Žydėjimas Pokalbiai

Gegužės 1, 2022. nuotraukos: Lina Jushke
Su tinklaraštininke Ieva Maslauskaite pasikalbėti apie jos naują žydintį projektą „Umi floral“ susitikome pirmąją pavasario dieną, kai pasaulis gyveno ir skaudžiai tebegyvena visai ne žydinčiomis nuotaikomis. Tačiau, pasak Ievos, būtent gėlės, jų trapumas ir padeda bent trumpam įkvėpti vilties, šviesos, priimti ir iš tikrųjų įvertinti tai, kas mus supa: „Net karo suniokotuose miestuose vieną dieną sužaliuos žolė, ims kaltis medžių pumpurai, pražys gėlės.“ Iš visos širdies tikiu, kad tai bus aukštai į saulę galvas iškėlusios saulėgrąžos.
– Ieva, užaugai Klaipėdoje – ar leidžiant vasaras pievose ir prie jūros tava meilė žydėjimui ir gimė?

– Augau Klaipėdos užmiestyje, tad ežeras, pievos ir miškai buvo mano žaidimų aikštelė. Be to, ir mano šeimos moterys visada buvo tiesiog pamišusios dėl savo prancūziškų sodų – vis matydavau, kaip pildo vazonus, persodina gėles, keičiasi augalais. 

Mano prosenelė buvo žolininkė, tad jos namuose buvo galima rasti natūralių vaistų, vaistinių žolelių. Su močiute taip pat kartu rinkdavome ir džiovindavome ramunėles, medetkas, liepžiedžius. Net ir šią vasarą kartu su sužadėtiniu nuvykę aplankyti močiutės buvome įdarbinti rinkti liepžiedžius. (Šypsosi.)

Vienas iš linksmiausių man įstrigusių prisiminimų – kai aš pati, matydama mamą ir močiutę, užsinorėjau turėti savo gėlyną. Mama paskyrė man žemės plotelį palei tujas – pakapsčiau, išroviau kelias piktžoles, bet nebuvo įdomu, taip savo gėlyno idėją greitai numečiau. (Juokiasi.) Tačiau ir kitaip visad teko suktis gamtoje – tai rinkti obuolius, tai skinti vyšnias.

Pavasaris ir vasara iš tiesų yra ir mano pačios žydėjimo metas – esu gimusi vasarą, kai atsiskleidžia visas laukų ir pievų grožis.
– O kur dar jūros ošimas pašonėje...

– Iš tiesų, mokyklos laikais su draugais prie jūros eidavome nuolat, tačiau paauglystės laikotarpiu, kai mažai kas rūpi, nerūpėjo ir jūra. Atėjus brandai supratau, kaip visgi ypatinga gyventi prie jūros. Nuo tėvų namų iki jos miško takeliu – vos 3 kilometrai. Gyvenant Klaipėdoje ir įsigijus šunį jūra tapo mūsų galutiniu kiekvieno pasivaikščiojimo tašku. Dviračiu ar pėstute – tai mano būdas įsikrauti ramybės. Dabar labai tai vertinu.

Džiugina ir kopų gamta bei žolynai, ypač Melnragėje. Erškėtrožės kopose stebina savo rožiniais žiedais ir kvapais. Tik reikia nepamiršti, kad ne visus augalus galima skinti – erškėtrožes galima, tačiau dėl kitų augalų reikėtų pasitikslinti, kuo galima tik grožėtis, o ką ir rinkti.
– Vadinasi, „Umi floral“ buvo natūralus tavo kūrybinio kelio ir iš(si)pildymo žingsnis?

– Matyt, pati nesupratau, kad savo meilę gamtai galiu vystyti į šį tą daugiau nei tik skinamas ir ant stalo pasimerkiamas lauko gėles. Galiausiai susimąsčiau: jei tai man teikia tiek daug džiaugsmo, kodėl gi neužsiėmus tuo rimčiau? Taip viskas ėmė po truputį vystytis. Mano pagrindinė veikla vis tiek yra socialinių tinklų marketingas, tačiau dabar pradėjau skirti daugiau dėmesio ir tas pačias žinias taikyti kuruodama ir „Umi floral“ socialinius tinklus.

Galima sakyti, kad „Umi“ gimė labai natūraliai. Šiuo metu tai yra gretimas mano darbo keliukas, kuris, tikiuosi, išsivystys į veiklą, užimsiančią didžiąją laiko dalį.

– Kaip manai, ar gali neromantiškas žmogus dirbti su gėlėmis?

