Gyvenimo esmė – gyventi

Ji – kaimo vaikas. Kaip pati mėgsta sakyti – tuo labai besididžiuojantis kaimo vaikas. Užaugusi nedideliame Slabados kaimelyje Raseinių rajone, geriausių pasaulio modelių penkiasdešimtuke esanti Giedrė Dukauskaitė tik šypteli: „Kai esi kam nors valęs užpakalį, negali būti pasikėlęs. Jei visai neseniai pienu žindei ką tik gimusį veršiuką, nuvažiavęs į Niujorką negali apsimesti kažkuo vien dėl to, kad užsidėjai naujausią „Chanel“ rankinę. Niekada tokia nebuvau.“ Ir visai nesvarbu, kad šio interviu laukėme ilgiau nei pusę metų – susitikusi su Giedre tik dar kartą įsitikinau jos paprastumu, atvirumu ir iš vidaus spinduliuojančia olimpine ramybe.

– Giedre, tu tai Paryžiuje, tai Vilniuje, tai Niujorke… Kurį miestą vadini savo namais?

– Šiandien mano namai yra Vilnius. Čia praleidžiu daug laiko, turiu namus ir jaučiuosi įsižeminusi. Esu kilusi iš nedidelio Slabados kaimelio Raseinių rajone – kurį laiką ten buvo mano namai. Vėliau jais tapo Niujorkas, tada – Paryžius. Tai it šeimos nariai – kad ir kaip ilgai nesimatytume, susitikus atskirai praleistas laikas ištirpsta. Taip ir su miestais. Nuvykusi į bet kurį iš jų jaučiuosi patogiai. Tiek Niujorkas, tiek Paryžius yra mano namai ir jais visada liks. Kaip ir Slabada bei Raseiniai – juk ten ėjau į mokyklą, ten iki šiol gyvena mano šeima.

– O kaip atrodo tavo dienos čia, sugrįžus į Vilnių?

– Būdama Vilniuje dirbu nedaug. Darau viską, kam viešėdama svetur neturiu laiko – rūpinuosi namais, susimoku mokesčius, atsakau į elektroninius laiškus, dalyvauju leidyklos susitikimuose, matausi su draugais, sportuoju su treneriu. Gyvenu paprastą gyvenimą. Nesu reikli, neturiu jokių ekstremalių poreikių. Iš esmės esu ramus žmogus – kai darbas toks įtemptas, laisvu laiku man norisi ramybės.

– Turbūt galėčiau sakyti, kad giliai viduje esi kaimo vaikas? Ar turi progų sugrįžti į savo gimtąją Slabadą? Kokių saugai gražiausių prisiminimų iš ten?

– Aš visiškas kaimo vaikas! Savo kilme labai besididžiuojantis kaimo vaikas. Esu tikra – kaimas yra pati geriausia vieta užaugti, ten praleidau visą savo vaikystę. Bet ne kaimo turizmo sodyboje su pirtele ir ežeru – tikrai ne! Mano kasdienybė buvo karvės, veršiukai ir kiaulės, runkelių auginimas ir šieno vartymas. Visas savo vasaras leidau ravėdama, laistydama daržus – didžiąją dalį laiko užėmė įprasti kaimiški darbai.

Esu mačiusi, kaip mano rankomis pasodinta sėkla subrandina vaisių, kaip iš žemės išauga daržovė, kaip karvė pagimdo veršiuką, kaip žmonės paskerdžia kiaulę. Labai anksti pažinau gimimą ir mirtį, suvokiau gyvybės ratą. Žvelgiu atgal ir suprantu – tai buvo neįkainojama patirtis. Kaimo kasdienybė nuramina mintis. Suteikia suvokimą, kad atėjus laikui dalykai įvyks – nesvarbu, priešinsiesi jiems ar ne. Šios patirtys man leido suprasti, kad nereikia ieškoti kokios nors ypatingos gyvenimo prasmės. Gyvenimo esmė – gyventi. Žmonės suka galvas, kaip būti laimingiems, turtingiems, sėkmingiems, tačiau paslaptis paprasta – tiesiog leisk sau gyventi. Džiaugtis ir liūdėti. Tiesiog gyventi.

