Stiprūs kartu Pokalbiai
Lapkričio 22, 2022. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Kartu esame stiprūs. Aš tai patyriau, greičiausiai esate pajutę ir jūs. Šiandien bendrystės stiprybę patiriame visi – karas, rodos, sujungė mus: išsiblaškiusius, po vieną lindinčius iš pirmo žvilgsnio saugiuose savo namuose, nerandančius akimirkos mamai, pamiršusius paskambinti tėčiui, neatėjusius į geriausio draugo gimtadienį... Pirmosios karo Ukrainoje dienos daugybę dalykų sudėjo į savo vietas. „Neįtikėtina, kaip sunkios situacijos mobilizuoja ir kiek norinčių padėti žmonių atsiranda“, – sako žurnalistas, šaulys, vienas iš nacionalinio savanorių koordinavimo centro „#StiprūsKartu“ įkūrėjų Edmundas Jakilaitis.
‒ Kaip gimė „#StiprūsKartu“ pavadinimas?
– „#StiprūsKartu“ yra Lietuvos šaulių sąjungos Pelėdų būrio, kuriam ir aš priklausau, iniciatyva. Savanorių centro idėja atsirado per karantiną, tada susirinkę svarstėme, ką gero galėtume nuveikti, kažkas pasakė – tik kartu esame stiprūs. Tokia ir buvo svarbiausia mūsų idėja: tas, kuris gali, padeda tam, kuris negali. Mūsų savanoriai padėjo žmonėms, kurie tuo metu negalėjo išeiti iš namų. Savanorių atsirado apie 8 tūkstančiai.
‒ Savanorystė Lietuvoje neturi labai gilių tradicijų, ar tau pačiam nebuvo keista, kai savanorių susirinko tiek daug?
– Tiesą sakant, aš irgi maniau, kad ateis koks tūkstantis, na, gal keli. Kaip šiandien prisimenu, pirmadienį, kai paskelbė pirmąjį karantiną, visas mūsų būrys, Pelėdos, susirinkome Bernardinų sode, sustojome ratu, atokiai vienas nuo kito, ir savanorystės idėja gimė per akimirką. Netrukus jau dalinomės darbus, o trečiadienio vakarą jau turėjome pusantro tūkstančio savanorių, skambučių ir duomenų centrą, veikiantį interneto portalą. Įsivaizduokit, per vieną dieną!
‒ Ir tada norom nenorom pagalvoji apie tuos žmones, kurie sėdi ant sofos ir dejuoja, kaip viskas blogai, kaip sunku...
– Kritinės situacijos žmones veikia skirtingai. Vieni užsidaro, o kiti ima veikti. Tai mes esame iš tų, kurie veikia.
‒ Psichologai kalba, kad savanorystė ‒ geriausias vaistas apraminti įsisiautėjusias emocijas.
– Pats geriausias. Lenkijos ir Ukrainos pasienyje dirbantys mūsų savanoriai net neseka karo aktualijų, neturi kada. Jie tiesiog panyra į atvykstančių žmonių gyvenimo istorijas, imasi naudingo darbo, gelbėja žmones. Savanoriška veikla leidžia save įprasminti krizėje, nedejuoti, nesibaiminti, o tiesiog dirbti. Daug metų dalyvauju Šaulių sąjungos veikloje, esu karys savanoris. Suprantu, kad turiu gebėjimų telkti žmones, tą ir darau. „#StiprūsKartu“ kuria sistemą, kuri padėtų daugeliui žmonių.
Nuo karo pradžios mes Lietuvoje jau apgyvendinome daugiau kaip 20 tūkstančių pabėgėlių. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip tai atrodo fiziškai. Toks žmonių, galinčių oriai laukti karo pabaigos, kiekis. Mes labai norėjome, kad nė vienas nuo karo bėgantis ukrainietis negyventų jokiose salėse, mokyklose ar angaruose, buvome tikri, kad atsiras lietuvių, kurie jiems pasiūlys namus. Sukūrėme organizaciją, kuri įgalina žmones būti gerus. Ir tai – ne tik gerumas, bet ir komunikacinė žinia pasauliui.
