Kelionės po siurrealistinius peizažus

Tarpdisciplininio meno kūrėja Asta Ostrovskaja karantino metu savo kelionių smalsumą nukreipė į naršyklės langą – vietoje kelionių lėktuvu ar traukiniu ji ėmė keliauti „Google Street View“ automobiliu, vis atsidurdama skirtinguose pasaulio kampuose. Taip gimė tapybos kūrinių serija „Dropped pin“, kur virtualiame žemėlapyje rastos kasdieniškos panoramos virsta kinematografiškos atmosferos paveikslais, papildytais hipnotizuojančiu, netgi šiek tiek sapnišku, siurrealistiniu naratyvu.

– Asta, esi tarpdisciplininio meno kūrėja, meno vadovė. Kaip prasidėjo tavo kelias į vizualųjį meną ir kada pajutai, kad tai – tavo kalba? Kokias medijas išbandei prieš atrasdama savąją?

– Augau vizualios kūrybos šeimoje, tad, sakyčiau, kelias prasidėjo, kai dar pati nesupratau, kad juo einu. Nors paauglystėje išbandžiau daugybę būrelių, profesinį kelią gana anksti susiejau su vizualia kūryba. Būdama penkiolikos pradėjau kurti iliustracijas dabar jau legendiniam žurnalui „Pravda“ – beveik ketverius metus kas mėnesį piešiau skirtingą gatvės iliustraciją rubrikai „Kvartalas“. Dabar suprantu, kad tai suteikė tam tikrą pagrindą mano dabartinei kūrybai – nesustojantį smalsumą dairytis ir fiksuoti aplinką.

– Savo kūryboje tu „dokumentuoji šiuolaikinio gyvenimo abstrakcijas“. Kaip apibūdintum savo darbus, kokios temos tau rūpi labiausiai?

– Aplinkoje esančių keistų detalių fiksavimas – ar koks iš balkono augantis medis, ar seniai nebekabančių neoninių parduotuvių iškabų siluetai – tampa būdu kurti tam tikrą pasakojimą. Kadangi tai tapyba, galutinis vaizdas visuomet stipriai pereina per mano asmeninį žvilgsnį. Man svarbu ne atkartoti realybę, o pasakoti jos fragmentus, išryškinant tai, kas yra, arba sukuriant tai, kas galėtų būti. Kaip kuriant filmo sceną. Pavyzdžiui, paveiksle „Porn and Worms“ naudojau „Street View“ vaizdą, kuriame matėsi vaizdajuosčių nuomos punktas. Atsidarius tą pačią vietą šiandien matyti, kad jos jau nebėra. Iš pirmo žvilgsnio tai – tik dar viena užsidariusi parduotuvė. Kita vertus, užsidarė ne tik konkretus taškas, bet ir visa vaizdajuosčių nuomos epocha – kultūros forma, kurios nebėra.

– Tavo kūryba apibūdinama kaip sankirta tarp realaus ir siurrealaus pasaulio, humoro ir liūdesio, nostalgijos ir futurizmo. Kas slypi už šių kontrastų ir kaip jie veikia? Jie atsiranda intuityviai ar sąmoningai juos komponuoji?

– Mėgstu apibūdinti savo darbus kaip fotosiurrealistinius. Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti tarsi nuotraukos, tačiau įsižiūrėjus pradedi matyti tai, kas slypi po paviršiumi. Man svarbu, kad žiūrovas norėtų į paveikslą pažvelgti dar kartą, kad tas antrasis žvilgsnis atvertų kitą sluoksnį, kažką netikėto ar dviprasmiško. Tai darau sąmoningai, man svarbu vizualiai atspindėti lūžio tašką, kai liūdni dalykai tampa juokingi, o ateitis ima priklausyti praeičiai. Tai momentas, kai viskas šiek tiek pasislenka – tiek vizualiai, tiek metaforiškai.

– Kūrinių serija „Dropped Pin“ gimė iš to neįprasto laiko – pandemijos pradžios, tiesa?

– Kiekvienam pandemija pakoregavo gyvenimą. Prasidėjus karantinui aš vis tikėjausi, kad jis bus atšauktas – po mėnesio turėjau bilietus į Japoniją. Bet atšaukti buvo skrydžiai, o ne izoliacija. Taip kelionės smalsumą nukreipiau į naršyklės langą – vietoje lėktuvo, traukinio ar automobilio pradėjau keliauti „Google Street View“ automobiliu, vis atsidurdama skirtinguose pasaulio kampuose.

