Savanorystė užsieniečių integracijos centre įkvėpė italės Flavios ateities planus Pokalbiai

Gegužės 12, 2022. tekstas: Raimonda Kriaučiūnaitė, nuotraukos: Flavia Dello
Ieškoti naujų iššūkių – su tokiu siekiu savanoriauti į Lietuvą atvyko dvidešimt penkerių Flavia Dello Iacono iš Neapolio, Italijos. Mergina pasirinko savanorystę VA Carito Užsieniečių integracijos programoje, padedančioje į Lietuvą atvykusiems migrantams. 

Pasikalbėjome su Flavia apie savanorystę, jos iššūkius ir pamokas, taip pat, apie merginos ateities planus ir kokią įtaką jiems turėjo savanoriška veikla Lietuvoje.

Sveika, Flavia, papasakok apie save ir kaip atsidūrei Lietuvoje? 

Esu gimusi ir augusi Italijoje, Neapolyje. Be galo myliu savo miestą: saulę, picą ir, nors neketinu ten gyventi, Neapolio ilgiuosi. O į Lietuvą, labai trumpai tariant, atvykau ieškodama iššūkių ir savanorystės galimybių. Nors Italijoje dauguma jaunuolių savanorystei ar studijų mainams dažniausiai renkasi vakarų Europos valstybes, aš norėjau išvykti į mažiau nuspėjamą ir pažįstamą valstybę. Radau mano lūkesčius atitikusį projektą Lietuvoje ir netrukus išvykau į Vilnių. 
Kaip atrodė tavo pirmosios dienos Lietuvoje ir kaip sekėsi įsikurti Vilniuje?

Atvykusi į Vilnių iškart pamilau šį miestą. Kadangi iki savanorystės gyvenau su tėvais, išvykimas į Lietuvą man buvo didžiulis pokytis. Džiaugiuosi, kad Vilnius nėra toks didelis, kaip, pavyzdžiui, Berlynas ar Londonas – išėjusi į miestą jaučiuosi saugiai ir ramiai, o ir keliauti iš Vilniaus į kitus miestus ir šalis labai lengva. Mane labiausiai nustebino lietuvių reakcija į mane. Tiesą sakant, kartais juokauju, kad, man atvykus, jie patyrė didesnį kultūrinį šoką nei aš. Kaskart pasakius, iš kur atvykau, aplinkiniai stebėdavosi ir klausdavo, kodėl gi pasirinkau Lietuvą, kur, palyginti su Italija, toks blogas oras. 
Flavia, kokias lietuvių savybes ar įpročius pastebėjai čia atvykusi? 

Žmonės čia, Lietuvoje, labai mandagūs ir malonūs, tiesa, mažiau reiškiantys jausmus nei mano gimtajame Neapolyje. Pavyzdžiui, namie, susipažindami su naujais žmonėmis, prisistatome ir tada pabučiuojame vienas kitam į skruostus, tačiau čia, Lietuvoje, žmonės yra labiau nutolę. Čia žmonės tik pasako, kad malonu susipažinti (dažniausiai net nespausdami rankų). Man tai pasirodė keista, nes esu įpratusi prie kiek „šiltesnio“ atsako“, tačiau šiandien suprantu, kad tai tiesiog kultūriniai skirtumai.

Pakalbėkime apie tavo savanorystės patirtį. Ar projektas Užsieniečių integracijos programoje Lietuvoje buvo tavo pirmoji savanorystė? 

Anksčiau kartais padėdavau mamai gaminti maistą benamiams, tačiau rimčiau savanoriauti neteko. Prieš kurį laiką pajutau, kad noriu išlipti iš savo komforto zonos, daugiau laiko praleisti tarptautinėje aplinkoje, susipažinti su skirtingais žmonėmis, tad pradėjau ieškoti man įdomių projektų Europoje. Kadangi pati ateityje norėčiau dirbti nevyriausybinėje organizacijoje, padedančioje pabėgėliams, šis projektas man labai svarbus ir prasmingas, nes tarsi leidžia pasitikrinti, ar esu savo vietoje ir gebėsiu jiems padėti.

