Metamorfozė

Pastarieji metai ryškų ir gyvą stilių turinčiai menininkei, drabužių kūrėjai, interjero dizainerei Katrinai Knizikevičiūtei tekėjo atsitraukus nuo miesto šurmulio. Laikas, praleistas mažame žvejų kaimelyje Brazilijoje ir laukinių žvėrių draugijoje Latvijos pajūryje, jai padėjo susitelkti į tapybą ir grįžti arčiau savęs. „Atradau ramybę būti su savimi, o dalys, ilgą laiką išbarstytos skirtingose vietose, dabar pradeda susijungti į vientisesnį paveikslą“, – apie tylų vidinį persiorientavimą pasakoja mergina. Ir nors šiemet prasideda naujas jos gyvenimo ir kūrybos etapas, svarbiausia jai visuomet išliks viena: augti, keistis ir išlikti jautriai.

– Tapytoja, mados kūrėja, stilistė, interjero dizainerė, meno vadovė. Katrina, kaip viename žmoguje tiek visko sutelpa?

– Greičiausiai tai noras įprasminti savo būtį. Meilė gyvenimui ir žvilgsnis į jį per estetikos objektyvą manyje įsišaknijo dar vaikystėje. Visuomet skyriau didelį dėmesį aplinkai, muzikai, kuri ją užpildo, ir aprangai, papildančiai visą šią „sceną“. O labiausiai tam, kaip visa tai leidžia man jaustis ir mąstyti. Geras jausmas matyti ir sukurtos aplinkos grožiu besimėgaujančius kitus.

Kūryba man yra vienintelis būdas būti. O pažinus save – gilinti santykį su pasauliu. Skirtingi kūrybos laukai padeda vienas kitam augti. Manau, kad būtent aplinkos pojūtis sujungia visas šias kryptis į vieną buvimo būdą. Kokybė ir grožis mane lydi visur ir visame. Mintimis bandau sugrįžti į laiką, kai viskas pradėjo jungtis. Gali būti, kad gyvenant Londone, paragavus laisvės eksperimentuoti su savo būtimi, ir gimė tas tarpdiscipliniškumas – noras sprogti, pažinti ir pilnai išreikšti save pasaulyje, nestatant rėmų. Be abejo, tam įtakos turėjo ir žmonės, ir vietos, kuriose augau. Kaip ir patirtys, atsidavimas žingeidumui ir, tikriausiai, lengvas hedonizmas, apie kurį pati nė nebuvau susimąsčiusi, kol po vieno apsilankymo vasaros rezidencijoje geras draugas, dėkodamas už laiką, padėkojo ir už hedonizmo sužadinimą jame.

Visa matoma estetika ir jos kokybė – tai tiesiog mano gyvenimo būdas. Nuo maisto pasirinkimo iki rytinio džiazo garsų, su kuriais kas rytą pabundu. Žinau, kad tokiame gyvenimo būde yra daug specifikos, galbūt ji ir suveda visas kryptis į vieną.

– Ar savybė atrasti, išbandyti naujus dalykus tave lydėjo visą gyvenimą?

– Taip! Visada tikėjau, kad nėra nieko, ko negalėčiau padaryti. O kai turi noro ir skiri tam laiko – galima ir įvaldyti. Turiu savyje perfekcionizmo prieskonį – džiaugiuosi juo, esu išmokusi jį pažaboti taip, kad išlįstų tik tada, kai tikrai reikia. Galbūt būtent jis ir padėjo ne vieną naują dalyką ar hobį paversti nuolatine veikla ar vienu iš pagrindinių išraiškos būdų.

Kaip atrasi, jei neišbandysi? Ir čia kalbu ne tik apie kūrybą, kalbu apie viską – nuo maisto iki gyvenamosios vietos. Gyvenu ne iš baimės, kad kas nors nepavyks, o su įkvėpimu – kad galiu nespėti visko patirti. Kiekvienas išbandymas man yra tarsi naujas būdas atpažinti save iš naujo ir įsitikinti, kad nieko nėra neįmanomo.

