Metai iš valandų

Žavi, kaip sudėtingas temas – karus, vartojimą, klimato kaitą, bejėgystę – ji sugeba transliuoti švelnia, estetiška ir net hipnotizuojančia forma. Tarsi vietoje tiesioginio priekaišto pateiktų subtilias situacijas, kuriose žiūrovas pats pamažu pajunta nerimą ar įtampą. Toks yra ir naujausias menininkės Linos Lapelytės kūrinys – įspūdingose Vokietijos nacionalinės galerijos šiuolaikinio meno muziejaus „Hamburger Bahnhof“ erdvėse Berlyne pristatyta kintanti instaliacija-performansas „We Make Years Out of Hours“ (liet. „Mes kuriame metus iš valandų“). Kuriant jai visuomet svarbu reflektuoti istorinį laiką, kuriame gyvename, o aš nuoširdžiai neįsivaizduoju, ar įmanoma tai padaryti dar įtaigesne forma.

– Lina, nors šiandien susitinkame pasikalbėti apie naująjį kūrinį, pokalbį noriu pradėti nuo jūsų vaikystės. Ar kada galvojote, kokios patirtys turėjo įtakos jūsų pasirinktam menininkės keliui?

– Tikiu, kad kiekvieno mūsų vaikystės patirtys vienu ar kitu būdu aidi ir mums suaugus. Dabartiniame kūrybiniame kelyje daug galvoju apie potyrius, mus formavusius vaikystėje, ir tai nebūtinai susiję su mus supančiais šeimos nariais. Įkvėpti veikti, ugdyti, suteikti vilties gali ir mokykloje sutikti žmonės. Su edukacinėmis patirtimis man labai pasisekė. Mokiausi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kurioje dirbo nuostabūs pedagogai, o, pirmiausia, – mano smuiko mokytoja Ramunė Bandzaitytė, manyje ugdžiusi laisvą ir liberalų požiūrį, toleranciją. Mokykloje buvo daug bendruomeniškumo, joje vieni kitus gerai pažinojome ir jautėmės atsakingi vienas už kitą. Nors ne visi klasiokai tapo muzikantais, kiekvienam buvo suteikta galimybė į mokymosi procesą ir pasaulį apskritai žiūrėti kūrybiškai.

– Šiandien esate pirmoji menininkė iš Lietuvos, pakviesta savo kūrybą pristatyti Vokietijos nacionalinės galerijos šiuolaikinio meno muziejuje „Hamburger Bahnhof“ Berlyne. Ar toks mastelis, institucinis svoris kažkaip keičia kūrybos laisvę, o gal kaip tik leidžia įgyvendinti tai, ko anksčiau negalėjote?

– Apie tą institucinį svorį, tiesą sakant, negalvoju – stengiuosi koncentruotis į kūrybą. Kad ir Venecijos bienalės apdovanojimas – su Vaiva Grainyte ir Rugile Barzdžiukaite kurdamos „Saulę ir jūrą“ tikrai negalvojome apie apdovanojimus, tiesiog norėjome sukurti gerą darbą. Lygiai taip pat ir čia. Pakvietimas daryti parodą Berlyne atėjo po kelių pokalbių su Samu Bardaouilu, kuris drauge su savo gyvenimo partneriu Tillu Fellrathu kaip duetas vadovauja muziejui. Prieš kurį laiką jiedu kuravo Taipėjaus meno bienalę, kurioje dalyvavau ir aš. Besikalbant apie joje pristatytą kūrinį supratome, kad mūsų požiūris galėtų suderėti ir „Hamburger Bahnhof“ erdvėje. Žinoma, sulaukus pakvietimo, visuomet pirmiausia kyla kitas klausimas: ar turiu ką jiems pasiūlyti? Jeigu neturėčiau – greičiausiai ir nedalyvaučiau.

– Kokia yra pagrindinė Berlyne šiuo metu eksponuojamos instaliacijos-performanso idėja? Kodėl buvo pasirinkta būtent tokia raiškos forma?

– Kuriant man visuomet svarbu reflektuoti istorinį laiką, kuriame gyvename, kelti klausimus, kaip jame jaučiamės, galvoti apie skirtingus išgyvenimo būdus. Kalbant apie šią parodą, kaip ir daugelis kitų menininkų, pirmiausia daug galvojau, ką šiomis dienomis apskritai reiškia kurti Vokietijoje. Šalies politinė pozicija Palestinos atžvilgiu, jos palaikytojų tapatinimas su antisemitizmu ir su tuo susiję incidentai kėlė daug nerimo ir neteisybės jausmo.

