Mergina iš kito laikmečio

Kai vintažinių drabužių parduotuvės „Vintage Age“ įkūrėja Emerita Bačkytė papasakojo, jog klausosi „Fleetwood Mac“, visai nenustebau. Įsivaizduoju: su Stevie Nicks jos būtų geros draugės. Prieš ketverius metus ėmusi dėmesingai domėtis vintažu ir aštuntojo bei devintojo dešimtmečių mada, Emerita paniro ir į šio laikmečio vertybes. Tai jos hobis, darbas, gyvenimo būdas ir pomėgis viename.

– Emerita, koks naujausias vintažinis daiktas ar drabužis rado vietą tavo namuose?

– Kadangi pradėjau kolekcionuoti savo mėgstamiausių grupių kompaktinius diskus, jau kurį laiką ieškojau ir vintažinio radijo grotuvo. Neseniai tokį radau socialiniuose tinkluose. Tai retro stiliaus vokiško prekės ženklo „Auna“ grotuvas, puoštas medžio imitacija. Beveik visos mano mėgstamiausios grupės yra iš septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų. Tai „Fleetwood Mac“, „The Smiths“, „Dire Straits“, „Queen“, „Pink Floyd“ ir dar daug kitų. Kol kas diskus turiu tik pirmų dviejų. Pats pirmasis įrašas, kurio klausiausi naujuoju grotuvu, ir buvo „Fleetwood Mac“ daina „Rhiannon“. (Šypsosi.)

Naujausias drabužis, kurį radau ir kurį apskritai laikau vienu geriausių savo radinių, – odiniai ilgaauliai batai, primenantys karalienės Viktorijos laikus, rasti „Vintede“. Juos dažniausiai derinu prie ilgų ir trumpų sijonų, šortų.

– Norisi pasidžiaugti – sena–nauja koncepcija įsitvirtino tiek rinkoje, tiek žmonių galvose, bet, rodos, tau vintažas turi dar gilesnę, sodresnę reikšmę? Kaip užgimė ši meilė?

– Įgūdį atrasti gerus dėvėtus drabužius išlavinau paauglystėje. Man patiko jausmas, aplankantis atradus unikalų daiktą, ir mintis, kad tokio neturės niekas. Vintažas mano gyvenime atsirado prieš ketverius metus. Baigusi mokslus ieškojau savęs ir bandžiau suprasti savo pomėgius ir svajones. Daug sričių išbandžiusi pagavau save, kad laimingiausia jaučiuosi dėvėtų drabužių parduotuvėse, ieškodama ko nors unikalaus savo spintai. Vis dažniau pradėjau lankytis tokiose vietose, pamilau rūbus, turinčius istoriją. Mane domino viskas – skirtingi siluetai, medžiagos, nematyti modeliai.

Būtent iš aprangos stiliaus ieškojimų atėjo ir domėjimasis septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų muzika – jaučiau, kad vis geriau atrandu save. Man vintažas tuo ir brangus – tai mano gyvenimo būdas, hobis, darbas ir pomėgis viename!

– Ar galėtum išskirti, kuo vintažas mums svarbus – galbūt dėl savo istorinio ir kultūrinio konteksto, nostalgijos, unikalios estetikos, gal net kaip galimybė investuoti į tam tikrus daiktus?

– Manau, kad vintažas svarbus, nes primena mums, jog daiktas ar rūbas gali būti saugomas, puoselėjamas ir naudojamas ilgai. Anksčiau viena pagrindinių drabužio funkcijų buvo ilgaamžiškumas – rūbai ir daiktai būdavo kuriami tam, kad išliktų ir tarnautų ilgus metus. Šiais laikais mados ir tendencijos keičiasi kelis kartus per metus, naujos kolekcijos greitosios mados parduotuvėse pristatomos kas keletą mėnesių. Visa tai skatina žmones pirkti kuo daugiau ir dažniau, norint būti madingiems. Man vintažinis gyvenimo būdas yra savotiškas „ne“ tokiam vartotojiškumo skatinimui. Taip pat vintažas pasižymi ir sentimentalia verte – smagu turėti daiktą, pasakojantį istoriją.