Šiandien džiaugiuosi, kad kūrybos lauke esu išbandžiusi vaidybą, muzikos atlikimą ir kūrimą, rašymą, tapybą, skulptūrą, kilimų ir baldų kūrimą, kuris natūraliai atvedė ir prie interjero dizaino. Taip pat madą, siuvimą, stilizavimą, scenografijos statymą, grafinį dizainą – šios sritys galiausiai nuvedė prie meno vadovės patirties skirtingose pasaulio šalyse.
Net modelio duoną valgiau gerus dešimt metų. Daugiausiai dirbau plaukų modeliu ir greičiausiai išbandžiau visas įmanomas plaukų spalvas, o su kiekviena jų – ir skirtingus išgyvenimus. Sporto pasaulyje mane lydi įvairios jogos rūšys, tenisas, slidinėjimas, plaukiojimas jėgos aitvarais. Taip pat – kelionės ir gyvenimas skirtingose šalyse, pažintys su skirtingomis kultūromis.

Šalia kūrybos – domėjimasis psichologija, filosofija, dvasinėmis praktikomis. Tai mano vidinės architektūros dalis. Kaip ir gamta, kuri yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. O planuose – filmo kūrimas ir bent du išsikraustymai į kitus pasaulio kontinentus.

– Šiuo metu būtent tapyba užima daugiausiai tavo laiko ir minčių. Papasakok, ką sau artimo tapybos procese tu atrandi?

– Atrandu ramybę ir pasitikėjimą – savimi ir gyvenimu. Tapau aliejiniais dažais, dažnai detalius paveikslus, todėl kiekvienas jų reikalauja daug dėmesio ir laiko. Tapydama kiekvieną kartą vis labiau gilinuosi ne tik į žmogaus kūno anatomiją, perspektyvą, šviesą ir šešėlius, bet ir lavinu savo kantrybę – visa tai maitina mano žingeidumą. Dažnai mintys įsisiūbuoja vidiniuose dialoguose. Tapymo laikas man yra pats tyriausias ir aiškiausias laikas su savimi ir savo augimu. Pati tapyba paliečia daugybę simbolių, kuriuos kartais pastebiu tik baigusi paveikslą. Įdomu stebėti, kaip tai tampa savęs pažinimo procesu. Tapyba tampa būdu, kuriuo per save perleidžiu tokias patirtis ir vizijas, kurias ne visada įmanoma išreikšti žodžiais.

– Ryškios spalvos, aiškios formos, siurrealistinė estetika. Kas vaizduojama tavo paveiksluose – tikrovės dokumentacija, o gal tam tikros transformacijos?

– Labai taikliai apibūdinai – ryškios, gal net gyvos spalvos, aiškios formos ir siurrealistinė estetika tikrai tapo man atpažįstamu būdu kalbėti apie pasaulį ir save. Mano stilistika – tai savotiška vidinio pasaulio geografija. Joje gyvos spalvos ir aiškios formos tarsi struktūruoja sapną – tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo aišku, iš tikrųjų slepia daug klodų. Stilistika susiformavo natūraliai, augdama kartu su manimi – per pojūčius, keliones, žmones, santykius, patirtis ir tą nuolatinį nesibaigiantį stebėjimą: tiek vidinio pasaulio, tiek išorės.
Man svarbu balansuoti tarp tikslumo ir paslapties, tarp figūratyvumo ir simbolizmo. Siurrealistinė estetika leidžia vaizdui įgyti kelis skaitymo lygius ir kiekvieną žiūrovą pajudinti asmeniškai ir vis kitaip. Vienu metu tai ir dokumentacija to, ką išgyvenu, ir transformacija – emocijų, minčių, kūno, sapnų.

Dažnai paveiksluose atsiranda kūnas – kaip laikinumo, buvimo, prisiminimų ir erdvės instrumentas. Gamta – kaip į vidų traukianti erdvė arba būties metafora. Tikiu, kad tikrovė mūsų sąmonėje visada šiek tiek keičiasi, todėl ir vaizduose ji neperteikiama tiesiogiai, o yra išjausta, permąstyta, persapnuota.

– Kokios svarbiausios temos šiandien lydi tavo kūrybą?

– Mano kūrybą lydi temos, susijusios su buvimu, kūnu ir vidinėmis erdvėmis. Mane domina žmogaus santykis su savimi, žmogiškais savo pojūčiais, jutiminiais instrumentais, laiku, gamta, tyla. Tyrinėju, kaip prisiminimai, sapnai ir pojūčiai įsirėžia į kūną, kaip vidiniai išgyvenimai formuoja išorinį pasaulio matymą. Kūryboje vis dažniau atsiranda buvimo sulėtėjime, intymumo, trapumo temos. Man svarbu kurti erdvę, kurioje žiūrovas galėtų sustoti, pasijusti saugus, bet kartu ir šiek tiek sujudintas. Kūryba man yra ne tiek pasakojimas, kiek kvietimas išjausti.

