Mėlynas jos patirčių sodas 

Man išties būtų smalsu bent vieną dieną pagyventi rašytojos Jurgos Vilės vaizduotėje. Plačiai atmerkčiau akis ir ilgai žiūrėčiau į judančius, besikeičiančius jos fantazijos paveikslus, sutikčiau jos sugalvotus gyvūnus ir žmones. Jurgos gyvenime literatūra ir kinas stipriai susipynę, – jai pavyksta kurti vaizdus žodžiais. O žodžius – versti vaizdais. Bet juk tai ir yra kūryba.

– Žmogaus fantazija dažnai lyginama su vandenynu. Kaip manai, kodėl gimė toks palyginimas? Ar kartais jautiesi, kad mintys ir idėjos užplūsta tave lyg jūros banga?

– Man fantazija – sunkiai plikomis rankomis ar tinklais pagaunama, neaprėpiama, banguota, o ir spalvinga, kaip povandeninis pasaulis. Galiu įsivaizduoti fantaziją kaip vandenyną. Bet ir kaip šviesą, saulę. Vaikams anksčiau dainuodavau tokią dainelę, kai koks suaugėlis pakomentuodavo, kad jie ką nors ne taip nupiešė, sulipdė ar nuspalvino… Ir iš kur aš ją ištraukiau?

Mergaitė sukūrė mažytį pasaulį
Ir nupiešė didelę mėlyną saulę.
Suaugę sušuko: apgaulė, apgaulė!
Na, kurgi jūs matėte mėlyną saulę?
Suaugę, supraskit, suaugę, nepykit,
Ir jai netrukdykit, prašau, netrukdykit!
Mergaitė sukūrė mažytį pasaulį,
Ten švietė Fantazija – mėlyna saulė!

Mėlyna saulė – tai ir beribis vandenynas, ir beribis dangus… Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard’as yra sakęs, kad tuščia dangaus mėlynė yra pilniausia, ji atveria poetui neišsemiamus lobynus.

– Į tavo mintis atkeliauja chameleonai ir kašalotai, atplaukia aštuonkojai, įsprūsta šuo, užsuka legendinis avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas ar rašytojas Oskaras Milašius ir beldžiasi skaudūs tremties vaikų prisiminimai. Gal šiame romantiškame Vilniaus rajone, visai netoli geležinkelio, jiems randasi daugiau vietos nei blokiniuose daugiaaukščiuose?

– Tiesa, kad mūsų dabartiniai namai – labai įkvepiantys. Yra visos sąlygos kurti. Nuostabus mano darbo kambarys, šurmuliuojanti svetainė, kiemelis su katėmis, gatvė priešais langą, nubėganti į horizontą, medžiai… Ši vieta kartais vadinama Rojaus sodu. Visas kvartalas lyg kokia sala, o pro šalį dunksi traukiniai, netoli – paslaptingosios Rasų kapinės. Gyvenime teko ne kartą kraustytis. Bet visur rasdavome ypatingus namus. Ir visuose juose ką nors parašiau. Net ir mažame butuke Algirdo gatvėje, kuriame įsikūrėme tik grįžę iš Ispanijos. Ten miegojau ant čiužinio, kurį ryte sulankstydavau, nes nebuvo daug vietos. Bet su vaikais įsivaizdavom, kad tai – mūsų namelis medyje. Ir jį mylėjome. Svarbiausia pamilti namus. Tada esi taikoje. Bet man reikia erdvės, kad neribotų, nespaustų. Nei sienos, nei lubos. Kaip kad nutinka Boriso Viano romane „Dienų puta“. Skaitant ten aprašomas namų susitraukimo scenas, net sunku kvėpuoti. Bet jei erdvės trūksta namuose, dažniau išeini į lauką. Ir eini, eini, eini. Kaip Valdas Papievis. Eini. O paskui užrašai.

– Ką tau reiškia prisiminimai? Kokius nešiojiesi iš savo vaikystės?

