Vandenyje ištirpusios spalvos

Vanduo yra jos esmė, filosofija ir ramybė. „Tai lygus juodas stiklinis ežeras ir audringa banguojanti jūra. Upė, pragremžianti akmenį, ir lietus, pamaitinantis žemę. Visa griaunanti ir kurianti jėga, didesnė už visus mus“, – sako akvarelistė, geriausia praėjusių metų jaunąja menininke išrinkta Julija Skudutytė. Ši pretenzinga ir sudėtinga tapybos technika merginai padėjo ne tik atrasti savo meninį kelią, bet ir geriau pažinti save. Išmokti pasitikėti vandeniu, paleisti dalį kontrolės, priimti neišvengiamybę, atsikratyti baimės suklysti ir suvokti: mūsų vertė nėra tolygi mūsų darbo ar kūrybos vertei.

– Julija, ką šią akimirką matai už lango?

– Saulė skverbiasi pro debesis, jos spinduliai atsispindi lietaus lašuose, paliktuose ant lango stiklo. Lauke matosi architektūrinių skirtumų sankirta tarp industrinių ir uostinių pastatų, bet visi jie kompaktiški ir praktiški, vizualiai estetiški. Ant sienos kabo buldogo portretas, o saulė apšviečia ant stalo gulintį naujai pradėtą darbą.

– Praėjusioje meno parodoje „Art Vilnius“ buvai nominuota geriausia jaunąja menininke. Papasakok apie savo meninę pusę – kodėl pasirinkai kūrėjos kelią ir kaip tavo akiratyje atsirado akvarelė?

– Iki šiol vis dar nežinau, ar tą kelią pasirinkau. Atrodo, negaliu nekurti ir tai labiau tampa būtinybe nei sąmoningu pasirinkimu. Užaugau menininkų šeimoje, tad kūryba bei vizualus menas visada buvo be galo natūrali ir neatsiejama gyvenimo dalis. Paišiau nuo mažumos, lankiau muzikos pamokas, o ir visi vaikai, kuriuos pažinojau, darė tą patį.

Mano pirmieji sąmoningi darbai atsirado, kai būdama aštuonerių atsiguliau į ligoninę dėl gastrito. Pradėjau tai dokumentuoti – kaip kišamas zondas, kaip statoma klizma, lašelinė, duodami vaistai, kaip atrodo ligoninės dienos rutina. Dabar matau, kad tai buvo gera priemonė tvarkytis su skausmu ir ligos nepatogumu, bet kartu visa tai mane iš tiesų nuoširdžiai intrigavo – buvo įdomu stebėti, kas vyksta ir ką man daro. Save visad mačiau kaip trečiąjį asmenį. Taip ir vaizdavau, disocijavau ir tapau stebėtoja, dokumentuojančia savo gyvenimą. Nuo mažens tiek atsiminimuose, tiek sapnuose save matydavau kaip filme – iš šono. Pati kaip dvaselė sklandydavau ore, stebėdama savo veido išraiškas ir gyvenimo situacijas. Net pačios erdvės visada atrodydavo kaip surežisuota scenografija, o vaizdas judėdavo kaip kamera.

Kai būdama dešimties įstojau į Čiurlionio menų mokyklą, dar tada nebuvau iki galo apsisprendusi, ar liksiu menuose. Svarsčiau apie teisininkės arba bankininkės darbą. Tiesą sakant, net buhaltere norėjau būti – taip man patiko estetiški dokumentai, linijos, lentelės ir parašiukai.

Matydavau ir savo mamą tapant akvarele, darant įvairių darbų kopijas ar botaninius piešinius. Tai visada atrodė labai jautru ir skaidru, be galo estetiška, bet tada dar nebuvau daugiau prisilietusi prie šios technikos. Būdama maždaug keturiolikos sutikau savo grafikos mokytoją, kuri supažindino su akvarelės technika. Ji mokėjo įkvėpti, pasakodavo savo transcendentinių patirčių istorijas ir rodė, kaip lape suvaldyti vandenį ir pigmentą. Man taip patiko visa technologija, tas nesuvaldomumas, nenuspėjamumas, akvarelės įnoringumas, jausmas, jog tapydama dirbu ne su technika, o su būtybe. Nors mokytoja ir sakydavo, kad man nesiseka akvarele tapyti, ir tikrai nesisekė, bet man taip patiko pats procesas, kad užsispyriau išmokti, likdavau po pamokų, pertapydavau tą patį natiurmortą kelis kartus, kad tik darbas būtų skaidresnis ir tikslesnis. Atrodė, kad suvaldyti akvarelę – tai tarsi prajodinėti ir prisijaukinti laukinę kumelę.