Apskritai atrodo, kad mums, Žemės gyventojams, pastaruoju metu itin trūksta galimybių susikalbėti. Rodos, esame labiau linkę segreguotis ir priešintis nei sutarti. Mąstant apie tai gimė ir šio kūrinio mintis. Performanse statytojai dainuoja, o dainininkai stato – taip tarsi ištrinamos ribos tarp profesijų, skirtingų kultūrinių sluoksnių, panaikinama hierarchija tarp atlikėjų ir žiūrovų. Monumento statybos čia pačios tampa monumentu, kiekvienas gali atrasti savo būdą būti.

Šiuo metu erdvėje – beveik pusė milijono medinių kubelių, veikiančių kaip statybinė medžiaga. Statiniai čia nėra fiksuoti, tad norint pastatyti kažką savo, neretai tenka išardyti kito. Keturis kartus per savaitę erdvėje dainininkai, kurie taip pat stato, atlieka mano kartu su elektroninės muzikos kompozitoriumi Danieliu Bürkneriu sukurtas dainas. Jų tekstai buvo rašomi remiantis penkiolikos skirtingų autorių iš viso pasaulio poezija. Aplinkos garsus performansui kūrė garsų įrašinėtojas Peteris Cusackas.

– O ką šiam darbui suteikia žiūrovų įsitraukimas? Kas kūriniuose, kuriuose žiūrovas tampa ir dalyviu, jums įdomiau – rezultatas ar žmonių elgesys procese? Ką iki šiol stebėdama žmonių elgseną pastebėjote?

– Publikos įsitraukimas buvo svarbus tiek muziejui, tiek man pačiai. Norėjosi, kad atskirtis tarp žiūrovo ir atlikėjo išsitrintų, kad visi jaustųsi laukiami. Ir nors parodos lankytojai nežino dainų melodijų, pastebėjau, kad ilgiau pabuvę erdvėje jie ne tik stato, bet kai kurie ir patys ima dainuoti, taip visiškai įsitraukdami į procesą.

Parodoje praleidau daug laiko, buvo įdomu stebėti, kaip žmonės joje elgiasi, kiek įsitraukia, kaip paveikia vieni kitus. Tarkime, vieną dieną visi nori griauti, o kitą – kolektyviai ima dėlioti tam tikrus užrašus. Yra tokių, kurie iki galo neįsiskaito, kad vyksta performansas, todėl išgirdę gyvai dainuojančius atlikėjus nustemba. Kadangi dainų tekstai liečia karo ir išlikimo sunkiais momentais temas, vieni žiūrovai sureaguoja itin jautriai, o kiti būna taip stipriai įsigilinę į statybos procesą, kad kūrinio turinį ir esmę labiau patiria jame. Kiekvienas turi laisvę rinktis, kiek giliai nori suprasti kūrinį.

Šis darbas išties yra labiau apie kismą ir procesą nei apie rezultatą. Kadangi performanse skambančios dainos nėra garsios ir šiek tiek primena darbo dainas, akomponuojančias tam tikram veiksmui, erdvėje esantys žmonės įgauna kitą santykį su laiku, šiek tiek sulėtėja, atsipalaiduoja. Manau, kad užbaigtumas čia ir nėra reikalingas. Tai labiau terpė, kurioje fiziškai statydamas, perdėliojamas medinius kubus, gali kažką perstatyti ir savo galvoje.

– O kaip ši erdvė atrodė prieš įleidžiant žiūrovus?

– Pradinis instaliacijos vaizdas atsirado likus kelioms savaitėms iki atidarymo, nes norėjome prieš atveriant parodą žiūrovams išleisti kūrinio katalogą. Pirminio vaizdinio struktūras man sudėlioti padėjo menininkas Antanas Gerlikas, bet, kaip jau minėjau, niekas nebuvo fiksuota. Įdomu, nes ir mes patys kiekvieną dieną apie šį kūrinį išmokstame vis ką nors naujo. Nežinojau, kokios bus reakcijos ir nuoširdžiai nustebau pamačiusi, su kokiu entuziazmu Berlyno publika pasinėrė į statybas. (Šypsosi).

– Kaip techniškai pavyko šį projektą įgyvendinti? Iš kur atkeliavo tie 400 tūkst. medinių kubų?

