Paprastume slypinti prasmė Pokalbiai

Rugsėjo 17, 2022. tekstas: Adelė Galdikaitė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Prieš keletą metų Miglė Rijkhoek su šeima iš Nyderlandų grįžo į gyventi į Lietuvą, nedidelį miestelį Rokiškio rajone ‒ Juodupę. Palikę didžiųjų pasaulio miestų triukšmą ir varginantį tempą, Miglė su vyru Rogieriu įgyvendino dar vieną savo svajonę – įkūrė „Richcorner“, vintažinių daiktų parduotuvėlę Rokiškyje, į kurią dabar suvažiuoja pirkėjai iš visos Lietuvos. Miglė tiki, kad namai yra daugiau nei tik gražių daiktų kolekcija, ir siekia padėti susikurti juos tokius, kuriuose galėtume jaustis savimi. 
– Migle, kaip nusprendėte grįžti gyventi į nedidelį miestelį? 

– Kai tik pradėjome galvoti apie Lietuvą, pirmasis klausimas buvo, į kurį jos kampelį kraustysimės. Rinksimės didmiestį ar grįšime į mano gimtinę? Nyderlanduose gyvenome šalia vyro šeimos, taigi nusprendėme, kad šįkart reikia kraustytis arčiau manosios. Rogieris kiekvieną kartą, atvažiavęs atostogų į Juodupę, viskuo žavėdavosi. Visais, atrodo, mums paprastais dalykais: miškais, ežerais, žvaigždėmis danguje. Juokaudama sakau, kad tai vyras mane įkalbėjo grįžti į Lietuvą.


– Kaip čia atrodo jūsų kasdienybė? Ar jaučiate, kad gyvenate kiek lėčiau ir sąmoningiau? Ar toks gyvenimo būdas keičia jus, vyrą ir vaikus? 

– Dabar gyvename mažo miestelio arba, kaip mėgstu sakyti, kaimo ritmu. (Šypsosi.) Jaučiu, kad esu ramesnė, rečiau patiriu stresą ir dažniau būna laimingų dienų nei nelaimingų. Esu dėkinga už tai, kur esu dabar, ir kartais susimąstau, kad tai gražiausi mano metai. Gyvename Juodupėje, o Rokiškyje įsikūrusi mūsų parduotuvėlė. Kaskart važiuodama į darbą dairausi pro langą ir grožiuosi gamta – lyg viską matyčiau pirmą kartą. Nežinau, ar tai ateina su metais, ar pradedi vertinti gimtąją aplinką, kai grįžti ilgą laiką joje nebuvęs. Vėl su šeima patiriame, kas yra keturi metų laikai. Lietuva turi nepaprastai gražią žiemą – Nyderlanduose, jei ir būna žiemiškas oras, tai vos kelias dienas. Vaikai kaip niekad daug laiko praleidžia gamtoje. Sūnus Adamas vasarą nuo ryto iki vakaro lauke žaidžia basas, dukrai Adelei Annie pats geriausias miegas – lauke. 


– Kuo jus žavi gyvenimas nedideliame mieste? 
– Bendrystės jausmu – ne kartą esu jį pajutusi. Šalia draugai ir šeima, visos šventės kartu. Man net kartais atrodo, kad čia gyvenant dienoje atsiranda daugiau valandų! Kai gyvenau Londone, nuvažiuoti metro į darbą kartais užtrukdavo net pusantros valandos, o čia – dešimt minučių ir aš jau darbe! Viskas sava, arti. Juodupėje net pardavėjos savos... Ir miškas šalia. Jaučiu, kad čia gyvendami taupome gyvenimo laiką. 
– Devynerius metus gyvenote užsienyje. Ar dviem jauniems žmonėms nebuvo baugu palikti didmiesčius su visa jų gyvybe ir pulsavimu?

– Mes su Rogieriu esame labiau sėslūs žmonės, o gal pasikeitėme atsiradus vaikams? (Šypsosi.) Tiesiog pavargome nuo žmonių. Vyras gimęs ir augęs didmiesčiuose, ilgą laiką gyvenęs Amsterdame. Amsterdamas tikrai labai žavus, bet kai reikia gyventi tarp turistų ir pašėlusiais didelio miesto tempais, ilgainiui tai pradeda varginti. Mums didmiesčių pulsavimo turbūt buvo net per daug. (Juokiasi.) Pavargome nuo visko – didelių mokesčių, triukšmo už lango – gyvenome senamiestyje, sename name. Darėsi vis liūdniau nematyti savo šeimos.

 Jeigu ne Rogieris, nežinau, ar būčiau išdrįsusi grįžti ir taip kardinaliai keisti gyvenimą. Bet visada kirbėjo mintis pabandyti gyventi Lietuvoje. Rogierio kartais klausdavau, ar ne per daug idealizuoja mano gimtinę? Tačiau dabar pasiteiravus, ar nenori grįžti atgal į Nyderlandus, jis tvirtai atsako – tikrai ne. Tikriausiai Aukštaitijos kraštas užbūrė jį savo magija. (Šypsosi.)

