Užaugusi būsiu mama Pokalbiai

Lapkričio 22, 2022. tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Kai mūsų pokalbio metu paklausiau tinklaraštininkės Viktorijos Kordiukovos, apie ką mąsto vakarais žvelgdama į tyliai miegantį sūnelį Vincą, pamačiau jos akyse tą vienos sekundės akių žybtelėjimą. Tokį, kurį turi tik mamos. Tokį, kuriame telpa visa pasaulio meilė, jaudulys ir švelnumas. Dažnai atpažįstu jį ir savo mamos žvilgsnyje. Tam, kad Viktorija, jos vyras Edgaras ir Vincas susitiktų, prireikė ilgos, jautrios, kartais gniuždančios kelionės. Galbūt taip švelniai ir nuoširdžiai ja pasidalydama Viktorija atvers daugiau pokalbių šiuo metu esantiems panašiame kelyje: „Negalime nekalbėti apie sunkumus susilaukti vaikų, kai tai yra taip dažna.“
– Viktorija, jūsų sūneliui Vincui dabar yra pusantrų metukų – papasakok, koks jis vaikas?

– Mano Vincas yra jautrus, tačiau jo jautrumas pasireiškia ne taip, kaip aš įsivaizduočiau – kad jautrus žmogus būtinai turi būti melancholiškas, – čia ne tas variantas. (Šypsosi.) Jis jautrus, bet labai aktyvus, gerai žinantis, ko nori, ir mokantis to išsireikalauti. Kadangi yra žingeidus, pats atranda daug dalykų, ir mums su juo būti labai įdomu – atkreipiame dėmesį į dalykus, kurių, rodos, patys nepastebėtume. Žinoma, auginti aktyvų vaiką yra didelis darbas ir geras iššūkis – pats geriausias. 

Naujagimystė man buvo labai sunkus etapas, tad būtent dabartinis laikotarpis pats smagiausias. Per pastarąjį mėnesį ypač pajutau Vinco virsmą į vyresnį vaiką: atsivėrė kitokia jo kalba, kitoks elgesys. Dabar sekmadienio vakarais norisi, kad pirmadienį nereikėtų eiti į darbą ir galėčiau dar su juo pabūti, o ne taip, kaip būdavo, tarkime, prieš pusę metų, kai galvodavau, kad štai ateis pirmadienis ir darbe galėsiu bent šiek tiek pailsėti. (Šypsosi.)


– Ar visada norėjai būti mama?

– Labai gerai pamenu, kad kai mokykloje klausdavo, kuo norėčiau būti užaugusi, mėgdavau sugalvoti kažką kitaip ir net tada sakydavau, kad užaugusi būsiu mama. Dabar mąstau, galbūt iš tikrųjų jau tada žinojau, kad toks ir bus mano didžiausias tikslas. Žinoma, kai išėjau iš tėvų namų, pirmųjų santykių metu tikrai apie vaikus nemąsčiau, tačiau sutikusi Edgarą tą pajutau iš karto – nereikėjo nė pusės metų, kad suprasčiau, jog noriu kurti šeimą būtent su juo.

Mes susipažinome prieš šešerius metus. Per tinderį! Nors šiek tiek vienas kitą žinojome, nebuvome gerai pažįstami. Žinojau jo vardą, pavardę, nuo paauglystės turėjau feisbuko kontaktuose, tačiau gyvai buvau mačiusi gal prieš dešimt metų. Kai iš tikrųjų susipažinome, buvau ką tik grįžusi gyventi į Lietuvą iš Londono. Juokauju, kad sugrįžau į Lietuvą, nuėjau į tris pasimatymus, o būtent trečiasis buvo Edgaras. (Šypsosi.) Susituokėme prieš penkerius metus, savo pirmojo pasimatymo dieną, lygiai metai nuo pažinties.


– Tačiau kelias kuriant šeimą ir norint susilaukti vaikų ne visada būna lengvas. Kaip tu prisimeni tą metą?

