Pakui Hardware: dviejų plotmių susidūrimas Menas

Lapkričio 13, 2023. tekstas: Karolina Kulda, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, asmeninis archyvas
Kultūra yra vienas svarbiausių išlikimo įrankių, leidžiančių ne tik jautriai suvokti pasaulį, bet ir kurti tarpusavio supratimą, – savo kūrybos ir visos kultūros prasmę į vieną sakinį tarytum sudeda šiuolaikinio meno kūrėjų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos duetas „Pakui Hardware“. Kertinė šių menininkų kūrybos tema yra kūnai, o kitąmet juodu pamatysime ir viename svarbiausių pasaulio meno renginių – Venecijos meno bienalėje duetas kurs Lietuvos nacionalinį paviljoną.

– Neringa, Ugniau, kada supratote, kad norisi kurti kartu, – kaip gimė jūsų kūrybinis duetas? 

Neringa: Iš tiesų dar iki Pakui Hardware esame surengę kelias bendras parodas, tarp kurių galbūt ir mums svarbiausia – „Dabar labiau nei bet kada“, vykusi Vilniaus šiuolaikinio meno centre dar 2012-aisiais. Kartu dirbame jau kurį laiką, tad sunku prisiminti tą konkrečią akimirką, kai nusprendėme sujungti jėgas. Galbūt tai nutiko tada, kai tapo neįmanoma atskirti, kur kieno idėja ar vizija tampa kūriniu? Net ir nebesinorėjo mėginti atsekti to siūlo galo, o tik dar labiau jį susukti į bendrą kūrybinį ir energijos kamuolį. 

Ugnius: Dabar, praėjus tiek metų nuo sprendimo kurti drauge, atrodytų keista tai daryti vienam, neturint su kuo pasidalinti, ar net vykti į naujų parodų nuotykius su vienu lagaminu. Jei pavyksta suvienyti jėgas (Lietuvoje yra bent keletas tikrai sėkmingai kuriančių duetų) – tai tikra dovana ir ypatingas laikas, kai konkurencingame šiuolaikinio meno lauke gali gimti bendros idėjos. 


– Iš kur apskritai jumyse šis polinkis į meną? Jūsų vaikystė taip pat buvo susijusi su kultūros lauku? 

Neringa: Užaugau kultūroje. Tėtis buvo rašytojas, ilgus metus vadovavęs Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui, o Klaipėdoje tuo metu visų sričių kūrėjai gana glaudžiai ir smagiai bendravo. Mama ir tėtis vesdavosi mane ir dar tris seseris į parodų atidarymus, poezijos ir prozos skaitymus, teatrą, simpoziumus ir net menininkų karnavalus. Pati šiek tiek rašinėjau, lankiau teatrą ir dailės mokyklą, kaip ir mano seserys – visos jos taip pat lankė vienus ar kitus teatro, muzikos ar dailės būrelius, mokyklas. Tikriausiai net ir norėdama nelabai iš kultūros lauko galėjau ištrūkti. Mūsų šeima įprastai visuomenės daliai tikriausiai visada atrodė gana keista – prisimenu, kaip kaimynų vaikai kardavosi į priešais mūsų buto langus esantį medį ir stebėdavo, ką vakarais veikiame. 

Ugnius: Mano šeimoje taip pat visi buvo susiję su kultūra: tėtis – dailininkas, o mamos dėka domėjausi muzika, grojau fortepijonu, vaikystę praleidau keliaudamas ir dainuodamas „Ąžuoliuko“ berniukų chore. Visą laiką giminėje supo įdomūs, kūrybingi žmonės. Iki šiol tas dienas prisimenu su nostalgija, juk šiais laikais mes daugiau laiko leidžiame su ekranais nei su artimaisiais. 


– Tačiau Pakui Hardware gimė Niujorke. Kodėl temos, kuriomis kuriate, jums aktualios tapo būtent ten? 

Neringa: Niujorke atsidūrėme dėl mano kuratorystės studijų Bardo koledže, kurios suteikė nepaprastą kiekį žinių ir inspiracijų tiek bendrai kūrybai, tiek asmeniniams tyrimams. Tuo metu sparčiai plėtėsi naujos teorijos ir filosofijos kryptys, tokios kaip naujasis materializmas ar į objektus orientuota ontologija, kurios prioritetą teikė ne žmogiškiesiems subjektams, o medžiagų ar daiktų intencionalumui. Tai buvo tikrai įkvepiantis posūkis, išlaisvinęs vaizduotę naujoms refleksijoms ir spekuliacijoms. 

