Režisierius Chan Ching-lin: man labiausiai rūpi, kokių vertybių ir įsitikinimų turėtume laikytis, kad išgyventume Menas

Lapkričio 3, 2023. tekstas: Gabija Morkūnaitė, Ieva Driukienė, nuotraukos: Organizatorių medžiaga
Jau lapkričio 3 d. duris atversiantis kino festivalis „Taivanas ekrane“ bus kupinas ypatingų patirčių į ekranus nekantriai žvelgiantiems žiūrovams – nesvarbu, ar tiesiog ieškantiems būdų turiningai praleisti laiką, ar kuo pasotinti išrankų kinomano apetitą. Festivalio programoje šiemet puikuojasi ne tik Lietuvos kino gurmanams jau pažįstama ir visame pasaulyje vardą spėjusi užsitarnauti Taivano dokumentika, bet ir naujosios kartos Taivano kino režisierių vaidybiniai filmai.
Atidarymo filmo garbė šiemet atiteko talentingo režisieriaus Chan Ching-lin dramai „Balandininkas“ („一家子兒 咕咕叫“, „Coo-Coo 043“). Sodria kinematografine kalba ir aktorių meistriškai kuriamais vaidmenimis išsiskirianti juosta jau spėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo, o 59-iuose Taivano kino apdovanojimuose „Golden Horse“ buvo nominuota net 16 kategorijų, tarp jų – geriausio režisieriaus, geriausio scenarijaus ir geriausio filmo. Nors tai tik antrasis režisieriaus Ching-lin pilno metro filmas, tačiau jame jau stebime kuriamą savitą vizualinę kalbą ir užtikrintumą. 

Jautrus ir sudėtingas emocines būsenas kino kalba meistriškai apnuoginantis filmas pasakoja apie šeimą, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – Taivane nelegalios balandžių lenktynės. Dėl sudėtingos finansinės situacijos ir taip trapi šeimos ramybė galiausiai subyra, kai po 7 metų į namus netikėtai sugrįžta lenktyninis balandis „Nr. 043“. Tarsi keistas vilties ženklas, paukščio grįžimas atkuria tėvo tikėjimą prieš 7 metus be žinios dingusio sūnaus grįžimu. Vis tik, netikėtas vilties ženklas pamažu tampa pragaištingu likimo pirštu, išpranašaujančiu šios šeimos iširimą. 

„Balandininko“ režisierius Chan Ching-lin atvirame interviu su skaitytojais dalinasi mintimis apie filmą įkvėpusias vaikystės patirtis, kūrybinio proceso ypatumus, apmąstymais apie šiuolaikinio kino kūrėjų padėtį pasaulyje, kuriame nuolat augantis transliuojamo turinio kiekis grasina užgožti viską.
Kas išprovokavo filmo „Balandininkas“ idėją? Kokie buvo jūsų pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai rašant filmo scenarijų? 

Balandžių lenktynės – daugelį metų Taivano visuomenėje populiarus azartinis žaidimas. Kontraversiškai vertinama ir balansuojanti ties įstatymo riba, vis tik tai yra ir unikali kultūrinė veikla. 

Mėgstu sėdėti balkone, ten dažnai rašau ir kuriu scenarijus. Kaskart pakėlęs galvą priešais save matau keletą daugiabučių, o ant jų stogų – 2–3 balandines. Kiekvieną popietę balandininkai išleidžia paukščius paskraidyti. Balandžiai suka ratus, paskraido aplink ir grįžta į balandinę. Ir taip kasdien. Vis galvoju, kodėl jie neišskrenda visam laikui? Kodėl atėjus laikui grįžta pas savo šeimininką? Kas juos skatina kaskart skristi ta pačia trajektorija? 

O kaip aš? Kas skatina mane? 

Jausmai, kuriuos sukelia tokios metaforiškos kasdienybės scenos, mane grąžina prie vaikystės patirčių: mažas buvau prižiūrimas tetos, kuri viršutiniame namo aukšte turėjo balandinę, o kaimynystėje gyveno prie lovos prikaustyta senyva močiutė. Lovoje gulinti močiutė, niekam nebereikalingi balandžiai, kurie jau seniai nebesivaržo lenktynėse, tamsi laiptinė, medicininė įranga, vaistų kvapas, įvairūs kvapai iš balandinės, plasnojančių ir vaikštinėjančių balandžių garsai, kartais ant stalo atsirandanti balandienė... Mano vaikystė pilna balandžių ir nesuprantamos, nepaaiškinamos baimės. Manau, kad tas nuolat mano širdyje gyvenantis jausmas kažkaip susijęs su mirtimi. 


Esate ne tik režisierius, bet ir scenaristas, tad atrodo, kad jūsų vizija filmo kūrybos procese turėtų būti labai aiški ir detali. Ar tikrai taip yra? Ar leidžiate sau atsiduoti procesui, eksperimentuoti, keisti idėjas eigoje? 

