Plačiai atvertos durys Pokalbiai

Spalio 30, 2022. tekstas: Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre, nuotraukos: Dovilė Babravičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Prancūzijos
Menotyrininkė Neringa Miller kartu su vyru kino režisieriumi Nathanu bei dvimete dukra Daphné Paryžiaus triukšmą iškeitė į Prancūzijos kaimo tylą ir ramybę. Jų sendaikčių parduotuvėlė ir ten pat įsikūręs restoranas „Le Metier“ jau tapo regiono traukos vieta, o prie nuosavo ežero turėtų iškilti ir pirmasis šeimos namas.

Tris valandas dardėjusios traukiniu išlipame La Sutereno mieste pačioje Prancūzijos širdyje. Dar reikės pusantros valandos važiuoti mašina iki Krezo regione įsikūrusio Valjerės miestelio. Neringa mūsų laukia traukinių stotyje – aukšta šviesiaplaukė, juoda ilga trikotažinė suknelė su skeltuku, patogūs įsispiriami batai. „Pavargote nuo kelionės, paryžietės?“ – klausia ji šiek tiek ironiškai, bet švelniai šyptelėdama. Nuo besivyniojančių aplink kalvas keliukų man stoja širdis, bet spėju pasigėrėti prieš akis atsiveriančiu peizažu: ryškiai žalia žolė, medžiai, pievose besiganančios karvės, arkliai, avys. Jokių namų – tai vienas mažiausiai apgyvendintų Prancūzijos regionų. „Žmonės įsimyli šį regioną arba jo nekenčia, – sako Neringa. – Tai atšiauri provincija, glūduma – čia nenuvažiuosi, kaip Normandijoje, per porą valandų iki jūros. Čia nėra Žydrojo kranto pompastikos. Žmonės užsidarę, neatviri. Užtrunka šią vietą prisijaukinti“. 

Neringos kalbėjimo maniera ypatinga, įtraukianti, intymi. Ji sugeba sukurti įspūdį, kad mes senos pažįstamos ar net bendramintės. Puikiai įsivaizduoju ją suburiančią žmones, įkvepiančią projektams, gyvenimo nuotykiams. Jos nuotaika permaininga kaip gamta: akimirką patyli, paliūdi, čia pat prajunka, užlieja žodžių srautu. Ji atvira, tikra. „Mano temperamentas toks, kaip ir šitas regionas: priimi jį arba ne, – sako Neringa. – Man niekada nebuvo įdomūs sociumo žaidimai, vardai ir titulai, netikri santykiai. Mano miestelyje tai neįdomu. Todėl man čia patinka“. 

 Dėl tos pačios priežasties Valjerę prieš keturiasdešimt metų prisijaukino Neringos uošviai – garsūs vardai kino pasaulyje. Nathano tėtis Claude’as Milleris buvo žymus, apdovanojimų pelnęs prancūzų kino režisierius, o mama Annie Miller – prodiuserė, scenaristė ir rašytoja. Jie kartu sukūrė filmą „L’Affrontée“ (liet. „Begėdė“), kuriame pasaulis pirmą kartą atrado aktorę Charlotte Gainsbourg, o Claude’as tuomet buvo nominuotas „César“ apdovanojimui už režisūrą. „Mano uošviams patiko, kad miestelis įsikūręs toli nuo Paryžiaus triukšmo, žmonių, kurie galėtų juos atpažinti, kur nors kviestis, įkyrėti, – pasakoja Neringa. – Jie tiesiog norėjo dirbti, kurti. Tiesa, pamažu aplink juos namus įsigijo keli draugai iš kino pasaulio, tačiau jų nebuvo daug.“ Nathanas su tėvais visas vasaras leisdavo Krezo regione, o vėliau į šiuos namus atsivežė ir Neringą. „Supratau, kodėl jo litvakui seneliui Leonui, kilusiam iš Varnių, šis kraštas priminė Lietuvą: stiprus žmonių charakteris, atšiauroka gamta, – sako Neringa. – Nebesinorėjo sugrįžti į dulkėtą, mažaerdvį, abejingą Paryžių.“

