Perkelta emocija  Pokalbiai

Birželio 20, 2022. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Tą dieną aš žiūrėjau į skaisčiai mėlyną dangų. Svarsčiau: kas sakė, kad dangus Lietuvoje pilkas? Menininkė Ūla Gečaitė irgi ginčytųsi – visus metus iš savo namų terasos, leidžiantis saulei, ji fotografavo dangaus lopinėlį. Paskui suliejo jį į vieną ir sukūrė skirtingų metų laikų dangaus atspalvius. Dangaus kolekcija savo vietą rado gana netikėtoje erdvėje – naujuose „Mažosios Užupio klinikos“ namuose. 
Su odontologe Rūta Štaroliene susipažinome Užupyje. Kiekvieną dieną pro savo namų langą matydavau, kaip nepaprastai stilinga moteris išlipa iš automobilio ir nukaukši aukštakulniais per kiemą prie „Mažosios Užupio klinikos“ durų. Po kaklu parišta skarelė, ryškus švarkelis, elegantiška rankinė – kažkokiu būdu ji sugebėdavo nušviesti mūsų kiek apšiurusį Užupio kiemą. Kai susipažinome artimiau, supratau, kokia meniška siela ji yra, – Rūtą matydavau visuose įdomesniuose Vilniaus teatro pastatymuose, koncertuose, smagiausiose vyninėse ir... kasmet Naujųjų metų išvakarėse plaukiančią baidare po Užupio tilteliu. Atrodė, kad ji, jos šeima, jos įkurta „Mažoji Užupio klinika“ yra visiškai neatsiejama meniškojo Vilniaus rajono dalis. 

 Tačiau viskas keičiasi, laikas, kurį taip branginame, įneša savo korekcijų, ateina nauja gydytojų ir pacientų karta, kuriai romantiškas židinys klinikoje daro mažesnį įspūdį nei patogi automobilių stovėjimo aikštelė... Ne, ne, Rūta dėl to nė kiek neišgyvena – sako, jos karjeros istorija yra nuostabių įvykių grandinė, kurioje kiekvienas jų turi savo vietą ir prasmę. Užupį ir gražiausias praėjusias dienas ką tik prekybos ir verslo centre „Panorama“ atidarytoje naujoje klinikoje primins Rūtos bičiulio, skulptoriaus Romo Vilčiausko sukurtos mažytės Užupio angelo ir Užupio undinės kopijos. Jos iškart rado vietą naujose, šviesose erdvėse. 

 „Užupis stipriai pasikeitė, – pasakoja Rūta, – daugybė draugų dailininkų iš šio rajono išsikraustė, nebeliko smagių mūsų pasisėdėjimų klinikos svetainėje prie židinio. Tačiau kur kas svarbesnė priežastis, kodėl pakeitėme vietą, yra tai, jog klinika stipriai užaugo, išsiplėtė, mes tobulėjame, atsiranda naujų technologijų, gydytojams reikia patogių darbo vietų. Kad ir kokia jauki būtų Užupio aplinka, ji tiesiog nebeatitiko mūsų veržlumo, jaunystės, polėkio. Visą laiką stengėmės dirbti su pačia moderniausia, ergonomiška aparatūra, įsigijome intraoralinį skenerį, iš kurio informacija žaibiškai pasiekia dantų technikus, juo galima ekrane modeliuoti ir pacientui parodyti, kaip, baigus darbus, atrodys jo šypsena; norėjome turėti savo operacinę, pacientus gydyti taikydami sedaciją ar visišką nejautrą, o visam tam reikia ypatingų sąlygų. Labai ilgai ieškojome vietos, į kurią galėtume perkelti išsiplėtusį klinikos kolektyvą. Svarstėme ir apie kitą įmonę, keletą mažesnių kabinetų, tačiau visa tai buvo ne mums, ne mūsų sumanymui. Vieta prekybos ir verslo centre mums nukrito tarsi iš dangaus. Kolektyvą iš pradžių ištiko lengvas šokas, tačiau kai jie pamatė, ką padarėme, niekam nebeliko abejonių.“ 
Kolektyvą iš pradžių ištiko lengvas šokas, tačiau kai jie pamatė, ką padarėme, niekam nebeliko abejonių
Iš tiesų, po dvidešimt dvejų metų išsikraustyti iš Užupio į prekybos centrą – toks sumanymas galėjo gimti tik Rūtos galvoje! Ir estetika, kurią ji įsivaizdavo šioms erdvėms, tarsi užbrėžė aiškų tikslą – sukurti tokią erdvę, kurioje gerai jaustųsi ir ji pati, ir čia dirbantys gydytojai bei pas juos atėję pacientai. „Mūsų filosofija nepasikeitė, kokie buvome, tokie likome, gal tik dabar gražesni, labiau modernūs“, – sako klinikos įkūrėja. Savo sumanymu perkelti „Mažąją Užupio kliniką“ į kitą erdvę ji pasidalijo su dukra Aiste Štarolyte. Dar daugiau, paprašė, kad dukra prižiūrėtų statybas. „Galėjome čia padaryti įprastas stiklines pertvaras, tačiau pakabinome brangius, iš gipso pagamintus korius ir sienas papuošėme Ūlos Gečaitės paveikslais. Tai mama – ji neskaičiuoja, apsimoka ar neapsimoka, ji visada daro taip, kad būtų estetiška“, – šypsosi po statybų taip ir likusi dirbti šeimos versle jaunesnioji Rūtos dukra Aistė. O pati moteris dar priduria: „Man visada norisi klinikoje išdidžiai sutikti savo bičiulius ir pacientus, aš įsivaizduoju, kad šitaip spinduliuoju jiems savo meilę.“ 

