Pankiškas kūrybos manifestas Menas

Rugsėjo 20, 2022. tekstas: Karolina Kulda, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
„Ne menas atėjo į mano gyvenimą, su menu atėjau aš pati“, – šypsosi jaunosios kartos menininkė, tarp Kauno ir Dubajaus gyvenanti Laura-PunkGallery. Spalvų ir emocijų jos kūryboje (ir gyvenime!) tikrai netrūksta. Keliaudama po didžiuosius pasaulio miestus ji atranda savo įkvėpimus, spalvina pasaulį ir kasdien kuria ne tik meną, bet ir vis naują save.
„PunkGallery“ –  mano interpretacija apie save, atspindinti mano laisvę, begalinę toleranciją pasauliui ir norą idėjomis pasidalyti su kitais
Nuotr. Dovaldė Butėnaitė
– Laura, kas slypi už pavadinimo „PunkGallery“? Juk, galima sakyti, tai ne tik tavo kaip menininkės pseudonimas, bet ir tam tikras kūrybos manifestas bei asmeninio gyvenimo būdo apibūdinimas. Tai kiek tos pankės yra tavyje?! 

– „PunkGallery“ yra mano pačios interpretacija apie save, atspindinti mano laisvę, begalinę toleranciją pasauliui ir norą savo idėjomis pasidalyti su kitais. Anksčiau, dar studijų laikais, jausdavausi lyg ateivė, mat visada turėjau itin savitą požiūrį į mane supančią aplinką, į meną, į spalvas. Tačiau laikui bėgant tai išaugo į savotiškus mano gyvenimo akinius, per kuriuos viską matau taip, kaip noriu. Vieną dieną atsisukau ir suvokiau, kad viskas, ką darau nuo pat mažens – mano spalvų suvokimas, drąsūs sprendimai, – pasaulyje tapo tendencija. Kitaip tariant, supratau, kad pasaulis iš tiesų sukurtas man! 

Dar viena svarbi mano gyvenimo dalis – mada. Ji, kaip ir mano kuriamas menas, yra mano požiūrio į pasaulį refleksija. Dievinu kurti skirtingus įvaizdžius, derinti nesuderinama, žaisti spalvomis ir stiliais. Tiesą sakant, esu sukaupusi nemažą drabužių kolekciją ir savo kasdieniais įvaizdžiais dalinuosi instagrame. Mano asmeninis stilius yra neatsiejamas nuo mano meno – jis eklektiškas, pilnas spalvų ir nestandartiškas. Nes būtent taip man patinka. 

– Ryškios spalvos, dideli formatai, stambūs raštai – kaip kūryboje atsispindi tavo pačios charakteris? 

 – Esu žmogus, kasdienybėje įžvelgiantis šimtus stebuklų ir personažų, – niekada nepavargstu jų ieškoti, juos stebėti, jais stebėtis. Kai pajuntu, kad įsikroviau daug gerų emocijų, prikaupiau patirčių, – einu tapyti. Noriu skleisti tik įdomią, gilią, pozityvią energiją. Galima sakyti, „PunkGallery“ yra it gyvas menas. Aš jame esu visada ir noriu šį jausmą perduoti kitiems. 

Tapyba visada buvo pagrindinė mano veikla. Jau labai seniai gilinuosi į meno pasaulį, į garsiausių kūrėjų darbus. Nepaisant to, daug kartų buvo kilę abejonių, ar tai, ką kuriu, kam nors patiks? Ar žmonėms to reikia? Tačiau šiandien esu tikra, kad mano istorija, mane atvedusi ten, kur esu, buvo verta kiekvieno vargo, ilgai nenusiplaunančių rankų, svaiginančio dažų kvapo, apvarvėjusių daiktų. Džiaugiuosi, kad sugebėjau nuspalvinti pasaulį aplink save. Mano valia ir begalinis noras nugalėjo visus kūrybiniame kelyje iškilusius sunkumus. Supratau, kad kai turi tikslą, gali padaryti viską. Ir nors mano auditorija mato tik galutinį rezultatą, tikiu, kad žvelgdami į kūrinį jie pajunta ir mano pačios energiją. Gebėjimą iškilus nesklandumams nenusisukti nuo savo tikslų ir, kad ir kas nutiktų, tikėti savo skleidžiama žinute. 

– Menotyros studijos universitete, darbas Kauno senamiestyje esančioje meno galerijoje, vėliau – ir privačios tapybos studijos. Kaip tave praturtino šios patirtys? 

– Studijuodama menotyrą daug laiko praleidau pas žymiąją Kauno menininkę Eglę Velaniškytę. Ji mane mokė stipraus potėpio, visada skatino ir palaikė. Laikas, praleistas su ja, neužmirštamas. Daug davė ir darbas galerijose, garsių lietuvių menininkų parodų organizavimas, meno kurinių kolekcionavimas. Kiek save prisimenu, visada buvau tik apie tai. Man labai natūraliai išeina apsupti save menu – esu čia, kur noriu būti. 

