Vidinės Redos Paulos erdvės Mada
Gegužės 29, 2022. tekstas: Karolina Kulda, nuotraukos: Mike Deo
Nors drabužių kūrėjos Redos Paulos kolekcijos itin asmeniškos, jos skirtos visam pasauliui. Būtent iš plačiojo pasaulio, šįkart – iš Tanzanijos, ir atkeliavo dizainerės naujoji kolekcija. Ši kelionė, pasakoja moteris, jai suteikė daugiau drąsos, įkvėpė plačiau ir su didesniu pasitikėjimu dalintis savo kūryba. Šiandien Reda kuria Birštone – nedideliame kurortiniame miestelyje pietų Lietuvoje, ir sako: „Mano kūrybai reikia ramybės ir susikaupimo, čia tai ir radau.“
– Reda, papasakok, apie ką tavo naujoji šiltojo sezono kolekcija?
– Savo naujausia kolekcija aš kalbu apie pasaulio trapumą. Negaliu likti abejinga stebėdama didelius pasaulinius įvykius ir jų pasekmes. Kai viskas keičiasi taip greitai, dar geriau suprantu dalykų laikinumą. Vieną akimirką mes mėgaujamės gyvenimu, keliaujame ir bendraujame, kitą – saugome savo ir aplinkinių sveikatą ar net gyvybę. Vakar gyvenome taikoje ir ramybėje, o šiandien matome, kaip žūsta nekalti mūsų broliai ir seserys.
Efemeriškumo tema man nesvetima jau ne vieną sezoną, ją drabužiuose perteikiu subtilumu, jautrumu, nostalgija. Visas kolekcijas kuriu per asmenišką prizmę, tad ir šį kartą mane įkvėpė vaikystės prisiminimai, gamtos virsmai ir reiškiniai. Mane žavi gamtos savybė nuolat atsinaujinti, nepasiduoti, taip pat iš vaikystės nuolat grįžtantys prisiminimai apie mamos ir močiutės rankdarbius, mūsų šeimos pažiūrį į drabužius, tvarų vartojimą. Kolekcija norisi paraginti matyti plačiau, elgtis empatiškiau, rinktis sąmoningiau, nes viskas taip trapu.
– O kokie siluetai, kokios spalvos, medžiagos kolekcijoje dominuoja?
– Efemeriškumą perteikiu laisvais didintais siluetais, banguojančiomis suknelių detalėmis ir ažūriniais rankų darbo nėriniais. Paltukų ir lietpalčių siluetai per dideli, laisvi, kostiumai tiesūs, platintų pečių. Suknelės ir palaidinės prigludusios, apsiraizgiusios ir apnuoginančios kūną. Iš senų rankomis nertų servetėlių sukurtuose drabužiuose vyrauja perregimumo efektas.
Renkuosi tik natūralias medžiagas: vilną, medvilnę, šilką, liną. Visos naudojamos medžiagos yra masinės gamybos likučiai, atraižos, turinčios Oeko-Tex sertifikatą. Kolekcijos spalvynas gaivus, vyrauja žalsvi, gelsvi atspalviai, gintaro, chaki, balta, juoda. Dėl karo Ukrainoje nusprendžiau įvesti ir papildomą spalvą, man svarbu išreikšti solidarumą agresoriaus užpultai šaliai. Todėl kolekcijoje – ir dvi geltonos ir mėlynos suknelės, už kurias dalis pelno bus skirta paramai.
– Savo naujausia kolekcija aš kalbu apie pasaulio trapumą. Negaliu likti abejinga stebėdama didelius pasaulinius įvykius ir jų pasekmes. Kai viskas keičiasi taip greitai, dar geriau suprantu dalykų laikinumą. Vieną akimirką mes mėgaujamės gyvenimu, keliaujame ir bendraujame, kitą – saugome savo ir aplinkinių sveikatą ar net gyvybę. Vakar gyvenome taikoje ir ramybėje, o šiandien matome, kaip žūsta nekalti mūsų broliai ir seserys.
Efemeriškumo tema man nesvetima jau ne vieną sezoną, ją drabužiuose perteikiu subtilumu, jautrumu, nostalgija. Visas kolekcijas kuriu per asmenišką prizmę, tad ir šį kartą mane įkvėpė vaikystės prisiminimai, gamtos virsmai ir reiškiniai. Mane žavi gamtos savybė nuolat atsinaujinti, nepasiduoti, taip pat iš vaikystės nuolat grįžtantys prisiminimai apie mamos ir močiutės rankdarbius, mūsų šeimos pažiūrį į drabužius, tvarų vartojimą. Kolekcija norisi paraginti matyti plačiau, elgtis empatiškiau, rinktis sąmoningiau, nes viskas taip trapu.
