Rytoj viskas bus geriau Pokalbiai

Rugpjūčio 17, 2022. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Rašytojas, scenaristas, komunikacijos agentūros „Fabula: Rude Pedersen Group“ kūrybinio rašymo vadovas, radijo laidų vedėjas, taiklus kasdienybės socialiniuose tinkluose pastebėtojas Aidas Puklevičius man labiausiai primena katiną, kuris vaikšto vienas, stebi aplinką, žmones, daug galvoja, o sugalvojęs paleidžia taiklią, apibendrinančią mintį. Kas jau kas, o jis apie komunikacijos privalumus gerai išmano.

– Aidai, susitikome pasikalbėti apie komunikaciją. Šiandien ji ypatinga – labai aiškiai girdime gąsdinantį ir grėsmingą jos toną. Mums nuo to geriau ar blogiau?

 – Žinai, kas labiausiai neįdomu? Kai paskambina iš televizijos ir prašo: „Laba diena, gal įvertintumėte prezidento komunikaciją?“ Iš tiesų juk reikia kalbėti apie tai, ką žmogus padarė, o ne apie tai, su kokiu padažu pateikė. Jeigu mes komunikaciją suprantame kaip būdą perduoti žinias, keistis naujienomis, tada viskas tvarkoje. Jeigu suprantame ją kaip būdą kariauti, nes karai, kaip dabar matome Ukrainoje, vyksta ne tik dėl kvadratinių kilometrų, bet ir dėl protų bei širdžių, tada irgi tvarkoje. Beje, iš to paties karo matosi, kad antrąjį karą, dėl protų ir širdžių, ukrainiečiai tikrai laimi. Bet netgi čia komunikacija tik vejasi tikrus įvykius. Trylikos pasieniečių, kurie pasiuntė Rusijos kreiserį „nachui“ legenda nebūtų atsiradusi, jeigu nebūtų tų trylikos pasieniečių. Nebūna taip, kad, žiūrėkit, mums reikia įtikinančio mito, ir tada kažkas jį sukuria tuščioje vietoje. 


 – Sklando toks posakis: gyvename tokiais laikais, kai komunikacija tampa svarbesnė už darbus... 

– Nežinau, kas pirmasis pasakė, – gali meluoti vienam ar daugybei žmogui visą gyvenimą, bet negali meluoti visiems visą laiką. Tai nėra komunikacija. Neįmanoma gera komunikacija maskuoti šūdo. 


 – Nes jis vis tiek anksčiau ar vėliau išlįs? 

 – Išlįs. Ir tada veidu tėkšiesi į purvą. Būna, kartais prašo: padėkite, turime reputacijos krizę. Pažiūri įdėmiau – reikia keisti verslo modelį, o ne komunikaciją. Bet mes šito negalime patarti, tai ne mūsų sritis. Taškymosi erdvėje šiandien yra daugiau, neabejotinai, bet taip yra dėl to, kad turime daugiau priemonių ir kanalų pasiekti žmogų. Anksčiau „The Times“ atsiversdavo, telegrama ateidavo, faksas, ir viskas! O dabar informacija sklinda plačiai, greitai ir visur, užtat mes ir galvojame, kad nieko kito nevyksta, tik komunikacija. 


 – Pasaulis išsyk tapo ir labai platus, ir labai siauras, gal todėl ir žinios sklinda greičiau? 

 – Aplink pasaulį apvažiuosi per tiek laiko, per kiek apvažiuosi, taigi plotis – tik iliuzija. Aš turiu 3410 draugų feisbuke. Ką apie juos žinau? Apie kai kuriuos – lygiai tiek pat, kiek žinojau iki to laiko, kai atsirado socialiniai tinklai. Su kai kuriais susipažinau virtualioje erdvėje, dar su kitais pradėjau bendrauti ir realybėje. Ir laiko, ir erdvės mes turime tiek pat, mūsų pačių sprendimas, ar tą laiką norime investuoti į pažinimą, į prasmingą ryšį. Kartais tai pamirštame ir, užuot bendravę, užuot ieškoję naudingos, įdomios, vertingos informacijos, sėdime tiktoke. 

 – Tu sėdi tiktoke? 

– Aš ne, jo net neturiu. Bet kai kurie mano pažįstami, rodos, visiškai normalūs žmonės, sėdi, žiūri ir juokiasi. Ir netgi dėl to kartais pavėluoja į vakarienę. Klausiu, ką veikei? Oi, tiktoką užsižiūrėjau, buvo faina, juokinga. Juokinga, sakai, bet iš tiesų juk bukai kikenai, kad kažko rimto nedarytum. – Socialiniai tinklai neabejotinai mums suteikia daugiau galimybių... – Daugiau, nei esame pajėgūs išnaudoti.