 Aistė pripažįsta: būdavę dienų, kai knietėdavo klinikai įrengti skirtus pinigus pataupyti, tačiau tas noras greitai dingdavęs, kai ji pagalvodavo, kad mama nuo senų laikų įpratusi pasirūpinti viskuo, ko tik gali prireikti žmonėms, kurie pas ją lankosi. „Niekada nežinai, kas iš tiesų sukurs vertę, kartais – visiškai nelogiški, atrodytų, smulkūs dalykai.“ 

Klinikos architektūrą kūrė architektas Darius Baliukevičius. Rūta sako, kad teko gerokai pavargti, kol įkalbėjo muziejus kuriantį architektą imtis klinikos. „Tačiau man taip nutinka, susidraugauju su žmonėmis, kurių estetika ir vertybės labai atitinka manąsias.“ Nedideliame Rūtos kabinete, kuriame kalbamės, veidrodyje priešais langą atsispindi Gedimino pilis. „Rodos, smulkmena, bet kokia esu dėkinga už tai, kad architektas tą vaizdą pamatė ir sugalvojo, kaip ir mes galėtume jį kasdien matyti“, – šypsosi gydytoja. 

 Rūta pasakoja, kaip surinkusi visus savo draugus mėgino sugalvoti, kokie paveikslai labiausiai tiktų ant naujųjų klinikos sienų. Nors pažįsta daug menininkų, nė vieno iš jų kūrybos šioje erdvėje neįsivaizdavo. O tada susitiko su Ūla Gečaite ir nuostabiai švelniais, emocingais jos būsenų paveikslais. „Mažojoje Užupio klinikoje“ kabo dvylika Ūlos darbų, kuriuose – lietuviško dangaus atspindžiai, užfiksuoti kiekvieną rytą kylant saulei. „Labai didžiuojamės, kad mūsų klinika yra pirmoji vieta, kur eksponuojamas Ūlos dangaus projektas. Ši menininkė Lietuvoje tarsi dar neatrasta, nors pasaulis jos kūrinius perka jau keletą metų. Savo kolekcijoje turime ne tik Ūlos dangų, bet ir jos šešiolika spalvotų grafinių piešinių. Dar įdomiau, kad ši menininkė tiria spalvų bangų poveikį emocinei ir fizinei žmogaus būsenai“, – sako Rūta ir priduria, kad pacientai šį grožį iškart pastebi. Kai kuriems jų į meną nukreiptos mintys padeda atsikratyti nerimo, kiti iškart susidomi, prašo autorės kontaktų, kūrinius fotografuoja, o vienas pacientas jau netgi pateikė Ūlai užsakymą. 

 Beje, kalbėti apie klinikos tualetą būtų visiškai neestetiška, todėl ir nekalbėsime – jį tiesiog reikia pamatyti! Nes tai, kas jame padaryta, yra dar vienas, šiek tiek juokingas ir labai žavus meno kūrinys. 

 Rūta ir Aistė pasakoja, kad pradėjusios kurti klinikos interjerą iki pat pabaigos niekam nerodė, kokios bus naujosios patalpos. Pirmasis vakarėlis kolegoms buvo surengtas griuvėsiuose, o į antrąjį pakvietė tada, kai viskas jau buvo įrengta. „Reikėjo matyti jų reakcijas!“ – juokiasi abi ir sako, kad kolegos dabar didžiuodamiesi savo pacientams aprodo kabinetus ir kviečia arbatos ar kavos puodeliui svetainėje. 

 Ir vis dėlto, kad ir kokia puiki, kokia moderni ir estetiška aplinka suptų, svarbiausia klinikoje – profesionalumas, moderni aparatūra, modernūs gydymo būdai. „Specialiai vieno su kitu nelipdome, mums taip natūraliai išeina, tačiau šie dalykai, matyt, yra susiję“, – svarsto gydytoja Rūta, o jos dešinioji ranka dukra Aistė prideda, kad mama tikrai kuklinasi. Ji visada galvoja apie tai, kad kiekvienas žingsnis, kiekviena paciento patirtis būtų estetiška, preciziška ir kiek įmanoma labiau džiuginanti. 

Parašyti
Jolanta
2022-07-10 18:56
Nuostabiai jaukiai dekoruota klinika- erdvu, šviesu. Spinduliioja meilė ir šiluma ???? Malonu lankytis???? Sėkmės versle mielosios????