Užauginti namus

Prekės ženklo „Nou Milu“ kūrėjos, dizaino ir mados entuziastės Eglės Novogreckienės šeimos namai gimsta pamažu. Lėtai apgalvojant kiekvieną detalę, išjaučiant kiekvieną kampą, jie tarytum auga ir keičiasi kartu su jų gyventojais. „Neabejoju, kad yra žmonių, kurie nė nesuprastų tokio erdvės sureikšminimo!“ – juokiasi Eglė, praverdama savo pavasariu jau kvepiančiame Žvėryne esančių namų duris.

– Egle, susitinkame tavo namuose. Kokia jų istorija?

– Rinkdamiesi namus turėjome vieną pagrindinį kriterijų – vietą. Ilgą laiką gyvenome miesto pakraštyje, todėl prioritetas buvo rasti namus centre. Įsimylėjome Žvėryną. Lyg vakar prisimenu tą momentą, kai vyras sako: štai, radau mums namus. Nuo tada ir prasidėjo mūsų lėtas naujų namų kūrybos procesas.

– Kažkodėl nujaučiu, kad esi iš tų žmonių, kurie visada svajoja apie namus…

– O, taip! Aš esu iš tų žmonių, kuriems namai – itin svarbu. Gal todėl visada ir norėjau įsikurti juos taip, kad kiekvienas kampas džiugintų akį ir kurtų pilnatvės jausmą. Nesinorėjo skubėti. Visada stengiausi gerai išjausti, kokių namų mums reikia, – viską šiose erdvėse keitėme iš pagrindų, tad ir namų išdėstymą teko nuodugniai apgalvoti. Vyras Simas ne vieną naktį dėliojo erdves – didžiausi aplodismentai jam už tai, kad šiandien, kai čia gyvename beveik dvejus metus, nė 10 cm sienos nenorėčiau pastumti. Žinojome, kad čia gyventi reikės mums, todėl, nors dirbome su interjero dizainerių komanda, erdvių išdėstymą sprendėme patys, kad jis atitiktų visus mūsų asmeninius poreikius.

– Tai koks tas gyvenimas Žvėryne?

– Paradoksalus: gyventi Žvėryne – tai kaip gyventi kaime miesto centre. Tai itin strategiškai patogi miesto dalis, tačiau šalia to patogumo dar yra ir daug gamtos bei senų namų, kurie tarsi nukelia į mažą jaukų kaimelį. Tuo turbūt ši vieta mus ir žavi labiausiai – šiame rajone persipynusi senųjų ir dabartinių laikų atmosfera. Tie kontrastai mus taip sužavėjo, kad su kiekviena diena vis labiau įsimylime Žvėryną.

– Kokios idėjos sukosi galvoje kuriant šiuos namus? Kas gyvenamojoje erdvėje tau asmeniškai svarbiausia?

– Jaučiu silpnybę paryžietiškam interjerui. Ir nors kiekvieni namai turi savo nuotaiką, savo naujų namų viziją galvoje nešiojausi ilgą laiką. Žinojome, ko norime ir ko – ne. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, kuriant namus teko ieškoti kompromisų, tačiau šioje vietoje man pasisekė – mano vyras turi puikų skonį, tad dirbome kaip komanda. (Šypsosi.) Namų erdvėje man svarbus didelės erdvės pojūtis, šviesios spalvos, natūralios medžiagos bei pačios erdvės funkcija. O pats svarbiausias dalykas – jausmas. Kaip aš jaučiuosi ir kaip čia jaučiasi visi šeimos nariai – juk tai priklauso nuo susikurtos nuotaikos, o ne nuo daiktų ar baldų, esančių konkrečioje erdvėje.

– Jau užsiminei, kad viską keitėte iš pagrindų. Kaip atrodė ši erdvė prieš jums prisiliečiant? Kokių namų savo šeimai ieškojote?