Jam čia daug pirmų kartų. Rogieris yra miesto žmogus. Kasti sniegą nuo takelių, kapoti malkas, didelė ir šalta žiema, piknikas žiemą miške, maudynės eketėje, grybavimas – jam viskas nauja! Dažnai šiomis naujomis patirtimis džiaugiasi lyg mažas vaikas. Jam labai čia gera, matau iš jo ramių akių. Didelio kultūrinio šoko nebuvo, nes olandų kultūra nėra stipriai nutolusi nuo mūsiškės. Rogieris stengiasi kalbėti lietuviškai ir kartais liūdi, kai žmonės bijo su juo šnekėtis, galbūt manydami, kad nesusikalbės ir vienas kito nesupras.


– Ar daug iššūkių patyrėte taip kardinaliai pakeitę gyvenimą?
– Nebuvo nieko tokio, su kuo nesusitvarkytume. Bet toks pokytis nori nenori kelia stresą. Turi suprasti ir apgalvoti, kad pradžioje tam tikrose situacijose teks pakentėti, – juk kraustomės į kitą šalį! Dažnai naktį sunkiai užmigdavau ir svarstydavau, ar tikrai gerą sprendimą priėmėme. Nutarti reikėjo kartu, pasvėrus visus už ir prieš. Tačiau ramybės man teikė tai, kad visą tą laiką Rogieris liko labai ramus – jis ir buvo didysis iniciatorius.


– Turbūt ne ką mažesnis iššūkis buvo įkurti ir vintažinių daiktų krautuvėlę! Kaip kilo idėja atidaryti „Richcorner“? Ką užkodavote šiame pavadinime?
– Tai buvo mano didelė svajonė – turėti jaukią vintažinę parduotuvėlę senamiestyje. (Šypsosi.) Vaikščiodama Amsterdamo gatvelėmis matydavau tokią ne vieną, ir Rogierio vis prašydavau sustoti apžiūrėti. Tokiose parduotuvėlėse galėdavau valandų valandas ieškoti įkvėpimo. Taip tikriausiai pati save užkodavau. Tačiau grįžkime į realybę! (Juokiasi.) Ne viskas taip lengva ir gražu. Kai su vyru nusprendėme, kad kelsimės gyventi į mano gimtinę, pradėjau savo svajonei ieškoti patalpų. Mažame Rokiškio mieste ne taip lengva tokias atrasti, tad po ilgų paieškų radau vienas pramonės rajone – visai ne senamiestyje. (Juokiasi.)

Augdama nedideliame miestelyje grožėjausi tuo, kas mane supo – gamta ir paprastais dalykais. Rinkdama vintažą ir dekoro detales sukūriau jaukius namus savo šeimai. Dabar norime padėti kitiems. Jaučiu dėkingumą, kad likimas atsiuntė vyrą Rogierį ir kartu galime pildyti svajones. Olandas Rogieris įsimylėjo ne tik mane, bet ir Lietuvą. Rijkhoek angliškai – Richcorner, tai neatsitiktinai parinktas žodis. Tai mūsų šeimos pavardė, „rich“ – turtingas, „corner“ – kampas. Namai yra daugiau nei tik gražių daiktų kolekcija – tai vieta, kur vyksta gyvenimas. Kiekvienas galime susikurti savo turtingą kampelį. Ir nesvarbu, ar jis bus dekoruotas iš kartos į kartą perduodamais daiktais, ar bus naujas ir unikalus. Sena–nauja filosofija mūsų šeimą lydi nuo pat pradžios. „Richcorner“ siekis – įkvėpti žmones ir padėti susikurti jaukius namus, kurie leistų būti savimi.
– Ar vintažinius, senovinius daiktus mėgote nuo pat mažumės? Kokie buvo jūsų vaikystės namai?

– Kai dabar visi kalba apie vintažą ir tvarumą, susimąstau, kad į mano gyvenimą jis atėjo labai organiškai, iš vaikystės – tiesiog augau tokioje aplinkoje. Mano meilė vintažui buvo užkoduota genuose, iš kartos į kartą perduota senų daiktų magija. Vaikystės namai buvo labai jaukūs, gyvenome keturios moterys: aš, sesuo dvynė, mama ir močiutė. Su mama važiuodavome į kitus kaimus pas bobutes pasižiūrėti senienų, nes dažnai kaimuose tų daiktų nevertindavo, o mes juos išgelbėdavome ir jais dekoruodavome namus ar kiemą. Ir dabar su šeima esame apsistoję mano vaikystės namuose, gal todėl čia taip gera ir ramu.


– Sąmoningesnis gyvenimo būdas vis populiarėja – tai išties džiuginanti tendencija. Ar pastebėjote, kad vis daugiau žmonių į savo namų interjerą įsileidžia ir antram gyvenimui prikelia vintažinius, senovinius daiktus? 