 Taip pat tuo metu Niujorke vis ryškėjo ir savitos estetikos meno kryptys, kurios gana ryškiai skolinosi ir žaidė kapitalizmo, prekės ženklų, skaitmeninio glotnumo estetika ir strategijomis. Pagaliau iki tol vyravusį retrospektyvų žvilgsnį ir archyvų estetiką keitė šiandienos kalba, nors ji ir nėra „gero skonio“. Tai išlaisvino ir mūsų požiūrį į kūrybą bei medžiagų pasirinkimą – įkvėpė kalbėti šiandienos, o gal ir netolimos ateities medžiagomis, idėjomis ir formomis.

– O kokios prasmės slypi po ausiai neįprastai skambančiu pavadinimu? 

Ugnius: Pakui Hardware pavadinimą mums sugalvojo kuratorius Alexas Rossas, į kurį kreipėmės su tokiu prašymu, kurdami „Bėgiko metafizikos“ projektą. Tikriausiai to bėgiko figūros jis ir buvo įkvėptas, kadangi Pakui yra Havajų mitologinė būtybė – bėgikas, deivės Haumea padėjėjas, galintis apsukti salą keliskart per dieną. Tad jis nurodo į mitologinę, semiotinę plotmę bei greitį. Tuo tarpu „hardware“ atstovauja kūniškumą, materialumą. Pakui Hardware yra tų dviejų plotmių susidūrimas, tam tikra trintis ir kartu tarpusavio formavimas. Beveik juokinga, nes šis pavadinimas kone užprogramavo mūsų visą tolesnę kūrybą – būtent santykio tarp kapitalizmo ar technologijų vystymosi greičio bei medžiagų, kūnų, resursų ribų ir galimybių. 


 – Ar šios temos šiandien ir yra svarbiausios jūsų kūryboje? 

 Neringa: Nuo pat pradžių viena mūsų kertinių nagrinėjamų temų buvo kūnas. Ir nebūtinai žmogiškas, bet ir dangaus, bakterijų, vandens gyvių ar robotinis kūnas. Tyrinėjame ir spekuliuojame, kaip įvairios technologijos ir sistemos veikia kūnus ir jų transformacijas. Pavyzdžiui, klausiame, ar dvejonė padaro robotinę ranką labiau žmogišką, ar pasitelkdami nemirtingų medūzų ląsteles ilgaamžiškumo paieškoms šiuolaikiniai mokslininkai netampa naujaisiais šamanais, arba galbūt paciento pokalbis su jį išklausančiu aparatu gali nuraminti labiau nei pavargęs gydytojo veidas? 

Kažkaip natūraliai kūno tema mus atvedė prie šiuolaikinės medicinos lauko, tad pastaraisiais metais nardome po skirtingas šiuolaikinės medicinos sritis, tokias kaip bariatrinė chirurgija, regeneracinė medicina ar virtuali priežiūra. Jose labiausiai išryškėja kūnų plastiškumas, kapitalistiniai veikimo principai bei technologijų įsiterpimas į kasdienybę. Nors medicina susidomėjome gerokai prieš pandemiją, netikėtai pats gyvenimas pasivijo meną, kai mūsų paroda „Virtuali globa“, kuri ir tyrinėja nuotoliu vykdomą medicininę priežiūrą, tapo įšaldyta šiuolaikinio meno centro „BALTIC“ Šiaurės Rytų Anglijoje salėje iki trečiojo karantino pabaigos. Iki pandemijos virtuali medicina buvo nišinė, o pandemijos metu tikriausiai kiekvienam teko savo simptomus gydytojams išsakyti telefonu ar vaizdo skambučiu. Ir juokinga, ir nejauku nuo tokios tikslios šio dar 2019-aisiais pradėto kurti projekto „diagnozės“. 

Ugnius: Naujausia nagrinėjama tema yra uždegimas – tiek žmogaus, tiek žemės kūnų. Šį reiškinį tyrinėsime iki šiol stambiausioje savo personalinėje parodoje, vyksiančioje šių metų rudenį LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ten esanti arsenalo erdvė savo baltų kolonų ritmu sukėlė įsivaizduojamo milžiniško organizmo viziją. Čia, pasitelkdami kolegų architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros pagalbą, kursime instaliaciją, kuri taps Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje pagrindu. 


