Viskas priklausys nuo to, kokiame pasaulyje gyvensime

Pas Vilniaus Šiuolaikinio meno centro vadovą Valentiną Klimašauską ateinu su šviežiomis bandelėmis. Centras dar nedirba, Valentinas mane pasitinka prie durų, mes pereiname visas sales; netrukus čia keisis parodos, o kavos dėmės ant kilimo neišvalytos. Beeidama išgirstu istoriją apie dvi menininkes – lietuvę ir ukrainietę, kurių kūrinius buvo galima pamatyti parodoje „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“. Deja, šios ekspozicijos pabaigos jos nebesulaukė. Galvoju apie tai, kad kiekvienas kariaujame savus karus. Mudu pasukame ilgu koridoriumi, kuriuo vaikšto tik centro darbuotojai. Aš prisėdu ant kėdės jo kabinete, Valentinas išbėga atnešti kavos. Galvoju: kaip viskas buitiška! Tik keistas vaizdas už lango – seni, neremontuoti pastatai ir juos apraizgę metaliniai vamzdžiai – primena, ko atėjau: pasikalbėti apie tai, kas šiandien yra šiuolaikinis menas.

– Valentinai, gal nuo to ir pradėkime. Kas šių dienų besikeičiančiame ir transformacijų pilname pasaulyje yra šiuolaikinis menas?

– Su studentais pastaraisiais metais svarstėme: ką reiškia būti studentu šiame griūvančiame pasaulyje? Šiandien klausiame kitaip – ką reiškia juo būti po pasaulio pabaigos? Dabar yra metas kalbėti apie krizes ir ieškoti būdų, kaip iš dabartinio pasaulio išsivaduoti. Klausi, kas yra šiuolaikinis menas šiandien? Man atrodo, kad jis turėtų būti visoks – ir krizinis, ir postkrizinis, apimantis daugybę skirtingų paaiškinimų. Šiuolaikinis menas nebėra naujas – jis pamažu tampa istoriniu, netgi praranda savo kredibilumą, juo nebegalima tikėti. Pastaruosius dešimt metų, bent jau mūsų regione, buvo akcentuojama, kad šiuolaikinis menas yra kolekcionuojamas. Specialūs draugų, VIP, mecenatų vakarėliai, išskirtiniai parodų atidarymai. Toks protingiems žmonėms sukurtas reiškinys.

Šiandien turbūt reikėtų pergalvoti, kaip šiuolaikinis menas veikia kasdienybę, kiek jis galėtų būti aktualus, o ne pretenzingas ir sunkiai suvokiamas.

– Išties, kol kas apie tai kalbama patylomis – kiek drąsiau šiuolaikinis menas ir jo entuziastai pašiepiami nebent kino filmuose. Jei taip bus ir toliau, kaip jaustis tiems kolekcininkams, kurie jo įsigijo? Ko vertos jų kolekcijos?

– Kolekcionieriai atlieka itin svarbų vaidmenį meno lauke. Jie padeda jauniems ar nepripažintiems menininkams, renka, pavyzdžiui, tik moterų meną, taip pasaulio muziejuose išlygindami egzistuojančią lyčių nelygybę. Turbūt bendresnis – o ir svarbesnis – klausimas: koks yra šiuolaikinio meno vaidmuo visuomenėje?

Istoriškai manoma, kad šiuolaikinis menas kilo iš modernaus meno, o modernistinis anuomet stengėsi kovoti su buržua skoniu, šokiruoti arba šaipytis iš to, kad menas gali būti paaiškintas. Šiuolaikinis menas tarsi uždaro šitą ciklą. Kita vertus, ar atvirumas ir aprašymai ant sienų padeda meną suprasti?

Menas tikriausiai pasaulio krizių neišspręs, bet jis gali per jas palydėti, jas suprasti, kelti klausimus, kurti naujas estetikas. Turbūt esame taške, kai reikia iš naujo pergalvoti meno, jo institucijų ir menininkų vaidmenį.

– Modernizmas, šiuolaikinis menas – kas gi toliau? Ar svarstomi apibrėžimai, pavadinimai?