– Mediniai kubai atkeliavo iš Lietuvos – čia radome partnerius, kurie mielai įsitraukė į procesą. Norėjosi, kad architektūriška erdvė taptų vientisa, o žiūrovai joje galėtų judėti laisvai, todėl nudžiugau sužinojusi, kad centrinėje „Hamburger Bahnhof“ erdvėje yra dešimties centimetrų grindų įgilėjimas – dar iki tol buvome suplanavę gaminti 10 × 10 × 10 centimetrų dydžio kubus. Taip pat buvo įdomu pajausti, kaip ryškiai į didžiulį, aidintį tūrį suvežus medieną pasikeitė akustinis jausmas. Džiaugėmės tokia medžiagiškumo ir erdvės sinergija. Beje parodoje naudojami kubai vėliau bus perleidžiami kitam viešojo meno projektui Eisenhüttenstadto miestelyje – iš jų bus statomas paviljonas.

– Lina, jau užsiminėte, kokia svarbi garsinė dalis šiam kūriniui. Papasakokite plačiau, kodėl buvo pasirinkta poezija ir kokias temas dainų tekstai paliečia?

– Daug dirbome tiek su garsu, tiek su poezijos atrinkimu; taip pat ir su pačių kūrinių kompozicija bei atlikėjų atrankomis. Į jas užsiregistravo šeši šimtai žmonių – sugebėjome gyvai susitikti net su trimis šimtais iš jų. Džiaugėmės procesu, pavertėme tai beveik kūrybinėmis dainavimo dirbtuvėmis. Iš viso atrinkome dvidešimt keturis atlikėjus – ne visi jie yra dainininkai: dalis jų atėjo iš šokio pasaulio, kai kas apskritai viešai pasirodę nebuvo. Subūrėme labai įvairią komandą.

Iš tiesų performatyvioji dalis šiame kūrinyje lygiai tokia pat svarbi kaip ir vizualioji. Garsas, pirmiausia, čia kuria atmosferą, bet kartu – ir konceptualų sluoksnį. Tai refleksijos apie mirtį, karą – tai, ką vienaip ar kitaip mes kaip individai šiuo metu išgyvename. Rinkdamasi poeziją daug dėmesio skyriau ir juos kūrusių poetų biografijoms, norėjosi, kad tekstai suteiktų jautrumo. Taip buvo pasirinkta palestiniečio Mahmoudo Darwisho, libaniečio Khalilo Gibrano, ukrainiečio Ilyos Kaminskio, amerikiečių Natalie Diaz, Eileen Myles ir kitų autorių kūryba.

– Ši įspūdinga erdvė, buvusi geležinkelio stotis, rodos, tampa dar vienu šios instaliacijos dalyviu – ar kada galvojote, kaip instaliacija pasikeistų ją perkėlus kitur?

– Nors pirminės mintys, nuo kurių atsispyriau kurdama šį kūrinį, sukosi apie Vokietiją, Berlyną, manau, kad jis savo temomis yra gana universalus – juk visi gyvename brutaliame karo laike. Ir nors „Hamburger Bahnhof“ mastelis yra ypatingas ir įspūdingas – ši erdvė savo svarba prilygsta Londono „Tate Modern“ galerijos Turbinų salei – turiu vizijų, kaip šis kūrinys galėtų veikti ir mažesnėse lokacijose. Jaučiu, kad jame naudojama kalba turi potencialo būti nuskaitoma ir kituose kontekstuose.

– Labai žavi, kad sunkias temas dažnai perteikiate švelnia, estetiška forma. Kodėl jums svarbu apie sudėtingus dalykus kalbėti įtraukiančia forma?

– Galvoju, kad ir čia reiktų nulenkti galvą poetams. Nors nesureikšminu nei vienos kūrinio grandies, visgi manau, kad poetai – žmonės, valdantys žodį – geba geriausiai perteikti esmę. Apskritai manau, kad daina, garsas yra visiems lengviausiai atpažįstama raiškos forma. Kad dainos žanras man, kaip kūrėjai, yra artimas supratau pradėjusi galvoti apie savo močiutę – jeigu jai pasiūlyčiau kokį nors eksperimentinės muzikos žanrą, ji greičiausiai savęs su juo nesusietų. Man svarbu, kad žiūrovas galėtų susijungti su kūriniu. Jaučiu, kad dainos žanras leidžia atpalaiduoti žiūrovą nuo formos sudėtingumo. Jeigu pirminė kūrinio raiškos forma neatstumia, galbūt yra šansas, kad bus išgirsti ir tekstai, ir jų reikšmės, ir išgyventas turinys.

