Neveikti nieko arba veikti daug

Tarpdisciplinė menininkė, edukatorė, kino scenaristė ir režisierė Elena Kairytė, debiutavusi trumpo metro dokumentiniu filmu „Mažasis mėnulis“, nuskambėjusi „Roberta“, savo viduje jau aštuonerius metus nešiojasi istoriją apie kino pasaulio garsenybės Tonino Guerros žmoną Lorą. Italija tapo Elenos antraisiais namais, o Lora – kur kas daugiau nei filmo heroje.

– Pastaruoju metu dokumentiniai filmai mano atmintyje pasilieka ilgiau nei vaidybiniai. Svarstau, gal taip yra todėl, kad dokumentinio kino kūrėjai kalba labiau universaliai, aiškiau suprantama kalba? Be to, visada jaudina tikrumo efektas, kai išties supranti, kad kinas yra gyvenimas.

– Norėčiau, kad kine apkritai nebeliktų skirstymo žanrais. Kinas yra kinas. Dokumentikoje galioja tie patys principai kaip ir vaidybiniame kine – realybės čia niekada nebūna atskleistos iki galo. Kūrėjas pasistato filmavimo kamerą, žvelgia pro objektyvą ir pasakoja savo istoriją. Kartais ji – visiška manipuliacija, nors žiūrovas ir mato tikrus istorijos veikėjus bei aplinką.

– Ir čia dažnai tyko pavojus nuslysti paviršiumi, neįsigilinti į temą…

– Neseniai grįžau iš „UnionDocs“ kūrybinės rezidencijos Niujorke, kur pamačiau daug kitokios dokumentikos. Mums, užaugusiems su Europos dokumentinio kino tradicija, kalbančios galvos išties atrodo kiek keistai, nes juk egzistuoja mitas, kad taip kurti negerai, netinka, tai televizija, o ne kinas. Amerikiečiai yra labai gerai įvaldę interviu žanrą, kuriuo aš žaviuosi, nes man pačiai šis žanras sunkiai įveikiamas, kur kas lengviau savo herojų fiksuoti natūraliai. Pažiūrėjusi, kaip subtiliai jie geba prakalbinti žmogų ir kaip subtiliai iš pokalbių konstruoja istorijas, pagalvojau – juk tai irgi gali būti kinematografiška.

Šiaip, kinas yra žiauriai primityvus, jo kūrėjai tiesiog turi papasakoti, kaip herojus iš taško A atsidūrė taške B, ir pakviesti žiūrovą tą kelionę sekti.

– Tavo kelionė kartu su viena nuostabia istorija tęsiasi jau aštuonerius metus…

– Užtat ir buvo įdomu „UnionDocs“ rezidencijoje į savo filmą pažvelgti visai iš kitos perspektyvos, atitolti nuo savo noro kalbėti pustoniais, o ne aiškiai ir žiūrovui suprantamai.

„UnionDocs“ organizacijoje dokumentikos žanras minkomas iš visų pusių ir perspektyvų. Kartą metuose ši organizacija rengia rezidencijas režisieriams, kurie jau turi savo projektą ir būna pradėję jį filmuoti. Konkurencija – didžiulė, nori dalyvauti kūrėjai iš viso pasaulio, atrenkami vos 12.

Penkias savaites intensyviai dirbau rezidencijoje, gavome daug rašto darbų, galvojau, kaip mano filmas atrodys nuo A iki Z. Į rezidenciją susirinko itin skirtingos asmenybės iš Kinijos, Ekvadoro, Nigerijos, Amerikos, Niujorke gyvenančios meksikietė ir kiprietė, dar ketvertas mūsų iš Europos. Mūsų projektai taip pat skirtingi, bet kai dabar apie juos galvoju, juos vienijo tai, kad visi mėginame atsigręžti į praeitį. Nepaprastai intensyvios savaitės, per kurias dalinomės skirtingomis patirtimis, žiniomis, visiškai nerealus laikas, kuriame gali persvarstyti savo filmo kalbos universalumą ir suprasti, kad bėdos, su kuriomis susiduri, visur yra panašios.

– Čia galėtume pakalbėti apie tai, kodėl lietuvių kinas pastaruoju metu taip kyla. Galbūt tą pokytį lemia uždarumas, iš kurio išsiveržėme tokie truputį kitokie, originalūs? Ir šiek tiek neramu, ar pasaulį apimantis globalizmas to originalumo neatims? Ar netapsime tokie pat, kaip visi kiti?

– Aš manau, kad anksčiau ar vėliau tai vis tiek įvyks. Jūs teisingai suformulavote eigą, nes drąsiai galiu pasakyti, kad būdama Amerikoje jaučiau: esam stiprūs savo vizualine kalba, kuri atėjo iš praeities, iš laiko, kai negalėjome drąsiai kalbėti, kai turėjome atrasti įvaizdžių savo pasakojimams. Globalumas, aišku, veikia, bet galbūt tai natūralus procesas, kurį sunku sustabdyti. Bet ateis laikas, tikiu, ieškosime savo unikalaus balso.

Šiandien pasaulyje sukuriama be proto daug filmų, skaitmeninėje mūsų epochoje kiekvienas gali būti kūrėjas arba režisierius. Ir vienintelis dalykas, galintis tau padėti, yra nuoširdus, unikalus žvilgsnis, ateinantis iš tavo vidaus.