– Žvelgdama į tavo darbus kaipmat prisiminiau Wim Wenders filmą „Paris, Texas“, apskritai nusikeliu į kelio filmų (angl. road movies) žanrą. Ar tau pačiai svarbi kinematografiška atmosfera? Kokie autoriai tau yra artimi?

– Kinematografiška atmosfera man labai svarbi. Siekiu, kad paveikslas atrodytų tarsi stop kadras iš filmo. Tokia kompozicija sukuria jausmą, kad pasakojimas egzistavo prieš tai ir tęsiasi akimirką po paveikslo. Pavyzdžiui, viename kūrinyje vaizduoju „vidury niekur“ esančias garažo dirbtuves, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo uždarytos. Tačiau išjungus šviesą, ima šviesti nutapytos fluorescencinės lempos, tarsi ženklas, kad vieta vis dar gyva. Man įdomus šis neapibrėžtumas tarp sustojusios akimirkos ir judėjimo, tarp fikcijos ir realybės.

Kalbant apie įkvėpimus, kartais juokauju apie savo tris „H“ menininkus: Davidą Hockney, Edwardą Hopperį ir Toddą Hido. Hockney man svarbus dėl savo spalvų kalbos ir gebėjimo išlaikyti žaismo jausmą net konstruojant labai apgalvotą kompoziciją. Jis primena, kad net kasdieniškas vaizdas gali būti intensyvus ir gyvas. Hopperis veikia per tylą ir sustojimą, jo paveikslų žmonės dažnai atrodo įstrigę akimirkoje. Hido fotografijose žavi tai, kaip jis fiksuoja nakties šviesą – būseną tarp privatumo ir paslapties. Norisi paminėti ir Jamesą Turrellį. Jo kūryboje man artima šviesos kaip materijos samprata – ji nėra tik apšvietimas, o erdvės, laiko ir suvokimo dalis. Užburiantis jausmas. Taip pat dabar nagrinėju tapytojos Lois Dodd kūrybą – ją atradau visai neseniai. Jos gebėjimas fiksuoti kasdienybę be pretenzijos, bet įdomiu kampu man labai svarbus. Jai beveik šimtas metų, o ji vis dar aktyviai kuria – argi neįkvepia? Ir, žinoma, Davidas Lynchas, nes jo pasauliai balansuoja tarp sapno ir realybės, tarp grožio ir nejaukumo – tą įtampos jausmą taip pat bandau išlaikyti savo tapyboje.

– Turiu nuojautą, kad tau svarbi ir spalva. Kaip pasirenki spalvų gamą ir kokią nuotaiką ja sieki sukurti?

– Spalva man labai svarbi. Būna, prie vieno atspalvio praleidžiu daug vakarų. Ieškodama tinkamos pilkos, ją sluoksniuoju iš kelių skirtingų tonų, kol atsiranda norimas gylis. Man itin įdomus prieblandos ir šviesos santykis – kontrastas tarp aplinkos ir šviesos šaltinio, pavyzdžiui, languose ar automobilių žibintuose. Šviesai dažnai renkuosi ryškią raudoną spalvą. Ji savyje talpina daugybę simbolinių prasmių – nuo aistros iki perspėjimo – todėl tampa emociniu akcentu paveiksle.

Nuotaika visada kyla iš pradinio vaizdo screenshoto. Kartais noriu sustiprinti tai, kas jau egzistuoja, o kartais sukurti tai, ko joje visai  nėra. Yra paveikslų, kuriuose siekiu pabrėžti monochromiškumą, kaip, pavyzdžiui, „Mostly White Cars“. Kartais – priešingai. Paveiksle „Laundry Day“ dykumos miestelyje radau kampą, kuriame yra skalbykla, automobilių plovykla ir vandens hidrantai. Paveiksle norėjau sustiprinti tą netikėtą vandeninę kompoziciją, sukuriant artėjančios audros jausmą – tą momentą, kai oras apsunksta , dangus tamsėja, bet kažkur dar regima  paskutinė saulės šviesa.

– Kaip atrodo šis kūrybinis „Dropped Pin“ panoramų dokumentacijos procesas? Ar virtualiai keliauji leisdama tave vesti atsitiktinumui, ar ieškai konkrečių vietų ir motyvų?