– Man sunku šia tema kalbėti, bet ne dėl to, kad tai man jautru, – tas etapas jau tikrai praeityje, visas žaizdas užsigydžiau. Tačiau suprantu, kad yra žmonių, dabar patiriančių tai, ką teko patirti mums, – žmonių, kurie yra vyresni už mane. Man 27-eri, aš jau auginu vaiką, tad pasakojimas, kaip ilgai užtrukome, kol jo susilaukėme, gali skambėti netinkamai. Nenoriu pasirodyti nejautri kitiems, tačiau tuo mūsų istorija iš dalies ir yra kitokia – juk kai tau 24-eri, tikrai negalvoji, kad gali būti sunku susilaukti vaikų, juk iki tol visą laiką tik rūpinaisi, kaip to išvengti. 

Susidūrus su tokia situacija viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Mes neturėjome plano iškart po vestuvių susilaukti vaiko – galvojome, jeigu taip nutiks, tai ir nutiks. Tačiau kai tai nenutinka ilgą laiką, nori nenori imi keisti požiūrį. Pamenu, kiekvienas mėnuo būdavo skaudus, nors save ir guodžiau sakydama: galbūt stresas, galbūt šįkart tiesiog nepasisekė. Iki kreipiantis pagalbos uoliai laikiausi gydytojų rekomendacijos bandyti natūraliai pastoti vienerius metus, o kai pagalbos visgi kreipėmės, iš tikrųjų niekas nenorėjo padėti: gydytojai, pamatę mano gimimo datą, kartais sakydavo, kad gal dar tu pagyvenk, juk dar labai jauna, koks čia gydymas, tuoj pastosi pati. Kai visgi kreipėmės į privačią kliniką ir ten mums atliko visus reikalingus tyrimus, sulaukėme diagnozės, kad patys susilaukti vaikų negalėsime. Buvo pasakyta, kad man natūraliai nevyksta ovuliacija, esu nevaisinga. Gydytojai negalėjo atsakyti, ar ji nevyksta tik šiuo metu, ar nevyksta apskritai. 

Mums buvo paskirtas gydymas – ovuliacijos skatinimas. Po jo aš pastojau, tačiau kūdikį praradau. Buvo taip sunku, tokį kelią nuėjome, mums pagaliau pasisekė, o tuomet – dar didesnis nusivylimas. Jaučiausi sugniuždyta, gedėjome. Prireikė daug jėgų visa tai išgyventi, bet išgyvenus viskas labai pasikeitė. Šios patirtys mane užaugino, visa tai paruošė mane motinystei. Motinystė tikrai nėra „norėjau – pavyko – dabar visi džiaugiamės“. Ne. Motinystėje gausu nuopuolių ir pakilimų. Tad visi sunkumai užgrūdino ir paruošė būti mama, tačiau nė kiek nepalengvino to, ką teko išgyventi. 

Kai praradome leliuką, vienas kitam su Edgaru pasakėme, kad pirmiausiai išsigydykime save – susirinkime savo santykius, psichologines būsenas, galbūt kur nors pakeliaukime. Vaikų temą kuriam laikui pasidėjome į lentyną. Aš apie tai kalbėdavau tik terapijoje, galbūt kartkartėmis ji išlįsdavo ir mudviejų su Edgaru pokalbiuose, tačiau dar vieną gydymą, bandymą susilaukti vaikų su medicinos pagalba palikome ateičiai. Taip nieko nedarant, palikus viską tekėti sava vaga, aš pastojau. Gal tai ir buvo tas raktas. Kartais svarstau, kad galbūt man buvo psichologiškai per sunku galvoti, kad esu nevaisinga ir negaliu susilaukti vaikų. Kai nebebandžiau žūtbūt pastoti – viskas atsistojo į savas vietas. 
– Labai gerai pamenu tavo įrašą instagrame apie tyrimų diagnozę su žodžiu „nevaisinga“, taip atvirai kalbi ir apie persileidimą – ačiū tau, kad daliniesi.

