Žemės terapija Kita

Rugsėjo 8, 2021. nuotraukos: Linos Kukytės asmeninis archyvas
„Glaudus žmonijos ryšys su gamta yra įsišaknijęs mūsų evoliucijos istorijoje. Šiandien žmonės gamtoje praleidžia itin mažai laiko, o tai turi įtakos prastai mūsų savijautai“, – pasakoja Tailande gyvenanti lyginamųjų kultūros studijų magistratūros studentė Lina Kukytė. „Medžių magija“ – taip vadinasi merginos sukurta pojūčius sužadinanti ir ryšį su gamta atgaivinanti skaitmeninė paroda. Šiandien Lina mus supažindina su ekoterapijos sąvoka bei jos svarba žmogui.

 
– Lina, papasakok, kas yra ekoterapija? 

– Ekoterapija yra gana nauja, tačiau greitai pasaulyje ir Lietuvoje populiarėjanti praktika, kuri padeda atkurti žmogaus sveikatą ir savijautą per sąlytį su gamtos pasauliu, patyrimais gamtoje. Pirmą kartą šį terminą dar 1996-aisiais pavartojo Howardas Clinebellas savo knygoje „Ekoterapija“, kurioje ją apibrėžė kaip žmogaus gijimą ir augimą, kylantį iš sveiko ryšio su gamta. Šiandien ekoterapija yra suprantama kaip vienas iš ekosistemos aspektų, ji remiasi ekopsichologijos teorija, teigiančia, kad žmogaus sveikata ir tapatumas yra neatskiriamai susiję su žemės sveikata ir tvarumu.

Nuo seno žinoma, kad gamta turi regeneracinių galių, gerina nuotaiką, mažina nerimą, stresą. Todėl natūralios aplinkos puoselėjimas ir sąlytis su gamta leidžia atrasti žemiškąsias žmogaus šaknis, kurios yra svarbios mūsų proto, kūno ir sielos gerovei. Pagrindinė ekoterapijos idėja – jei žmogus puoselėja gamtą ir ja rūpinasi, gamta mainais rūpinasi žmonija. Tai yra ekologinis ratas, kuris priartina žmones prie dvasinio artumo su Žeme. Ekoterapija apima tokias veiklas kaip miško maudynės, sodininkystė, meditacija ar joga gamtoje, gėlių terapija, pasivaikščiojimai laukinėje gamtoje, miesto parke ar namų sode. Ekoterapija yra vienas iš būdų mažinti žmogaus ekologinį susvetimėjimą, todėl pasaulyje vis dažniau gydytojai išrašo „žaliuosius receptus“, rekomenduoja leisti kuo daugiau laiko gamtoje. Tiesa, neseniai skaičiau, kad Didžiojoje Britanijoje išrašomi jau ir „mėlynieji receptai“ – pacientams rekomenduojama praleisti daugiau laiko ir prie vandens, nes tyrimais įrodyta, kad ši ekoterapijos rūšis irgi mažina stresą bei gerina savijautą.


– Ar tiesa, kad kiekvienas mūsų giliai viduje turime poreikį pasinerti į gamtą?

– Žmogaus ir gamtos ryšio svarba aiškinama biofilijos hipoteze, teigiančia, kad žmonės turi biologinį poreikį ryšiui su gamta. Žmogus ilgą laiką gyveno gamtoje, šis ryšys yra įrašytas mūsų genuose, todėl dažnas joje ir ieško ramybės ir poilsio. Meilė gamtai ir aplinkai gali įgauti daugybę formų, tačiau jų visų pirminis impulsas yra įgimtas, vidinis ryšis su gamta ir noras ja rūpintis.