‒ Kai pagalvoji, tai, ką dabar darote, yra svajonės apie tobulą visuomenę išsipildymas...
– Savanoriai, per pandemiją rizikavę savo sveikata ir nešioję produktus, žmonės, įsileidžiantys į namus karo pabėgėlius, yra geroji Lietuvos pusė. Geroji Lietuva, kuri, pasirodo, yra labai didelė.
Kas tau teikia didesnį pasitenkinimą – duoti ar gauti? Mums visiems patinka ką nors gauti, bet ar tai mus tikrai daro laimingus? Ypač kai matai mamas su vaikais, važiuojančius iš Ukrainos šaltuose autobusuose ar prigrūstuose traukiniuose, kai sužinai, kad mama su vienuolikos dienų kūdikiu daugiau nei parą stovėjo šaltyje pasienyje. Ir kai jie ateina į mūsų centrą vos gyvi, kai sušyla, kai gauna maisto, užuojautos, kai jiems randi namus... Tie žmonės savanoriams siūlo tapti krikšto tėvais, padėkoms nėra galo, tai negali nejaudinti. Mūsų bičiulis krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis jau antrą savaitę dirba registravimo centre, grįžo vienai dienai namo, ir vėl atgal. Man atrodo, kad savanorystė gyvenimą daro gyvenimu. Tokiose vietose tu pamatai, ką iš tiesų žmonės gali. Dabar jau esu tikras: jei ištiks rimtesnė krizė, daugelis iš mūsų patrauks visas iškamšas į šalį ir ims veikti.
‒ Edmundai, ar tu kartais pagalvoji, kodėl būtent mūsų kartai skirta tiek visokių išmėginimų? Už kieno nuodėmes?
– Jeigu atsisuktume atgal ir pažiūrėtume į prieš tai buvusias kartas, tai kas jau čia tokio baisaus mums atsitiko? Gyvename sočiau nei bet kuri karta iki mūsų, galimybių turime žymiai daugiau ir esame saugesni, nei bet kada buvome. Nenustebčiau, jei išbandymai dar tik ateina. Ir tai, kas vyksta dabar, yra tik žiedeliai.
‒ Gal patarsi, kur dėti savo baimes, jei jau prakalbome apie ateitį?
– Nežinau, baimė irgi yra jausmas. Kaip ir meilė, kaip susižavėjimas ar dar kokia emocija. Baimė yra normalus dalykas. Turbūt visi sveiki žmonės ko nors bijo, ar ne? Mes dažnai sakome: kad tik artimieji būtų sveiki, namai saugūs ir Tėvynė laisva. O toliau – tik detalės. Jei nenorime viso to netekti, turime ruoštis, kito kelio nėra. Tai, kas vyksta Ukrainoje, mums, mūsų tautai, yra pats geriausias signalas, kad reikia ruoštis. Kiekvienas turime pagalvoti, kaip elgsimės, kaip prisidėsime. Labai džiaugiuosi, kad į Šaulių sąjungą ateina tūkstančiai naujų narių. Tai – irgi kelias. Kad ir kaip baisiai skambėtų, aš esu už tai, kad kiekvienas lietuvis turėtų ginklą. Turime suvokti, kad pasaulyje nuo viduramžių nelabai kas ir pasikeitė. Tada priešai apsupdavo pilį, marindavo jos gyventojus badu, o paskui išžudydavo – lygiai tą patį dabar matome Ukrainoje. Ir tai vyksta šalia, vos už valandos skrydžio lėktuvu. Labai arti. Turime suvokti, kad po vieną nieko nepadarysime, kad vienintelis būdas mūsų tautai išlikti – būti pasirengusiems. Nes antrų namų mes tiesiog neturime.
‒ Ar taip ir vyksta? Kokie žmonės tampa šauliais?