– Kai laukiausi pirmąjį kartą, tuo labai anksti pasidalinau su savo šeimos nariais. Žinojau, kad visko gali būti, tačiau man buvo sunkiau galvoti, kad jei leliuko ir netekčiau, niekas nebūtų girdėjęs gerųjų žinių, o man reikėtų pranešti tik blogąsias, – taip būtų buvę dar sunkiau. 

Galvojau, jei prarasčiau kūdikį, kaip man reikėtų tai slėpti nuo kitų ir apsimesti, kad viskas gerai. Man buvo sunkiau galvoti, kad žmonės nežino ir nesupranta, ką aš išgyvenu. Tad papasakoti, kad mums sunku susilaukti vaikų, buvo savanaudiškas bandymas kažkaip sau padėti. Ir tai iš tikrųjų padėjo. Aš nesuprantu, kodėl reikėtų gėdytis, kodėl kalbėti apie nevaisingumą, kūdikio netektį yra tabu, kai iš tikrųjų tai taip dažna. Mano pasidalijimas tuo metu man atvėrė tiek daug pokalbių – net ir mano artimoje aplinkoje buvo tokių moterų, kurios visai neseniai išgyveno tą patį. Pamenu, mąsčiau, kiek iš tikrųjų mažai vieni apie kitus žinome, kiek daug žmonių susiduria su tais pačiais sunkumais. Kai bandai pastoti ir nepavyksta, matai kitas laimingas besilaukiančias ar jau gimdančias moteris – pasirodo, už tokių istorijų neretai slypi visai kas kita.

Norisi skaldyti šį tabu, tai tiesiog per dažna. Sunku įsivaizduoti, kad po persileidimo turėčiau eiti į ofisą ir apsimesti, kad man viskas yra gerai. Juk tai – tiek fiziškai, tiek emociškai gniuždanti patirtis. Netgi emocijas padėjus į šalį, vien kūniškai tai yra tiesiog neaprėpiamai sunkus išgyvenimas.


– Kaip manai, ko nereikėtų sakyti šeimai, kuri bando susilaukti vaikų?

– Labai sunku apibrėžti – kiek prisimenu, tuo laiku jaučiausi, kad niekieno žodžiai man nepadės. Galbūt kitam yra svarbu, kad kas nors paguostų, jog čia ne pabaiga, o tik vienas etapas, tačiau man padėjo kitų papasakotos patirtys, net jeigu jos ir buvo skaudesnės už mano. Tarkime, aš ką tik patyriau persileidimą, o kas nors pasako, kad patyrė keturis iš eilės. Viena, tai palygina tavo patirtį ir paverčia ją lengvesne, tačiau taip pat supranti, kad kitas kartas nebūtinai bus sėkmingas, o ateityje gali būti dar sunkiau. Tad tai toks dvipusis jausmas, bet žinai, kad jis tikras, kad žmogus papasakojo, pasitikėjo.

Iš tikrųjų manau, kad kiekvienai moteriai svarbiausia įsivardinti, kaip ji norėtų, kad aplinka su ja bendrautų, o tuomet tai išreikšti visiems, su kuo daliniesi. Žinoma, žmonės, kurie nėra tau artimi, greičiausiai išvis neturėtų nieko sakyti ar klausti – tuo metu visa, kas susiję su vaikais, trikdo ir žeidžia. Tačiau jei viduje sau atsakysi, kaip jautiesi, net ir sulaukusi žeidžiančių klausimų ar replikų žinosi, kokias emocijas tai tau sukelia ir kaip su jomis dorotis – ar ką nors atsakyti ir nubrėžti ribą, ar visai nieko nesakyti.


– Kaip tai, ką kartu patyrėte, pakeitė judviejų su Edgaru santykius?