– Iki penkerių augau Kalvarijų gatvėje, už „Šatrijos“ knygyno. Gyvenome naujai pastatytame Mokslų akademijos bendrabutyje, kur susikraustė jaunos mokslininkų šeimos. Iš ten ryškiai prisimenu, kaip einam su mama susikibusios už rankų, delnai suprakaituoja, ir juose apsigyvena varlytė: kva kva. Prisimenu Šėtoną, karaliaujantį daugiabučio rūsyje, žaidimus kieme iki sutemų. Butas ketvirtame aukšte, virtuvėje – mezgimo mašina, mamos ranka važiuoja pirmyn atgal. Tėtis fotografuoja, filmuoja, rodo filmukus ant sienos, mums kosintiems stato ant nugaros taures. Tie namai – viso labo vienas kambarys. Brolis vyresnis. Gimsta mažylis. Tada išsikraustome į kitą planetą. Ji – Vingrių gatvėje. Ten anksčiau gyveno skulptorius Petras Deltuva, jis paliko seną juodą pianiną, kuriuo aš tuoj pradėsiu groti. O kieme – didžiulį riedulį, iš kurio turėjo gimti skulptūra. Butas erdvus, svetainėje stovi palmė, po kurios vazonu kartą radome tik gimusius peliukus. Iš balkono vakarais gali stebėti sunkvežimius, prisipumpuojančius pilnas cisternas vandens, kuriuo laistys gatves. Jiems pravažiuojant, jauti tropikų drėgmę. Šalia stovi namas, kuriame daromi abortai. Kartais konteineriuose randame, kas atlieka po išvalymų. Šioje planetoje dar yra planetariumas ir, žinoma, kino teatras „Lietuva“, kur mes, kaip iš kokio Naujosios bangos filmo, sulendame į salę su vienu bilietu. Loterija lemia, kas turi įleisti kitus. Prisimenu, kaip drebėdavo ranka, kai prasidėjus seansui reikėdavo praskleisti užuolaidą ir atšauti velkę. Rajonas nebuvo labai saugus. Lietuviai pliekėsi su rusais. Bet, tik apsisukę ant kulnų, vėl kartu žaisdavome. Pifka pifka, ir dalinamės Žemę… Lankiau chorą „Liepaitės“, Salomėjos Nėries mokyklą, naršiau po Senamiestį. Mylėjau tą pasaulį, o labiausiai savo vingrią gatvę, grįstą akmenimis. Graži buvo mano vaikystė.

– Ar tavo prisiminimų erdvėje esama dalykų, kuriuos nustumi į giliausius sielos kampelius ir nori pamiršti?

– Jei ir būtų, tikriausiai nepasakočiau atvirai. Arba įvilkčiau į fikcijos drabužį. Yra dalykų, kurie nėra malonūs, gal net skaudūs prisiminti, bet rašytojai jie – puikus įkvėpimo šaltinis. Tiesa, mano audioknygoje „Juoda ranka“ galima rasti ne vieną juodą ranką, atklydusią iš tamsių praeities kertelių… Dar buvo toks laikas, kai sapnuodavau baisius sapnus, žiaurius ir realistiškus, negalėjau suvokti, iš kur tokie ateina. Ar tai – atgarsiai iš kito gyvenimo? Kas žino. Juos norėčiau pamiršti. Bet realybė primena. Negailestinga šiandienos karų realybė.

– Ar kada bandei tyrinėti, kodėl vienas ar kitas vaizdinys atplaukia į tavo vaizduotę ir joje pasilieka? Nemanai, kad tai galėtų būti puiki tema mokslo tyrimui?