Siauroje nedidelio, tipiško Prancūzijos miestelio (bažnyčia, merijos pastatas, kepyklėlė, mėsinė, šokoladinė) gatvėje Neringa pasistato mašiną ir moja mums užeiti į didelį kiemą. Kiek akys užmato, ant plonakojų, išsiraičiusių formų stalų, staliukų, ant grindinio, palangių, žolės pridėta daiktų: senoviniai, išpūtę pilvus laikrodžiai, įmantrios vazos, dulkėtos lėkštės su monogramomis ir graviruotos vyno taurės, įvairūs seni įrankiai – kam visa tai priklausė? Pilkšvas akmeninis namas raudonų čerpių stogu ir giedro dangaus mėlio langinėmis, jame įsikūrusi parduotuvė bei restoranas. Iš stambių akmenų sulipdyta lauko virtuvė ir krosnis, kurioje kepama duona. Virtuvėje darbuojasi Nathanas – aukštas, garbanotais šviesiais plaukais, susikaupęs, orus. Jis meistriškai maišo marinatą ir salotas. Kieme pastatyti staliukai restorano svečiams, tyliai šniokščia fontanas, laksto du tamsūs šunys – šeimininkų Tenesis, barmeno Alfa, ir juodai balta katė Nui. Oras minkštas, vasariškai šiltas, bet įsielektrinęs – ar tik nebus lietaus? 

Neringai tai – jos antrieji namai. Šiltai apkabina vyrą, pakšteli į žandą paaugliui kaimynų sūnui Dylanui, berniukui iš sudėtingos šeimos, kuriam ši vieta ir jos šeimininkai – tarsi langas į kitokį pasaulį. Jis padeda tvarkytis restorane. „Pristatau Hugo, geriausią picų kepėją“, – Neringa plekšnoja per petį jaunam, išvaizdžiam vaikinui. Gaivių gėrimų atneša Xavieris, tvirto sudėjimo vyras. Neapleidžia vienos didelės šeimos jausmas, ją čia su meile subūrė naujieji vietos šeimininkai. 

 Neringos ir Nathano šeima Valjerėje gyvena jau metus. Viską, kas jiems nutiko, Neringa vadina likimu. Buvusi kaunietė, vėliau paryžietė ji dirbo prestižiniuose Paryžiaus „Sotheby’s“ ir „Drouot“ aukcionų namuose, sukosi tarp garsių meno pardavėjų ir kolekcininkų. Nathanas rašė scenarijus, derėjosi su prodiuseriais dėl būsimų filmų. Jie gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, turėjo gražų namą priemiestyje, pavasarį važiuodavo į Kanų kino festivalį – ko dar galėtų trūkti? „Abu tuo pačiu metu pajutome gilėjančią tuštumą, kurios nebesugebėjome užpildyti, – pasakoja Neringa. – Po devynerių metų Paryžius man pradėjo atrodyti abejingas, netikras, o mūsų gyvenimas – beprasmis. Mes gyvenome keista viltimi, kad tuoj kažkas nutiks, o nieko nenutiko. Jautėmės tapę stebėtojais, nebe dalyviais.“ Kartą vieną šiltą vėlyvo rudens savaitgalį kaimo name Neringai kilo mintis jame pasilikti, nebegrįžti į didmiestį. Ji žiūrėjo į dangų, į medžius, į ežerą. Jautėsi rami, patenkinta, pasitikinti savimi – kodėl taip negalėtų būti kasdien? „Vyras pyktelėjo, kad negalime keltis į naują vietą be konkretaus projekto, veiklos, iš kurios pragyvensime, – pasakoja ji. – Bet aš buvau tikra, kad tereikia ryžtis, o veikla pati mus susiras.“ Per vakarienę jų name miestelio meras prasitarė apie restorano projektą centrinėje aikštėje – tereikėjo laimėti konkursą ir raktai tavo! „Ir pradžių lyg netikėjome tokiu projektu, bet nejučia įsitraukėme: pradėjome kurti pasiūlymus, kokia tai galėtų būti vieta. Žinojome, kad mokame suburti įvairiausius žmones, pavaišinti paprasta, skania vakariene, pasikalbėti apie gyvenimą, meną, įkvėpti“, – vardija Neringa. Tačiau merija visgi nusprendė, kad restoranas turėtų būti tradicinis, su trijų patiekalų meniu ir tiek. „Suskaudo širdį, kad restoranas mums neatiteks, nes jau buvome užsikabinę už tokios minties. Turėjome surasti kitų būdų padaryti tai, apie ką įsisvajojome“, – sako moteris. 