Simboliai mano darbuose dažnai kartojasi – kėdės, langai, kūnai, takai. Jie veikia kaip tiltai tarp išorės ir vidaus, tarp realybės ir pasąmonės. Kėdė gali tapti tiek žmogaus atminties, tiek laukimo ar susitikimo ženklu. Langas – žvilgsnio į pasaulį ar į save metafora.

– Katrina man (o turbūt ir daugeliui!) neatsiejama nuo spalvų – jų netrūksta nei tavo aprangoje, nei aplinkoje, nei paveiksluose, skulptūrose, kilimuose. Ar kurdama domiesi jų reikšmėmis?

– Tikrai domiuosi. Spalvos man nėra vien tik estetinis pasirinkimas – sąmoningai suprantu, kaip giliai ir įvairiais lygmenimis jos mus veikia. Gilinuosi į jų filosofines, psichologines ir simbolines reikšmes. Filosofiškai spalva man įdomi kaip reiškinys, kuris egzistuoja tik tada, kai yra šviesa ir žiūrintysis, – ji tampa tiltu tarp pasaulio ir sąmonės, būdu jausti, ne tik matyti. Šiuo požiūriu man artimas Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologinis žvilgsnis: spalvos egzistuoja ne savaime, o mūsų patyrime – kaip santykio su pasauliu forma. Labai artimas ir indų filosofijos požiūris, kuriame spalvos siejamos su čakromis – vidinėmis energijos sritimis kūne.

Psichologiškai spalvos kuria nuotaiką, veikia mūsų emocinę būseną, gali ir nuraminti, ir sužadinti. O simboliniu lygmeniu – jos tampa ženklais, per kuriuos galima kalbėti apie vidinius išgyvenimus, būsenas ar net dvasines patirtis. Kurdama taip pat analizuoju, kaip skirtingos spalvos sąveikauja tarpusavyje – kaip jos viena kitą sustiprina ar nugesina, kaip formuoja ritmą, gylį ar įtampą.

Mano kūryboje dominuoja trys pagrindinės spalvos: žalia, žydra ir balta. Žalia man visada siejosi su augimu, buvimu čia ir dabar. Tai gyvybės, natūralumo ir švelnaus atsinaujinimo spalva. Spalva, kuri mane įžemina, nuramina. Žydra – tai erdvė. Ji asocijuojasi su kvėpavimu, dangaus lengvumu, viltimi. Ji padeda išlaisvinti mintis, kviečia pažvelgti giliau į save ar aukščiau už save. Balta – šviesos, pradžios, o kartu ir tylos spalva. Ji suteikia erdvės kitoms spalvoms, išryškina kontrastus, bet kartu savyje slepia begalybę.

– Mudvi kalbamės prieš pat tavo naujosios parodos, pavadintos „Vietos be laiko“, atidarymą. Pasidalink, į kokias vietas kvieti žiūrovą?

– Savo parodoje žiūrovą kviečiu į vidines, sapniškas, kartais atpažįstamai realias, o kartais –neapibrėžtas vietas. Vis stipriau jaučiu temą apie vietas – galbūt dėl to, kad nuolat jų ieškau, o gal todėl, kad tarsi renku save iš skirtingų pasaulio kampų. Stebiu, kaip jos veikia mūsų vidų, mąstyseną, net kūno būsenas – sukelia prisiminimus ar žadina ateities vizijas. Vietos tarsi atveria skirtingas mūsų dalis, iškelia skirtingus klausimus ir emocijas. Taip vieta tampa pagrindine veikėja, kuriančia vidinį judesį. Ši tema natūraliai peraugo į parodos pavadinimą „Vietos be laiko“. Ji sujungia visus paveikslus į vieną konceptą – bandymą įsivaizduoti, kas nutinka tada, kai erdvė tampa laisva nuo linijinės laiko tėkmės. Tokiose vietose laikas ne tiek sustoja, kiek ištirpsta, palikdamas tik buvimą.

– Pastaruoju metu daug laiko praleidai atokiai – tapydama laukinių žvėrių apsuptyje Latvijos pajūryje. Kas tave paskatino atsitraukti nuo miesto šurmulio?