– Tai kodėl taip bukėjam? 

– Dėl to, kad tai nauja. Dar nespėjom technologijų prisijaukinti ir jų perprasti. Johanas Gutenbergas kadaise išrado spaudos presą, juo atspausdino Bibliją. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol žmonės suprato, kad jie patys Bibliją gali interpretuoti kaip tik nori, dvasininkas jiems nereikalingas. Šitaip atsirado reformacija. Dar įdomu, kad skaitydami Bibliją žmonės susivokė esantys toliaregiai, taigi dėl spaudos suklestėjo lęšių ir akinių gamyba. O kai atsirado lęšiai, atsirado mikroskopas, juo vėliau buvo atrastos bakterijos. Štai tokia grandinė... Tik tais laikais viskas vyko gerokai lėčiau, todėl žmonės lengviau prisitaikydavo, dabar gi į visus įvykius puolame stačia galva. Ir kai nepavyksta prisitaikyti, rasti patogaus tempo, mus ištinka neurozės. 


 – O kaip tu prisitaikai? 

– Aš bandau išsirinkti, kas man nuoširdžiai įdomu. Prisiminkime, anksčiau visi rūkydavo, parūkymai, nori nenori, įstatydavo į ritmą – pasėdi, eini parūkyti. Kai atsirado elektroninės cigaretės ir gali rūkyti bet kur, tas ritmas ėmė keistis. Žiūrėk, netyčia imi ir užtinki save su ja prie ekrano. Trauki vieną po kitos, paraudonuoji nuo nikotino ir supranti, kad turi įvesti sau taisykles. Rūkymo valandas, pavyzdžiui. Tas pats ir su socialiniais tinklais – aš, pavyzdžiui, savaitgaliais išvis darau pertrauką. Išskyrus tuos atvejus, kai vyksta kas nors tikrai rimto, kaip dabar. Tada kita bėda, nuo įtampos darosi sunku užmigti. 

 Labai stengiuosi, kad socialiniai tinklai manęs nesuvalgytų, nenoriu pavirsti parodija žmogaus, kuris nuolat tikrina, kiek žmonių jį palaikino, ir įsivaizduoja, kad, turėdamas daugiau sekėjų, tampa labiau asmenybe. 


 – Kaip nuo to apsisaugoti, Aidai? 

– Dažniau žiūrėti į veidrodį. 


 – O kas, jei veidrodyje matai labai kietą bičą? 

– Jei atidžiai žiūri, veidrodyje paprastai matai tiesą. Labiau trūkumus nei kietumą. Aišku, visada galima pasikabinti labiau gražinantį veidrodį, dažniau į jį žiūrėti, užsiimti savianalize, suvokti savo kompleksus. Ir nieko čia naujo, bėda tik, kad apie tai bijome kalbėti. O kalbėti reikia. 


 – Bet, sutik, Aidai, čia ir vėl tyko pavojus – užsiknisti... 

– To aukso vidurio mes visą gyvenimą ieškome. Ieškodami kartais nueiname labiau į vieną ar labiau į kitą pusę. Jei būtų lengva, daugybė mūsų jaustų dvasios pilnatvę. Ir kas tada? Aišku, visada gali daryti gerus darbus, šuniukus gelbėti, močiutes per perėją vesti, bet kūryba dažniausiai atsiranda iš konflikto. O konfliktas iš kur? Iš tų pastalės demonų. 

Vaikai gimsta be fobijų. Jie nebijo nei aukščio, nei vorų. Paskui staiga kažkas įvyksta ir tenka tai nešiotis visą gyvenimą. Pačiam identifikuoti tą momentą nėra paprasta, dažniausiai tai atlieka profesionalai. Tačiau ir jie dažnai pasako dalykų, kuriuos ir pats gerai žinai. Bėda – ne knaisiotis savyje, bėda save keisti. O tai – skausmingas procesas, reikalaujantis laiko ir energijos. Nėra blogai suvokti, kad kiekvienas iš mūsų turi ribas, nesame visagaliai, mūsų gyvenime randasi dalykų ir aplinkybių, kurių negalime pakeisti, jos nuo mūsų nepriklauso. 


 – Ar dažnai būni savimi nepatenkintas? 