– Mūsų santykius sunku lyginti su kitais. Esame labai skirtingi, todėl vienas kitą labai papildome. Jei man kyla problema, aš ją iš karto išsakysiu, o Edgaras atvirkščiai – patylės, pagalvos, ir tik po to pasakys, ką galvoja. Santykių pradžioje, kai vienas kito dar gerai nepažinojome, man kartais atrodydavo, kad kalbuosi su siena (bet nebūtinai blogąja prasme) – o ir jis pats dar toks tvirtas, didelis kaip siena. (Šypsosi.) Bet laikui bėgant supratau, kad man reikia išsakyti, būti išklausytai, o jam reikia laiko priimti ir po to iš savęs išfiltruoti emocijas. Aišku, kartais būdavo sunku, atrodydavo, kad tai aš viena viską išgyvenu ir patiriu, man vienai skauda, liūdna, o jam taip ramu. Bet kadangi jį jau pažįstu, žinau, kad viduje jam visai nebūdavo ramu, kad jis kaip tik savo skausmo nenorėjo užkrauti man. 

Manau, kad mes viską išgyvenome skirtingai. Netekusi kūdikio aš išsiverkiau, išsiplėšiau ir išsisakiau, o jis išsisportavo ir išbuvo savyje. Iš tikrųjų man labiausiai padėjo tai, kad nesimaudėme tame liūdesyje, o susidėliojome planą, kaip gyvensime toliau. Padėjo ir tai, kad aš jau iki tol kurį laiką lankiau terapiją – jau turėjau gerą santykį su savo terapeute, ji ir lydėjo mane per visą nepastojimo, pastojimo ir praradimo kelionę. Galima sakyti, turėjau žmogų, su kuriuo galėjau pasikalbėti net ir apie tai, kaip man sekasi apie viską komunikuoti su Edgaru. Taigi, aš kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau.
– Taip ir bėgo gyvenimas, kol sužinojai, kad laukiesi Vinco?

– Periodas, kai viską padėjome į šalį ir tiesiog rūpinomės savimi, taip pat turėjo savų iššūkių. Būdavo dienų, kai galvodavau, kodėl mes nekalbame apie dramblį kambaryje. Tačiau tokiomis akimirkomis šį klausimą ir iškeldavau – aptardavome, ko mums dar trūksta, kad būtume pasiruošę bandyti vėl. Taip pasitikrindavome, ar tarp mūsų viskas gerai, ar planas vieną dieną turėti vaikų dar galioja, ir gyvendavome toliau.

Taip bėgant gyvenimui išsiruošėme į Tailandą – iškart po Kalėdų. Likus savaitei iki jų pasidariau nėštumo testą ir sužinojau, kad laukiuosi. Beje, tą pačią dieną mirė mano senelis – buvo beprotiškas laikas, tokios dvi žinios per vieną dieną. Kadangi dar gerai jaučiausi, mes išskridome, tačiau kaip pagal kokį laikrodį kelionėje man prasidėjo visi pirmojo trimestro blogumai. Antrą kartą nenorėjome niekam nieko sakyti, tad kiti manė, kad sau smagiai atostogaujame, nors iš tikrųjų nuolat pykinama gulėjau lovoje ir valgiau krekerius, kol Edgaras ėjo į pliažą ir maudėsi jūroje. (Šypsosi.)


– Antrąkart pastojus baimių buvo daugiau ar mažiau?

– Buvo neramu. Pirmąjį trimestrą sukosi mintys, kaip dar galėčiau patikrinti, ar viskas iš tikrųjų gerai. Bet jau pats pirmas apsilankymas pas gydytoją nuramino, kad tikrai laukiuosi, taip pat nejaučiau jokių pavojaus ženklų. Turėjau palyginimą, kaip jaučiausi pirmojo nėštumo metu, – tai buvo du absoliučiai skirtingi laikotarpiai. Pirmojo metu tarsi jaučiau, kad kažkas negerai, o antrojo – iš tikrųjų jaučiausi nėščia. Galbūt dėl to, kad mūsų kelionė buvo tokia ilga, savęs pajautimas buvo toks stiprus, gerai supratau savo kūno virsmus. Nurimau pradėjusi jausti judesius – Vincas jau pilve parodė, kad bus aktyvus vaikas, nuolat apie save primindavo. (Šypsosi.)

