Siūlų ir minčių audiniai

Menininkei Mortai Jonynaitei kūryba – tai intuityvus būdas išlaisvinti mintis. Kasdien iš aplinkos ji susiurbia tiek daug, kad tiesiog būtina visa tai kur nors padėti: „Viskas, ką sukaupiu, iš manęs, kaip iš voro, išeina siūlais“, – šypsosi mergina. Mortos pasaulyje vaizdai transformuojasi jutimiškai, laikas ištįsta smalsume, nuobodulys neegzistuoja, o visa ko esmė – kūryba – tampa jos būdu išgyventi.

– Morta, esi sakiusi, kad visada žinojai esanti kūrėja, tik tam atsiskleisti reikėjo erdvės ir laisvės?

– Visada kūriau, vienokia ar kitokia forma. Be to, žmonės nuolat tave kaip nors identifikuoja – mokykloje turėjau „menininkės“ pravardę, kilusią iš klišiškų savybių. Dabar aš ir pati pastebiu, kad esu jautresnis ir sunkiau pritampantis žmogus, o kūryba man visada ateina natūraliai. Nuo mažumės visaip kaip save reiškiau: šokau, piešiau. Paauglystėje medijų paieška toliau migravo. Galvojau apie praktinį aspektą, o buvimą menininke tapatinau su darbo neturėjimu – taikomieji menai, dizainas atrodė kaip tarpinis variantas, tad svarsčiau apie madą, juvelyriką, fotografiją. Mūsų kultūros laukas yra itin disciplinuotas, akademijoje įprasta viską skirstyti į medijas, o tai taip pat darė įtaką mąstymui, neva privalu susitapatinti su viena sritimi. Tačiau kūryba – plati sąvoka. Kurti galima bet ką. Kiekvienas iš mūsų kuriame ir savo gyvenimus – atlaikyti spaudimą ir gyventi taip, kaip iš tikro jauti ir nori, nėra paprasta. Arba, pavyzdžiui, būti mokytoju iš dalies reiškia kurti kitą žmogų. Tiesa, aš pati turėjau net kelis nuostabius mokytojus, jie yra mano gyvenimo dovana.

– Po mokyklos išvykai į Islandiją – vadini tai pabėgimu. Nuo ko norėjosi bėgti?

– Turiu savyje moksliukės ir, kadangi mokiausi griežtoje mokykloje, viską dariau pagal taisykles. Stengiausi būti geriausia, bet nebuvau tokia greita ir guvi kaip dalis mane supusių genijų. Tai varžė ir nuo to reikėjo išsilaisvinti. Islandijoje patyriau maksimalią laisvę, atsileido šarvai ir galėjau pradėti kurti. Bet vis tiek dar pabandžiau įstoti į dizaino akademiją Eindhovene. Ten atvykus manęs paklausė, kodėl nesirenku meno akademijos? Susimąsčiau. Trumpam sugrįžusi į Islandiją supratau, kad vis dėlto noriu į meno akademiją. Pradėjau ieškoti tokios, kuri būtų atvira. Mano keli draugai studijavo Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame. Atrodė, kad šios akademijos metodologija yra kaip tik tokia, kokios man reikia.

– Gerrito Rietveldo akademija garsėja savo laisvu ir eksperimentais grįstu požiūriu į studijas. Kokia buvo tavo patirtis?

– Pradėti kalbėti apie Rietveldo akademiją norisi nuo pastato, primenančio akvariumą – žuvys jame gali plaukioti kaip nori. Viduje nėra pastovių sienų, erdvės nuolat kinta. Žinoma, jautriems žmonėms nėra paprasta būti tokioje erdvėje, jautiesi pažeidžiamas, tačiau akademijos sukuriamos sąlygos leidžia pažeidžiamumą pozityviai nukreipti į kūrybą. Pirmaisiais metais, prieš renkantis konkrečią kryptį, yra išbandoma daugybė skirtingų medijų. Taip skatinama ieškoti asmeninės trajektorijos ir individualaus kūrybinio kelio. Daugelis stojančiųjų maždaug žino, ką norėtų veikti, bet šioje akademijoje labiausiai mokoma mąstyti ir savo mintis perteikti tam tikra raiška. Santykis su dėstytojais yra horizontalus. Lietuvoje mokytojo autoritetas nekvestionuojamas, o tai man atrodo ydinga. Tokiu atveju svarbus tampa ne pats žmogus, o tai, ką ir kaip reikia produkuoti.