– Myliu ir vertinu gamtą, šviežią orą ir sulėtėjimą. Atsitraukimas nuo miesto šurmulio leido grįžti prie savęs, susitelkti į tapybą, panerti į vidines gelmes, į tylą. Jaučiau, kad tiek kūnas, tiek siela prašė atsinaujinimo, paleidimų, gijimo. Norėjosi atrasti tą tyrą, lengvą būseną.

Vieta, kurioje gyvenau, buvo visiškai atoki – neprasilenkdavau nė su vienu žmogumi. Saulė visą dieną keliavo kartu su mano langais, rytus sutikdavau su kiškiais ir dviejų gervių klykimu, o vakarais palei namą lankydavosi stirnų gauja. Ir vėl grįžtu prie vietos temos – ši vieta mane gydė, ramino. Čia laikas tekėjo visai kitaip nei mieste, jo buvo į valias: pasivaikščioti, pamedituoti, paskaityti, išgerti kavos prie jūros, kurti, tapyti, ir – pašefuoti. Būtent maistas yra dar viena mano aistra, ne tik kūrybos forma, bet ir meditacija. Esu didelė gurmanė, man patinka kurti skonius, kvapus, pojūčius.

Ten praėjo, regis, dveji metai, neįskaitant žiemų. Per tą laiką tiek daug paleidau, tiek išmokau iš pačios buvimo būsenos, kad galiausiai likau tik aš – ir tai pasirodė esą daugiau nei pakankama. Atradau ramybę būti su savimi. Ne iš vienatvės, o iš pilnatvės.

– Nemažai laiko praleidai ir Brazilijoje – mažame žvejų kaimelyje prie Atlanto vandenyno. Kaip ten atrodė tavo dienos?

– Praėjusi žiema buvo jau ketvirtoji iš eilės, kai grįžau į tą patį mažą žvejų kaimelį prie Atlanto. Čia atradau ritmą tarp gamtos dėsnių ir bendruomenės šilumos. Dienos ten pilnos veiklos, bet be blaškymosi, viskas tarsi teka natūralia vaga. Rytas prasideda nuo dienoraščio ir Taro kortos, tada – joga arba plaukiojimas jėgos aitvarais, prieš pietus – ledo vonia. Didžiąją dienos dalį užima ir maisto gamyba. Miestelio turgus pilnas visko, ko tik panorėsi, o vietinis žvejas paskambina asmeniškai, kai ką nors pagauna. Verdam dviejų parų kaulų sultinius, žuvienes, marinuojam daržoves, ruošiam sevičę, tartarus, sašimį, aštuonkojus, langustus, įvairias salotas ar kepam mėsą su čimičiurio padažu. Jei ruošiam azijietišką sriubą – net kokoso pieną gaminamės patys. Gyvenam ten be angliavandenių ir cukraus – tikras rojus kūnui!

Na, o po pietų sėsdavau prie darbų arba tapybos – iki pat vakaro, kol vėl grįždavom prie viryklės.

– Užsiminei, kad dabartinis tavo gyvenimo etapas – ne tik tavo naujos kūrybinės krypties pradžia, bet ir tavo pačios metamorfozė. Kokie virsmai šiandien vyksta tavo viduje?

– Taip, jaučiu, kad šis etapas – tarsi perėjimas į kitą būseną. Vidiniai virsmai tylūs, bet gilūs. Rodos, dalys, kurios ilgą laiką buvo išbarstytos skirtingose vietose, dabar pradeda susijungti į vientisesnį paveikslą. Jaučiuosi arčiau savęs – tikresnė, mažiau slepianti, mažiau bėganti. Vis dažniau leidžiu sau būti ne tik kūrėja, bet ir žmogumi. Ne tik kurti grožį, bet ir jį gyventi. Atrodo, kad šiuo metu mažiau reikia įrodyti, o daugiau – išjausti. Sakyčiau, vyksta toks tylus, bet aiškus vidinis perorientavimas: nuo kontrolės link pasitikėjimo, nuo užimtumo link būties, nuo formos link esmės. Ir visa tai natūraliai atsispindi mano kūryboje.

– Ar kada galvoji, kaip mada, kuri daugybę metų buvo neatsiejama tavo palydovė, tau padėjo atrasti ir išsigryninti save, savo personažą?