 Paryžiuje gimė poros pirmoji dukra Daphné, o tada prasidėjo pandemija, buvo paskelbtas karantinas, Paryžiaus erdvė dar labiau susiaurėjo, dusino. Tuo pačiu metu pora išgirdo apie Valjerėje parduodamą sendaikčių parduotuvę – ryškų akmeninį XIX amžiaus namą miestelio centre, kurio paskirtis, kiek atsimena vietiniai, visada buvo komercinė. Aplinkybės liūdnos – senasis namo savininkas nusižudė. „Thierry buvo to miesto siela, žmogus-institucija, – kalba Neringa. – Kaip prisijaukinti vietą, kurią kūrė toks ypatingas žmogus? Pavadinimą pakeisti juk nepakanka.“ Neringa pamena pirmąjį įspūdį, kai apsilankė parduotuvėje: ji, minimalistė, neprisirišusi prie daiktų, staiga išvydo jų šitokią gausybę. „Sakiau Nathanui, kad vargšas tas žmogus, kuriam vieną dieną teks tai sutvarkyti“, – juokiasi ji. Nathanas įtikino Neringą, kad tai jų galimybė pakeisti savo gyvenimą. „Jis nusprendė kol kas padėti tašką kino karjeroje ir iš peties imtis kitos svajonės, – sako Neringa. – Restauratorius juk yra šiek tiek režisierius. Jis turi viską matyti, suvaldyti, būti itin disciplinuotas.“ O maistas? 

„Nathanas mėgsta gaminti, išmoko iš mamos ir močiutės, – pasakoja Neringa. – Mūsų maistas paprastas, naminis: kas nors iš mėsos, nes ja garsus regionas, tada salotos, troškiniai. Hugo ruošia picas, kurias gyrė net italų turistai.“ Neringa yra restorano ir parduotuvės siela. „Prižiūriu salę, prisėdu prie žmonių pasikalbėti. Man svarbu, kad visi – ar garsus kino aktorius, ar duonos kepėja – jaustųsi čia laukiami, įdomūs“, – sako ji. 

 Sunkiausia buvo įtikinti miestelėnus, kad jų pamėgta parduotuvė ir restoranas netaps eiline buvusių paryžiečių užgaida ir nevirs vakarėlių su garsenybėmis vieta. „Reikėjo suvokti, kad ši vieta nėra tik apie mus, ja turi patikėti ir kiti, todėl privalome būti dėmesingi ir atsargūs su vietiniais žmonėmis“, – pasakoja ji. Iš pradžių planavusi atsisakyti sendaikčių verslo, vis tik nusprendė jį palikti – jis tarsi buvo įsirašęs į šios vietos DNR. „Sendaikčių parduotuvės yra svarbi Prancūzijos miestelių kultūros dalis. Jie didžiuojasi savo praeitimi, daiktais, kurie pasakoja istorijas, turi savo dvasią. Sendaikčių mugėse staliukus pasistato ir pasiturintys žmonės – jiems svarbu, kad daiktas, kurio jiems nebereikia, tęstų savo gyvenimą, – kalba ji. – Tokia ir mano filosofija. Kam pirkti naują daiktą, jei yra dar geras senas, su įdomia istorija?“

Praveriame sunkias, laiko nubrūžintas juodas medines namo duris ir patenkame į vidų. Jausmas tarsi atsidūrus istorinio kino filmo, kurio veiksmas vyksta praėjusio šimtmečio pradžioje, filmavimo aikštelėje. Laikas čia išsyk sustingsta, švelni prieblanda ramina, per kambarį plaukia Cat Stevens muzikos garsai. Štai senas, girdždantis medinis baras, kabo sunkūs senoviniai šviestuvai. Apvalūs mediniai stalai, raudonu gobelenu mušti foteliai. Kur tik akys užmato, visur daiktai: stiklo karoliukai krištolinėje salotinėje, dulkėtos taurės, senos racijos, degtukų dėžutės, mašinyčių modeliai, nuo laiko patamsėję veidrodžiai, rausvi, kiek apšepę, bet vis dar puikiai atrodantys lempų gaubtai. 