– O kokie siluetai, kokios spalvos, medžiagos kolekcijoje dominuoja?
– Efemeriškumą perteikiu laisvais didintais siluetais, banguojančiomis suknelių detalėmis ir ažūriniais rankų darbo nėriniais. Paltukų ir lietpalčių siluetai per dideli, laisvi, kostiumai tiesūs, platintų pečių. Suknelės ir palaidinės prigludusios, apsiraizgiusios ir apnuoginančios kūną. Iš senų rankomis nertų servetėlių sukurtuose drabužiuose vyrauja perregimumo efektas.
Renkuosi tik natūralias medžiagas: vilną, medvilnę, šilką, liną. Visos naudojamos medžiagos yra masinės gamybos likučiai, atraižos, turinčios Oeko-Tex sertifikatą. Kolekcijos spalvynas gaivus, vyrauja žalsvi, gelsvi atspalviai, gintaro, chaki, balta, juoda. Dėl karo Ukrainoje nusprendžiau įvesti ir papildomą spalvą, man svarbu išreikšti solidarumą agresoriaus užpultai šaliai. Todėl kolekcijoje – ir dvi geltonos ir mėlynos suknelės, už kurias dalis pelno bus skirta paramai.
– Nors nepamiršta šiandieninių įvykių, kolekcija fotografuota Tanzanijoje. Papasakok, kodėl? Kaip ši šalis persipina su naujosios kolekcijos idėja?
– Taip. Įvaizdinę fotosesiją dariau Tanzanijos saloje Zanzibare. Lankiausi ten jau antrą kartą. Kelionėse man svarbiausia kultūra ir žmonės, vietinis menas ir menininkai. Visada stengiuosi eiti turistų nepramintais takais, daug bendrauti su vietiniais. Po pirmosios viešnagės patyriau daug jausmų, taip pat kultūrinį šoką, bet kartu stengiausi suprasti žmones, ieškojau gražių dalykų. Supratau, kad meno žmonių pasaulio suvokimas labai panašus, lengva rasti bendrą kalbą, suprasti darbo kartu principus.
– Tanzanija – kokia ši šalis? Ką ten veikei?
– Dauguma galvoja, kad Afrika – tai badas, skurdas, ligos. O aš pamačiau ją kitokią. Tanzanijos sostinė Dar es Salamas – vienas didžiausių Afrikos miestų. Ten daug modernių pastatų, estetiškų madingų vietų, ekologiškų verslų. Pažinau kelis menininkus: fotografus, modelius, stilistus, dizainerius. Visi jie mąsto labai pasaulietiškai, gyvena šiuolaikiškai. Žinoma, kaimuose ar atokiose vietovėse žmonės gyvena vargingiau, o lietaus sezono metu jiems sunku patekti net pas gydytoją. Visgi visi vaikai lanko mokyklą, mokslas ten privalomas. Jaunimas keičiasi, planuoja mažesnes šeimas, vertina išsilavinimą ir darbo svarbą.
Mane žavi, kad Tanzanijoje žmonės moka gyventi turėdami mažai ir nesiskundžia. Jeigu kas nors neturi kišenėje nė šilingo – draugas visada padės ir pasidalys maistu. Afrikiečiai ne tokie turtingi kaip mes, bet labai orūs. Jų širdys nori gerų ir kokybiškų dalykų. Ne visada gali sau juos leisti, todėl susitaiko su tuo ir vis tiek gyvena su šypsena, neparodo agresijos. Jeigu yra kuo nors nepatenkinti – išmintingai išdėsto savo mintis. Afrikoje kiekviena diena yra kaip nuotykis.
Šioje kelionėje aplankėme ne tik Zanzibarą, bet ir žemyninę Tanzanijos dalį. Nemažai valandų praleidome safaryje Mikumio nacionaliniame parke, kuris vadinamas Serengečio broliu, nes jame galima pamatyti didįjį gyvūnų penketą. Laisvėje vaikštantys drambliai, žirafos, liūtai ir kiti gyvūnai sukėlė nuostabos ir didybės jausmus.