– Taip, išties keista, kai vaizdiniai atplaukia ir užsilieka. Kažko tarsi laukia, gal kaip tas nukritęs debesis, virtęs ežeru, – kad būtų užvadinti, įvardinti, papasakoti. Negalim visko laikyti savyje, todėl ir išreiškiame viena ar kita forma. Išliejame. Gal ir įdomu toks mokslo tyrimas, bet man labiau patinka išlaikyti paslaptį. Kodėl matau Oskarą Milašių, susikibusį su Oskaru Vaildu už parankių, svirduliuojančius per naktinį Paryžių? Kodėl vėliau girdžiu juos, besikalbančius vonioje? Tas intymumas – ne, ne poros, ne meilužių, bet tokių vienas kitą kiaurai permačiusių, pajutusių, perskaičiusių. Kodėl matau vienarankę mokytoją Žibutę ir vienarankį Igorį, besilaikančius už sveikų rankų? Jie tolsta, išgaruoja… Kaip ir tie vaizdiniai. Jei neužsirašai, dažnai ir nebesugrįžta.

– Kaip manai, kokiomis unikaliomis savybėmis pasižymi rašytojo siela? Kaip ją atkapstei kino pasaulyje?

– Kaip įdomu, niekad nepagalvojau, kokia mano siela, kuo pasižymi? Ar ji panaši į kito rašytojo sielą? Ar tai siela, kuri nuolat budi, stebi, kas vyksta aplink? Smalsi ir nepasotinama. Ar ta siela man siūlo atsisakyti žodžių, nes jie visad pasako per daug, o iš tiesų nepasako nieko? Nežinau, ar įkvėpimas – tai siela, kai vis šnabžda kažką tiesiai į širdį? Ar siela gali būti ta, tarp dausų ir žemės, kuri tarsi jungia ir pakylėja? Ir perkelia į paralelinį pasaulį? Ar siela – Dievas manyje? Ar tas vaikelis, kuris vis nori išgirsti pasaką prieš miegą. O pasaka – be galo. Viena aišku: siela yra kažkas švento. Kuo ji gyva? Gal visiems skirtingai? Taip, kinas – viena iš manosios gyvasčių.

– Paryžiuje studijavai vaizduojamuosius menus, kurį laiką praleidai Niujorke, pas Joną Meką, savanoriavai avangardinių filmų archyve, „Antologijoje“, rodos, turėjai visas galimybes žengti į platų kino pasaulį. Kodėl nežengei? Kodėl grįžai į Lietuvą?

– Kiną visada labai mylėjau. Esu pati filmavusi, net sukūrusi kelis trumpus filmukus, anksčiau, aiškiai Meko įkvėpta, montuodavau videolaiškus draugams. Dirbau kino aikštelėse, kino festivaliuose, kino archyvuose. Rašiau ir šiek tiek kritikos straipsnių, iki šiol verčiu filmus. Vis dar jaučiuosi labiau kino žmogus, savesnė kino bendruomenėje. Bet kinas man – irgi rašymas. Marguerite Duras kalbėjo apie rašymą ant vaizdų. Pati įskaitydavo tekstus ir naudodavo kaip užkadrinį balsą savo kino eksperimentams. Ar galiu rašyti, lyg kurčiau kiną? Vizualiai papasakoti istoriją, kol ji dar nenupiešta? Kurti vaizdus žodžiais? Manau, kartais man tas pavyksta. Kinas ir literatūra persipina mano gyvenime. Keista, kad tąkart iš Niujorko grįžau į Lietuvą, rodės, ten vėrėsi daugybė galimybių. Bet pakirsti bokštai dvyniai krito, ir pasaulis, atrodė, kabo ant siūlo. Norėjosi būti arčiau savų.

– Kokias patirtis parsivežei iš Niujorko ir Paryžiaus, ką esi išlaikiusi iki šių dienų?

