Namas palei geležinkelį

Iš vienos jų namo pusės dunda traukiniai, o iš kitos – tyliai teka upė ir skraido ketvirtadalis Lietuvos paukščių rūšių. Į darbą ir mokyklą architektės, architektūros studijos „Case Studio for Architecture“ bendraįkūrėjos Julijos Čiapaitės-Jurevičienės šeima keliauja traukiniu. Būna, papietauti į miesto centrą pasileidžia Vilnele su baidare, o rytais kavą geria tyliai stebėdami tekantį vandenį. Prieš metus Naujojoje Vilnioje, moderniame betoniniame name, įsikūrusi šeima griauna visus su šiuo rajonu susijusius mitus ir pabrėžia: mes patys, ne kas kitas, kuriame savo rajono jausmą.

– Julija, geležinkelis ir pro šalį dundantys traukiniai – kam nors kitam renkantis vietą tai galėtų būti didelis minusas, bet ne jums! Į darbą ir mokyklą jūsų šeima keliauja traukiniu?

– Iš tiesų, kiekvieną rytą į darbą ir mokyklą keliaujame traukiniu. Tik juo naudojamės, galima sakyti, partizaniškai – tai yra tarpmiestinis, ne vietinio susisiekimo traukinys. Visgi mums labai norisi palaikyti idėją, kad ir Vilniuje, bent jau ten, kur nutiesti bėgiai, įmanoma rinktis šį judėjimo būdą. Iš tiesų, įsigyjant žemės sklypą Naujojoje Vilnioje šalia riedantis traukinys mums buvo vienas svarbesnių šios vietos pliusų. Esu kilusi iš Klaipėdos, užaugau pačiame centre, pagrindinėje gatvėje, jau vėliau su šeima daugybę metų gyvenome Vilniaus senamiestyje, todėl išsikelti toliau tikrai buvo kiek neramu – kaip mes, penkių asmenų šeima, persikėlę iš centrinės miesto dalies susidėliosime šeimos logistiką?

Apskritai, kaip architektai, plačiai išsidriekusius miestus matome kaip didelį minusą – žmonės priversti ilgai sėdėti automobiliuose, daug laiko praleidžia bandydami iš vienos vietos nusigauti į kitą – niekada nebūčiau pasirašiusi tokiam gyvenimo būdui. (Šypsosi.) Traukinys mums labai pasiteisino, automobilį šeimoje naudoja tik vyras. Iki stoties reikia paeiti vos dešimt minučių, šiam maršrutui visi turime mėnesinius abonementus, dėl to kaskart nereikia rūpintis bilietėliais. Jokių kamščių, traukinys visada tikslus, vaikai niekada nepavėluoja į mokyklą, o kelionė dar vingiuoja per vaizdingą Pavilnių regioninį parką.

– Papasakok, kas jus atvedė į Naująją Vilnią? Sakytum, jaunai šeimai ne pats populiariausias sprendimas?

– Tuo metu jau turėjome tris vaikus, senuosiuose namuose nebetilpome, o senamiestyje atrasti didesnio ploto būstą su terasa ar nedideliu kiemeliu buvo iššūkis. Kadangi nei aš, nei vyras nesame vilniečiai, Naujosios Vilnios rajono beveik nepažinojome, buvome tik kažką girdėję, o ir tos nuogirdos teigiamų asociacijų toli gražu nekėlė. (Juokiasi.) Atvykę apžiūrėti šios vietos nustebome, kad palei pat kiemą teka Vilnelė. Upės, iš tiesų, tuo metu nesimatė nė trupučio, o ir prieš tai čia gyvenę žmonės jos visiškai nenaudojo. Net skelbime ji nebuvo paminėta! Panašu, kad niekas šio privalumo neįvertino, o mums tai buvo milžiniškas atradimas – gyveni mieste, o tavo kieme – upė!

– Naujoji Vilnia – labai daugiasluoksnis rajonas. Jūs šios vietos trūkumus sugebėjote paversti privalumais? Koks tai rajonas?

– Naujoji Vilnia man didelis atradimas. Gamtine prasme tai ypatingas rajonas – jame daug kalvų, piliakalnių, slėnių, pro visą rajoną raitosi Vilnelė, yra daugybė žygių takų. Neseniai atradau paukščių klausymosi programėlę – vertinama, kad Lietuvoje šiuo metu gyvena apie keturis šimtus paukščių rūšių, o čia, savo kieme, iki šiol esu užfiksavusi ketvirtadalį, šimtą tris! Ar galėtum įsivaizduoti, mieste, pramoniniame rajone?! Man tai buvo toks gražus įrodymas, kad kai industrija kiek atsitraukia, gamta savo dalį pasiima atgal.

Ne ką mažiau įdomus ir pramoninis rajono paveldas. Naujosios Vilnios istorija glaudžiai susijusi su geležinkeliu – XIX a. antrojoje pusėje čia nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir įkūrus stotį, čia pradėjo kurtis geležinkeliečių gyvenvietė ir greitai suklestėjo industrija. Vilniaus centrinėje dalyje industrinis architektūrinis paveldas buvo gana grubiai sunaikintas viską nugriaunant, išvalant ir užstatant naujai, tuo tarpu čia jis dar išlikęs. Smagu, kad Naujojoje Vilnioje tokia konvulsiška plėtra to padaryti nespėjo ir, atrodo, dabar žmonės susizgribo: šis paveldas įdomus, jis gali būti vertingas, sukurti įdomias modernias konversijas.