Taip pat vietinėje mokykloje vedžiau pamoką 14–15 metų vaikams. Pasakojau apie savo darbą, surengėme kūrybines dirbtuves. Jų metu mokiau moksleivius naudotis adata, karoliukais, kaspinėliais, sagomis dekoruoti baltus trikotažinius marškinėlius. Mano tikslas buvo išmokyti juos susisiūti, dekoruoti savo rūbus, jeigu suplyštų, atsirastų dėmelė ar tiesiog norėtųsi atsinaujinti. Žmonės ten drabužius nešioja iki visiško susidėvėjimo ar suplyšimo, tad mokėti siūti ypač aktualu.
– Taip. Įvaizdinę fotosesiją dariau Tanzanijos saloje Zanzibare. Lankiausi ten jau antrą kartą. Kelionėse man svarbiausia kultūra ir žmonės, vietinis menas ir menininkai. Visada stengiuosi eiti turistų nepramintais takais, daug bendrauti su vietiniais. Po pirmosios viešnagės patyriau daug jausmų, taip pat kultūrinį šoką, bet kartu stengiausi suprasti žmones, ieškojau gražių dalykų. Supratau, kad meno žmonių pasaulio suvokimas labai panašus, lengva rasti bendrą kalbą, suprasti darbo kartu principus.
Noriu skleisti žinią apie pasaulio trapumą, skatinti empatiją. „Reda Paula“ kolekcijos labai asmeniškos, visada apipintos lietuviškomis inspiracijomis, tačiau skirtos visam pasauliui. Todėl dirbau tik su vietiniais žmonėmis. Globalumas ir visuotiniai įvykiai mane itin domina, nes tai padeda matyti plačiai ir suvokti kūrybos konceptualumą.
– Tanzanija – kokia ši šalis? Ką ten veikei?
– Dauguma galvoja, kad Afrika – tai badas, skurdas, ligos. O aš pamačiau ją kitokią. Tanzanijos sostinė Dar es Salamas – vienas didžiausių Afrikos miestų. Ten daug modernių pastatų, estetiškų madingų vietų, ekologiškų verslų. Pažinau kelis menininkus: fotografus, modelius, stilistus, dizainerius. Visi jie mąsto labai pasaulietiškai, gyvena šiuolaikiškai. Žinoma, kaimuose ar atokiose vietovėse žmonės gyvena vargingiau, o lietaus sezono metu jiems sunku patekti net pas gydytoją. Visgi visi vaikai lanko mokyklą, mokslas ten privalomas. Jaunimas keičiasi, planuoja mažesnes šeimas, vertina išsilavinimą ir darbo svarbą.
Mane žavi, kad Tanzanijoje žmonės moka gyventi turėdami mažai ir nesiskundžia. Jeigu kas nors neturi kišenėje nė šilingo – draugas visada padės ir pasidalys maistu. Afrikiečiai ne tokie turtingi kaip mes, bet labai orūs. Jų širdys nori gerų ir kokybiškų dalykų. Ne visada gali sau juos leisti, todėl susitaiko su tuo ir vis tiek gyvena su šypsena, neparodo agresijos. Jeigu yra kuo nors nepatenkinti – išmintingai išdėsto savo mintis. Afrikoje kiekviena diena yra kaip nuotykis.
Šioje kelionėje aplankėme ne tik Zanzibarą, bet ir žemyninę Tanzanijos dalį. Nemažai valandų praleidome safaryje Mikumio nacionaliniame parke, kuris vadinamas Serengečio broliu, nes jame galima pamatyti didįjį gyvūnų penketą. Laisvėje vaikštantys drambliai, žirafos, liūtai ir kiti gyvūnai sukėlė nuostabos ir didybės jausmus.
Taip pat vietinėje mokykloje vedžiau pamoką 14–15 metų vaikams. Pasakojau apie savo darbą, surengėme kūrybines dirbtuves. Jų metu mokiau moksleivius naudotis adata, karoliukais, kaspinėliais, sagomis dekoruoti baltus trikotažinius marškinėlius. Mano tikslas buvo išmokyti juos susisiūti, dekoruoti savo rūbus, jeigu suplyštų, atsirastų dėmelė ar tiesiog norėtųsi atsinaujinti. Žmonės ten drabužius nešioja iki visiško susidėvėjimo ar suplyšimo, tad mokėti siūti ypač aktualu.
– Kokios įtakos laikas Tanzanijoje turėjo tavo gyvenimo filosofijai ir tolesnei kūrybai?