– Šiais metais vedžiau šaulių priesaikos ceremoniją. Žiūrėjau į juos ir galvojau: patinka man tie skaisčiaveidžiai žmonės! Žiūrėsim, kiek jiems užteks motyvacijos, matysime, kaip organizacija sugebės juos įveiklinti, sudominti, bet tai, kad žmonės ateina, kad jie nori prisidėti prie valstybės gynybos, prie pilietinio pasipriešinimo, civilinio nepaklusnumo galimam okupantui, yra gerai. Šaulių organizacija stiprėja, netgi visuomenės požiūris į gynybą keičiasi, dabar vargu ar kas dar burba, kad per daug pinigų išleidžiama geležims. Daugeliui tapo aišku, kad geležį sustabdyti gali tik geležis. Visi kiti būdai neveikia.
‒ Ar tai, kas dabar vyksta, tau neprimena apokaliptinių filmų? Rodos, esame labai arti?
– Labai arti. Kas gi dabar gali būti tikras, kad mudu nesikalbame paskutinį kartą gyvenime? Ar neatsiras beprotis, kuris nušveis bombą ant Vilniaus, nepaisant, kad čia NATO valstybė, kad čia UNESCO paveldas. Niekam tai nerūpi! Vienintelis dalykas, kuris gali tai sustabdyti, – pasekmių baimė.
‒ Ar tu apie tai kalbiesi su savo vaikais – aštuoniolikmete Barbora, keturiolikmečiu Bernardu ir septynmete Morta?
– Jie viską supranta! Mato, kad aš kas antrą savaitę važiuoju į pratybas, kad nešioju uniformą, turiu ginklą. Jiems tai – natūralu, įprasta. Galbūt yra tėvų, kurie sąmoningai bando nuo šios informacijos savo vaikus atriboti, bet mes – ne. Nežinau, gal tai ir daro kokią žalą jų psichikai, bet mums rūpi, kad užaugę jie turėtų savo garbės kodeksą, brangintų laisvę ir Tėvynę. Barborai jau suėjo aštuoniolika, ji parašė prašymą tapti Šaulių sąjungos nare.
Tai, kas vyksta, yra labai arti, labai realu. Vaikai, surištomis rankomis nušauti į pakaušį... Tai ko dar reikia? Ko dar reikia, kad visi suprastų? Kad sočios, nekonfliktiškos visuomenės atsibustų ir suvoktų, jog pasaulis nebūtinai visas yra toks, kaip ir už tavo kaimyno sienos?
‒ Šiandien sunku prognozuoti, kaip viskas baigsis. Ar jūsų šeima turi planą, jei karas dar labiau priartėtų?
– Prognozuoti neįmanoma, mes turime pernelyg mažai informacijos. Ir ekspertų atsargiai klausau, juk visko dar gali būti – karas gali baigtis per vieną dieną arba gali nesibaigti metus. O šeimos planą mes turime. Jis reikalingas, privalai pagalvoti apie viską iš anksto, nes gali nutikti taip, kad galvoti nebus kada. Aš žinau, kur atsidurs mūsų nepilnamečiai vaikai ir kur atsidursime mes. Esame apie tai kalbėję su žmona Rasa. Turi būti atsargų, turi būti išankstinių susitarimų – tai praverčia. O apskritai man atrodo, kad reikia mažiau išgyventi, juk ne gyvenimo trukmėje, o kokybėje yra esmė. Kas iš tų metų, jei juose nebuvo turinio? Ukrainiečiai mums dabar aiškiai rodo, kas yra turinys.
Esame nutarę: kai karas baigsis, keletą metų mūsų šeima važiuos atostogauti prie jūros į Odesą ir slidinėti į Karpatų kalnus.
‒ Tikėkimės, kad bus taika ir ramybė...
– Ne, taikos ir ramybės nebus. Rizikos bus panašios, tik pasaulis dabar bus blaivesnis. Daugybė žmonių išsiblaivė, išmetė tuos realybę kreipiančius spalvotus akinius.
Ši istorija iš naujausio rudens popierinio albumo. Nori daugiau negirdėtų istorijų? PRENUMERUOK!