– Šiuolaikinis menas iki šiol neturi savo istorijos, nes neįmanoma jos papasakoti objektyviai, kaip kad per Vakarų meno istoriją mes pasakojame modernizmo istoriją. Jeigu dabar būtų rašoma šiuolaikinio meno istorija, ji kalbėtų apie megapolius – Niujorką, Paryžių, Londoną ir praleistų mažesnes šalis. Žinoma, kad terminų yra sugalvota – post-postmodernizmas, metamodernizmas, post šiuolaikinis menas. Viskas priklausys nuo to, kokiame pasaulyje gyvensime.

– Kokius pasikeitimus pastebi šiuolaikinio meno lauke? Tikiu, kad menininkai savo jautriomis juslėmis gali nuspėti ateitį…

– Kai apie tai kalbame, norisi grįžti prie to, kad pasaulis yra labai įvairus ir skirtingas, fragmentuotas ir poliarizuotas. Menininkai irgi į tai reaguoja, jie dažnai tampa poliarizacijos ir vidinių karų dalimi. Ir jei prieš dešimt metų menininkai kalbėjo, kad menas ir ateitis yra queer, feminizmas, dirbtinis protas, technologijos, didmiesčiai, tai šiandien patiriame, kad dirbtinis protas atstovauja korporacijas ir yra labiau patriarchališkas, susijęs su ideologijomis. Aiškiai matyti, kad menininkai pergalvoja amžinas vertybes, atsitraukia nuo technologinio mąstymo, grįžta prie tapybos, skulptūros, piešinio. Kalbėjau su menininkais, dirbančiais su dirbtinio proto instrumentais. Jie pasakoja išgyvenantys specifinę situaciją, kai savo instrumento nebevaldo, turi nuolat atnaujinti aplikacijas, sekti naujas versijas, iš naujo jas adaptuoti. Štai kodėl pastebimas grįžimas prie tradicinių, apčiuopiamų kūrybos būdų, kuriuos trečiosioms šalims sunku iškreipti.

– Dabar suprantu, ką turėjai mintyje, pasakodamas apie parodoje kabantį tapybos kūrinį…

– Mūsų paskutinėje parodoje „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ buvo nemažai tapybos – to seniai nėra buvę Šiuolaikinio meno centre. Sulaukėme įvairių komentarų. Vieni sakė – pagaliau tapyba, kiti stebėjosi, kaip ŠMC taip „nusivažiavo“.

– Tačiau ŠMC, matyt, mėgina važiuoti kartu su laikmečiu?

– Dažniausiai parodos kuriamos dialoge su menininkais. Su paskutine paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ vykome į Ukrainą. Buvo įdomu sužinoti, kaip karo zonose gyvenantys menininkai atspindi karo temas. Ukrainoje yra menininkų, kurie apie karą kalba nuo 2014-ųjų. Dešimt – penkiolika metų kalbėti apie tą patį yra labai sudėtinga, kūrėjai turi pergalvoti, kaip keistis, ieškoti naujų prasmių. Temos išsisemia ir ateina laikas piešti gėles. Teatro režisierius Piteris Bruksas savo knygoje aprašė, kaip po Antrojo pasaulinio karo, kai labai trūko maisto, gatvės teatro aktoriai rodydavo žiūrovams dirbtines dešras. Žmonėms tai labai patiko, geriausias teatras pasaulyje. Mene mes irgi norime to, ko trūksta žmonėms.

Apsilankęs ukrainietės menininkės Katerynos Aiinyk studijoje pamačiau sudėtus Renesanso tapytojų albumus. Kūrėja svarstė, ar karų ir traumų temos buvo paslėptos senovės meistrų kūryboje? Nuo 2014-ųjų pagrindinė Katerinos kūrybos tema buvo Donbaso kraštovaizdis. Tačiau 2025-aisiais metais menininkė nusprendė nuo jos atsitraukti: paskutinį kartą Luhanske ji lankėsi 2019-aisiais, ir laikui bėgant, peizažui keičiantis, jos įsivaizduojamas Donbaso kraštovaizdis vis mažiau atitiko realybę. Dirbti kaip anksčiau ji nebegalėjo. Vienintelė kita tema, jos vaizduotėje užimanti tiek pat – ar net daugiau – vietos, buvo rojus; jį menininkė suvokia kaip kažką pažįstamo, ką reikia atgauti – panašiai kaip Donbasą. Jos kūrinių ciklas „Rojus“ kupinas džiaugsmo, nes čia visiems ir viskam leidžiama pasinerti į mėgstamą veiklą. Augti, skleistis, kvėpuoti, švytėti – kiekvienas veikėjas natūraliai ir visapusiškai, be jokių kliūčių gali daryti tai, kam yra sutvertas. Man šis jausmas labai siejasi su dabartine padėtimi Ukrainoje. Siaubo fone dar labiau išryškėja gamtos grožis. Kaip rašė Simone Weil, jei pasaulyje nebūtų nelaimės, galėtume manyti esą rojuje.