Kaimo patirtis mane laiko prie žemės, suteikia ramybės, kuri lydi visą gyvenimą, kad ir kur būčiau. Kai esi kam nors valęs užpakalį, negali būti pasikėlęs. Jei visai neseniai pienu žindei ką tik gimusį veršiuką, nuvažiavęs į Niujorką negali apsimesti kažkuo vien dėl to, kad užsidėjai naujausią „Chanel“ rankinę. Niekada tokia nebuvau.

– Giedre, esi patriotė?

– Lietuva man labai brangi. Visą gyvenimą didžiavausi savo kilme. Tai man suteikia stiprybės, papildomos energijos. Gal nuskambės kiek naiviai, galbūt vaikiškai, tačiau prieš kiekvieną pasirodymą mano galvoje sukasi mintys, kad tai darau už savo šalį, už savo šeimą. Turiu išskirtinę progą atstovauti Lietuvai, todėl turiu būti geriausia savo pačios versija. Tokios mintys man duoda motyvacijos, stumia į priekį, suteikia dar daugiau noro stengtis. Juk esu iš mažos šalies, todėl privalau ją tinkamai reprezentuoti.

– Sugrįžkime prie mados pasaulio. Papasakok apie pačius įspūdingiausius savo karjeros momentus.

– Esu iš tų, kuriems svarbiausi žmonės. Šiame darbe man reikšmingiausios akimirkos, kai turėjau galimybę susipažinti ir dirbti su tais, kurie visą gyvenimą mane įkvėpė. Džiaugiuosi, kad pavyko pamatyti, kaip dirba didžiausi profesionalai, kad turėjau galimybę iš jų pasimokyti. Dirbti su tokiais žmonėmis ir jausti iš jų sklindančią pagarbą – neįkainojama. Buvusi mados namų „Celine“ kūrybos vadovė Phoebe Philo, Virgilas Ablohas iš „Off-White“, mados namų „Lacoste“ dizainerė Louise Trotter ar mados revoliucionierė, visiems įrodžiusi ekologiškos mados būtinybę, Stella McCartney. O šalia šių garsių vardų – dar visa šūsnis užkulisiuose dirbančių, galbūt paprastam mados vartotojui ir nežinomų, tačiau ne mažiau svarbių žmonių.

– O kokios akimirkos darbe tave labiausiai užgrūdino?

– Sėkmės atvejai – visi labai panašūs: daug dirbi, ko nors tikslingai sieki ir galiausiai džiaugiesi gavęs galimybę. Bet labiausiai užgrūdina nesėkmės. Būtent jos pareikalauja daugiausiai stiprybės, lemiamomis akimirkomis priverčia apsispręsti – pasiduosi ar stosiesi ir eisi toliau, kaip elgiesi, kaip pakelsi save iš duobės? Šios akimirkos leidžia geriau save pažinti.

Anksčiau, kai buvau jaunesnė, priimti nesėkmes buvo sunku. Ypač kai ko nors trokšti iš visos širdies ir mintyse jau esi susidėliojęs sėkmės viziją. Sudėtingiausia mano darbe tai, kad ne mano straipsnis ar nulipdytas puodelis, o aš pati esu produktas. Išgirdus „ne“ natūraliai atrodo, kad esu nemėgstama, dar blogiau – kad kažkas su manimi negerai, pasijuntu nevisavertė. Tačiau bėgant metams suvokiau, kaip svarbu atskirti save kaip žmogų ir save kaip modelį – esu žmogus, dirbantis modelio darbą. Jeigu kam nors nepatiko mano modelio pusė, dar visai nereiškia, kad kas nors blogai su manimi pačia. Galbūt tiesiog nebuvau tinkama tam konkrečiam darbui – klientams, pavyzdžiui, reikėjo šviesiaplaukės.

Kai esi jaunas, tokį spaudimą atlaikyti beprotiškai sunku. Juk įprastai žmonės nueina į vieną darbo interviu, po kurio kelerius metus dirba toje pačioje kompanijoje. O mes turime po dešimt interviu kiekvieną dieną. Kai toks tempas, privalai dirbti su savo mintimis, nes kitaip tiesiog prapulsi.

– Turbūt nelengva tai suvokti?