Nėštumas man buvo smagi patirtis. Net tada, kai dar tik bandėme pastoti, visą laiką sakydavau, kad labai noriu tiesiog lauktis. Nors pirmasis trimestras fiziškai buvo sunkus, po jo atėjo aukso amžius – man labai patiko stebėti savo besikeičiantį kūną. Viskas vėl apsunko pačioje pabaigoje – kadangi itin anksti prasidėjo paruošiamieji sąrėmiai, visi gydytojai sakė, kad gimdysiu prieš laiką. Labai bijojau, vis galvodavau, ar nepagimdysiu tiesiog išėjusi pasivaikščioti, bet Vincas galiausiai vis tiek gimė savaite vėliau, nei buvo jo terminas. Tad beveik du mėnesius nuolat galvojau, kad jau tuoj gimdysiu, tačiau taip vis nenutiko.


– Rodos, kad pagimdyti yra viena, bet už posūkio laukia visai kiti, motinystės, iššūkiai. Kokia tai kelionė? Kaip prisimeni pirmuosius mėnesius su Vincu ant rankų?

– Labai gerai prisimenu pirmuosius mėnesius. Tai buvo gana ištaškanti patirtis: pirma, dėl to, kad nežinojau, ko tikėtis, o antra – kad ne visus pačios susikurtus motinystės lūkesčius pavyko išpildyti. Labai norėjau žindyti, tačiau nepavyko, tad buvo daug streso, nusivylimo savimi. Bet po to tą problemą išsprendžiau, ir viskas buvo gerai. Tiesiog reikėjo su savimi susitarti ir surasti būdų, kaip auginant vaiką neprarasti savęs. Per pirmąjį mėnesį su kūdikiu labai paprasta pamiršti, kad ir mamai reikia pavalgyti, nueiti į dušą, išsimiegoti, – Vincas tuo metu buvo pats svarbiausias, o save tikrai buvau pasidėjusi kažkur į šoną. Kiek sugrįždavau į save kasdien eidama pasivaikščioti.

Tad pradžia pareikalavo daug energijos, tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Gimdymas sunkus, bet jis baigiasi. O tada ateina gijimo mėnuo, kai turi kūdikį, o tau elementariai skauda atsisėsti. Dabar atrodo, kad gal viskas ir nebuvo taip baisu, bet prisimindama suprantu save – juk tapusi mama suvoki, kad pagrindinė tavo atsakomybė nuo šiol bus išlaikyti gyvą ir sveiką tokį mažą žmogų, tad nori nenori stresuoji.


– Yra sakoma: laiminga mama – laimingas vaikas.

– Pritariu. Kai atsipalaidavau, susidėliojau aiškų režimą, viskas palengvėjo. Sakoma, kad iš tuščios taurės nepripildysi kitų, – tai man pasitvirtino. Nors buvo sunku perlipti per save, susikaupiau ir paprašiau pagalbos – kad retkarčiais mama išeitų pasivaikščioti su Vincu, kad kartais Edgaras paruoštų vakarienę ar išplautų indus. Žinoma, iki šiol būna dienų, kai graužiuosi, kad einu į darbą, o ne būnu visą laiką su Vincu. Po to susirenku save, iš naujo paaiškinu sau priežastis, kodėl taip darau, ir viskas būna gerai.
– Kas šiuo metu tau motinystėje gražiausia? Ką vertini labiausiai?

– Labiausiai motinystėje vertinu mamos ir vaiko ryšį. Vincas toks mažas, o jau pleputis – tarp mūsų tikrų tikriausi pokalbiai. Pavyzdžiui, šį savaitgalį buvome susitikę su mano broliu – mes su Vincu plepame, o brolis klausia, ar suprantu, kad tik man vienai aišku, ką Vincas nori pasakyti ta savo kalba. (Juokiasi.) Tokiomis akimirkomis susimąstau, kad tik aš esu jo mama, kitos tokios nėra ir nebus. Jis turi tėtį, močiutę, senelį, dėdes, tačiau mama yra tik viena.