Šiandien galime matyti, kaip polikrizinė situacija, kurią išgyvename – klimato kaita, karai, politika – keičia mūsų požiūrį į tai, kas yra menas. Prieš dešimt ar penkiolika metų buvęs naivus optimizmas išgaravo.

– Galbūt tokie visuotiniai pakratymai, sujudinimai mus grąžina prie esminių vertybių, apmąstymų, kas yra žmogaus būtis. Kaip ir kokiu žmogumi mums būti?

– Žmogaus būtis, gamta… Mes grįžtame prie gamtos idėjos. Gamtos terminas sudėtingas – ypač šiais laikais, kai žmogus visur prikišęs ranką. Galbūt gamta, prigimtinis jos jausmas – tai, kas turi ilgesnę tąsą – mus ramina, kai civilizacija, tuo tarpu, stumia į krizes.

– Kaip pats išgyveni šiuolaikybę?

– Paskutinieji metai buvo labai įdomūs – ir gerąja, blogąja prasme. Lietuvoje ir pasaulyje. Per politinę krizę Lietuvoje labai susivienijo kultūros sektorius. Paprastai meno pasaulis yra fragmentuotas, jame gausu individualistų, bet šiuo atveju buvome vieningi. Kai galvoju apie bendrą pasaulio fragmentaciją ir poliarizaciją, labiausiai noriu kalbėti apie empatiją ir meilę plačiąja prasme, galvoti, ar menas galėtų prisidėti lipdant visuomenę.

– Matai tokią galimybę? Ar tai įmanoma?

– Sunku pasakyti. Turėtų kažkas stipriai keistis, rastis naujas etapas kultūroje. Demonstracijos suvienijo labai daug žmonių, kurie kartu prieš jas nebuvo. Turbūt įmanoma ir platesnis susivienijimas. Turbūt būtent kultūra ir jungia mus visus Europos Sąjungoje, kurioje tiek daug etninių, nacionalinių vienetų.

Nereikia pamiršti, kad menas ir kultūra yra glaudžiai susiję su demokratiniais principais – menui būtina saviraiškos laisvė. Visais laikais, kai tamsios jėgos ateidavo į valdžią, menininkams iškildavo pavojus būti išstumtiems. Taip dabar yra Baltarusijoje ir Rusijoje – šiuolaikinio meno ten nė su žiburiu nerasi.

Prasidėjus protestams iš kitos barikadų pusės, iš Žemaitaičio išgirdome kaltinimus, kuriuos galima lengvai prilyginti tiems, kurie skambėdavo fašistinėje Vokietijoje. Fašistai vadino menininkus veltėdžiais, iškrypėliais, amoraliais, degino jų kūrinius. Šiandien tą patį naratyvą matome trolių fermose.

Kvestionuoti pasaulyje pripažintų menininkų talentą yra absurdas.

– Kuravai parodą karo tema. Dabartis mums grasina Trečiuoju pasauliniu. Ar tu bijai karo?

– Be abejo. Parodai rengtis pradėjome prieš pusantrų metų, ji sutapo su Vokietijos brigados perkėlimu į Lietuvą. Tai, kad Vokietijos kariuomenė pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo yra pasiųsta už Vokietijos ribų, o dar į Rytus, yra didelis dalykas, naujas etapas užsienio politikoje. Parodos iniciatyva atėjo iš Vokietijos pusės; mums idėja pasirodė įdomi ir gana nauja, bet tuo pačiu kartu su parodos atidarymu Lietuvoje prasidėjo kultūros karai. Tarsi būtume juos išpranašavę…

Kitaip tariant – man atrodo, gyvenimas nugalėjo meną.

– Pačiai pabaigai, palik nors kiek vilties, kad ir mene, ir pasaulyje viskas bus gerai…

– Gal ne viskas, bet yra galimybė, kad kažkur sužydės gėlės. Net ir po pasaulio pabaigos.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Lina Jushke
Fotografuota: Šiuolaikinio meno centre

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 8000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.