– Aš taip pat tuo labai džiaugiuosi. Norėčiau, kad žmonės kuo mažiau rinktųsi masinės gamybos prekes ir atsigręžtų į laikui nepavaldžius daiktus. Savo instagramo paskyroje rodau, kaip galima suderinti seną daiktą su nauju, kaip gražiai senoviniai daiktai atsiskleidžia naujai pastatytame name. Neretai man žmonės parašo, kad mano dėka įsimyli vintažą, – tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi. Esu laiminga galėdama kitiems padėti, papasakoti ir patarti. Vintažiniai daiktai su metais tik dar labiau įgauna vertę.


– Pagal ką atsirenkate prekes parduotuvei?
– Aš labiau linkusi į žemišką stilių, natūralumą, paprastumą – medis, metalas, keramika. Kuo mažiau daiktas poniškas, tuo man gražiau. (Šypsosi.) Nemėgstu Viktorijos laikų krištolų ar paraitytų komodų. Visada stengiuosi žiūrėti, kad daiktai nebūtų sudužę, įskilę, bet, žinoma, neretai juos tenka atnaujinti, prikelti naujam gyvenimui. 
– Vintažinių daiktų paieška skamba kiek romantiškai, paslaptingai, lyg koks detektyvas... Tačiau galbūt realybė visai kitokia? 

– Kas su tuo nesusiduria, tikrai romantizuoja arba galvoja, kad atrasti vintažinį daiktą ir jį parduoti labai lengva. Visgi darbo gerokai daugiau. Su vyru ieškodami prekių parduotuvei nuvažiuojame tūkstančius kilometrų užsienio šalyse, einame į turgus ir parduotuves... Ieškoti taip pat padeda kelios merginos, gyvenančios skirtingose šalyse, – taip prekės mūsų krautuvėlėje nebūna vienodos ir nuobodžios. Paieškos trunka nuo ryto iki vakaro. O vėliau, atradę džiuginančias prekes, dekoruojame jomis parduotuvės lentynas ir laukiame, kol atsiras naujasis šeimininkas. 


– Jūsų kasdienybė žavi tikrumu ir nuoširdumu – ar visada tokia buvote?
– Turbūt į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti kiti... Nuo pat vaikystės buvau nuoširdi ir drovi, bet su metais pasidariau drąsesnė ir manau, kad prie to prisidėjo gyvenimas užsienyje. Esu paprasta ir atvira – jei dieną nesisekė, pripažinsiu sau ir pasakysiu kitiems. Stengiuosi elgtis su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi. 


– Viena iš labiausiai kerinčių jūsų savybių – tarmė! Nuo pat vaikystės didžiuojatės savo tarme? Kodėl ji jums svarbi? Ar buvo sunku ją išsaugoti gyvenant svetur?
– Dar studijuojant Vilniuje viena kalbos dėstytoja patarė nepamesti tarmės ir ja džiaugtis – juk tai toks turtas. Man labai įstrigo jos žodžiai. Augau su močiute – būtent ji mane ir išmokė kalbėti aukštaitiškai. Būdavo juokinga, kai išvažiavę iš kaimo stengdavomės kalbėti taisyklingai, tačiau užsimiršę vėl prašnekdavome kaip įpratę. Todėl taip tos tarmės ir nepamečiau, net gyvendama Londone visada kalbėjau tarmiškai ir niekada to nesigėdijau. Dabar savo tarmę priimu kaip privalumą.
– Ar ir savo vaikus mokote kalbėti tarmiškai? Kokie jie?

– Aš ne tik vaikus mokau tarmiškai, bet ir vyrą olandą! (Šypsosi.) Sūnus Adamas jau kalba tarmiškai, o dukra Adelė Annie dar per maža. Jaučiuosi labai apdovanota turėdama du vaikus – berniuką ir mergaitę. Adamui treji su puse, jis labai savarankiškas ir visada pyksta, jeigu noriu padėti. Sūnus labai meilus ir dėmesingas mums, šeimos moterims. Puikiai kalba tiek lietuviškai, tiek olandiškai, taip pat supranta anglų kalbą. Su juo dabar labai įdomu šnekėtis apie viską! Adelei Annie sausį sukako metukai. Ji puiki artistė ir tikra moteris – jeigu kas nepatinka, iš karto pradės rėkti. (Juokiasi.) Tačiau iš tikrųjų ji labai rami mergaitė ir dažnai ją vadiname ne vardu, bet „ramute“. 


– O kokia jūs mama? Iš kur motinystei semiatės įkvėpimo? Kokią kasdienybę vaikams kuriate, kokias vertybes diegiate? 

– Atsipalaidavusi. (Juokiasi.) Mažai taisyklių, daugiau atlaidumo. Neturime taisyklės aštuntą valandą praustis ir miegoti, tačiau ribojame laiką prie ekranų, mums svarbi tarpusavio pagarba, meilė, mokome rodyti visokias emocijas. Vienas gražiausių mūsų ritualų – susėdus prie stalo vakare padėkoti už dieną ir maistą, o nukritus duonos riekei ant žemės pakelti ją ir pabučiuoti.
Parašyti