– Kad suvokčiau, reikėjo ne vienų metų. Užtruko, kol apskritai pradėjau gerai jaustis viduje. Neabejoju, visiems reikia laiko, kad išmoktų gyventi vidinėje santarvėje, priimtų savo charakterį, gerąsias ir blogąsias savybes, išvaizdą ir jos pokyčius. O modelio darbas it koks skalpelis atveria tokias mintis ir paspartina galvoje savianalizės procesus.

– Giedre, mados savaitės – tai dar vienas didžiulis išbandymas. Kokios mintys verda jų metu?

– Tikėtis, kad mados savaitė praeis ramiai ir švaria galva – didelė iliuzija. Kad ir kas manęs lauktų, visada nusiteikiu, kad bus intensyvus ir chaotiškas etapas – taip būna lengviau. (Juokiasi.) Jei prieš mados savaitę tikėsiesi ramybės ir sklandžiai besiklostančių dienų, tikrai nusivilsi, o šį etapą pereiti bus dar sudėtingiau. Mados savaitė – it mados olimpiada. Joje nėra nė krislo ramybės! Todėl svarbu išmokti priimti šį chaosą ir jame išlaviruoti. Priimti situaciją, susikaupti ir išlaukti pabaigos.

Kiekvieną mados savaitės dieną vyksta daug renginių, jie vienas kitą keičia – atrankos, matavimai, pristatymai… Mados namai per sezoną sukuria bent tūkstantį skirtingų drabužių, o pagrindiniam šou išrenkami gal šešiasdešimt. Tačiau visas tūkstantis turi būti pamatuoti, suderinti su aksesuarais, batais, rankinėmis, makiažu, šukuosenomis. Būna, kad net ir pasimatavęs išgirsti, kad esi netinkamas. Renginiai vyksta įvairiausiose miesto vietose, o tai irgi viską apsunkina ir pareikalauja daug laiko. Kuo geriau tau sekasi modelių pasaulyje, tuo daugiau pasirodymų tenka dalyvauti ir tuo viskas intensyviau.

– Kokie jausmai aplanko, kai šis maratonas baigiasi?

– Atsikeli ryte ir nebežinai, ką su savimi daryti. Aplanko jausmas, kad esi niekam nereikalingas. Vieną dieną viskas, kitą – nieko. Jautiesi tuščias, pavargęs. Juk ką tik ištisą mėnesį praleidai su tūkstančiais tave liečiančių žmonių, o staiga pabundi vienas, telefonas tyli. Ši tuštuma tikrai glumina. Euforija ir stingdanti tyla. Nors po kelių dienų prasideda fotosesijos ir viskas vėl užsikuria, pirmosiomis dienomis jautiesi išsekęs tiek fiziškai, tiek dvasiškai, o viduje jauti tik sumišimą.

– Giedre, o kaip bėgant metams keičiasi mada ir tavo požiūris į ją?

– Mados pasaulyje esu jau ilgą laiką. Anksčiau, kokiais 2008-aisiais, mada buvo stipriai atitrūkusi nuo kasdienybės. Tai, ką mes demonstruodavome ant podiumo ir reklamuodavome žurnaluose, buvo toli nuo to, ką žmonės dėvėjo gatvėje. Metaliniai korsetai, išbalinti antakiai, ekstravagantiškos šukuosenos, futuristinės pozos – tai buvo įkvepiantis, jaudinantis, tačiau labai tolimas pasaulis. Vis dėlto mada, kaip ir bet kuri kita sritis, turi savo pakilimų ir nuosmukių – tai banguojantis reiškinys, stipriai veikiamas visuomenės pokyčių. Nors šiandien dar yra keli dizaineriai, neatitolstantys nuo avangardinių idėjų, didžioji dauguma mados namų pradėjo kurti ganėtinai paprastą ir suprantamą madą, drabužius, su kuriais galima eiti į gatves. Mada priartėjo prie kliento, tapo realistiškesnė. Šiandien žmonės ant podiumo jau mato sportinius batelius, nors anksčiau mados pristatymai buvo neįsivaizduojami be aukštakulnių. Mane šie pokyčiai džiugina – pati be galo mėgstu gatvės madą. Man labai patinka stebėti žmones – galėčiau kiauras dienas sėdėti kavinėje ir semtis įkvėpimo iš praeivių. Mada šiandien panašėja į žaidimą, padedantį atrasti savo individualų stilių.