Dabar šį jausmą galiu prilyginti automobilio vairavimui ar naujos kalbos mokymuisi. Jauti galią, tačiau kartu – nuolat laviruoji tarp kontrolės ir jos nebuvimo. Kaip gulėti ant vandens – materija laiko tave pati, bet kad išsilaikytum paviršiuje, reikia nuolat jausti savo kūną ir judėti tik tiek, kad jis nenugrimztų.

Norint, kad ši technika paklustų, reikia paleisti dalį kontrolės, pasitikėti vandeniu, jį vesti, bet kartu ir leisti jam tekėti. Tikiu, kad tai be galo gera praktika turintiems problemų su kontrole, negalintiems jos paleisti ir pasitikėti kitais. Taip pat dažnai sakau, kad jei patinka plaukioti, o vanduo traukia kaip materija, vadinasi, patiks ir akvarelė.

– Vanduo – kokį vaidmenį tavo kūryboje jis atlieka? Kaip medžiaga, kaip idėja?

– Vanduo man yra viskas. Tai mano esmė, mano filosofija ir mano ramybė. Tai lygus juodas stiklinis ežeras ir audringa banguojanti jūra, tai upė, pragremžianti akmenį, ir lietus, nuplaunantis dulkes ir pamaitinantis žemę. Tai atspindys ir blizgumo šaltinis, tai visa griaunanti ir kurianti jėga, didesnė už visus mus. Ir, svarbiausia, vanduo yra šlapias. Gal absurdiškai skamba, bet mane visada ši savybė taip žavėjo, nes visa kita žemėje yra sausa, o sušlapę daiktai turi išdžiūti. Reikia laukti, kad jie vėl taptų sausi. Kaip ir tapyboje – negali iš karto dėti kito sluoksnio, turi palaukti, kol išdžius. Laukimas, kaip ir darbas akvarele, yra meditacija, neišvengiamybės priėmimas.

– Akvarelė – gana sudėtinga ir pretenzinga technika, beveik visai neatlaidi klaidoms. Kaip tu žiūri į klaidas ir ar liejant tenka pakovoti su baime suklysti?

– Manau, klaidos išlaisvina. Kai tik priimame, kad klystame ir visada klysime, kai leidžiame klaidoms atsirasti, tiek darbe, tiek gyvenime, tada išsilaisviname. Klaidos leidžia tobulėti daug greičiau nei bijant ir save stabdant dėl kiekvieno „ne to“ potėpio.

Anksčiau tai buvo didelė problema – sustodavau viduryje darbo proceso, nes ilgą laiką praleidus prie vieno darbo tampa labai sunku priimti, kad suklydus gali tekti viską pradėti iš naujo. Akvarelė – ne aliejus, ant viršaus neužtapysi, šviesą gali išgauti tik per skaidrumą ir popieriaus lapo baltumą. Tokiu atveju sau pasakydavau: „nieko tokio, jei nepasiseks, pradėsiu iš naujo“. Vien šis pasakymas man padėjo atsikratyti baimės suklysti. Darbo taip nebesureikšminau, klaida nebetapdavo absoliutu, kuris sugriaus mano gyvenimą ir atspindės mane kaip žmogų. Būtent tokie jausmai dažnai ateina su baime suklysti – klaidas asocijuojame su savimi. Ypač kalbant apie kūrybinį darbą, kuris pats savaime yra be galo intymus, tiesiogiai susijęs su tavimi ir tavo mintimis.

Nepriimti klaidų asmeniškai, kaip ir bet kokio kito atstūmimo, tarkim, negavus darbo ar antro pasimatymo, be galo išlaisvina. Tai pritaikyti gal ir ne visuomet lengva – iki šiol sunku savo darbo aplinkoje nenueiti į asmeniškumą. Visgi tai yra nuolatinis darbas su savimi – būtina nuolat sau priminti, kad mūsų pačių vertė nėra tolygi mūsų darbo ar kūrybos vertei.

– Julija, tavoji kūryba labai daugiasluoksnė, konceptuali. Žiūrint į tavo darbus užplūsta nostalgijos, sentimentalumo jausmas. Ar esi sentimentalus žmogus?