– Šis kūrinys greitai ir plačiai pasklido po viešąją erdvę, o socialinėse medijose tapo tam tikru popkultūros elementu. Ar galima sakyti, kad įtraukianti forma padeda plačiau paskleisti ir pagrindinę žinutę?

– Turbūt visgi mene nėra vienos sėkmės formulės: niekada nežinai, kuris tavo darbas surezonuos ir pasklis, o kuris – ne. Esu maloniai nustebusi, nes atrodė, kad po „Saulės ir jūros“ sukurti kažką tokio įtraukaus, rezonuojančio su publika ir laiku, nelabai ir beįmanoma. Džiugina, kad kūrinys buvo taip šiltai priimtas, kad žmonės nuskaitė tuos jo rakursus, kurie ir man buvo svarbūs.

– Lina, šie metai jums gausūs įvykių – paroda Berlyne, vasarą pristatysite naują performansą „Faithfully Recording“ Medina trienalėje, Niujorko valstijoje, kiek vėliau – performansą–instaliaciją „Line After Line After Line After Turn“ Londono „Tate Modern“ Turbinų salėje, rudenį personalinę parodą surengsite ir Vilniuje. Kai visko vyskta tiek daug, kaip jums pavyksta išlaikyti jautrumą kūrybai, aplinkai? Kaip nesusipainioti triukšme?

– Pirmiausia, aplink save turiu daug palaikančių ir padedančių žmonių. Vis pagalvoju, kad labai gera mokykla man buvo motinystė. Ji leido taip stipriai nesureikšminti meno praktikos. Kai vaikai buvo mažesni, neišvengiamai reikėjo prisiderinti prie jų ritmo: kad ir ką tądien esi suplanavęs, jei atsikėlus ryte vaikas serga – planai tiesiog keičiasi. Tai labai gerai įžemina. (Šypsosi). Kadangi mano meno praktika stipriai susijusi su humaniškumu, kasdienybe, mažais gyvenimo momentais, daug mokausi iš realaus gyvenimo. Bet kurti meną nėra tas pats, kas daryti širdies operaciją – atsakingas esi prieš žiūrovą, komandą, bet ne prieš gyvenimą. Be abejo, svarbu, kad menas egzistuotų, kad žiūrovai turėtų galimybę į gyvenimą pažvelgti už kasdienybės ribų, bet suprantu šios profesijos prabangą ir jaučiu atsakomybę, kad sukurtas turinys keltų svarbius klausimus.

– Bet vidinio resurso vis tiek daug reikia?

– Kartais vis išgirstu klausimą – ar nepavargai? Dirbant su žmonėmis, vyksta tokie energijos mainai. Jie daug atima, bet tuo pačiu ir daug duoda atgal. Patiriu daug žmogiškos meilės, kurios dėka manyje įvyksta mažos transformacijos, leidžiančios darbe matyti prasmę ir judėti toliau.

– Tiek laiko praleidžiant svetur, kurioje pasaulio vietoje jūs šiandien labiausiai jaučiatės namuose?

– Iš vienos pusės, nesu prisirišusi prie konkrečios vietos ir, atrodo, galėčiau gyventi daug kur. Kita vertus, suprantu, kad kalbu iš privilegijuotos pozicijos, nes jau turiu namus ir šeimą Vilniuje. Šiemet kasdienybė kiek pasikeis, nes turėsiu antrus namus Berlyne – man skirta stipendija suteikia galimybę vienerius metus kurti menininkų rezidencijoje „DAAD Artists-in-Berlin“. Esu pirmoji gyventoja vienos įtakingiausių šiuolaikinio meno kūrėjų Rebeccos Horn bute. Man tai svarbus momentas. Nors Berlyno dar gerai nepažįstu, jaučiu, kaip draugiškai šis miestas mane priėmė į savo glėbį.

– Lina, o ar šiemet turėsite laiko pasidžiaugti lietuviška vasara?

– Pastaraisiais metais tam laiko lieka vis mažiau, nors ir esu sau užsibrėžusi tikslą rudenį nerengti parodų. „Tate Modern“ parodos atidarymas Londone vyks liepos pabaigoje, tad, tikiuosi, miškui liks visas rugpjūtis.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukose: Lina Lapelytė, „We Make Years Out of Hours“, 2026, dokumentacija, Staatliche Museen zu Berlin. Fotografai: Florian Mag, Laura Fiorio

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 7000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.