– Antroji kelionė į Afriką man suteikė daugiau drąsos, kuri atsispindi mano veikloje. Visada labai kritiškai vertinau savo kūrybą, tačiau matydama, kaip vietiniai oriai ir su pasitikėjimu dirba net pačius paprasčiausius darbus, įsikvėpiau ir pati drąsiau rodyti savo kūrybą.
Be kita ko, žavi Afrikos žmonių stilius. Jie mėgsta madą, yra muzikalūs ir atsipalaidavę, moka derinti keisčiausius dalykus. Tai mane įkvėpė žaisti detalėmis, spalvomis ir siluetais. Pažįstant kitas kultūras didėja mano tolerancija, empatija, noriu tuo dalytis su kitais. Dažnam pasakoju apie Afriką ir griaunu pasenusius stereotipus – šis kontinentas tikrai nestovi vietoje. Ten yra daug valstybių ir visos jos itin skirtingos.
– Po magistro studijų Vilniuje ir profesinės praktikos mados namuose „Emilia Wickstead“ Londone nusprendei sugrįžti į Lietuvą ir pasilikti mažame miestelyje Birštone. Daugelis paklaustų, kodėl? Kuo Birštonas tau artimas?
– Praktikuodamasi šiuose mados namuose įgavau daug naudingų žinių, įgūdžių, pamačiau Londono mados savaitės užkulisius. Buvau gavusi pasiūlymą pasilikti ten dirbti, tačiau jo atsisakiau. Emilija kuria rūbus Anglijos karališkajai šeimai, mados namų stilius labai rafinuotas, moteriškas, intelektualus, pasiuvimas ir audiniai aukščiausios kokybės. Pajutau, kaip anglai didžiuojasi savo šalimi ir visuomenės veikėjais. Būtent tai mane įkvėpė garsinti savo pačios šalį, kelti Lietuvos madą į aukštesnį lygį. Pagalvojau, jog ir aš galiu ieškoti įkvepiančių dalykų, kultūros, meno, paveldo, žmonių, tačiau jau savo šalyje.
Į Birštoną persikėliau dėl meilės. Po truputį prisijaukinau šį miestelį ir noriu čia pasilikti. Birštonas man artimas savo intelektualumu, jis ne veltui vadinamas karališkuoju kurortu – čia mėgo ilsėtis LDK kunigaikščiai, žymūs rašytojai. Be to, tai ir gydantis kurortas, kur teka mineralinio vandens šaltiniai.
– Tai tik dar vienas įrodymas, kad talentas gali kurti bet kur, tiesa?
– Tiesa. Man labai įstrigo vilkaviškietės rašytojos Dainos Opolskaitės citata: „Nesvarbu, kur esi, svarbu, kiek turi vidinės erdvės.“
– Antroji kelionė į Afriką man suteikė daugiau drąsos, kuri atsispindi mano veikloje. Visada labai kritiškai vertinau savo kūrybą, tačiau matydama, kaip vietiniai oriai ir su pasitikėjimu dirba net pačius paprasčiausius darbus, įsikvėpiau ir pati drąsiau rodyti savo kūrybą.
Be kita ko, žavi Afrikos žmonių stilius. Jie mėgsta madą, yra muzikalūs ir atsipalaidavę, moka derinti keisčiausius dalykus. Tai mane įkvėpė žaisti detalėmis, spalvomis ir siluetais. Pažįstant kitas kultūras didėja mano tolerancija, empatija, noriu tuo dalytis su kitais. Dažnam pasakoju apie Afriką ir griaunu pasenusius stereotipus – šis kontinentas tikrai nestovi vietoje. Ten yra daug valstybių ir visos jos itin skirtingos.
– Po magistro studijų Vilniuje ir profesinės praktikos mados namuose „Emilia Wickstead“ Londone nusprendei sugrįžti į Lietuvą ir pasilikti mažame miestelyje Birštone. Daugelis paklaustų, kodėl? Kuo Birštonas tau artimas?
– Praktikuodamasi šiuose mados namuose įgavau daug naudingų žinių, įgūdžių, pamačiau Londono mados savaitės užkulisius. Buvau gavusi pasiūlymą pasilikti ten dirbti, tačiau jo atsisakiau. Emilija kuria rūbus Anglijos karališkajai šeimai, mados namų stilius labai rafinuotas, moteriškas, intelektualus, pasiuvimas ir audiniai aukščiausios kokybės. Pajutau, kaip anglai didžiuojasi savo šalimi ir visuomenės veikėjais. Būtent tai mane įkvėpė garsinti savo pačios šalį, kelti Lietuvos madą į aukštesnį lygį. Pagalvojau, jog ir aš galiu ieškoti įkvepiančių dalykų, kultūros, meno, paveldo, žmonių, tačiau jau savo šalyje.