– Visa esmė mano kūryboje yra kontrastai, gražios šiukšlės, sudaiktinti žmonės, skaidri akvarelė vaizduojant purvinus motyvus. Aš esu be galo sentimentali ir jei ne tėvų įdiegtas pragmatizmas, visą laiką skraidyčiau savo mintyse ir svajonėse, sureikšmindama kiekvieną gyvybės išraišką. Daiktuose tai ir matau – tai žmogus sukurta, priliesta, sentimentalumo prisotinta. Vienu metu vaikystėje su klasioke tikrai rinkau šiukšles ir jas saugodavau, nes galvojau, kad jos kažką reiškia, kad jose glūdi paslaptis. Buvau kaip detektyvė, kuri turi išsiaiškinti bylą. Iki šiol turbūt save taip ir matau – man reikia viską išsiaiškinti, suprasti.

– Tavo darbuose – daugybė buities elementų, daiktais užkrautų lentynų. Kas tai – tam tikra edukacija, laikmečio dokumentacija, dar kas nors? Apskritai, koks, tavo požiūriu, yra daikto ir žmogaus santykis ir koks tavo pačios santykis su mus neišvengiamai supančiais daiktais?

– Daiktų tema mane domino jau nuo pirmųjų susipažinimų su natiurmorto žanru. Žavėjo, kiek daug galima pasakyti tokiomis nebyliomis kompozicijomis. Vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metu, lankydavau močiutes, savo kaimynes ir draugų gimines, kurioms palaikydavau kompaniją, klausydavau jų gyvenimo istorijų ir jas piešdavau, kad lavinčiau ranką. Tuo metu reikėdavo padaryti 60 eskizų per mėnesį. Visą laisvą laiką skirdavau paišymui, ypač lankydama šeimą ir gimines, kad išvengčiau pasakojimų apie save.

Tuose momentuose pastebėjau, kad močiučių pasakojimai skiriasi nuo realybės, o jų daiktai apie jas pasako daugiau nei jos pačios. Mėgstu prisiminti istoriją, kaip viena močiutė skundėsi, kad jos mopsas storas ir ji nežino kodėl, nes jį maitina tik šunų maistu. Jai kalbant aš pažiūrėjau į šuns dubenėlį, kuriame gulėjo riebiai sviestu užtepta batono riekė su dideliu gabalu šlapenkės ant viršaus. Ta akimirka buvo tokia žavinga ir šmaikšti, paskatinusi vis labiau vaizduoti žmonių portretus per daiktus. Tokių netikėtumų ir ypatingų detalių vis daugėjo – nuo „Vegetos“ prikrautų duoninių, sviestu perpildytų šaldiklių iki patologinio kaupimo, plastikinių grietinės maišelių plovimo ir jų saugojimo.

Žmogaus santykį su daiktais matau dvejopai – kaip prisirišimą ir kaip atmetimą. Tai jausmai ir šiukšlės (galėtų būti net Jane Austen knygos pavadinimas) – ši riba tarp dviejų polių yra mano intrigos ašis. Manau, tai labiausiai kyla iš mano santykio su savimi – dažnai save sudaiktinu ir sumenkinu, o tai provokuoja jausmus paliktiems, nereikalingiems daiktams. Galiu net su menkiausia šiukšlele atrasti ryšį – dėl jos formos, spalvos, kompozicijos, konteksto ir giliai pažįstamo paliktumo jausmo.

Nemanau, kad dar kol kas moku edukuoti, nes nemoku sukurti stipraus autoriteto įvaizdžio, užtikrintumo, kuris reikalingas, kad manimi tikėtų ir sektų. Nespinduliuoju užtikrintumu, nes nesu linkusi absoliutinti. Daugiau naudos matau palaikyme, laisvėje klysti ir klaidas analizuoti, priėmime, kad visą gyvenimą kisime ir tobulėsime. Manau, mano kūrybą geriausia apibūdinti kaip laikmečio dokumentaciją ar asmeninį dienoraštį. Net ir magiškasis realizmas, atsirandantis mano darbuose, vis tiek kalba per mano asmenines patirtis. Mano darbai stipriausiai veikia, kai kuriu apie tai, ką žinau, ką jaučiu, per nesumeluotą nuoširdumą. Tai stiprioji mano kūrybos pusė. Tada galiu lengviausiai ir paveikiausiai atrasti dialogą su žiūrovu ir jo vidiniu pasauliu.