– Giedre, rudenį pasaulį išvys tavo knyga. Apie ką ji bus? Kokius jausmus, istorijas, idėjas į ją sudėjai?

– 2019-ųjų pavasarį man suėjo trisdešimt vieneri. Tokio amžiaus dirbti modeliu – išties fantastiška, suvokiau, kad mano karjera gali baigtis bet kurią minutę – juk podiumu vaikštau su šešiolikmetėmis! Prieš rudens mados savaitę su draugais leisdama laiką Nidoje nusprendžiau, kad noriu kaip nors įprasminti savo karjerą, susikurti apčiuopiamą prisiminimą, širdžiai artimą projektą. Taip pamažu mintyse gimė ši idėja.

Visada norėjau iš vidaus parodyti, ką iš tiesų reiškia dalyvauti mados savaitėje. Koks tai galingas variklis ir ką reiškia būti mažu to variklio sraigteliu. Juk taip dažnai žmonės mato tik gražiąją, paradinę, glamūrinę šio didžiulio renginio pusę. Viliuosi, kad skaitytojams bus įdomu pamatyti nuogą, atidengtą mados savaitę. Kaip iš tiesų jautiesi, kai po ilgų skrydžių nebesuvoki, kelinta dabar valanda, tačiau privalai keltis ir apsimesti, kad viskas gerai. Ką reiškia, kai penki žmonės iš eilės tau pasako „ne“, o atsisėdęs prieš šeštąjį turi apsimesti, kad nieko nejauti ir toliau vaidinti. Kaip jautiesi, kai tave liečia šimtai žmonių. Kai privalai bėgti, nesvarbu, kad jau nebepatempi kojų. Nesvarbu kas, nesvarbu kaip – privalai atlikti tam tikrą vaidmenį. Ši knyga – tai jausmingas mados savaitės paveikslas. Mano vidinis mados savaitės pasaulis.

Su manimi visą mėnesį keliavo Miriam Waldner, fotografė ir artima bičiulė iš Berlyno. Niujorkas, Paryžius, Milanas, galybė skirtingų šou, pasiruošimas, užkulisiai… Aš fotoaparatu fiksavau mados savaitės akimirkas, o ji savuoju įamžino mane. Taip sukūrėme tikrą, nesuvaidintą madų savaitės dienoraštį iš vieno individo perspektyvos.

Labai džiaugiuosi šiuo projektu ir net spurdu iš nekantrumo pristatyti jį skaitytojams. Dirbame su leidykla „Dvi tylos“, kartu su žurnaliste Emilija parašėme tekstus. Knyga vadinasi „Ne paskutinė madų savaitė“, nors iš pradžių žodžio „Ne“ priekyje nebuvo… Tikėjausi, kad madų savaitėje dalyvauju paskutinį kartą.

Kai šis projektas jau visai priartėjo prie finišo tiesiosios, supratau – toks pavadinimas tinka idealiai. Juk yra milijonas mados savaičių, jos vyko ir dar daug metų vyks, o ši knyga – mano bandymas sustabdyti akimirką. Parodyti, kokie tąkart aplink mane buvo žmonės, kokie jausmai virė galvoje per būtent tą mados savaitę. Kad ir kaip greitai bėga laikas ir viskas keičiasi, mes visi tą akimirką buvome dabartyje. Vienas momentas, kurį išgyvenome drauge.

– Giedre, o kuo tu gyveni šiandien? Ar kartais pagalvoji apie savo ateities planus?

– Mada mane be galo žavi. Norėčiau likti šiame pasaulyje, tačiau išbandyti save kitoje kameros pusėje. Turėti daugiau galimybių priimti sprendimus. Norėčiau dirbti stiliste ar meno vadove, galbūt išmėginti jėgas mados žurnale ar mados namų dizaino komandoje. Turiu užtektinai praktinių žinių, kūrybiškumo, skonio – neabejoju, kad mano patirtis galėtų padėti prekės ženklams tobulėti.

– Ant tavo kaklo kabo gintaras?..

– Taip, parsivežiau jį iš Nidos! Pastebiu, kaip dažnai jį liečiu. Tai it mano apsauga.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Petras Vilius