Neringa nuo stalo nukelia XIX amžiaus stiklinį varpo formos šiltnamį rožei. Pasakoja apie seną to paties amžiaus klasikinį bretonišką bufetą, XVIII amžiaus kalvę, švelniai pirštais perbėga per stiklinę vynuogių kekę, menančią svajingąjį ketvirtąjį dešimtmetį, iš kartono dėžės ištraukia juodą cilindrą. Pakeliu akis – ant lubų sijų sukabinti diržai, rankinės, pritvirtintos medinės kopėčios, o šalia – šiuolaikinis projektorius rodyti filmams, regbio arba futbolo varžyboms. 

 Sėdame už stalo prie lango – tai vieta, kur Neringa mėgsta dirbti kompiuteriu. Rodo vietą, kur stovėjo mižiniškas medinis stalas, prie kurio galima buvo ne tik dirbti, valgyti, bet ir ištiesti drobes, – jo ilgisi. Jai patinka industriniai metaliniai namo langų rėmai, primenantys Londono, kuriame ji mokėsi, gamyklas. „Mane traukia XX amžius, – juokiasi moteris. – Penktas, šeštas jo dešimtmetis. Išgrynintos geometrinės linijos, apvalūs kampai, Jacksono Pollocko stiliaus abstrakcijos. Visa tai bus mano būsimuose namuose ant ežero kranto.“ Pirštu parodo į odinį raudoną aštunto dešimtmečio fotelį juodomis atkaltėmis – šitą irgi pasiimtų į būsimus namus. 

 Antrame namo aukšte – senos afišos, graviūros, lempos; trečiame – drabužiai, vaikų knygos, žaislai, patalynė. Neringa čia tvarkosi pamažu. Jaukinasi vietą, liečia, išjaučia daiktus. „Kartą ploviau lėkštutę ir suvokiau, kad ji išpiešta rankomis, – sako ji. – Net kvapą užgniaužė iš laimės. Patyrinėjau pagaminimo datą. Pasijutau kaip mažame „Drouot“, kur yra visko. Tik piniginė vertė man nesvarbi – gal dėl to buvau prasta meno pardavėja?“ Lėkštutė tęsia savo gyvenimą laimingoje šeimoje, o Neringa vėl atsiraitoja rankoves. Pastumia vieną baldą, pakabina kitokią graviūrą, ištraukia iš krūvos nuostabią krištolinę pašėlusių formų vazą iš praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio, kurią suderina su jaukia, kičine vazele. „Gal ir norėčiau čia pridėti hipsterių pamėgtų, dizainerių sukurtų daiktų, atitaikyti formas ar spalvas, sugalvoti kokį šaunų konceptą, bet šitoje erdvėje tai neveiktų, – sako ji. – Ji tikra tokia, kokia yra.“ 

Ir ši erdvė reikalauja dėmesio. Tik pamiršti kokį kampą – jis apauga keistais daiktais, nebeskamba. „Gimsta intymus ryšys su daiktais, jiems, it gyviems organizmams, reikia dėmesio: paglostyti, pavalyti, perstatyti“, – sako ji. Neringa juokiasi, kad Nathanas ypač prisideda prie daiktų judėjimo. „Nueina pas kokį kaimyną malkų, o grįžta su vintažine afiša“, – pasakoja. 

 Nathanas prideda, o ji nuima – taip jiedu ir sukasi. Ne visada lengva, bet pora stengiasi įsiklausyti vienas į kitą. Kurti kartu. 

Kitą rytą iš jaukios Millerių sodybos pavažiuojame iki tykaus, romaus ežero. Jo užtvanka ir yra kelias – rodos, kad mašina slysta vandens paviršiumi. „Nathano tėvai pasirinko namą, kuriame dabar gyvename ir kartais gyvena vyro mama, tik dėl to, kad jis taip arti šio ežero“, – pasakoja Neringa. Taip sutapo, kad vienu metu jiedu su vyru, turėdami šiek tiek santaupų, sužinojo, kad ežeras parduodamas. „Tikrai niekada nebūčiau sugalvojusi pirkti ežero, bet Nathanas pasakė: „Pažiūrėk į jį, į jo aplinką ir pagalvok, kas būtų, jei kas nors šį grožį sudarkytų, užstatytų namais“, – prisimena moteris. – Kartais reikia pirkti tam, kad išsaugotum gamtą.“ 