– Kaip, baigus griežtą mokyklą Lietuvoje, sekėsi persiorientuoti į švietimo sistemą be taisyklių?

– Pirmaisiais metais patyriau daug streso. Paskaitos ten vyksta kūrybos ir diskusijų principu – diskutuodamas ir pristatydamas savo kūrybą pradedi artikuliuoti, ką mąstai ir kodėl taip mąstai. Kvestionuoji save ir reiškinius aplink. Turi išmokti komentuoti kitą tiek empatiškai, tiek konstruktyviai ir kritiškai. Daug kam prisitaikyti prie tokios sistemos yra sudėtinga kultūriškai, pavyzdžiui, studentai iš Pietų Korėjos paprastai būna nepratę kalbėti garsiai. Visgi, jei paskaitose aktyviai nedalyvausi, išgirsi: akademija ne tau. Visiškas ir nuolatinis įsitraukimas tikrai vargina, bet kartu viduje iškelia vertybinių, pasaulėžiūros iššūkių, moko pakantumo kitokiai nuomonei, kultūrai ir paskatina supratimą, kad manoji tiesa toli gražu nėra vienintelė.

– Kaip dabar jautiesi kalbėdama apie savo kūrybą? Ar šiandien tai daryti tau lengva?

– Esu intravertė ir nekenčiu parodų atidarymų, kuriuose bene viskas paremta socializacija. Ten jaučiuosi nesaugiai ir labiau matoma nei patys kūriniai. Man komfortiškiausia kalbėti per savo darbus. Užtat parodose labai mėgstu ekskursijas. Galiu pasakoti apie tekstilės mediją, įaustas istorijas, o žmonės, reaguojantys į mano siūlomas situacijas, man padeda jaustis mažiau vienišai. Tai man – susikalbėjimo galimybė.

Tiesa, parodų atidarymais mėgaudavausi Islandijoje. Ten jausdavau stiprų palaikymą ir bendrystę, kurios kartais pasigendu Lietuvos meno bendruomenėje. Galbūt aš ir pati to nesuteikiu daug, tačiau nesurandu priėjimo.

– Pokalbio pradžioje užsiminei, kad turėjai puikių mokytojų, – kas jie?

– Vienožinskio dailės mokykloje dailininkas Linas Liandzbergis per tapybos pamoką man pasakė, kad matau spalvas. Galbūt ne visai taip suformulavo tą sakinį, tačiau ši mintis man svarbi iki šiol. Pirmaisiais metais akademijoje pajutau tapybos mokytojos Juul van den Heuvel globą. Neseniai radau jos rašytą mano kūrybos vertinimą, kuriame esu apibūdinta kaip verkiantis paukštis ir beždžionėlė, – ji pamatė, kad balansuoju tarp liūdesio ir humoro, o mano piešinius prilygino gobelenams, kuriuos aš, štrichas po štricho, nuaudžiu. Tuo metu dar nė negalvojau rinktis tekstilės medijos, o ji mano tekstilišką lėtumą pastebėjo greičiau nei aš pati.

Man patinka, kai pavyksta suvaldyti ką nors sunkiai kontroliuojamo. Taip ir su siūlais – jie gali susipinti, bet galima juos suausti ir labai tvarkingai. Jau studijuojant tekstilę kita mokytoja Giene Steenman nuspėjo mano ateitį ir gana tiksliai įvardijo, kokiu keliu eisiu. Netikėjau, galvojau, nesąmonė… Bet dabar viskas vyksta būtent taip, kaip ji ir sakė. Galvojau, kaip jie taip mane permato? Ar aš tokia skaidri? Ir nors ne visi menininkai yra geri dėstytojai, būtent šie žmonės savo jautrumu kryptingai įkrovė ir manąjį.

Dar yra žmonės, kurių aš niekada nepažinosiu, bet jie taip pat mane įkvepia ir suteikia energijos. Viena tokių – britų rašytoja Olivia Laing, kalbanti apie jautrius žmones ir jų būdus išbūti. Knygoje „Funny Weather: Art in an Emergency“ ji pasakoja apie menininkus atsiskyrėlius, kuriuos šiandien laikome genijais. Visus juos vienija sudėtingos patirtys, visi jie mokykloje buvo vieniši ir nesuprasti. Visgi jie leido savo žaizdoms atsiverti – per jas patenkame į jų pasaulius. Tai skausmingi išgyvenimai, bet juose esti daug grožio. Tapatinuosi su šiuo porėtumu. Man pačiai artimi menininkai, kurių kūryba nėra manipuliacija atvirumu, neprimena išpažinties. Jie kuria tokia atvirumo forma, kuriai apibūdinti sunku rasti žodžius.