Į Birštoną persikėliau dėl meilės. Po truputį prisijaukinau šį miestelį ir noriu čia pasilikti. Birštonas man artimas savo intelektualumu, jis ne veltui vadinamas karališkuoju kurortu – čia mėgo ilsėtis LDK kunigaikščiai, žymūs rašytojai. Be to, tai ir gydantis kurortas, kur teka mineralinio vandens šaltiniai.
– Tai tik dar vienas įrodymas, kad talentas gali kurti bet kur, tiesa?
– Tiesa. Man labai įstrigo vilkaviškietės rašytojos Dainos Opolskaitės citata: „Nesvarbu, kur esi, svarbu, kiek turi vidinės erdvės.“
– Vienas itin svarbių tavo kūrybą įkvepiančių motyvų – gamta. Kaip ji atsispindi tavo darbuose? Ar galimybė būti arčiau gamtos ir buvo viena iš paskatų sugrįžti?
– Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio Joniškio rajone, gamta man reiškia daug. Tai įskiepijo tėvai – turėjome sodą, daržą, važiuodavome grybauti, uogauti į mišką, maudytis į tvenkinį. Eidama pasivaikščioti stebiu gamtos virsmus, augalų jautrumą klimato pokyčiams, spalvų derinius, koloritą keičiantis dienos metui ir šviesos srautui.
– Meilė drabužių kūrimui, rankų darbui tavo šeimoje itin giliai įsišaknijusi, tiesa? Drabužius kūrė tavo prosenelė, senelė, mama. Ką tau reiškia, kad tavo šiandieninė veikla yra iš kartos į kartą perduodamas jūsų šeimos moterų paveldas? Ar tai kūrybai suteikia dar daugiau prasmės?
– Mano prosenelė buvo siuvėja, ji siuvo kaimo žmonėms ir mokė šio amato kitus. Močiutė ir mama turėjo kitus darbus, tačiau mokėjo sau šį tą pasisiūti, laisvalaikiu mezgė ir nėrė. Kiek prisimenu, šeimoje nuolat vyko drabužių gamyba – tai mama su vąšeliu rankoje, tai močiutė su virbalais. Vaikystėje šeima gaudavo siuntinių su drabužiais iš Amerikos, todėl knietėdavo juos panaudoti, persiūti, perdaryti. Taip prasidėjo stiliaus ir kūrybos paieškos.
Iš kartos į kartą įskiepyta meilė rankų darbui suteikia daugiau prasmės – mama ir močiutė nuolat primindavo apie prosenelę, tarsi skatindamos ir mane pamilti šį amatą. Rinkdamasi šią specialybę jaučiu, kad vykdau tam tikrą misiją ir tęsiu šeimos moterų tradiciją.
– Reda, kokią mados ateitį įsivaizduoji? Kokia idealiu atveju turėtų būti mada už metų, penkerių, dešimties?
– Įsivaizduoju, kad ateityje mada taps lėtesnė, individualesnė, asmeniškesnė, paremta tvarumu ir inovatyvumu. Pastarieji metai buvo nelengvi daugeliui kūrėjų, tad, tikiu, ateities kolekcijose pamatysime daugiau vilties ir šviesos.
Tikiuosi, kad po penkerių metų bus pagaminama tik tiek, kiek nuperkama. Gaminama mažiau, o kiekvienas asmuo veiklos grandinėje bus gerbiamas ir gaus teisingą atlygį. Penkerių metų perspektyvoje matau išaugusį riboto leidimo produkcijos, pritaikytos asmeniškai, pagal figūrą poreikį. O po dešimties – skaitmeninius drabužius.
– O kokia yra „Reda Paula“ ateitis? Ką, tikiesi, į tavo kūrybinę padangę atneš ateinantys metai?
– Visada siekiau, kad „Reda Paula“ turėtų tam tikrą misiją – padėti žmonėms, tausoti aplinką, įkvėpti. Norėčiau, kad į prekinio ženklo kūrybą įsitrauktų daugiau žmonių, kad tai būtų ne tik malonus darbas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Taip pat norėčiau mano rūbus dėvinčias klientes įkvėpti siekti savo svajonių. Be kita ko, ir toliau išlaikyti tvarumą visoje veiklos grandinėje ir nepamiršti labdaringos veiklos. Labai tikiuosi, kad visi šie pasauliniai įvykiai padės išsigryninti idėjas, atrasti naujų inspiracijų ir išraiškos būdų.
– Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio Joniškio rajone, gamta man reiškia daug. Tai įskiepijo tėvai – turėjome sodą, daržą, važiuodavome grybauti, uogauti į mišką, maudytis į tvenkinį. Eidama pasivaikščioti stebiu gamtos virsmus, augalų jautrumą klimato pokyčiams, spalvų derinius, koloritą keičiantis dienos metui ir šviesos srautui.
Storą kamieną turintis medis dera su lengvais nuo vėjo virpančiais lapeliais – savo kūryboje perteikiu gamtos efemeriškumą ir tvirtybę. Mano kolekcijose susigretina kostiumai ir trapios šilko ar lino suknelės. Ir nors iš pradžių į Birštoną atvykau dėl meilės, vėliau pamačiau ir daugiau šio miestelio privalumų, juk esu gyvenusi ir Kaune, ir Vilniuje, ir Londone. Tikiu, kad gamta gydo, įkvepia. Mano kūrybai reikia ramybės ir susikaupimo, čia tai ir radau.
– Meilė drabužių kūrimui, rankų darbui tavo šeimoje itin giliai įsišaknijusi, tiesa? Drabužius kūrė tavo prosenelė, senelė, mama. Ką tau reiškia, kad tavo šiandieninė veikla yra iš kartos į kartą perduodamas jūsų šeimos moterų paveldas? Ar tai kūrybai suteikia dar daugiau prasmės?
– Mano prosenelė buvo siuvėja, ji siuvo kaimo žmonėms ir mokė šio amato kitus. Močiutė ir mama turėjo kitus darbus, tačiau mokėjo sau šį tą pasisiūti, laisvalaikiu mezgė ir nėrė. Kiek prisimenu, šeimoje nuolat vyko drabužių gamyba – tai mama su vąšeliu rankoje, tai močiutė su virbalais. Vaikystėje šeima gaudavo siuntinių su drabužiais iš Amerikos, todėl knietėdavo juos panaudoti, persiūti, perdaryti. Taip prasidėjo stiliaus ir kūrybos paieškos.
Iš kartos į kartą įskiepyta meilė rankų darbui suteikia daugiau prasmės – mama ir močiutė nuolat primindavo apie prosenelę, tarsi skatindamos ir mane pamilti šį amatą. Rinkdamasi šią specialybę jaučiu, kad vykdau tam tikrą misiją ir tęsiu šeimos moterų tradiciją.
– Reda, kokią mados ateitį įsivaizduoji? Kokia idealiu atveju turėtų būti mada už metų, penkerių, dešimties?
– Įsivaizduoju, kad ateityje mada taps lėtesnė, individualesnė, asmeniškesnė, paremta tvarumu ir inovatyvumu. Pastarieji metai buvo nelengvi daugeliui kūrėjų, tad, tikiu, ateities kolekcijose pamatysime daugiau vilties ir šviesos.
Tikiuosi, kad po penkerių metų bus pagaminama tik tiek, kiek nuperkama. Gaminama mažiau, o kiekvienas asmuo veiklos grandinėje bus gerbiamas ir gaus teisingą atlygį. Penkerių metų perspektyvoje matau išaugusį riboto leidimo produkcijos, pritaikytos asmeniškai, pagal figūrą poreikį. O po dešimties – skaitmeninius drabužius.
– O kokia yra „Reda Paula“ ateitis? Ką, tikiesi, į tavo kūrybinę padangę atneš ateinantys metai?
– Visada siekiau, kad „Reda Paula“ turėtų tam tikrą misiją – padėti žmonėms, tausoti aplinką, įkvėpti. Norėčiau, kad į prekinio ženklo kūrybą įsitrauktų daugiau žmonių, kad tai būtų ne tik malonus darbas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Taip pat norėčiau mano rūbus dėvinčias klientes įkvėpti siekti savo svajonių. Be kita ko, ir toliau išlaikyti tvarumą visoje veiklos grandinėje ir nepamiršti labdaringos veiklos. Labai tikiuosi, kad visi šie pasauliniai įvykiai padės išsigryninti idėjas, atrasti naujų inspiracijų ir išraiškos būdų.