– Tos patirtys vis dar lenda lyg iš gausybės rago. Užmirštos prisikelia, suskamba naujais garsais, nusidažo naujomis spalvomis. Visos patirtys ir esu aš. Aišku, gan ilgas gyvenimo Andalūzijoje laikotarpis, toks tirštas patyrimų, kuriam laikui tarsi uždengė vietas, kur anksčiau gyventa. Bet vieną dieną jos atgyja, sudygsta lyg kokia užsikonservavusi sėkla. Paryžius man – kinas, kino studijos, kino teatrai, filmų peržiūros namuose iki ryto, kalba, draugai. Miestas, kurį išmaišiau kiaurai išilgai ir pas kurį visada sugrįšiu. Niujorkas – pati beprotiškiausia patirtis. Įtartinai atviras, atlapojantis širdį, nenuspėjamas, avangardinis. Kaip ir Meko archyvai, ir visa chebra. Laisvė, ta, kuri tik Niujorke galėjo būti šitaip išgyventa. Istorijos ant kiekvieno gatvės kampo, kiekviename metro vagone. Andalūzija – šeimos laikas, vaikai, augantys lauke, glostomi saulės, susiliejimas su gamta, žemės menas, daug išverstų filmų. Vilnius – amžinoji prieplauka. Ir tramplinas.

– Esi sakiusi, kad anksčiau į tavo tekstus vis prašėsi kašalotai, o dabar dažniau galvoji apie sodus, – kartu su komiksų kūrėja Migle Anušauskaite sukūrėte komiksų knygą, kurioje kartu su kitais kultūrininkais sodinote sodą Jonui Mekui. Ką sužinojai sodindama tą sodą? Ar išgirdai istorijų, kurios galėtų tapti įkvėpimu tavo naujoms knygoms?

– Bangomis temos atbanguoja. Kartais kažkodėl atsikartoja motyvai. Kašalotai buvo vieno ilgo laikotarpio simbolis. Sodą sodinam ir auginam visą gyvenimą. Kartą sutikau tokį ispaną intelektualą. Jis rašo knygą apie sodą. Jau daug metų. Apie savo sodą, apie sodų atsiradimo istoriją, apie kitas knygas apie sodus. Man užsinorėjo parašyti apie jį, rašantį tokią knygą. Sodai – istorijų klodai. Keitėm daug namų, visada norėjosi sodo šalia. Į kolektyvinį sodą vaikystėje nemėgom važiuoti, bet kiek nuostabių prisiminimų su juo siejasi. Iki šiol jaučiu žemę, mėgstu panerti rankas į dirvą. Mama ir tėtis vienu momentu buvo gėlininkai, kad prisidurtų pinigėlio, tulpės kovo 8-ajai namuose pražysdavo; senelis, mamos tėtis, buvo pakvaišęs dėl gamtos, sudarinėjo augalų žodynus trimis kalbomis, mokė mus juos atskirti.

– Kalbėjai man, kad Meko pasaulis yra neišsenkantis vandenynas, Meko kūrybos šaltinis neišsemiamas. Ar esi šiame gyvenime sutikusi daugiau tokių žmonių?

– Jonas Mekas – unikali asmenybė. Prie tokių retai pasitaiko proga prisiliesti. O kūrybingų ir be galo talentingų mano orbitoje nemažai. Ar sutikau daugiau vandenynų? Visi mes – vanduo. Vis kitoks. O ir keistis galim. Tai jūra ošia, tai, žiūrėk, upeliukas čiurlena. Arba pelkė žliugsi. Kaip kokia Nepatenkinta masė. Neįžvelgiamas ežeras, o gal tik lietus. Jis toks įvairus. Lyja, lynoja, lašnoja, krapnoja, miglena, dulkia, pila, pliaupia… O, Dieve, čia kaip su kokiu lietuvišku arkliu. Pabaigos nematyti.

– Esi sakiusi, kad kartais tavo knygų herojai aplanko tave sapnuose. Ar tiki ženklais, kuriuos jie palieka sapnų vandenyne?

– Esu taip sakiusi? Tiesa, rašant knygą Mekas buvo užsukęs porą kartų. Ir davė ženklą. Kai kūrėm „Šuo, kuris išeina naktį“, sapnuose tikrai padaugėjo šunų… Mėgdavau užrašyti sapnus, dabar tą darau vis rečiau, ir tai jau atskiros istorijos, galbūt kartais tik ataidinčios tekstuose. Milašiaus knygą „susapnavau“, nes taip jo gyvenimą įsivaizdavau – sapnišką, miglomis nugulusį, bet niekada jo nesutikau sapne. Mano realybėje jis buvo visai realus. O išleidus knygą išskrido. Tada atskrido drugelis. Plast, ir vėl pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Ir taip, rodos, su kiekviena knyga. Turėčiau prisipažinti, kad ir nemiegodama dažnai jaučiuosi sapne. Gyvenu lyg kokia somnambulė.