– Užsiminei, kad tau patinka senumo tema – seni namai, daiktai, palikimas, visa tai, kas paliesta laiko. Kodėl ir kaip tai atsispindi tavo kūryboje?

– Viskas prasidėjo nuo mano artimo santykio su seneliu, kuris leisdavo vasaras kartu, vesdavo į gamtą, maitindavo ir klausydavo mūsų idėjų. Visada labai vertinau santykį su senais žmonėmis, jų patirtį. Priimdavau jų universalius patarimus, kaip viskas atsikartoja ir sukasi ratu, neneigdavau jų tiesos ir nejaučiau noro prieštarauti. Galvodavau, kad ne kas kitas, o laikas parodys, ar jie teisūs. Universalios tiesos visad pasitvirtindavo.

Daiktus vaizduoti taip pat pradėjau per santykį su senais žmonėmis, jų istorijomis. Mane be galo žavėjo viskas, kas paliesta laiko, kur galima matyti sluoksnius kaip prabėgusią istoriją, prisilietimus, pelėsius, puvėsius, degulius, pataisymus ir ištrupėjimus. Tai spalvų sluoksniai, kuriantys pasakojimą, atspindintys istoriją. Man patinka matyti daikto ir žmogaus trapumą. Kaip Virgilijaus Noreikos dainoje „Laiko nesustabdysi“ – vienoje pirmųjų dainų, kurias vaikystėje išgirdau. Prisimenu, tėvai turėjo kasečių grotuvą ir dvi kasetes – Enyos ir Virgilijaus Noreikos. Klausydavau šių dviejų įrašų kur nors buto ar namo kertėje, pasislėpusi nuo visų, kurdama savo vidinį pasaulį ir jį saugodama.

Man patinka, kad nėra nieko amžino, kad visi pasensime, – tai tiesiogiai sieju su išmintimi ir patirtimi. Turbūt todėl mane labai traukia gamta, ypač miškai ir medžiai. Visada žiūrėdama į seną medį, ypač tokį kaip Stelmužės ąžuolas, galvoju, kiek daug jis matė, kiek daug išgyveno ir pergyveno, koks nereikšmingas ir trumpas greta atrodo žmogaus gyvenimas. Tokios mintys mane labai išlaisvina, padeda laisviau kurti, nesureikšminti klaidų ir neišvengiamybių, prioretizuoti tarpusavio santykį su gyvaisiais, ką galiu duoti kitiems ir kaip gyventi nesigailint.

– Julija, viena itin įdomi tavo tapybos tema – autoportretai, tam tikras savęs objektyvizavimas. Kaip kūryboje tu reflektuoji, kaip analizuoji save?

– Autoportretas yra pagrindinis žanras mano kūryboje, kuriame visada kuriu paraleliai ir nepriklausomai nuo kitų projektų, prie kurio vis grįžtu. Man visada buvo labai svarbu pažinti ir suprasti save, jaučiau, kad tik taip galėsiu būti geresnis žmogus, moteris, partnerė, draugė ir dukra, todėl siekiant asmeninio tobulėjimo savianalizė man yra prioritetas. Santykis su savimi man atrodo pats artimiausias ir intymiausias, mes gimstam vieni ir mirštam vieni, todėl jį galiu stipriausiai perteikti.

Visada galėjau į save žvelgti iš šono, kaip į kitą asmenį, galėjau save naudoti kaip modelį, pozuoti sau ilgas valandas nepatogiose pozose. Kad išgaučiau norimą rezultatą, nereikėjo kankinti kito žmogaus, kaip kad istorijoje su J. E. Millais darbu „Ofelija“, kai tapytojas paguldė modelį į vonią, ją šildydamas žvakėmis. Jis taip ilgai tapė, kad žvakės sudegė, vanduo seniausiai atšalo, o modelis susirgo plaučių uždegimu. Tai tik viena iš daugelio istorijų menininko santykyje su modeliu.

Save aš matau labai universaliai, galiu disocijuoti ir susitapatinti. Kaip tik lankiausi Amsterdame, Stedelijk muziejuje surengtoje Marinos Abramovič retrospektyvinėje parodoje. Iki tol nebuvau mačiusi tiek daug šios kūrėjos darbų vienoje vietoje. Įžengusi į erdves, perpildytas jos autoportretų, kur ji naudojo save ir savo kūną kaip priemonę, pajaučiau didelį tapatumą. Vienu metu ego absoliutą ir jo išnykimą. Panašiai ir aš save matau – tuo pat metu tai esu aš, mano jausmai, mintys, dienoraštis, bet kartu ir daiktas, priemonė, savęs nuasmeninimas. Kaip laike keičiasi mano santykis su savimi ir realybe, tai atsispindi ir darbuose.