– Iš tikrųjų, tu atrodai kaip nužengusi iš kokio nuostabaus septintojo dešimtmečio filmo, – kas tave labiausiai žavi tų laikų kultūroje? Ar jauti nostalgiją šiam laikotarpiui?

– Ačiū! Man šis laikotarpis siejasi su laisve, meile ir taika. Kliaudamasi šiomis vertybėmis ir stengiuosi gyventi savo gyvenimą. Labiausiai žavi unikalumas visame kame – muzikoje, stiliuje, interjere. Noras išsiskirti ir nebijoti būti kitokiam. Šių laikų kontekste jaučiu nostalgiją gyvenimui be socialinių tinklų ir technologijų. Man labai patinka iki galo išbūti akimirkoje – vertinu gyvą bendravimą, tikrą ryšį su žmogumi, todėl man brangūs laikai, kai nebuvo poreikio visko įamžinti.

– Ar daug panašiai mąstančių sutinki savo kelyje?

– Žmonės, kurie domisi mano radiniais, ir yra mano bendraminčiai – jie taip pat prijaučia ir vertina vintažą. Labai džiaugiuosi po truputį įtraukdama vis daugiau žmonių pamatyti vintažą ir vintažo judėjimą kitomis akimis.

– Kaip apibūdintum savo asmeninį stilių ir estetiką?

– Sakyčiau, mano stilius yra hipiško ir roko stilių samplaika. Dievinu ilgus sijonus, plačias kelnes, megztas liemenes, šiltus, žemiškus atspalvius, džinsą, grafinius marškinėlius, kaubojiškus batus ir odines striukes! (Šypsosi.) Rinkdamasi aprangą stengiuosi nebijoti eksperimentuoti su iš pirmo žvilgsnio nederančiais rūbais bei aksesuarais.

Visi mano turimi drabužiai yra iš antrų rankų arba vintažiniai. Geriausiai ir labiausiai savimi jaučiuosi žemiškų spalvų rūbuose. Prisirišu prie mėgstamų daiktų, turiu kelis savo mėgstamiausius, kurių neveikia nei laikas, nei besikeičiančios mados. Jau keletą metų dėviu tą pačią odinę striukę, visada rotuoju tris savo mėgstamiausias rankines ir dėviu tų pačių aksesuarų derinį – šešis žiedus, pakabuką, auskarus ir apyrankes.

– Net ir tavo namai – it istorijų muziejus. Kaip juos kūrei?

– Visada svajojau gyventi senamiesčio name su aukštomis lubomis, senais langais ir didelėmis palangėmis. Prieš trejus metus pasisekė tokį rasti. Viziją regėjau iškart, tačiau neturėjau didelio biudžeto, todėl viskas vyko gana lėtai. Žinojau, kad noriu vintažinių baldų, – įstojau į visas įmanomas feisbuko grupes, kuriose atiduodami baldai ar daiktai, kiekvieną dieną ieškodavau. Ten pavyko rasti beveik visus esamus baldus: ir dviejų metrų veidrodį, ir sofą, ir vintažinius fotelius, ir kavos bei valgomojo stalus. Vaizdas, kurį matote dabar, susidėliojo per vienerius metus ieškojimų.

Mano namų interjeras – visiškas maksimalizmas! Rodos, visko čia daug ir niekas nedera, tačiau visumoje dera viskas. (Šypsosi.) Itin brangus dekoro elementas yra namų tekstilė: kvadratėliais nertos įvairiausių raštų pagalvėlės, pledai ir staltiesės, namams suteikiančios jaukumo.

Kai atsikraučiau čia gyventi, bute buvo palikti penki paveikslai, kuriuose vaizduojami gamtos peizažai. Norėjosi juos visus matyti vienoje vietoje, todėl pradėjau kurti paveikslų sieną. Ir toliau tęsiu šią tematiką – renkantis meną akį traukia ir namo keliauja tie darbai, kuriuose vaizduojama gamta.