Jaučiu, kad ne menas atėjo į mano gyvenimą, o su menu atėjau aš pati. Juk kurti pradedame nuo savęs pačių: kaip meno kūrinį kuriame savo viziją, savo personažą. Sukuriame mus supančią aplinką, kasdienius ritualus ir viską, ko tik užsigeidžiame. O tada semiamės įkvėpimo iš aplink vykstančių dalykų – juos maišydami, perpindami, supriešindami ir eksperimentuodami. Visada jaučiau, kad esmė – nebijoti suklysti ir pasimokyti iš savo klaidų. Kiek potėpių ištaškyta pro šoną! Visada tapau tik būdama geriausios būsenos, skleisdama energiją, kurią žmonės žiūrėdami į mano darbus ir jaučia. 

– Turbūt galėčiau sakyti, kad tavoji kūryba neatsiejama nuo tave supančios aplinkos ir patirčių? 

– Mano pasaulis sukasi apie detales, formas, tekstūras, kvapus. Gerdama espresą palaiminu italus. (Šypsosi.) Kiekviename mažame dalyke matau prasmę ir istoriją. Tikiu, kad pasaulis yra darni visuma ir kad visi mes esame sujungti. Šias idėjas atskleidžia ir mano natūralaus lino drobės, mano stori ir ryškūs potėpiai, modernios spalvos, abstrakcijos, kurios keičiasi, vingiuoja ir sustingsta taip, kaip tą dieną reikia. Tad taip, mano kūryba įkvėpta aplinkos! 

Džiaugiuosi, kad visų kosminių jėgų dėka į savo gyvenimą pritraukiau tai, kas mane žavi. Tikiu kosmosu, paraleliniais pasauliais, galaktikomis ir juodosiomis skylėmis. Be to, suvokiu pasaulio laikinumą ir trapumą. Kasdien noriu kurti geriausiai, kaip tik galiu. 

– Žinau, kad mėgsti keliauti ir kelionėse atrasti idėjų savo darbams, tiesa? 

– Kelionės yra vienas didžiųjų mano įkvėpimų. Amžinas ieškojimas: nuo teatrų skirtinguose pasaulio miestuose iki karšto dykumos smėlio. Mane labai žavi įvairovė. Keliaudama ieškau sau artimų dalykų ir juos panaudoju savo kūryboje. Kai plaukdama laivu kur nors toli jūroje pamatau rožinį dangų, suvokiu, kad toji rožinė yra dar tikresnė, nei iki šiol maniau. Kai perskaitau įdomų sakinį, eidama gatve iškart vizualizuoju, kaip ši idėja atrodytų nutapyta. Visada ir visur – naktį ir dieną, šventėse, kelionėse, svečiuose, vaikščiodama ar sportuodama – ieškau idėjų ir jas užsirašau. Tie, kas mane pažįsta, vadina raštininke – mano eskizai yra mano raštai. Eskizus aš kuriu žodžiais. 

– Susitinkame tavo namuose, kurie taip pat ne mažiau išskirtiniai, – kaip jie buvo kuriami?   

– Šie namai yra tikroji aš – mano maža meno galerija, kur kiekviena lėkštė ar puodelis atsirado ne atsitiktinai. Šiuos namus sukurti man padėjo dvi menininkės, architektės, studijos „Indot“ įkūrėjos. Prisimenu, atėjau pas jas žibančiomis akimis ir iškart patikėjau jų vizija. Pridėjus iš senųjų mano namų atkeliavusių rožinių prieskonių ir asmeninių detalių, sukūrėme nuostabias erdves. Abipusė meilė menui ir kūrybai leido įgyvendinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma. Mano namai tapo mano atspindžiu, mano galerija, kurioje aš su savo šeima gyvenu, kuriu ir džiaugiuosi gyvenimu. 

Žodis „namai“ reiškia mus pačius – kas mes esame, ką veikiame, kuo kvėpuojame. Pradėjusios projektuoti šias erdves, architektės labai nuosekliai domėjosi viskuo, kas svarbu man ir mano šeimai. Pajaučiau ryšį, pasitikėjau jomis ir suteikiau merginoms visišką laisvę apgyvendinti mus taip, kaip įsivaizduoja. Prisimenu, kai buvo pristatytas būsimųjų namų projektas, aš visiškai išsilydžiau! Įdėjome nemažai pastangų, o dabar galime džiaugtis ir namais, ir tarp manęs ir „Indot“ tebesitęsiančia draugyste. 
Nuotr. Dovaldė Butėnaitė
Parašyti