Daug dirbu su paaugliais, pradėjau dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinėje kino mokykloje, pastebiu ir kitą tendenciją – dabartiniai kūrėjai dažniau žvelgia į save, o ne aplinkui. Tik man atrodo, kad žvelgdamas į veidrodį greitai išsisemi, juk viso pasaulio savo viduje nesutalpinsi. Kur kas įdomiau žvalgytis aplinkui, fiksuoti ir komentuoti tai, ką matai. Bent jau man tokia kino kalba yra artimiausia.

– Dėl to savo filmą ir filmuoji aštuonerius metus?

– Tie aštuoni metai skamba kaip tolimybės, bet iš tikrųjų dokumentikai tai – natūralus laikas. Taip nutiko, kad savo filmą pradėjau ne nuo herojės, o nuo temos. Apie dolce far niente – saldų nieko neveikimo fenomeną sužinojau Italijoje. Pagalvojau, kad būtų įdomu sukurti filmą apie nieko neveikimą, nes juk kinas visada – apie veiksmą, istorija vystosi, kažkur veda. Nuo tada prasidėjo mano ilga kelionė, mėginau atrasti istorijai tinkamus herojus. Aišku, per tuos metus ir mano požiūris į nieko neveikimą pasikeitė, įgavo kitą formą. Turėjau keletą herojų, bet galiausiai likau prie vienos. Prie Loros.

– Kas yra toji Lora? Papasakok apie ją.

– Keliaudama po Italiją norėjau aplankyti poetą, scenaristą Tonino Guerrą, mėgstu jo kūrybą, ypač – poeziją, jo gebėjimą žmogaus kasdienybę paversti poezija. Dievinu jo „Amarkordą“, norėčiau kurti panašų kiną, kai nesvarbūs dalykai tampa labai svarbūs. Žinojau, kur jis gyvena, gavau kontaktus, tačiau kol susirengiau aplankyti, jis paliko šį pasaulį. Bet vis tiek nuvykau ir sutikau jo žmoną Lorą. Iki šiol prisimenu, kaip ji atėjo manęs pasitikti spinduliuojanti neįtikėtiną energiją, su savo ugniniais plaukais. Ji ėjo link manęs, o man iškart tapo aišku: štai, mano personažas. Mes susipažinome, Lora man aprodė namą, kurį mėgina paversti savo vyro muziejumi. Ji maloni, atvira su visais, kurie atvyksta, jai svarbu išlaikyti vyro atminimą ir ji gyvena legenda, kuri darosi niekam nebeįdomi.

Kai grįžau į Lietuvą, supratau, kad tas susitikimas manęs nepaleidžia, grįžau, paskui – dar ir dar. Visi tie aštuoneri metai praėjo bandant rasti kelią iki jos ir perprasti saldų jos nieko neveikimą. Per ją, per jos namus, per vyro legendą. Paaiškėjo, kad visa tai nėra taip paprasta ir arti prie jos prieiti ne taip lengva.

Užtruko, kol mudvi su filmo prodiusere Rūta susidraugavome su Lora. Ir dabar abi matuojamės skirtingus amplua – Italijoje Rūta tampa garso operatore, aš imu kamerą ir filmuoju. Lėtas procesas, kurį išgyvename, mums leidžia fiksuoti subtilius ir jautrius momentus, pirmą kartą prieš kamerą pasodintas žmogus jų neatskleis.

Man svarbu užfiksuoti namą, kol jis dar yra, ir Lorą. Veiksmo prasme toks ir pagrindinis konfliktas: pasaulis jau seniai kitur, o Lora, vis dar likusi kitoje, humanistinėje epochoje, bando kažkaip išlikti.

Lora – stipri asmenybė. Ji žydė iš buvusios Sovietų Sąjungos. Jiedu su Tonino susipažino, kai jis atvyko pristatyti savo filmo. Ilga, graži ir sudėtinga istorija, apie kurią būtų galima sukurti dar dešimt filmų.

Lora ir jos vyras gyveno įžymybių gyvenimą, kuriame buvo visko, dabartis yra praeities šešėlis, kurį ji nori išsaugoti. Lora rašo knygą apie savo vyrą, bet išties ji labiausiai nori nieko neveikti, mėgautis itališka kasdienybe. Ir čia atsiranda tai, kas man svarbu – komedijos momentas, kai nori nuveikti labai daug, bet labiausiai nori neveikti nieko.

– Tai kada bus filmas?

– Neįmanoma šio filmo forsuoti, bet jaučiu, kad jis jau įgavo formą, kad artėjame prie montažo stadijos. Norėčiau per metus baigti, bet tikrai nežinau, kaip bus.

– Šalia Loros filmo esama ir kitų?

– Kuriu filmus, meno instaliacijas, dirbu įvairius kūrybinius darbus. Man tai labai patinka, o ir dirbti prie vieno filmo negaliu sau leisti. Kita vertus, gal ir nebūtų labai įdomu, norisi inspiracijų, norisi naujų žmonių. Taip jau nutinka, kad dažnai atsiduriu problematiniuose taškuose, esu vedusi kūrybines dirbtuves Pravieniškėse, dirbu profesinėse mokyklose, važiuoju, kur niekas nenori važiuoti, man įdomu pralaužti ledus, prieiti prie žmogaus, jį išgirsti, užmegzti pokalbį, įsigilinti, juk mes vis mažiau matome vieni kitus. Kūrybinis procesas visada yra nuotykis.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: asmeninis archyvas

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 6000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.