– Taip! Ji buvo mano pirmoji palydovė laisvės ir asmeninės išraiškos link. Mano pirmoji kalba su išoriniu pasauliu. Per madą mokiausi klausytis savęs – kas man gražu, kas patogu, kas tikra. Ji leido žaisti tapatybėmis, kurti savo personažą kaip performansą ar savotišką meditaciją. Kiekvienas siluetas, tekstūra ar spalva atskleidė dalelę vidinio pasaulio. Mada man padėjo suprasti, kad estetika gali būti ne paviršius, o gylio forma, kad drabužis, kaip ir paveikslas, gali būti tiltas tarp vidaus ir išorės.

– Ar Katrina iš tiesų yra personažas?

– Manau, kad žmogus yra savo gyvenimo personažas tiek, kiek pasirenka būti tos istorijos veikėju. Jis taip pat yra ir autorius, stebėtojas, kūrėjas.

Mes gimstame pasaulyje, kuriame jau daug kas sukurta: kalba, kultūra, taisyklės, lūkesčiai. Tai tarsi scena, o mes į ją įžengiame kaip veikėjai. Dažnai mums netgi priskiriami „vaidmenys“: dukra, sūnus, moteris, vyras, menininkas, „sėkmingas žmogus“. O aš tikiu, kad šiuos vaidmenis galime perrašyti, – savo sprendimais kuriame, kaip mus matys kiti, kaip patys save suvoksime.

Aš save vadinu personažu savo pačios filme – man taip lengviau gyventi, priimti sprendimus, klysti. Tai tarsi žaidimas, bet su labai tikromis emocijomis. Žinau, kad kiekvienas žmogus mane mato savaip – kiek žmonių, tiek ir Katrinų. Ir vis dėlto tik aš viena žinau, kas esu iš tiesų. O gal net ir aš to nežinau iki galo, o nuolat ieškau.

– Dar viena tavo kryptis, kuriai šiandien skiri daug dėmesio, yra interjero dizainas. Kas tave atvedė į šią kryptį ir kodėl ją vadini aplinkos alchemija?

– Visumos jutimas, manyčiau. Mane visada traukė ne atskiros detalės, o tai, kaip jos susilieja į vieną pojūtį, atmosferą, pasaulėlį. Į interjero dizainą atvedė noras į vientisą patirtį sujungti viską, kas esu, – tapybą, formas, spalvas, tekstūras, net pojūčius. Vadinu tai aplinkos alchemija, nes interjerą komponuoju iš daugybės detalių, kurias pati kuriu: paveikslų, kilimų, baldų ar kitų interjero elementų. Taip gimsta nauja, įkvepianti erdvė – ne tik matoma, bet ir jaučiama.

Erdvės žmones formuoja tyliai – per spalvas, šviesą, garsą, medžiagas ir kvapus. Jos neabejotinai veikia mūsų nuotaiką, minčių kryptį, net kvėpavimą! O žmogus, įnešdamas savo istoriją, energiją, sprendimus, transformuoja erdvę. Man įdomiausia ši nematoma sąveika tarp abiejų – tarsi nuolatinis dialogas, kuriame gimsta ne tik estetika, bet ir būsena.

– Užsiminei, kad gyvenimą planuoji kas penkerius metus, būtent dabar penkeri ir baigiasi. Ar jau suplanavai, ką tau atneš naujasis penkmetis?

– Šiemet užbaigiu penkerių metų etapą ir švenčiu savo trisdešimtmetį – tarsi dvi simbolinės ribos, kviečiančios pažvelgti atgal, o dar labiau – pirmyn. Jaučiu, kad prasideda naujas ciklas, kupinas kitokios brandos, gilesnio vidinio pasitikėjimo ir noro kurti, gyventi, įsišaknyti. Ieškau naujos gyvenamosios vietos šioje žemėje, kurioje galėčiau toliau save plėsti. Žadu toliau intensyviai tapyti, kurti vietas, išmėginti naujas kryptis. Taip pat svajoju praplėsti savo šeimą. Turiu daug minčių ir tikslų, bet kartu esu atvira tam, ką gyvenimas man atneš. Man svarbiausia – augti, keistis, likti jautriai.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas
Makiažas: Mari Muana
Plaukai: Ignas Dilys
Retušas: Justina Mulokaitė

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 8000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.