– Tavo austi kūriniai spinduliuoja energiją, yra atmosferiški ir jutiminiai, nors jų negalima liesti. Kaip tau taip pavyksta?

– Kaip gera, kad taip vyksta. Pradėsiu iš toliau – man labai patinka drabužiai. Man įdomu reiškiniai ir situacijos, esančios arti kūno, o drabužis – tai tekstilė, suformuota kristi ant kūno. Dėl to vienu metu mane traukė ir mados dizaino medija. Visgi atiduoti savo jautrų ir porėtą būvį mados industrijos mėsmalei man būtų per didelė kaina.

Man atrodo, kad kūrinio atmosfera persiteikia per taktiliškumą, kuris išprovokuoja santykį tarp kūrinio ir žiūrovo. Ausdamas tiesiai į objektą įkrauni energijos. Pasilenkusi veriu siūlelius tūkstančius kartų. Tai stipriai vargina fiziškai, skauda nugarą ir pečius, bet nesvarbu, nes patiriu ekstazę savaip. Esmė, kad kiekvienas siūlas palytėtas rankomis, o įkrauta energija kūrinyje ir pasilieka. Darant ką nors kito atsiranda atstumas – pavyzdžiui, tapant tarp kūrėjo ir kūrinio yra teptukas. Nesinori to mistifikuoti, viskas čia labai paprasta.

Neseniai mane pačią nudžiugino suvokimas, kad mano kūryba eina iš bambos. Kitaip tariant, esu labai intuityvi. Nesuprantu, kaip kartais kas nors sako, kad neturi minčių. Mano galvoje mintys sukasi nuolat ir aš jas išlaisvinu per bambą. Žavi man ši bambos metafora, nes kai pradėjau apie tai galvoti, pastebėjau, kad audžiant tinklelis rezgasi ties bamba. Tam tikra prasme, net ir fiziškai tįsta kaip virkštelė. Šiame procese jaučiuosi labai gerai, jis mane maitina – vyksta apykaita. Įdomu, kad kartais vadinamasis „gut feeling“ yra konceptualizuojamas – man tai būdas ištrūkti mintims. Viskas, ką sukaupiu, iš manęs, kaip iš voro, išeina siūlais.

Ilgą laiką maniau, kad turiu būti labai konceptuali. Akademija, šiuolaikinio meno laukas tarsi spaudžia atverti naujas teorijos dimensijas, padėti geriau suprasti pasaulį, tačiau mano kūryba yra kūniška pasaulio pažinimo trajektorija. Tai supratus nuo pečių nukrito konceptualumo krūvis. O ir kaip gerai tai skamba angliškai – „belly button“ – paspaudi ir varai.

– Girdžiu, kad tau svarbu reflektuoti aplinką. Ką labiausiai mėgsti stebėti?

– Absoliučiai viską. Aš net truputį pavydžiu žmonėms, kuriems taip nėra. Nežinau, kaip įmanoma jausti nuobodulį. Turbūt iš to kyla ir mano lėtumas. Einu lėtai, nes aplinkui tiek daug visko įdomaus. Kadangi mano būdas išgyventi yra kūryba, mėgstu stebėti, kaip išgyvena kiti. Viena geriausių stebėjimo vietų – troleibusas. Ten daug skirtingų socialinių ir kompleksinių situacijų sueina į viena. Po dienos jaučiuosi pavargusi nuo to, kiek daug visko susiurbiau. Esu žaizdota ir į mane įeina viskas. Norėčiau išmokti turėti filtrą, tačiau šitos žaizdos mane maitina. Paradoksalu, bet nuo savo žaizdų esu priklausoma.

– O kaip atrodo audimo procesas? Kuo tau žavi ši technika?

– Viskas prasideda skaičiuojant ir įtempiant siūlus ant staklių. Reikia suskaičiuoti kiekvieną metrą, apvynioti ir įtempti siūlus ant mestuvų – tai vadinama metmenimis. Ilgai trunka šis staklių aprengimo procesas. Tada staklės yra programuojamos. Viską sustačius į vietas galima pradėti austi – horizontaliai vesti siūlus, vadinamus ataudais. Čia puikiai įsipaišo postmodernisto Richardo Tuttle’o mintis: metmenys yra tai, kas gyvenime mums duota, o ataudai – kas jame nutinka. Ir nors audimo struktūra yra paprasta ir aiški, įspūdinga, kad aš niekados neišnaudosiu visų šios technikos galimybių. Siūlų persipynimas atveria vis kitokį vaizdą.