– Kaip elgiesi su savo knygų herojais, kurie tavęs neklauso ir pradeda gyventi savo gyvenimą?

– Mes – komanda. Svarbu pasitikėjimas. Jei veikėjas netikėtai meta kelią dėl takelio, tai gal tas takelis – tikrasis kelias? Aš visada stengiuosi suvokti, kodėl vienas ar kitas dalykas nutiko. Kartais lyg ne tavo ranka užrašytas. Tikiu tais siūlais, jungiančiais mus su Dangum, virvelėm, kurias kažkas patampo. Ne šiaip sau viskas vyksta. Personažai gali pasirodyti tekste akimirką, bet sau susigalvoju visą jų gyvenimą, visą jų pasaulį. O gal tik naiviai tikiu, kad susigalvoju?

– Šiandien daug kalbame apie įkvėpimo ir kūrybiškumo būtinybę. Iš kur jų semiesi pati? Kaip su kūrybiškumu sugyvena buitis?

– Kartais kūrybiškumas iš manęs fontanais trykšta, ir trokštu tiek daug sukurti ir nuveikti. Metuosi šen, metuosi ten, išsibarstau skirtingose veiklose. Galvoju: baigta, išseko fontanas, iškapsėjo šaltinis. Amžiams. Ir gerai. Pailsėsiu. Susirasiu rimtą darbą. Bet kur tau, po kiek laiko jaučiu, kad vėl neramu. Ir tiek minčių, paskui kurias vos spėju. Vėl trykšta fontanas ir laisto visa aplink. Iš kur tai? Kas gali pasakyti? Gal genai, o gal antenos? Vienas toks regintis yra sakęs, kad jų daug turiu. Įdomu, kaip jos atrodo. O buitis… Reikia susitaikyti, kad be jos gyvenimas tiesiog neįmanomas. Be jos gyvenimas – ne gyvenimas. Nežinau, ar labiau pavargstu nuo buities, ar nuo tų kūrybiškumo priepuolių.

– Yra toks nuvalkiotas pasakymas – jei gali nerašyti, nerašyk. Ar galėtum nerašyti?

– Rašymas teikia man malonumą, o kartais perauga į būtinybę. Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Netgi kasdieniai užrašai, minčių pagavimas į bloknotą, kokio nors pastebėto epizodo gatvėje ar nuklausyto pokalbio pasižymėjimas – visa tai yra neatsiejama nuo manęs. Bet rašyti, tiesiog rašyti – tai nereiškia išleisti knygą, todėl man dažniau kyla klausimas, ar vienas ar kitas tekstas turi virsti kuo nors daugiau, ar man norėtųsi juo pasidalinti, ar to tikrai reikia. Ir turiu pasakyti, kad knygą išvystu ne taip ir dažnai, o jei jau ji įkrenta į mano mintis, sunkiai begaliu iškrapštyti. Kita vertus, jei neturėčiau popieriaus ir rašiklio, tikrai išgyvenčiau. Gal vyčiau iš vytelių didelį kokoną, kurį užkabinčiau ant šakos ir jis supdamasis vėjuje taip pat pasakotų istoriją, gal į čiužinio groteles prisagstyčiau stiklo šukių ir pakabinčiau gaudyti saulės spindulių, ir jie lyg eilėraštis prabiltų į netikėtai užklydusius praeivius. Šiuo metu noriu rašyti, bet ir groti, tapyti, lipdyti molines ir papjė mašė skulptūras, skaptuoti medį, plaukti, ravėti, kepti, siūti, megzti… Džiaugiuosi, kad noriu.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Lina Jushke