– Pakui Hardware kūrybos pagrindas yra priešpriešos – organinės ir sintetinės medžiagos, praeitis ir ateitis, technologijos ir žmogaus kūnas. Kodėl jums tai įdomu? 

Ugnius: Mums įdomu kaip tik ne priešpriešos, o persipynimai. Pasirinkdami tam tikrus organinių ir sintetinių medžiagų derinius, mėginame parodyti skirties tarp to, kas gyva ir negyva, gamtiška ir dirbtina, nebuvimą ar bent jau tirpimą. Šiandienos antropoceno laikais tos ribos praktiškai išnykusios – mikroplastikas plaukioja mūsų kraujyje, o koralai auginami ant nebereikalingų Niujorko metro vagonų. 

Neringa: Žmogus taip pat iš esmės yra proteziška būtybė, nuo seniausių laikų priklausoma nuo įvairių technologijų – ugnies, įrankių. Tiesiog į technologijas reikia žiūrėti plačiąja prasme, ne tik kaip į išmaniuosius telefonus, kurie jau priaugę prie mūsų delnų. Taip pat ir su ateities bei praeities sankirtomis – ateitis nėra kažkas, kas iš naujo brėžiama tuščiame lape, tai nuolatinis praeities gromuliavimas ir to, kas nuveikta praeityje, pasekmių (ne)valdymas. Tą nuolat ir badome pasakyti savo kūryba – kalbame apie visa ko susietumą ir tarpusavio priklausomybę.

– Prieš tai užsiminėte, kad jūsų kūryboje dažnai vyrauja žmogaus ir technologijų motyvas. Kaip technologijos keičia mūsų pasaulio suvokimą? 

Neringa: Technologijos yra gana platus terminas, tad tikriausiai reikėtų apsibrėžti, apie kurias konkrečiai technologijas kalbame. Tikriausiai dabar, kai sakome šį žodį, labiausiai galvojame apie išmaniuosius įrenginius, internetą, robotiką ir panašias aukštąsias technologijas. Turbūt labiausiai šios technologijos prisidėjo prie laiko ir erdvės ribų virtualėjimo – laikas ir erdvė susitraukė ir išsiplėtė vienu metu. Ar pastebėjote, kaip visi dabar labiausiai skundžiasi ar tiesiog stebisi beprotiškai greitai lekiančiu laiku? Galbūt taip yra todėl, jog didžiąją dalį laiko, kurį anksčiau skirdavome savo fizinei aplinkai patirti, dabar skiriame virtualiai erdvei? Tai tikrai nėra priekaištas ar nostalgiškas noras grįžti į ikiinternetinius laikus, bet labiau mėginimas suprasti, kas darosi su mūsų pasaulio suvokimu. 


 – Daug dirbate su įvairiomis medžiagomis. Ar medžiagas galėtume vadinti jūsų kūrybos atspirtimi? Su kokiomis jums dirbti įdomiausia? 

Ugnius: Medžiagos tikrai yra trečiasis Pakui Hardware narys. Mūsų kūryba išties pirmiausia yra medžiagiška, taktiliška, patyriminė. Mums svarbu medžiagų paviršiai, istorijos ir deriniai, o ypač kaip tie deriniai kuria „trečiąjį“ dėmenį – ką nors netikėto mums patiems ir žiūrovams. Kai renkamės konkrečias medžiagas (o gal jos renkasi mus?), dažniausiai galvojame apie nuorodas ar asociacijas, kurias jos kelia. Pavyzdžiui, rinkdamiesi medicininį silikoną, naudojamą kūno protezų gamybai, siekiame sukelti kūniškumo, odos paviršiaus įspūdį, o pasitelkdami dirbtinį kailį ar odą – kvestionuoti ribas tarp dirbtino ir natūralaus. Pastaraisiais metais nemažai dirbame su stiklu, kuris mums vis dar yra labai įdomus savo plastiškumu, skaidrumu ir užsispyrusiu charakteriu. 


– Nuolatos dalyvaujate parodose visame pasaulyje. Ar taip artimai pažinodami meno pasaulį galėtumėte papasakoti, kas jame jus labiausiai džiugina ir kas liūdina? Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduria šiuolaikinis menas? 