– Paprastai tau audžiant studijoje vyrauja tyla ar mėgsti dirbti garsų apsupty?

– Austi skambant fonui man lengviau. Kaip ir minėjau, audimas reikalauja daug jėgų, lyg bėgti maratoną. Esu įtempusi visą kūną ir emociškai panyru į audžiamą būseną. Daugiausia klausausi radijo laidų. Vienas naujausių mano atradimų – LRT laida „Radijo teatras“. Beje, viena citata iš radijo spektaklio mane taip įkvėpė, kad apie tai bus ir naujas kūrinys.

Muzikos tempas dažniausiai man per greitas. Nors, kai dirbau drauge su smuikininke Lora Kmieliauskaite ir audžiau albumo „Nerti“ viršelius, klausydavau jos muzikos. Man labai tiko, visai nevargino jos ritmas.

– Kokia vieta tavo kūryboje tenka amatams ir tradicijoms?

– Audimas man yra medija. Aš nesiekiu tobulo vaizdo, todėl niekada nebūsiu amatininkė. Man gražu tobulas audinys, bet mano prieiga kitokia. Sutrūkinėjęs kūrinys man svarbiau nei tobulumai. Savo kūryba natūraliai daug ką kvestionuoju, kad ir tai, ką mes laikome tradicija? Taip kūriniai natūraliai išeina iš tradicijos rėmų. Ši sąvoka savyje turi daug klampumo. Jaučiu, kad tradicijomis dažnai manipuliuojama. Tai kaip poliai, prie kurių mes esame prisirišę, laikomės įsikibę, kad tik joks vėjas nenupūstų. Bet pasaulis evoliucionuoja, o tradicijos nuolat kinta.

– Kita tavo veikla – darbas kostiumų departamente kine. Kaip laviruoji tarp lėto audimo ir greitos filmavimo aikštelės?

– Daliju savo metus į du polius ir persijunginėju. Pradžioje į darbą kine žiūrėjau tik kaip į finansinį šaltinį. Laimei, atėjo metas, kai supratau, kad tai man duoda daug daugiau. Padeda perjungti perspektyvą, leidžia atsitraukti ir reflektuoti savo kūrybą. Kine viskas stipriai grįsta bendruomeniškumu, visi siekia bendro tikslo ir tai kuria didelį tarpusavio palaikymą. Ne visada man pavyksta kino bendruomenei paaiškinti, ką aš dar veikiu, bet jaučiu iš jų didelį atvirumą ir smalsumą.

– Kaip pati matai savo darbą kine?

– Mano užduotis yra prižiūrėti drabužius ir rūpintis aktorių komfortu juos dėvint. Kai kurie į tai žiūri techniškai, o man įdomu stebėti virsmą, kaip užsidėjęs drabužius aktorius transformuojasi. Kino industrijoje kostiumų departamentas hierarchiškai yra gana žemoje pakopoje, bet dirbdama pamačiau, kokį svarbų vaidmenį atlieka. Labai skiriasi ir režisierių požiūris į drabužius: kai kurie dalyvauja primatavimuose ir pasitelkdami aprangą kuria personažus, kitiems svarbu, kad aktoriai būtų tiesiog aprengti. Jutimiškai ir vizualiai drabužiai gali papasakoti labai daug – per juos žiūrovui atveriami personažų laikmečio, erdvės, socialiniai kontekstai.

Dirbant kine man svarbu, kaip aktoriai jaučiasi, ar jiems nėra šalta, karšta, liūdna, – prisiimu personažų apsauginio rolę. Su aktoriais praleidžiu daug laiko, natūralu, jog susikuria artimas ryšys. Lengva iš kūno pastebėti, jei kas nors ne taip.

– Kokios temos šiuo metu rezgasi tavo ateities kūrybai?

– Dabar ruošiuosi parodai, vyksiančiai lapkritį, ir audžiu atmintį. Man įdomu atminties fenomenas ir kaip ji veikia, juk kiekvieno žmogaus smegenys talpina informaciją vis kitaip, tad ir prisimename viską skirtingai. Dabar, ausdama atmintį, apie ją galvoju kaip apie fotografijos chemikalą, ryškinantį vaizdus.

– O kokia bus tavoji vasara?

– Laukia daug darbų, todėl reikės sąmoningai susikurti erdvės ir laiko maudynėms ir ledams.

Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Agota Lukytė, artistworkplaces.lt

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 6000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.