Pašėlęs Niujorkas Vilniaus centre Interjeras

Spalio 12, 2021. nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Nors Laura Arbačiauskienė, baldų dizaino studijos „Object Dō“ įkūrėja, gyvena Kauno priemiestyje, bet čia, Vilniaus centre, ji turi niujorkietiška atmosfera alsuojančią savo asmeninių pabėgimų erdvę. Kaip tikrų tikriausia lietuviškoji Kerė Bredšou iš populiariojo praėjusio amžiaus pabaigos serialo, moteris čia atvyksta, kai norisi padirbėti, pasiklausyti mėgstamos muzikos ar kaip tik pabūti tyloje ir ramybėje. „Dar šiame bute man norisi avėti aukštakulnius. Vis tik juk čia Kerės butas. Taip priklauso!“ – juokiasi moteris ir kviečia ne tikį svečius, bet ir į įkvepiančią dizaino kelionę.
– Laura, iš kur tavyje ši meilė gražiems daiktams?

– Užaugau gražiuose namuose. Mano mama – architektė. Pamenu, kaip ji vakarais braižydavo eskizus, kaip derindavo pagal užsakymą gaminamus baldus su antikvaroradiniais. Puikiai prisimenu, kaip mūsų namai laipsniškai gražėjo, kaip atsirasdavo vis įspūdingesnių šviestuvų ir baldų. Jau anuomet mūsų virtuvėje stovėjo garsiosios vengrų architekto Marcelio Breuerio „Cesca“ kėdės, dėl kurių šiandien visi taip kraustosi iš proto. Tėvų miegamajame kabojo įspūdingas Murano stiklo šviestuvas. Taikausi į jį! (Šypsosi.) Galėčiau daug šia tema kalbėti – turėjau tikrą gražią vaikystę ir nenuginčijamas faktas, kad mano meilė gražiems daiktams, potraukis menui ir geram maistui atkeliavo iš vaikystės namų, iš tėvų ir ypač mamos.


– Tai kaip bėgant metams formavosi tavo stiliaus pojūtis?

– Bėgant metams augu, tobulėju, o taip formuojasi ir mano stilius. Paauglystėje mirtinai norėjau savo kambarį nusidažyti mėlynai, tad po ilgų diskusijų ir derybų gavau vieną mėlyną sieną (tačiau tik tą, kurios nesimato pro atviras kambario duris) ir lenktą tamsiai mėlyną sofą-lovą. Klaikiai nepatogią, bet labai gražią. Bėgant metams pradėjau ieškoti daiktų, kurie būtų ne tik gražūs, bet ir patogūs, funkcionalūs.

Mano skonį išlavino ir studijų metai Romoje. Būdavo, draugai pasikviečia į namus vakarienės, o per svetainės langus ten matai Berninio Keturių upių fontaną ir visą Navonos aikštę. Galite tik įsivaizduoti, kokie baldai puošdavo tokius penthauzus! Tie žmonės gyvenait muziejuose, o savo namus apsistato moderniais baldais. Argi gali būti kas gražiau? Man tai paliko didelį įspūdį.

Vėliau, jau po daug metų, dėl vyro darbų išsikraustėme gyventi į Norvegiją. Tai buvo dar viena nereali patirtis. Oslas – visiška priešingybė Romos architektūrai, bet koks jis žavingas, koks modernus! Negalėjau atsistebėti miesto išdėstymu ir architektų gebėjimu numatyti tiek žingsnių į priekį. Jau nė nekalbu apie norvegų vasarnamius! Su vyru mėgdavome per atvirų durų dienas pasivaikščioti po parduodamus butus ir namus. Visuomet aplankydavome ir „Open Oslo“ reginio metu atvertas menininkų kūrybos erdves, o manoji meilė baldams i rdizainui ten augo ne dienomis, bet valandomis.
– Laura, šiandien susitinkame tavo namuose. Kokia jų istorija?

– Iš pradžių šis butas buvo lyg ir investicinis projektas, mes jį nuomojome. Sugalvoję grįžti gyventi į Lietuvą, nusprendėme įsirengti sau. Tai turėjo būti dviejų aukštų butas Vilniaus centre – svajonė, ne kitaip! Erdvi svetainė su langais iki žemės, viršuje – trys miegamieji. Tačiau susidūrėme su piktais kaimynais, kurie niekaip nesutiko iki galo sutvarkyti palėpės dokumentų, o ji mūsų keturių asmenų šeimai buvo gyvybiškai svarbi. Dvejus metus varstėme teismo duris, kol pavyko įrodyti savo. Pamečiau skaičių, kiek kartų buvome skundžiami, kiek inspektorių teko samdyti ir kiek ekspertizių užsakyti. Taip seko ir biudžetas, ir kantrybė. Tai buvo juodžiausi mano gyvenimo metai. Pernai pavasarį paskelbus pirmąjį karantiną trūkovyro kantrybė ir tapo aišku – taip gyventi nebegalime. Pasiskaičiavome, kad būtų greičiau, paprasčiau ir, tikėtina, pigiau įsirengti vyro nebaigtą statyti namą Kauno priemiestyje. Tad išsikraustėme ir pradėjome gyvenimą Kaune, o šis butas liko savaitgalių rezidencija. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad vaikams paaugus (ir kaimynams pasikeitus) mes dar sugrįšime.
– Laura, prasitarei, kad tai, ką pavyko sukurti šiuose namuose – it mažas stebuklas! Kaip atrodė šios erdvės prieš jums prisiliečiant?

– Tai senas, 1890-ųjų statybos namas, dar ir menkai prižiūrėtas: atsikėlus buvo išbyrėjusios sąramos (tarp jų buvo tokie plyšiai, kad pradėję ardyti radome net susuktus paukščių lizdus), atraminėse sienose iškirsta daug nereikalingų nišų. Žiemą temperatūrą tesiekdavo šešiolika laipsnių. Bute buvo simpatiškas koklinis pečius, svarstėme jį restauruoti, bet vos išardžius sieną paaiškėjo, kad pečiaus tėra vos pusė. Nieko neliko, nes nieko vertingo ir nebuvo. Techninė darbų pusė mūsų negąsdino. Vyras ir tėtis – statybininkai, jiems žinių šioje srityje netrūksta. Baisiausias buvo kaimynų nusiteikimas, tačiau ir čia aš mokausi paleisti, atleisti...
Visame tame remonto, kvapų, nepatenkintų kaimynų kontekste vis tiek galėjau įžvelgti Niujorko ir Paryžiaus atmosferą, tuo įtikinau ir savo vyrą. (Šypsosi.)

– Kas, tavo manymu, namams suteikia gyvybės? Kas erdvę tarp keturių sienų, be juose gyvenančių žmonių, paverčia namais?

– Pirma mintis – meno dirbiniai ir skintos gėlės. Bet iš tiesų tai jau tik finaliniai štrichai. Namai – tai kokybiškas čiužinys ir graži patalynė: juk niekur taip nepasiilsime kaip namuose, o į savo lovą gera grįžti net po savaitgalio prabangiausiame viešbutyje. Tai baldai – nauji ir menantys istoriją. Lentynos, pilnos knygų, vaikų piešiniai, patogi virtuvė, skanaus maistopilnas šaldytuvas, lėti sekmadienio pietūs... Man namai yra vieta, į kurią visada norisi grįžti, kurią norisi puoselėti, tobulinti. Karantinas man nebuvo baisus ‒ gal todėl, kad mūsų namuose labai gera.
Parašyti