Neringa: Tikriausiai mus, kaip ir visus menininkus, labiausiai liūdina nuolatinis kultūros stūmimas į paraštes finansavimo klausimais. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Iš tiesų kultūra yra vienas svarbiausių išlikimo įrankių, nes ji leidžia ne tik jautriai suvokti pasaulį, bet ir kurti tam tikrą tarpusavio supratimą. Be to, net kalbant visai ekonominiais terminais kultūra yra ir svarbus eksporto produktas, leidžiantis valstybėms ir miestams formuoti(s) gerą, šiuolaikinį, progresyvų įvaizdį. Lietuva tikriausiai yra labiau žinoma už savo kultūros figūras nei už verslininkus ar politikus, tačiau tai prisimenama tik ypatingų prizų ir apdovanojimų proga. 

O labiausiai džiugina tai, jog menas yra terpė burtis ir veikti pačioms įvairiausioms asmenybėms, kurios dažniausiai neįtelpa į visuomenės nubrėžtas normas. Ir nors ši sritis, kaip ir daugelis kitų, neatspari galimybių netolygumams, vis tik šiuolaikinio meno laukas nuolat save reflektuoja, kritikuoja ir mėgina šalinti piktybinius savo elementus. 

Ugnius: Labiausiai džiugina, kad vis daugiau Lietuvos menininkų tampa labiau matomi Vakarų meno scenoje arba jau yra paveikūs klasikai (kaip Jonas Mekas ar Fluxus judėjimas), darantys įtakas ištisoms naujų menininkų kartoms, gyvenančioms kad ir Niujorke.

– Neringa, tu studijavai menotyrą, semiotiką, meno kuravimą, esi ir šiuolaikinio meno žurnalo internete artnews.lt redaktorė. Ugniau, baigei fotografijos studijas. Kaip duete vienas kitą papildote? 

Neringa: Natūraliai esu teksto žmogus, tad dažniausiai mūsų vizijas ir idėjas į teksto drabužį įvelku aš. Vis dėlto mes tikrai nesame griežtai pasiskirstę darbų. Studijoje kūrybinis darbas labiau primena šachmatų partiją, kai darome ėjimus, atsižvelgdami į prieš tai priimtus sprendimus. Net ir dėžes su kūriniais nešiojame abu. 

Ugnius: Fotografijos studijos labai padėjo suvokti, kaip komponuoti dėmes erdvėje, taip pat kaip paroda atrodys leidiniuose, ekranuose – t. y. visur kitur, kai žiūrovas negalės parodos patirti fiziškai. Daugiausia savo projektus fotografuojame patys, bandydami žiūrovui parodyti ar akcentuoti tam tikras svarbias medžiagų ir kūrinių detales, kurias užgožė instaliacijos mastelis. 


– Praėjusių metų pabaigoje paaiškėjo, kad kitąmet jūsų duetas atstovaus Lietuvai Venecijos meno bienalėje. Papasakokite apie bienalėje pasirodysiančią instaliaciją ir jos idėją, į kurią, beje, bus įtraukti ir žymios lietuvių menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės darbai? 

Neringa: Kaip jau Ugnius minėjo, paviljono pagrindu Venecijos bienalėje taps mūsų Taikomosios dailės ir dizaino muziejui rengiama instaliacija. Joje tyrinėsime uždegimo reiškinį, kurį savo knygoje „Liepsnojantys: Gilioji medicina ir neteisybės anatomija“ nagrinėja Rupa Marya ir Rajis Patelas. Čia uždegimas pateikiamas kaip sveikas kūno atsakas nesveikoms sąlygoms, tad kalbame ir apie žmogaus bei planetos kūnų atsaką į sistemines problemas – ekologinę, finansinę krizę, kolonizavimo istoriją. Taip instaliacijoje persipins žmogiškasis ir planetinis masteliai, o pačią instaliaciją sudarys jau minėtų architektų kuriamas dirbtinis peizažas, mūsų kinetinės skulptūros, tam tikra apšvietimo choreografija. 

Ugnius: Venecijoje taip pat įtrauksime mus jau kelerius metus inspiravusios Marijos Teresės Rožanskaitės kūrinius, daugiausiai medicinos tema. Tiek šios menininkės, tiek mūsų darbuose persipina žmogaus kūnų, technologijų ir sistemų nagrinėjimas. 


– Ką jums, kaip menininkams, reiškia šis įvykis? 

 Neringa: Nepaprasta garbė ir dar didesnė atsakomybė.
Parašyti