– Griovėme ir keitėme viską iš esmės. Esame jautrūs triukšmui, todėl keitėme net langus, kad negirdėtume gatvės garsų. Be to, mums labai svarbus erdvių funkcionalumas. Mėgstame leisti laiką svetainėje, todėl iškart atkrisdavo būstai su mažos kvadratūros bendra erdve. Taip pat nesinorėjo pirkti buto dar tik planuojamame projekte – esu toks žmogus, kuriam norisi pajausti erdvę. Tik patyrusi, koks jausmas aplanko įžengus į naujas erdves, galiu priimti sprendimą. Ir nors eidama į šiuos namus didelių lūkesčių ir neturėjau, atėjusi iškart pamačiau viziją. O ir jausmas buvo! (Šypsosi.)

– Egle, kas tau keturias sienas paverčia namais?

– Namus kuria ne daiktai, o patys žmonės. Juk viskas tik mumyse ir nuo mūsų. Manau, kad jaukumui sukurti reikalingas laikas, kad ir kaip visko norėtųsi čia ir dabar… Turbūt dėl to namų kūrimo procesas tik sustiprino pakantumo jausmą bei tarpusavio supratimą, palaikymą. Ne visada viskas vyksta pagal planą, tad kartais tikrai prireikia kantrybės.

– Po namų stogu telpa ne tik čia gyvenantys žmonės, bet ir jų pomėgiai, atsipalaidavimo būdai, tobulėjimo įrankiai. Kas dar šiuose namuose svarbu? Kokią vietą juose užima muzika, knygos, filmai, menas, maisto ruošimas?

– Turintys vaikų mane tikrai puikiai supras – tempas su mažamečiais didelis, o ir šurmulio bei gyvybės namie tikrai netrūksta. Jei papriekaištauju šeimos nariams dėl tvarkos, netrukus sulaukiu Simo atkirčio, jog mūsų namuose gyvenimas verda ir visas šis chaosėlis yra normalu. Negaliu nesutikti! (Šypsosi.)

Nesumeluosiu pasakydama, jog muzika pas mus skamba beveik kiekvieną dieną. Ankstyvus rytus pradedame su muzika, kad pusryčių kąsnis vaikams būtų nuotaikingesnis, ypač šaltuoju, tamsiuoju periodu tai kelia ūpą visai dienai. Knygoms šiuo etapu daugiausiai laiko randa mūsų mažiausieji, o mes juos stebime ir žavimės. Vis pasvajoju apie knygų lentynas per visą sieną. (Šypsosi.) Kartu mielai žiūrime ir filmus. Mėgstu gaminti, todėl dabar, augant Tajui, vėl galiu pasidžiaugti galimybe grįžti į savo virtuvę. Buvo etapas, kai tų laisvų rankų tiesiog nebuvo. Na, ir jei jau pradėjome kalbėti apie virtuvę, tai būnant joje mano akis džiugina Eigirdo Scinsko darbas – jis mane visada energizuoja ir labai gerai nuteikia. Šio ir kitų kūrėjų darbai – taip pat neatsiejama mūsų namų dalis.

– Kaip sukurti namus, kuriuose visi – nuo didelių iki mažų – jaustųsi gerai?

– Tikrai pastebėjau, kad prisijaukinti naujas erdves reikia laiko ne tik suaugusiems, bet ir mažiausiems šeimos nariams. Mano vaikams būstą keisti išties buvo sunku ir sukėlė daug išgyvenimų. Mūsų dukra ilgą laiką vis sakydavo, kad jai čia dar ne namai, o ir aš pati jaučiau, kad dar tiek visko trūksta. Turbūt vaikas jautė mano emociją. Laikui bėgant ir vis pildant erdves sulaukėme didžiųjų metų švenčių, o iškart po jų dukra prisipažino: čia jau mano namai. Pamenu, kaip tai išgirdusi nurimau.