Visų mano filmų scenarijai yra rašyti mano paties, bet patirtis rodo, kad nors ir kokia išbaigta bei nuosekli būtų pirminė idėja, kiekvieną kartą kuriant filmą tenka ją nuolat peržiūrėti ir pataisyti, atsižvelgiant į ribotus išteklius ir realias sąlygas. 

„Balandininko“ filmavimas man ir patyrusiai komandai buvo iššūkis. Didžiausių sunkumų kėlė nevaldomi balandžiai, nors juos filmuoti buvome gerai pasiruošę: du panašūs balandžiai paeiliui atliko pagrindinį vaidmenį, antraplaniams vaidmenims patys išperinome, užauginome ir apmokėme 50 balandžių, kuriuos matote balandinėje ir skraidančius ratais, be to, dar paruošėme apie 300 balandžių masinėms scenoms. 

Nepaisant tokio kruopštaus pasirengimo, nė vieno balandžio negalėjome visiškai valdyti, kad išpildytume pirminio scenarijaus sumanymus, todėl kiekviena filmavimo diena buvo kupina malonių ir nemalonių siurprizų. Filmuojant teko atsižvelgti į balandžio nusiteikimą, bendrą būklę, todėl lanksčiai koregavau eigą, aktorių pasirodymus ir pozicijas, objektyvus. Mėgstu juokauti, kad antrasis šio filmo režisierius yra balandis – aš tik jam paklusau ir padariau, ką galėjau. 

„Pažinoti jautį kaip virėjas Dingas“ yra kiniškas posakis, kurį dirbdamas su filmais nuolat sau primenu. Šio posakio prasmė – viską nuodugniai išsiaiškinti, suprasti, tada darbas eisis sklandžiai ir gerai. Mano atveju jautis yra realios sąlygos. Kaip man, it virėjui Dingui, prisitaikyti prie jaučio kaulų ir raumenų struktūros, kad peilis eitų lengvai ir pavyktų gražiai supjaustyti mėsą – pasiekti norimą rezultatą? 

Aš visada labai pragmatiškai derinu sukurtą scenarijų ir realias sąlygas, priklausomai nuo jų, laikausi pirminės idėjos arba darau kompromisus. Man patinka tokie iššūkiai, visada laukiu to proceso, kai reikės ieškoti sprendimo kokiai problemai, ir labai džiaugiuosi laimėjimais. Tai pati brangiausia dovana kuriant filmą. Tada jaučiu, kad ne standartizuotą produktą gaminu, bet iš tiesų kuriu. 


Kokie, jūsų nuomone, yra unikaliausi šiuolaikinio taivanietiško ir, bendrai, Rytų Azijos kino bruožai, kokius naujus raiškos būdus ir priemones jis siūlo, palyginti su lietuvių publikai labiau pažįstama vakarietiška kino tradicija? 

Taivano ar Rytų Azijos filmuose išties galime pamatyti visai kitų temų, nei vakarietiškuose filmuose. Kartais norima parodyti regiono kultūrą, kartais – kaip kūrėjas mato aktualias jo šalies socialines problemas, kartais skiriasi ir raiškos formos. 

Tai, kas vadinama drama, ir ten, ir ten bus drama, tačiau vizualiai, galbūt, ji bus išreikšta kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, režisierius Hou Hsiao-hsien, Taivano Naujosios bangos kino atstovas, mėgsta ilgą kadrą. Yra ir kitų pavyzdžių. 

Visgi, turint omeny dabartinę šiuolaikinio kino situaciją, manau, svarbu yra ne tai, kuo vizualiai skiriasi rytietiški ir vakarietiški filmai, ar kuri pusė kurią papildo. Man svarbiausia atrodo kova tarp kino homogeniškumo ir asmeninės kūrėjo raiškos. Pastaruoju metu visame pasaulyje stebime intensyvų turinio transliavimo platformų augimą, dėl kurio mąžta tradicinio kino, o produkcija standartizuojama ir verčiama preke. Todėl man labiau rūpi, kaip tai veikia šiandieninės auditorijos filmų žiūrėjimo būdus ir žiūrovo skonį, nes tai daro įtaką kūrybos būdui ir intencijai; kaip visame tame išpildyti savitą kino kūrėjo mintį. 


Pristatydami „Balandininką“ Lietuvos auditorijai, mes šį kūrinį perkeliame į visiškai kitokį kultūrinį kontekstą. Kaip manote, ar tai kaip nors apriboja šio filmo percepciją? Ar, visgi, virš bet kokių skirtumų iškyla universalios jame atskleidžiamos tiesos? 

Galbūt kitos kultūrinės aplinkos auditorija gali patirti šiokių tokių filmo supratimo kliūčių, bet taip pat gali ir netikėtai išlošti. Bent jau aš, kai žiūriu kūrinius, atkeliavusius iš visiškai kitos kultūrinės aplinkos, būnu labiau maloniai nustebintas nei suglumintas. Tokiuose filmuose pamatai dalykų, kurių pats galbūt niekada nesi patyręs, bet kurie iš tiesų vyksta ar vyko kuriame nors žemės kampelyje. 