– Ar pritartum, kad preciziški ir kruopštūs darbai glaudžiai siejasi ir su tavo asmenybe?

– Manau, ne atsitiktinai pasirinkau tokią aikštingą techniką, norėjau ją suvaldyti, sukontroliuoti. Kuo geriau tą dariau, kuo labiau prisijaukinau, ją supratau ir priėmiau, tuo daugiau galios jaučiau. Pats darbų kruopštumas ateina iš noro vaizduoti grožį. Fundamentaliai tai visada lieka mano tikslu ir stimulu. Kas yra grožis, jau kita kalba, bet grožis yra mano variklis. Jį matau detalėse, spalvose, kontrastuose, neatitikimuose ir absurde. Atsimenu, dar mokyklos laikais mane visi spausdavo tapyti ir piešti grubiai, stambiomis didelėmis formomis, ir nors kartais tai būna be galo smagu ir padeda išsilieti, laimę aš pajausdavau tik įsigilindama į detales, smulkmenas, skirdama laiko atrasti santykį su vaizduojamu objektu. Taip darbas tampa kaip romanas tarp menininko ir siužeto.

Vėliau savo darbuose pastebėjau ir laiko faktorių. Man ilgai užtrunka nutapyti darbą. Anksčiau tai vargino, nes sulaukdavau daug komentarų, kad turėčiau išmokti tapyti greičiau, taip sukurčiau daugiau. Tačiau pastaruoju metu, ypač mokant dailės jaunesnes kartas, prie darbo praleistas laikas įgijo daug didesnę vertę. Dėl informacijos pertekliaus mano pačios koncentracija prastėja, ką jau kalbėti apie kartą, kuri užaugo su nuolatine žinių perkrova ir stimuliacija. Pastebiu, kad jiems sunku išlaikyti dėmesį, viskas greitai nusibosta ir juos stebina, kai darbas yra gludinamas ilgą laiką. Dabar tą matau kaip vertę. Manau, kad bet kas, kur žmogus įdeda daug laiko, mus intriguoja. Laikas yra vienas brangiausių realybės reiškinių ir konceptų, kuriam visi turime pritaikę vertę.

– Studijavai tapybą Bolonijoje, praėjusiais metais viešėjai „Cité des Arts“ rezidencijoje Paryžiuje, šiuo metu reziduoji „Plantage Dok“ meno bendruomenėje Amsterdame. Kaip šios patirtys praplėtė tavo suvokimą apie meno pasaulį ir kiek prisidėjo formuojant tavo pačios meninę išraišką?

– Tai be galo nuostabios patirtys, praplečiančios akiratį, suteikiančios laisvę kurti, dalintis ir pažinti daugybę kitų tarptautinių menininkų, jų kūrybą ir kultūrinius skirtumus. Mane tai labai išlaisvina, kadangi mano kūrybos specifika yra labai individualus ir dažnai vienišas darbas studijoje. Bendravimas su kitais menininkais padeda pamatyti savo darbus kitu žvilgsniu. Kai sulauki įžvalgų bei komentarų iš kito kultūrinio konteksto, darbas įgyja visai kitas prasmes. Kartais, kuriant tik Lietuvos ar bet kokios kitos uždaros bendruomenės kontekste, veikia tam tikri kanonai, taisyklės, mados ir galima prarasti savo individualumą, pradėti prisitaikyti. Matant daugybę skirtingų kūrėjų ir išraiškų, aplanko ramybė ir supratimas, kad visokio meno yra ir visokio reikia.

– Šiuo metu esi Amsterdame – ar daug kūrybinių idėjų tau pasufleruoja šis miestas? Koks yra Amsterdamo meno laukas?