Mane visada žavėjo senovinės itališkos virtuvės, ryškios spalvos spintelės ir tamsaus medžio akcentai. Kadangi butą nuomoju, lipniomis plėvelėmis keičiau spintelių, stalviršių ir plytelių spalvas. Norėjosi kuo jaukiau, todėl virtuvei parinkau geltoną spalvą, kurią derinau su šiltos medienos atspalviu. Virtuvės palangė – mano mėgstamiausia vieta bute! Nors gyvenu pačiame centre, namas stovi prie didelio parko, tad rytais po kelias valandas čia praleidžiu gerdama kavą ir mėgaudamasi gamta.

– Meilė vintažui tapo ir tavo verslu, taip?

– Taip! Drabužiais prekiauti pradėjau „Vintede“, tačiau vis pasvajodavau, jog norėčiau pardavinėti rūbus užsienyje. Vieną dieną grįžusi iš sėkmingo apsipirkimo nutariau nufilmuoti vaizdo įrašą ir taip pasidalinti savo radiniais „TikToke“. Įrašas susilaukė daug peržiūrų ir susidomėjimo iš užsienio vartotojų – tokia ir buvo mano pradžia.

– Kaip atrenki daiktus ir drabužius? Ir kaip nusprendi, ką pasiliksi sau?

– Per šiuos metus išlavinau akį ir pojūtį – vos pamačiusi žinau: mano ar ne. Be to, į paieškas visada leidžiuosi turėdama tikslą, mintyse vizualizuoju daiktą ar rūbą, kurio ieškau. Jeigu randu drabužį sau, bandau įsivaizduoti bent kelis derinius, kaip jis bus dėvimas. Nemažai kartų pirkau rūbą vien dėl to, kad įdomus ar nematytas, tačiau jis niekaip neįsipaišė į mano spintą. Su daiktais lygiai tas pats – klausiu savęs, ar jis ras vietą mano namuose? Jei taip, kur stovės?

Su rūbais, kuriuos ketinu parduoti, kiek kitaip – pirkdama juos stengiuosi domėtis, kas madinga ir populiaru šiuo metu, atkreipiu dėmesį į kokybę, bandau įsivaizduoti, ar bus lengva jį pateikti ir parduoti. Esu pastebėjusi, kad pirmiausiai mano puslapyje išgraibstomi ryškių spalvų, įdomių siluetų, medžiagų drabužiai, tikros odos gaminiai ir aksesuarai.

– Kur ieškai vintažinių lobių – fizinėse vietose ar internete?

– Mieliau renkuosi ieškoti gyvai. Bent kartą per mėnesį skiriu visą dieną savo mėgstamiausioms sendaikčių ir dėvėtų drabužių parduotuvėms aplankyti. Taip pat kiekvieną šeštadienį, jei tik turiu galimybę, užsuku į Vilniaus turgus, kur praleidžiu visą rytą. Ir, aišku, būdama mieste ir turėdama laisvo laiko negaliu neužsukti į artimiausią „Humaną“. Jeigu paklaustum, kaip atrodo mano ideali diena, atsakyčiau, jog visą dieną važinėjant po dėvėtų rūbų parduotuves, turgus ir sendaikčius. (Šypsosi.)

– Mano taip pat! Kadangi šiltos dienos jau įsibėgėja, parekomenduok, kur būtų galima pasivaikščioti ir smagiai paieškoti vintažinių lobių po atviru dangumi.

– Siūlyčiau užsukti į kolekcionierių turgų, kuris vyksta šeštadieniais Kernavės gatvėje Vilniuje!

– Emerita, o kaip tu matai vintažo ir antikvarinių daiktų ateitį?

– Sunku prognozuoti ateitį, tačiau stebėdama kitų šalių tendencijas manau, kad vintažas ateityje tik dar labiau augs, žydės ir populiarės. Labai džiugu!

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Lina Jushke