Vadovaujuosi dabar gal jau ir banalokai skambančia, tačiau savo prasmės tikrai neprarandančia taisykle – „mažiau yra daugiau“. Mane slegia daiktais apkrautos erdvės, nė miegoti nueiti negaliu, jei virtuvės sala nelieka tuščia. Negaliu dirbti netvarkingoje erdvėje, nes toji netvarka tarytum tiesiogiai persikelia į mano mintis. (Juokiasi.)

– Jūsų namų svetainę puošia žymioji „Camaleonda“ sofa. Ar tau svarbu, kad namus puoštų daiktai su istorija?

– Kol daiktai suranda savo vietą mūsų namuose, būna daug svarstymų – prireikia laiko priimti sprendimą. Išimtis – tik meno kūriniai, kurie tiesiog akimirksniu rado vietą svetainės zonoje. Mano nuomone, svarbiausia, ar tam tikras daiktas galiausiai išpildo lūkestį. Jei pavyksta pasiekti norimą vaizdą ir emociją, vadinasi, pasirinkta teisingai. Dar tik dėliojant būsimų namų viziją galvoje jau pamačiau „Camaleondą“ ir nuo tos akimirkos supratau, kad jai lenkiasi visos kitos sofos. Mano akimis ji tarsi funkciją turintis meno kūrinys. Švelnios linijos ir griežta geometrija labai gražiai suskamba erdvėje, todėl rasti jai alternatyvą man pasirodė beveik neįmanoma. Ne veltui tai ikona!

Mums patinka laikui nepavaldūs daiktai. Jei ateityje ir keisime namus, jau žinau, kokie baldai keliaus kartu. Kartais su Simu pajuokaujame, kad galbūt ir suaugę vaikai norės kokį baldelį išsinešti į savo namus, juk kai kurie baldai savo vertę išlaiko amžinai.

Taip pat mūsų erdvėje galite pamatyti ant žemės pastatomą 1930-aisiais sukurtą šviestuvą, įkūnijantį modernias idėjas ir tik įrodantį, kad geras dizainas savo kelią matuoja šviesmečiais. Dar namus puošia visiems puikiai žinomas Vernerio Pantono „Flowerpot“ stalinis šviestuvas, kurį galima padėtį į bet kurią namų vietą ir jis tiesiog skleis septyniasdešimtųjų žinutę. O tai, kad žavimės „Fritz Hansen“ kūryba, tiesiog akivaizdu – visi valgomosios zonos objektai nukelia į to laikmečio nuotaiką.

– Ar tavo svajonėse yra koks nors dizaino objektas, kuris ateityje galėtų papildyti šių namų erdves?

– Jaučiu, jog mūsų namų erdvėse dar daug ko trūksta. Norime atrasti sau patinkančias interjero detales, tokias kaip vazos, žvakidės ar skulptūros. Šios detalės sukuria jaukumo ir šilumos jausmą, tačiau reikia sulaukti įkvėpimo, kad daiktai būtų gerai išjausti. Vis galvoju apie serviravimo staliuką ant ratukų – manau, šis dizaino objektas tikrai taptų valgomojo akcentu, netgi vietą esu jam numačiusi. Manau, pavasarinė saulė įkvėps pasinerti į tuščių kampelių užpildymą.

– O kuri namų vieta tau pati mylimiausia?

– Jeigu atvirai, tokių vietų namuose daug. Visų pirma, mūsų miegamojo erdvė, kurią vadiname tėvų zona. Joje visada atitrūkstu nuo namų šurmulio ir tarsi atsiriboju nuo buities. Šioje erdvėje norėjome susikurti viešbučio emociją – kai patenki į kambarį su atskira vonia ir drabužine. Jausmas, kad viskas vienoje vietoje, išties suteikia privatumo pojūtį.