Man gražiausia, kai jis juokiasi. Vincas buvo vaikas, kuris iki trijų mėnesių nė nenusišypsojo. Juokiausi, kad net gimė su raukšle tarp antakių, kuri vėliau išsilygino. Tikrai reikėdavo pasistengti, kad jį pralinksmintume, todėl man taip gera dabar jį matyti besišypsantį. Galbūt ir jam toji kūdikystė buvo sunki – negalėti niekur nueiti, nieko pasiekti ar pasakyti, ko nori. Atrodo, kad būtent šis mudviejų laikotarpis tiek jam, tiek man yra smagesnis ir lengvesnis. (Šypsosi.)


– Dabar judu su Edgaru turite Vincą ir vienas kitą. Atrodo, kad puoselėjate labai šiltus santykius. 

– Štai dabar jau imsiu graudintis. Jei atvirai, nuo pat tada, kai mes su Edgaru susipažinome, man buvo akivaizdu, kad jis yra mano žmogus, manau, panašiai buvo ir jam. Nė vienas iš mūsų nesijautėme, kad reikėtų tai slėpti, nebuvo jokių santykių pradžioje pasitaikančių žaidimų. Viskas buvo taip aišku, kad pirmą kartą susitikus kavos jis iškart pakvietė mane į teatrą – o nuo to laiko susitikdavome kiekvieną dieną, kitaip tiesiog nebegalėjome. Taip yra iki šiol. 

Jau pačioje draugystės pradžioje susitarėme, kad niekada nenueisime miegoti nesusitaikę, prieš miegą privalome pasakyti labanaktis ir pasibučiuoti. Jei iškyla problema, nešaukiame vienas ant kito, nesipykstame riksmais, o tiesiog bandome išsiaiškinti, kalbamės. Na, arba prisiminus Edgaro būdą, šiek tiek patylime ir kalbamės po to. (Juokiasi.) Turime nerašytą susitarimą nesakyti vienas kitam blogų žodžių, nes taip vienas kito negerbtume. Rodome vienas kitam meilę, o apie visa kita galime išsikalbėti. Taip pat visada skiriame laiko pabūti dviese – net ir turėdami Vincą retkarčiais paliekame jį nakvoti pas senelius, o patys kur nors išeiname arba niekur neiname ir tiesiog dviese žiūrime televizorių.


– Kada labiausiai jauti, kad esate šeima?

– Visada. Šiuo metu taikau naują rutiną – kad spėčiau susiruošti, rytais atsikeliu 20 minučių anksčiau nei Edgaras su Vincu. Kai išgirstu, kad Vincas jau pabudo, kažką kalba, o aš įeinu į kambarį ir sakau: „O, mano vyručiai pabudo“, aplanko begalinis meilės jausmas. Jaučiu didelį bendrumą, kadangi gyvename glaudžiai, taip pat glaudžiai ir leidžiame laiką. Mes įsikūrę name, prieš kurio langus savo balkoną turi mano tėvų draugai, – jie kartais mus mato ir sako mano mamai, kad Viktorija ir Edgaras tai kaip jie jaunystėje – visur kartu. Bet taip ir yra. Nors esu žmogus, kuriam kartais patinka ir reikia atsitraukti nuo kitų, Edgaras tiesiog nesiskaito, nepatenka į tą sąrašą. 


– Tau nereikia jo pasiilgti?

– Taip, nereikia pasiilgti ir nereikia nuo jo pailsėti. Jis laisviausiai galėtų ir dabar su mumis kartu sėdėti ir kalbėtis. (Juokiasi.)
Ši istorija iš popierinio ŠEIMOS albumo. Nori daugiau negirdėtų istorijų? 
Parašyti