 Būsimas poros namas turėtų būti pasislėpęs čia pat, miškelyje ant kalvos. „Kartą pravažiuodama pamačiau ant kalvos priešais ežerą stirniuką, – pasakoja Neringa. – Mano senelis Kretingos kaime turėjo prisijaukinęs stirnų. Man tai buvo ženklas. Grįžimas į save. Į savo vaikystės kaimą, į Lietuvą.“ Prie ežero kartais ateina atsigerti arkliai. „Mano dukra kiekvieną dieną sveikinasi su arkliais, karvėmis, avimis – tai jos pasaulis, – sako Neringa. – Jaukiai it namuose čia jaučiasi ir Nathano vaikai.“ Po Paryžiaus ritmo provincija suteikia visišką laisvę gyventi taip, kaip išeina, net į darželį ateiti tada, kai gali. „Kai nedirbu, esu tik su Daphné, nekabu ant telefono, netvarkau neatideliotinų reikalų, – kalba Neringa. – Turime marias laiko stebėti sraigę ar ruošti morkytes triušiukams, kuriuos laiko kaimynas. Čia viskas paprasta. Čia kalbiesi su kaimynu valandų valandas. Čia keliskart per savaitę prie tavo durų laukia rūpestingo kepėjo palikta dar šilta bagetė ir kruasanai.“ 

Ko Neringa ilgisi iš Paryžiaus? „Ilgiuosi saulėtų terasų ir miesto dvasios, muziejų“, – sako. Ji nesibaimina etiketės „provincialė“, nes nebemano, kad gyvenamoji vieta ir darbas apibrėžia žmogų. „Mano gyvenimo posūkis buvo netikėtas mano tėvams, nes ilgai mokiausi tam, kad patekčiau į prestižines, garsias galerijas, aukcionų namus, – kalba ji. – Jiems keista, kad galėjau palikti Paryžių.“ Neringa tikisi Paryžiaus patirtis pritaikyti čia. „Praėjusią vasarą kartu su kino režisieriumi iš Paryžiaus Charlesu Nemesu sugalvojome projektą – senų miesto žmonių portretai, – pasakoja ji. – Aš organizavau, jis fotografavo. Į parodą susirinko tiek žmonių, kad buvo sunku kieme apsisukti.“ Dėmesio sulaukė ir skaitymai, organizuoti su netoliese esančio Obiusono miesto nacionaliniu teatru. „Šią vasarą tikiuosi surengti tekstilės parodą, nes Obiusonas yra karališkųjų audėjų miestas, – dalijasi planais moteris. – Pasikviesti lietuvių, pavyzdžiui, menininkę Indrą Marcinkevičienę.“ 

Pietų metas, į kiemelį pamažu renkasi žmonės. Iš gretimo namo, turinčio įspūdingo dydžio sodą, ateina olandas Gertas, neseniai čia persikraustęs su žmona. Netoliese gyvena stilinga, ekstravagantiška britų pora. Regionas lėtai, bet keičiasi, ir Millerių pora yra neatsiejama tos kaitos dalis. „Turiu draugę Odilę, jai tiek pat metų, kiek ir mano mamai, – pasakoja Neringa. – Kai mirė jos beveik šimtametė mama, šios vietos siela, Odilė su seserimis užėjo į restoraną vakarienės, nenorėjo likti namuose. Po kelių valandų mūsų restorane susirinko visas miestelis. Mes verkėme, kalbėjomės, dainavome dainas.“ Sunkiai užsieniečius priimantys vietiniai pamilo „Le Metier“, tai tapo vieta „pas Neringą ir Nathaną“. „Jiems svarbiau, kokia esu, o ne iš kur, – pasakoja ji. – Nors lietuviškus produktus irgi pamėgo: mama atsiunčia kumpio, šamo, degtinės, o Nathanas pavaišina svečius.“ Kartais, kol kas labai atsargiai, abu pasikalba, kad norėtų pagyventi Lietuvoje. „Nathanas rytais vis dažniau papasakoja apie naują scenarijų, kurį rašo, pasitaria dėl siužeto vingio, – sako ji. – Būtų gera, jei išsipildytų svajonė tą filmą sukurti Lietuvoje. Norėčiau, net jei ir trumpam, sugrįžti namo.“ 

 Kol kas jų namai čia, čia pasaulis, kurį jie kuria, kuriuo tiki. Ir žmonės pas juos ateina. Į jų namus norisi sugrįžti.
Parašyti