– Man šis procesas primena tam tikrą meditacijos formą. Pasineriu į panašią būseną kaip keliaujant automobiliu – kai pro langą pamatai kažką įsimenančio, bet kol išsitrauki telefoną nufotografuoti, to vaizdo jau nebėra. Tačiau nuotaika ir mintis išlieka. Tik priešingai nei keliaujant automobiliu, yra galimybė užfiksuoti vaizdą visiškame sustojime. Kartais tiesiog atsitiktinai numetu „pin“ į tam tikrą vietą ir leidžiu sau pažiūrėti, kas ten pasirodys. O kartais mane patraukia pavadinimas ar lokacija, pavyzdžiui, miestelis pavadinimu Boring, arba suvenyrų parduotuvė pačiame šiauriausiame Japonijos taške.

– „Google Street View“ vaizdas dažnai yra techniškai netobulas – šiek tiek iškraipytas, neryškus, grūdėtas. Kiek šios skaitmeninės klaidos persikelia į tavo darbus? Ar stengiesi jas atkartoti, o gal kaip tik sieki išvalyti ir suteikti vaizdui minėto foto–tapybiškumo?

– Taip, šis netobulumas persikelia ir į mano darbus. Kai kurios vietos tiesiog netinka dėl siaurų gatvelių ar pernelyg arti esančių objektų, todėl pats „Street View“ žvilgsnis neišvengiamai daro įtaką galutiniam rezultatui. Jei būčiau ten fiziškai, galbūt kompoziciją perteikčiau kitaip, tačiau būtent tas platus, kiek iškraipytas objektyvas sukuria savitą žiūros kampą, kurį norisi išlaikyti.

Man patinka palikti tam tikrus trūkumus – tarkime, keistai pasibaigusią namo liniją ar išsikraipytą perspektyvą. Dėl to nutapau ir pačius paveikslo kraštus, tarsi ištempdama paskutinius pikselius, likusius palei briauną. Ruošiant kai kurių paveikslų eskizus esu eksperimentavusi ir su dirbtiniu intelektu. Pavyzdžiui, paprašius sukurti saulėlydį vienoje sankryžoje, DI suklydo ir saulės atspindys pasirodė dvejose skirtingose pusėse. Man ši klaida pasirodė įdomi ir net poetinė, todėl ją palikau galutiniame kūrinyje. Paveikslą pavadinau „Two Sunsets“.

– Tavo kūriniuose nėra žmogaus, bet jo buvimas – juntamas. Ar tai – taip pat sąmoningas sprendimas?

– Čia vėl apie tą balanso sukūrimą tarp dviejų skirtingų būsenų. Vienaip ar kitaip sukuriu žmogaus buvimą – ar tai įjungta šviesa, ar vos matomas mano, sėdinčios priparkuotame automobilyje, autoportretas.

– Ar kada buvai nuvykusi į tas vietas, kurias aplankai virtualiai?

– Dar ne, bet gal ilgainiui pavyks išsukti šitą ciklą į tokį lygį, kad vyksiu į tas vietas lauko plenerams.

– Žvelgiant plačiau, tapyba tau yra būdas mąstyti apie pasaulį ar būdas jį iš naujo kurti?

– Sakyčiau,  labiau mąstyti, o jei ir kurti, tai ne iš naujo, bet ieškant skirtingų scenarijų jau esamoms užfiksuotoms realybėms.

– Skaičiau, kad vienas iš tavo kūrybos tikslų – perteikti įprastumą ir tam tikrą trivialumą, sukeliant žiūrovams susižavėjimą kasdienybe. Kodėl, tavo manymu, šiuolaikiniam žmogui svarbu iš naujo atrasti grožį kasdienoje?

– Atsakymas gal net kiek paprastas, bet tai mane tiesiog daro laimingesne. Tikrai nebūsiu pirmas žmogus pasakęs, kad grožis slypi paprastuose dalykuose. Bet taip yra.

– „Dropped Pin“ yra tęstinis projektas – šiuo metu „Hungry Eyes“ studijoje eksponuojama antroji šios serijos darbų paroda „Added Stop“. Kur  keliausi toliau? Ar tas virtualus automobilis jau turi naują kryptį?

– „Dropped Pin“ vis pildomame aplanke turiu virš tūkstančio ekrano nuotraukų. Šiuo metu esu pradėjusi paveikslą, kuriame užfiksuota Ganoje esanti durų parduotuvė, kur durys išstatytos lauke; kartu parduoda ir žoliapjoves. Taip pat paruoštos didesnio formato drobės, daug užklausų dėl naktinių paveikslų, tad žiūrėsime, kur tasai automobilis pasuks.

– Ko pati kaip kūrėja sau linkėtum šioje kelionėje – daugiau atradimų ar daugiau sustojimų?

– Linkėčiau, kad atradus būtų užtektinai laiko užfiksuoti neišplaukusią akimirką.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Rūta Floral

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 8000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.