Kiekvieną rytą svetainėje mėgaujuosi juoda arbata. Šiuo metu esu motinystės atostogose, jei galima taip pavadinti. (Juokiasi.) Tad rytais, nors jie ir ankstyvi, nereikia niekur skubėti. Man patinka neturėti dienos plano ir tiesiog savęs nespaudžiant leisti laiką namuose. Taip aš tarsi persikraunu, pripildau savo vidinės energijos indą. Kartais susimąstau, kad namai man yra tarsi saugumo tvirtovė. Nors esu ekstravertė, po antrojo vaiko gimimo pradėjau norėti daugiau ramybės ir netgi buvo etapas, kai namuose nesinorėjo jokių žmonių, o geriausiai jaučiausi būdama tik su šeimos nariais. Dabar galvoju, kad dėl to kaltos buvo bemiegės naktys. Tikiuosi, artimiausioje ateityje susibūrimų su draugais mūsų namuose vis daugės.

– Egle, kaip bėgant metams formavosi tavo stilius – nuo interjero iki aprangos?

– Iš tiesų, ne kartą susimąsčiau, kokį didžiulį malonumą man teikia interjeras ir mada. O ir atrasti tai, kas man patinka, užtruko ne vienus metus. Nusprendusi ieškoti naujų namų, pradėjau domėtis šia sritimi ir daug laiko skyriau suprasti, kas man artima, o kas – ne. Pradžioje tiesiog kaupiau nuotraukas pintereste, žiūrėjau laidas apie interjerus, negalėjau praeiti pro interjero žurnalą jo nepervertusi. Visa ši informacija kaupėsi galvoje ir laikui bėgant stilius labai aiškiai išsigrynino. Turėjome gerą repeticiją, kai kūrėme pajūrio namus, kurie net ir praėjus ne vieniems metams mus vis dar džiugina. O juk dažnai girdžiu: jei daryčiau dabar, viskas būtų kitaip.

Kadangi aš taip mėgstu išjaustus sprendimus, tai ir asmeniniam aprangos stiliui išsigryninti reikėjo laiko. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti, kas man tinka ir patinka. Madoje svarbiausia man visada buvo savijauta, kuri ir pakužda visus stiliaus atsakymus. Man nebereikia didelio kiekio daiktų – sąmoningai pavyksta šios nuostatos laikytis.

– Kiek kuriant šiuos namus prisidėjo profesionalai, o kiek jūs patys? Man visada labai įdomu, kaip atrasti tobulą balansą dirbant su interjero dizaineriu, kad namai čia gyvensiantiems nesijustų svetimi?

– Kai tik įsigijome naujus namus, žinojome, kad norime dirbti su profesionalais, savo darbą išmanančiais žmonėmis. Interjero dizainas – tai galutinis etapas, kurio rezultatą visi matome, tačiau iki jo dar tiek daug užkulisinio darbo! Namus kūrėme kartu su „Side by Side“ komanda. Su vyru žinojome, ko ir kaip norime, o dirbant su šia komanda priimti sprendimus buvo tikrai malonumas, ne galvos skausmas. Mūsų tikslas buvo gauti profesionalų pagalbos, o ne patikėti kitiems sukurti namus už mus. Bandau įsivaizduoti tuos atvejus, kai žmonės viską patiki interjero dizaineriui ir tada pajaučia, kad namai jiems svetimi. Bet jie juk ir nebus artimi, jei neįdedi dalies savęs. Žinoma, kai kuriems žmonėms to nereikia, todėl neabejoju, kad jie nė nesuprastų mūsų namų erdvės sureikšminimo! (Juokiasi.)

– Na, ir pabaigai… Ar šiuos namus vadini savo svajonių namais?

– Man labai patiko vieno įtakingiausių ir ryškiausių danų dizainerio Vernerio Pantono mintis, jog jo darbo tikslas – išprovokuoti žmones naudotis savo fantazija ir padėti susikurti stimuliuojančią bei džiuginančią aplinką. Manau, mes tokią aplinką ir susikūrėme. Šiandien esame šioje akimirkoje ir mėgaujamės ja.