspalvina pastatus, medžius, praeivių veidus jaukia šiluma, o gražiausia – pratęsia aplinką kitame, šešėlių pasaulyje. Praeivių šešėliai krinta ant gatvės grindinio, pastatų sienų, pratęsdami Vilnių kitoje erdvėje, kuri dingsta, vos danguje pasirodo debesų. Apniukusi diena tarsi šydu uždengia namus, gatveles, o kartu ir praeivių veidus, toji lengva migla išblukina spalvas, kontūrus, kai mintys nostalgiškai gula ir bando atkurti tai, kas buvo...

O buvo Vilnius kadaise labai mažas. Nedidelė sodyba Naujamiestyje. Skamba paradoksaliai, bet tikrai – augo ir obelys, ir slyvos, ir kriaušės. Naujamiestyje! Leisdavome ten vaikystės dienas, žaisdavom „indėnus“, eidavom ridentis nuo netoliese buvusio Tauro kalno arba siųsdavom laiškus pašte, kurį įkūrėm po laiptais šalia vieno biuro patalpų. Vaikystė lyg ir „ant gatvės“, tačiau gamta visuomet buvo ranka pasiekiama. Aš užaugau ant ribos (tik žemėlapyje) tarp Naujo ir Seno miesto, tad šiek tiek teko pačiupinėti ir Senamiesčio dūmų kvapo, paklausyti medinių namų laiptų girgždesio, plauti rankas po lediniu gręžinio vandeniu kieme. Augant miesto erdvės keitėsi, kito ir mano pačios patirtys mieste. Paauglystėje po pamokų leisdavome laiką Vingio parke, kalbėdavom apie gyvenimą ir mėgaudavomės kitais gyvenimo malonumais. Ilgainiui, studijuodama senuosiuose Universiteto rūmuose, atradau Vilniaus Senamiesčio gatvelių įvairumą. Kas rytą judėdavau tomis pačiomis trajektorijomis, kurios tapo nuobodžios, o kartu rutina buvo svarbi kasdienybei. Pasirinkau stebėti, fiksuoti miestietiškų bendruomenių malonumus savo baigiamajame darbe. Tuo metu dar geriau susipažinau su miesto gyventojų patirtimis, supratimais, idėjomis apie Vilnių. Turėjau progą prisiliesti prie daugybės individualių miestietiškų patirčių, žyminčių unikalius pasirinkimus ir nuotykius. Kartu supratau, jog miestas nėra savaime suprantamas, jis yra labai asmeniškai įaustas į kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją, žymintis reikšmingus įvykius, prisiminimus. Ir netikėtai įvairiai kalbantis skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Svarbu jautri aplinkai širdis ir nuostabai atviras žvilgsnis. 

Parašyti