Gamtoje žmogus susiderina su natūraliu jos ritmu, kuris yra harmoningas, estetiškai raminantis ir rezonuoja su žmogaus vidiniu ritmu. Žmonės jaučiasi saugūs ir ramūs, kai pasaulis aplink atitinka jų vidų. Būtent dėl to bangų mūša, laužo ugnis, tobula jūros kriauklių forma mus veikia raminančiai. Fraktalų (sudėtingų gamtos raštų) estetika, dažnai sutinkama gamtoje, mažina stresą, todėl ekoterapija pozityviai veikia žmonių fizinę ir emocinę savijautą. 
Žmonijos ryšys su gamta yra giliai įsišaknijęs mūsų evoliucijos istorijoje, tačiau šiandien gamtoje praleidžiame labai mažai laiko, o tai turi įtakos išaugusiam streso ir nerimo lygiui. Būtina iš naujo atrasti atkuriamąją gamtos vertę žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai. Ekoterapija padeda sureguliuoti širdies ritmą, sumažinti kraujospūdį, pagerina atmintį ir kognityvines funkcijas, stiprina imuninę sistemą, mažina stresą. Ekoterapija yra būdas pajusti gamtos regeneracinę galią ir iš naujo susijungti su natūraliomis gamtos erdvėmis, kurios teikia sveikatą ir laimę.

Galima sakyti, kad ryšį su gamta žmogus prarado XIX a., po industrinės revoliucijos, kai pradėjo sparčiai kurtis miestai ir žmonės masiškai kėlėsi gyventi į urbanizuotą aplinką. Žmogus istoriškai 99 proc. laiko praleido gamtoje, tad natūralu, kad persikėlus į miestą jo kūnas nespėjo taip greitai prisitaikyti prie triukšmingos, šviesų ir spalvų pilnos aplinkos. Dėl to šiandien gyvename moderniuose miestuose, tačiau mūsų kūnai vis dar pritaikyti natūraliai aplinkai. Urbanistinėje aplinkoje labai daug stimulų, trikdančių žmonių simpatinę nervų sistemą, esame nuolat įsitempę, patiriame stresą ir su juo susijusias ligas.
– Ko galime iš gamtos išmokti?

– Apie gamtos naudą žinoma jau nuo senų laikų: apie gydančią jos galią yra kalbėjęs medicinos tėvu laikomas Hipokratas, XII a. Hildegarda Bingenietė minėjo „viriditas“, dieviškas gamtos ir žalumos gydomąsias galias, viduramžių gydytojas Paracelsas teigė, kad gydymo menas kyla iš gamtos, o XIX a. amerikiečių transcendentalistai bei jų atstovas R. W. Emersonas taip pat priėjo prie išvados, kad gamta turi gydomųjų galių ir yra sveikatos šaltinis.

Taigi gamtos poveikis žmogui ir jo sveikatai yra seniai žinomas ir aprašytas, buvimas gamtoje didina visapusišką laimės jausmą, padeda pailsėti. Žmonės, pabuvę gamtoje, tampa gyvybiškesni, energingesni, geba greičiau susikaupti ir geriau miega, nes saulės šviesa padeda sureguliuoti natūralų žmogaus cirkadinį ritmą. 

Gamtoje kiekvienas galime pasisemti ramybės, ekoterapija ir miško maudynės padeda suaktyvinti penkis žmogaus pojūčius, pastebėti mus supančią aplinką, ja žavėtis, niekur neskubėti, atsipalaiduoti, būti čia ir dabar. Žinau, kad šiuolaikinis žmogus yra išmokytas siekti sėkmės, tad nori vertingai išnaudoti savo laiką ir betikslį laiko leidimą gamtoje gali nuvertinti. Vis dėlto darnaus ryšio su gamta puoselėjimas yra naudingas žmogaus sveikatai ir turi tiek istorinį, tiek mokslinį pagrindą. Kaip yra sakęs žymus amerikiečių gamtininkas, vienas pirmųjų miškų ir laukinės gamtos išsaugojimo šalininkų Johnas Muiras, per kiekvieną pasivaikščiojimą gamtoje žmogus gauna kur kas daugiau, nei siekė. 
Visą pokalbį skaitykite birželio elektroniniame numeryje
Parašyti