Kaip atrodo tavo savanorystės diena? Ką veiki ir kaip prisdedi prie pagalbos į Lietuvą atvykusiems migrantams? 

Daugiausia savanoriauju Carito Užsieniečių registracijos centre Pabradėje. Čia daugiausia dėmesio skiriu humanitarių paketų (pavyzdžiui, drabužių ar būtiniausių daiktų) ruošimui. Taip pat, kartu su kitais savanoriais organizuojame kultūrinę veiklą gyvenantiems Užsieniečių registracijos centre. Pavyzdžiui, kartą per savaitę vykstame į centrą vesti veiklų vaikams. Jų, beje, čia labai daug. Man be galo įdomu ir nuostabu stebėti, kad, nors beveik nė vienas jų nekalba angliškai, visi kažkokiu būdu susikalba bendraudami savo kalbomis.

O kaip pati jautiesi savanoriaudama su vaikais ir suaugusiais, patiriančiais didžiulius iššūkius? 

Esu dėkinga už galimybę čia būti. Projektas yra toks, kokio tikėjausi ir kokiam visapusiškai ruošiausi. Man įdomu sutikti žmones, susidūrusius su iššūkiais, teirautis apie jų patirtis, mokytis juos suprasti ir jiems padėti. Pastebiu, kad panašiose situacijose žmonės pamiršta jausmus, atstumia prieglobsčio prašytojus net nebandydami jų situacijos suprasti. Tačiau juk labai dažnai šie žmonės visai nenori palikti savo namų, tačiau yra priversti įvairiausių aplinkybių.

Ar tavo požiūris į savanorystė keitėsi, atvykus į šį projektą Lietuvoje? 

Dar kartą įsitikinau, kad man prasmingiausia ta savanorystė, kuri leidžia padėti labiausiai pažeidžiamiems žmonėms. Tokia patirtis yra nepaprasta, nes po jos tampi tarsi kitu žmogumi, o kartu prisidedi prie pokyčio kito gyvenime. Savanoriaudama pastebėjau, kad net pati menkiausia pagalba kartais iš esmės pakeičia kito žmogaus gyvenimą.

Kokias pamokas iššineši iš savanorystės? 

Savanoriaujant kartais reikia ieškoti kompromisų, susidurti su kultūriniais skirtumais, stereotipais ir išmokti į juos tinkamai reaguoti. Visai tai laikau natūralia savanorystės dalimi ir stengiuosi išlikti empatiška. Iš savanoriškų veiklų išeinu jausdama dėkingumą ir su plačia šypsena veide, esu laiminga galėdama padėti. Taip pat, kaip niekad stipriai suprantu, kaip daugeliui mūsų gyvenime iš tiesų pasisekė ir kokie esame laimingi tiesiog gimę Europos Sąjungos piliečiais.
O kokie tavo pačios ateities planai, ar svarstai tęsti veiklą panašioje organizacijoje? 

Nuo studijų pradžios kelis kartus pakeičiau nuomonę apie ateitį. Iš pradžių norėjau tapti knygų vertėja, nes mėgstu literatūrą, vėliau tarpininke verslo reikalams įmonėje, bet dabar suprantu, kad norėčiau dirbti su pabėgėliais, žmogaus teisėmis ir moterų įgalinimu. Šios sritys – arčiausiai mano širdies. Ir nors mano kelionė dar tik prasidėjo, manau, kad tęsdama ją galėsiu išsiaiškinti savo ateities kryptį.

SAVA platforma – tai erdvė, jungianti nevyriausybines organizacijas ir žmones, norinčius savanoriauti. Tai ne pelno siekianti organizacija, kurianti savanorystės ryšių visumą – ekosistemą. Savanorystės ekosistema išplečia galimybes savanoriškai veiklai, o ne pelno siekiančioms organizacijoms padeda laiku gauti reikiamą savanorišką pagalbą. Dalydamiesi savanorių istorijomis tikimės įkvėpti ir paskatinti visus svarstančius išbandyti savanorystę.
Parašyti