– Meno laukas Amsterdame yra be galo platus, atrodo, vos paviršių spėjau paliesti. Turbūt kaip ir daug kur, greičiausiai patirti miestą galima per jo gyventojus. Susipažinusi su kitais kūrėjais atrandu daugiau erdvių ir vietų, nes tiesiog eidamas į pagrindinius muziejus ir galerijas per daug ko nors unikalaus neatrasi. Kartu naudinga atvažiuoti dirbti ir gyventi į menininkų bendruomenę, kurių Amsterdame yra labai nemažai. Daugybė vietų, kaip ir „Plantage Dok“, kurioje aš reziduoju, dešimtajame dešimtmetyje buvo užskvotintos menininkų ir metams bėgant, valstybei šias bendruomenes remiant tapo aktyviomis kūrybinėmis ir meno renginių erdvėmis. Tiek čia, tiek Paryžiuje gyvenant „Cité des Arts“, visą laiką tave supa renginiai ir žmonės, kurie parodo dar kitas erdves ir renginius. Tai vertinga patirtis.

– Netrukus čia pristatysi ir parodą mini galerijoje „Don’t Cry“. Šios parodos konceptas itin neįprastas, keliautis klausimus ne tik apie menininką ir jo kūrybą, bet ir apskritai apie tai, kas yra ir ką reiškia parodų erdvė. Kas tapo šios parodos atspirties tašku?

– Kai tik sužinojau apie galeriją „Don’t Cry“, iškart susižavėjau. Man patiko mintis, kad gali ją perkelti į bet kurią vietą, kad gali ją nešioti ir rodyti visiems, kas tik žiūrės. Tačiau labiausiai susižavėjau laisve, kurią ji suteikia: gali su erdve daryti ką tik nori, sienos, grindys, lubos, viskas yra padaroma ir pakeičiama, o mane riboja tik mano pačios vaizduotė. Šiuo metu kurdama darbus galerijai matau, kaip jos dydis palankus ir darbų sklaidai. Rezidencijos metu sukurtus darbus galėsiu atvežusi eksponuoti ir Vilniuje esančioje identiškoje „Don’t Cry“ galerijoje.

– Kokios kūrybinės idėjos šiuo metu sukasi tavo galvoje? Su kokiu darbu, projektu, idėja šiuo metu darbuojiesi?

– Čia atvykau su projektu „Glamping“ (liet. prabangus stovyklavimas). Norėjau paironizuoti šį modernų reiškinį, prasidėjusį dar XVI a. Škotijoje ir pastaruoju metu vėl sugrįžusį į madą. Kaip žmonės atsiveža projektorius, kompiuterius ir visą namų apyvokos katalogą į mišką, taip niekada ir neišlįsdami iš patogios palapinės į gamtą.

Visgi būnant čia tema pakrypo prie apreiškimo ir išsilaisvinimo. Turbūt tam įtakos turi mano šiuo metu skaitoma C. P. Estés knyga „Bėgančios su vilkais“. Ši knyga man it patvirtinimas, kad judu gera linkme, kad žinau savo vidinę ašį ir stiprybę, tik dėl socialinių ir asmeninių išgyvenimų bei nuostatų turėjau susimažinti. Šiuo metu rezidencijoje buvimas vienai man padeda sugrįžti į save ir gal net susigrąžinti save.

Paskutinysis rezidencijos metu sukurtas darbas bus „Apreiškimas“, kuris veiks kaip kulminacija ir galutinė išraiška susikaupusiems apmąstymams. Darbas sujungs „Don’t Cry“ galerijos ekspoziciją kaip apreiškimo priešistorę su aliuzija į Trejybę. Religiniai motyvai vis dažniau atsikartoja mano kūryboje – užaugau su labai stipriu katalikiškos kaltės jausmu, kuris man visą laiką buvo kaip akmuo po kaklu. Per katalikiškos tradicijos ironizavimą, absurdų ir neatitikimų pastebėjimą, religijos komercializavimą aš ją performuoju ir modernizuoju, taip tą dalį prisijaukindama ir akmenį paversdama papuošalu.

Kuo daugiau važinėju į rezidencijas, tuo labiau matau, kaip svarbu pasilikti erdvės projekto temoje, – kiekvienas miestas, erdvė ir bendruomenė įkvepia savaip. Mintys ir idėjos, kurios kyla būtent viešint Amsterdame, „Plantage Dok“ rezidencijoje, greičiausiai nekils Vilniuje, Bolonijoje ar Paryžiuje, o net ir kilusios ateitų per kitą prizmę ir kontekstą. Todėl kitimą priimu kaip neišvengiamybę ir privalumą galėti reflektuoti ir tobulėti.

Tekstas: Karolina Kulda
Iliustracijos: asmeninis archyvas

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 6000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.