– Iš vienos pusės, darbe su gėlėmis romantikos ir vėjavaikiškumo tikrai daug, tačiau greičiausiai galima rinktis ir kitokį kelią – kurti daugiau modernias, griežtas, architektūriškas kompozicijas. Tada žmogus kaip koks architektas, dizaineris žvelgia į gėles kaip į dizaino objektą – svarbūs tampa kampai, griežtumas, spalvos. 

Žinoma, į romantiką linkusio kūrėjo puokštės turės daugiau lengvumo – save tikrai priskirčiau šiai kategorijai. (Šypsosi.) Esu nepataisoma romantikė, man patinka puokštėse juntamas natūralumas, organiškos formos, šioks toks disbalansas. Visai kaip ir gamtoje – ten niekas nėra suspausta, nuglostyta, sustyguota. Gamtoje viskas išsidraiksto ir išsimėto taip, kaip patinka.
– Susitinkame labai tamsiomis ir sunkiomis dienomis – ar dirbant su gėlėmis pavyksta šiek tiek pabėgti, atsitraukti nuo minčių? 

– Kurti kompozicijas man yra it tam tikra meditacija. Apskritai, gėlės labai susijusios su grįžimu prie šaknų, gamtos, natūralumo. Žvelgdama į gėles mokausi gyvenimo laikinumo ir trapumo. Mes atsirandame iš gamtos, į ją ir grįšime. Tu prisilieti prie to trapaus mus supančio grožio ir imi vertinti, kaip viskas trumpalaikiška. Žiedais nesunku brėžti paralelę su gyvenimu: jis, kaip ir gėlės, yra labai trumpas, trapus, tad svarbu juo džiaugtis.

Kad ir kas benutiktų, grožis mus sups visada. Net karo suniokotuose miestuose vieną dieną sužaliuos žolė, ims kaltis medžių pumpurai, pražys gėlės. Gėlės moko mane priimti ir vertinti tai, kas mus supa, gėrėtis momentu ir pastebėti paprastus dalykus – išsiskleidusį mažą žiedelį ar pumpurėlį. Kiekvieną kartą būdama gamtoje stengiuosi nieko nepraleisti pro akis.
– Kaip apibūdintum „Umi“ puokštes ir kompozicijas?

– „Umi“ yra japoniškas žodis, reiškiantis vandenyną, jūrą. Mane labai žavi japoniška estetika, ikebana – gėlių kompozicijos menas iš Japonijos. Tad norėjau ir savo prekės ženklą susieti su Japonija, su tuo, iš kur esu kilusi – pajūrio. Norėjau tokio trumpo, skambaus žodžio, kuris žymėtų tą ramybę ir natūralumą. Taip gimė pavadinimas „Umi“. 

Tokia yra ir mano filosofija – noriu, kad mano kompozicijos būtų lengvos, iš savęs plaukiančios, kad viskas būtų organiška. Todėl pati ranka piešiau ir savo logotipą – kreivą mėlyną gėlytę. Norėjau, kad ji atspindėtų mano kūrybą. Tikiuosi, kad pavyko. (Šypsosi.)
– Dar ir kaip! Papasakok, su kokiomis gėlėmis ir spalvomis labiausiai mėgsti žaisti?

– Visos gėlės savaip gražios. Labai mėgstu tulpes, pievų gėles didžiuosius amius (Ammi majus), vėdrynus, pentinius (Delphinium curtorum), lelijas. Štai šiandien kompozicijoje panaudotas orchidėjas ant palangės užaugino mano močiutė. Nežinau, kodėl pas ją jos taip gerai auga, bet žiedai tiesiog svyra į visas puses. Tad kai nebetùri kur jų dėti, tiesiog nukerpa ir perduoda man.

Ir spalvos visos savotiškai gražios: atsižvelgiant į sezoniškumą galima kurti tiek tamsesnes, tiek šviesesnes kompozicijas. Kaip ir visur – tamsesnės, bordo, rusvos puokštės dominuoja šaltuoju sezonu, rudenį, bet man kiek labiau patinka pavasaris ir vasara, kai viskas ryškiau, nuotaikingiau, energingiau.
– Apie kokią „Umi“ ateitį pasvajoji prieš miegą?

– Turėti savo studiją būtų mano svajonių svajonė. Ten leisčiau visas savo dienas, kartu su augintiniu Dorianu... Svajoti reikia, bet visgi manau, jog šiuo metu kurti studiją būtų kiek per anksti – „Umi“ kelionė dar tik prasideda. Jau sulaukiu užsakymų vasarai dekoruoti vestuves ir kurti nuotakos puokštes, tad labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad užsakymų daugės, o su jais augs ir visos svajonės. 
Parašyti