Taivanas visą laiką jaučia didelę įtampą – Kinijos faktorių. Ši įtampa juntama ne tik politikos, ekonomikos, tarptautinių santykių srityje; ji kelia dvejones ir sumaištį kultūriniuose, vertybiniuose dalykuose. Kaip ir filmo veikėjai, kiekvienas iš mūsų gyvenime turi priimti tam tikrus sprendimus, susiduria su tam tikrais sunkumais. Visi jie glaudžiai susiję su Taivano situacija, ar, kitaip sakant, individualūs sunkumai dažnai atskleidžia taivaniečių išgyvenamą dilemą Kinijos spaudimo ir istorinių klausimų kontekste. Man atrodo, kad kas nors panašaus į tai, ką dabar patiria ir jaučia taivaniečiai, gali atsitikti ir kokioje nors kitoje pasaulio šalyje, imkim pavyzdžiu pastaraisiais metais vykstantį Ukrainos ir Rusijos karą. 

Be to, drama visada stengiasi pavaizduoti žmonių emocijas ir santykius, tyrinėja sudėtingą žmogaus psichologiją. Tad, nors taivaniečiai ir lietuviai atrodo labai skirtingi, tikiu, kad minčių ir emocijų tėkmė turi panašumų ar net bendrų sąlyčio taškų – visi esame žmonės. 

O man pačiam labiausiai rūpi, kokių vertybių ir įsitikinimų turėtume laikytis, kad išgyventume. Ko reikia, kad susidūrę su gyvybės ir mirties klausimu, susidūrę su išorine aplinka ir savimi, išliktume ir toliau egzistuotume? 


Kinematografiniai sprendimai filme „Balandininkas“ su ypatingu intymumu, bet kartu ir atvirai išryškina veikėjų emocines būsenas, jų patiriamą vienatvę. Kas mene svarbiau – forma ar turinys? Kokią vietą jūsų kūrybiniuose sprendimuose užima forma? 

Kaip kinematografijos dėstytojas universitete atsakysiu, kad forma yra tokia pat svarbi, kaip ir turinys. Ką nori išreikšti ir kaip tai pasakyti – vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Tačiau kaip kino režisierius, kurdamas visada racionaliai pasirenku ir išbandau formą, kuri, mano nuomone, labiausiai tiktų kūrinio esmei išreikšti. Pavyzdžiui, ankstesniame trumpametražiame filme „狀況排除“ („A Breath form the Bottom“) ir pirmajame ilgametražiame filme „川流之島“ („The Island That All Flow By“) pagrindinio veikėjo vidinės dvejonės ir nerimo išraiškai naudojau rankinę kamerą. 

Tobulėdamas kaip režisierius niekada nenustosiu galvoti apie tai, kaip sujungti formą ir turinį, bet kai kūriau „Balandininką“, įsivaizdavau, kad sprendimus turiniui atskleisti turiu priimti labiau nesąmoningai. Maniau, kad elgsiuosi laisviau, intuityviau, galbūt neracionaliai ir raiškos būdus rinksiuosi remdamasis jausmais, nuotaikomis. Mano mėgstamiausias britų tapytojas Francis Bacon kurdamas dažnai sunaikindavo, ką nutapęs, tuomet tapydavo vėl – ir vėl naikindavo. Tai, ką mes matome prieš akis, yra ilgo kūrybos, taisymo ir pertaisymo proceso rezultatas. Įsivaizdavau, kad aš irgi imsiuosi tokio kūrybinio proceso, o kai pažvelgiu atgal į šio filmo kūrimą, atrodo, kad priimdamas kiekvieną sprendimą paklusau tos konkrečios akimirkos psichologiniams poreikiams, rėmiausi tuo metu kilusiu jausmu ar intuicija, suteikiau kūriniui racionalų pagrindą ir leidau jam pačiam vystytis iš mano nuovokos ir jo paties savikūros. 


Kokią žinutę norėjote išsiųsti su „Balandininku“? 

Drįstu teigti, kad dauguma kūrėjų nelabai nori atsakinėti į tokius klausimus (juokiasi). Galiu įsivaizduoti, kad kai kurie jų atsakytų šitaip: jūs jau pažiūrėjote filmą, jeigu jaučiatės kažką įgiję ar pajutę, tai ir yra to kūrinio žinutė jums; jeigu pažiūrėjote filmą ir visai nieko nepajutote – turbūt nelemta. Arba kartais galima atsakyti rafinuotai: kai kūrinys jau sukurtas, jis priklauso žiūrovui. Taip yra sakęs Roland Barthes. 

Tik noriu pasakyti, kad kai pagalvoju apie balandžių lenktynes, kuriose reikalaujama, kad paukštis įveiktų didžiulius atstumus, kai pagalvoju apie balandžius, kuriems reikia perskristi jūras, kalnus ir miškus, lygumas ir miestus, skristi nepaisant vėjo, lietaus ar saulės, įveikti įvairius pavojus ir sunkumus, man kyla klausimas: dėl ko jie taip nežmoniškai stengiasi?

Parašyti