– Labai dažnai, bet kartais būnu ir labai patenkintas. Ypač kai pasielgiu gerai ar darbą atlieku laiku. Problemos ir situacijos mūsų gyvenime retai kartojasi, bent jau atspalvius jos visada turi kitus. Ir tada gali neišmokti pamokos, susimauti iš naujo. Turiu pavyzdį – dvejų metų į elektros rozetę įkišau smeigtuką, neprisimenu, kas ten įvyko, atmintyje tik išlikę mano apdegusios rankos. Jokios elektros baimės, bet kai reikia keisti elektros lemputę, visada išjungiu saugiklius. Vadinasi, išmokau pamoką. Protingi mokosi iš savų patirčių, durniai išvis nesimoko. Va taip turėtų būt! 


 – Maža, kaip turėtų būti! Komunikacijoje irgi nėra labai lengva išsaugoti tiesą, pagarbą kitam ir saiko jausmą. Juk paprastai norime būti gražesni, geresni, protingesni... Ir tai nebūtinai tiesa. 

 – Saiko jausmas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos mes labai dažnai užmirštame, nes nuolat norime daugiau, gražiau, greičiau. Ir kas iš to? Šiandien savo tinklalaidei kalbinau draugą, kuris taip pasakė: ne pinigais viskas matuojama, matuojama geru laiku. Pinigai reikalingi tik tam, kad jį susikurtum. Man atrodo, kad saiko jausmą reikia skiepyti nuo labai anksti. Štai, skandinavai turi tą „hygge“ – santūrios laimės jausmą. Arba švedų „lagom“ – turėti tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Tai kuria pusiausvyrą tarp tavęs ir aplinkos, tiesiog gerą laiką.

– Kaip manai, kokių lietuviai turi trūkumų? 

– Viskas su mumis yra normaliai. Tikrai ne blogiau nei su kitais. Mes gal tik turime vieną savybę, gal labiau istorinę charakteristiką, kuri dažnai kiša koją, – toji mūsų didinga praeitis. Iš vienos pusės žiauriai faina – buvome didžiausia Europos šalis, sustabdėme totorius, mongolus, rusams neleidome eiti, bet kartu tai mums ir trukdo. Turime suvokti, kad nebe tie laikai. Kad tai – vakarykštė faina diena, o šiandien yra šiandien. Normalumas ir nuobodumas yra labai neįvertinti dalykai, reikia juos branginti, kad ir kaip norėtųsi žygdarbių. 


 – Gal labiau – iššūkių? 

 – Amžina froidinė priešprieša: jei turi saugumą, trokšti laisvės. Jei turi laisvę, trokšti saugumo. Visada norisi, ko nėra. Sušalęs Evereste galvoji: gulėčiau dabar namuose prie židinio, niekur žingsnio nežengčiau. O paskui – ir vėl kalnų ilgesys. Kaip čia padaryti taip, kad vaikščiotum abipus tvoros – kartais į normalumą, o kartais – į nuotykį? 


 – Kokie nuotykiai, kai gyvename tokiais neramiais laikais... Tokiais turbūt dar niekada negyvenome. 

 – Mūsų karta – ne. Bet dabar jau gyvename. Yra toks posakis, kad liūdni dalykai, karai ir katastrofos nutinka tada, kai dėl ligų, natūralių mirčių ir taip toliau sumažėja kritinė masė žmonių, kuriems teko išgyventi tokius kataklizmus. Tada mes visi užmirštame, kaip tai gali būti baisu, ir įsiriogliname į eilinį globalinį fuckupą. Kadangi žmogaus prigimtis keičiasi daug lėčiau nei jį supanti aplinka, taip dar bus labai labai ilgai. Todėl belieka skaičiuoti laiką, praėjusį nuo paskutinio fuckupo, ir galvoti, aha, jau ateina laikas naujam. Čia kaip ir su finansų krizėmis. Kai tik visi užmiršta, kaip prieš dešimt metų veržėsi diržus, kai tik visi pradeda panikuoti, kaip čia nepraleidus progos užsidirbti čia, dabar, daug ir visam gyvenimui, tada ir pasirodo svetingai besišypsanti nauja krizė. 


 – Bet yra toks posakis: kažkaip vis tiek bus. 

 – Man labai nepatinka, kai sako: yra kaip yra. Geriau jau sakyti, kaip sakė Šveikas: „Kažkaip tikrai bus, nes niekuomet nėra buvę, kad niekaip nebūtų“. – Tai ateitis šviesi? – Jau ne kartą esu sakęs, kad rytoj tikrai viskas bus geriau. Tik klausimas, ar aš tai pamatysiu. Biblija yra geriausia storytellingo knyga, ji aiškiai išdėsto, kad visas mūsų gyvenimas yra pakilimas ir nuopuolis, pakilimas ir nuopuolis, pakilimas ir nuopuolis...
Parašyti
Janina
2022-10-12 03:05
Labai geras straipsnis. Visad su malonumu skaitau p.Aido straipsnius