Ir iš tiesų, kontrastas šiame rajone milžiniškas – viename kiemo gale didžiuliu greičiu važinėja krovininiai automobiliai, o pasileidus šlaitu žemyn gyvena ketvirtis Lietuvos paukščių! Labai daugiasluoksnis rajonas. Kaip minėjau, anksčiau Naujoji Vilnia buvo atskiras miestas, o prie Vilniaus prijungtas tik prieš kiek mažiau nei septyniasdešimt metų, 1957-aisiais, ir architektūriškai žvelgiant tai labai jaučiasi. Jis turi unikalią miesto, ne rajono, struktūrą – savo centrą, dailės, muzikos mokyklą, parkus.

– Jūsų namas čia įgavo industrinės vilos pavadinimą, ir iš tiesų, jame dera dvi kontrastingos medžiagos – betonas ir medis. Ypatinga ir lokacija – iš vienos pusės namą supa geležinkelio bėgiai, iš kitos – upė. Ar kuriant architektūrą įkvėpimo ir sėmėtės iš aplinkos?

– Labai smagu, kad pastebėjai šį kontrastą, kuriant šiuos namus jis mus labai įkvėpė. Mėgstu apie šį namą pradėti pasakoti kiek nuo toliau – atsistojus ant geležinkelio tilto gražiai atsiskleidžia visas namo kontekstas, aplink esantys stambiagabaričiai pramoniniai pastatai, kaminai. Pasimato ir charakteringas industrinių pastatų įkvėptas namo siluetas. Pramoniniuose pastatuose tokie stogai su stoglangiais naudojami tam, kad viduje, giliose gamybinėse patalpose, atsirastų daugiau dienos šviesos. Pasiskolinę šį principą namo viduje apšvietėme laiptinę ir vonias – vietas, kurios kitaip būtų likusios be dienos šviesos. Neapdirbtas betonas taip pat įkvėptas industrinės aplinkos, kaip atspari dėvėjimuisi, pažeidimams medžiaga.

Tuo tarpu namų viduje yra labai daug medžio – kontrastuojančios betonui medžiagos, žmogiškos, jaukios. Labai mėgstame natūralias medžiagas, tikrus paviršius, todėl interjere vyrauja tik ąžuolas ir betonas. Tokios medžiagos gražiai dėvisi, o bėgant laikui dailiai išryškėja natūralios jų faktūros. Namas nedidelis, vos 119 kv. m., – pirmasis aukštas suprojektuotas taip, kad galėtume judėti ratu. Ribos tarp vidaus ir išorės pranyksta atvėrus langus į lauko terasą. Antrame aukšte – miegamieji kambariai, atskirti dvivėrėmis stumdomomis durimis. Erdvės jausmą čia sukuria ir dideli langai, veidrodžiai.

Dabartinis namas pastatytas ant senojo namo kontūrų. Studijoje prieš griaunant sena ir statant nauja stengiamės išbandyti visus įmanomus variantus, klausiame savęs: ar nugriovę galėsime pastatyti geriau? Visgi prieš tai čia stovėjusio namo būklė buvo itin prasta, pamatus jis turėjo vos po trečdaliu savo ploto, buvo pastatytas iš daugybės skirtingų medžiagų – matyt, iš vargo po karo renkant, kas buvo po ranka, todėl galiausiai nusprendėme nugriauti. O gal, tiksliau, išrinkti – dviese su vyru sluoksnis po sluoksnio jį atidengėme ir dalimis panaudojome kuriant naująjį – akmenis, plytas, betono nuolaužas panaudojome formuojant kiemo kraštovaizdį, o medieną, langus išdalijome kaimynams.

– Žinau, kad ir namo statybų procesas buvo kitoks, ypatingas. Turbūt jam labiau tinkamas žodis „surinkimas“ nei „statybos“?

– Išties! Industrinėje aplinkoje panaudojome industrinę technologiją – namo konstrukcija išlieta trisdešimties kilometrų atstumu nuo namo, o surinkta čia, vietoje, vos per tris savaites. Sklypas siauras, dėl to norėjosi išvengti griozdiškų statybų, perteklinės logistikos, didelių kiekių statybinių atliekų. Man labai patiko, kai paskutines betono plokštes, kaip kokią karūną, uždėjo ant viršaus. (Šypsosi.)

Su kolegomis daug diskutuojame apie skirtingas statybose naudojamas medžiagas. Kartais atrodo, kad tvarumo perspektyvoje esame linkę susikoncentruoti ties vienu sprendimu ar viena medžiaga, pavyzdžiui, mediena. Ir nors šią medžiagą labai myliu, vertinant visas aplinkybes konkrečiame projekte, ji nebūtinai būna pats tvariausias sprendimas. Ir nors dabar betonas vertinamas kaip didelį anglies pėdsaką paliekanti medžiaga, turėjome galimybę jį išlieti gamykloje visai šalia statybų aikštelės, sparčiai surinkti be jokių papildomų statybinių atliekų – vertinant visumą, tikiu, aplinkoje palikome mažesnį anglies pėdsaką.

– O kokios detalės, kokie kampai namuose tau patys mieliausi?

– Sėdime viename iš jų – čia yra mūsų drabužinė, bet kartu ir skaitymo kampelis. Žinoma, daugiausiai laiko praleidžiame pirmame namo aukšte. Mėgstame būti svetainėje prie židinio, tikrai dažnai jį pasikuriame, o ir upė per langus toje vietoje gražiai matosi. Prie pat virtuvės, kieme, yra nedidelis daržas, kiek toliau – lauko virtuvėlė su griliumi. Visada žinojau, kad jei ką nors auginsiu, auginsiu tiesiai prie durų, kad būtų patogu. Kad sugalvojus, jog į patiekalą būtų gerai krapų įdėti, ar panorus arbatos nusiskinti nereiktų autis batų, eiti per visą sklypą ieškoti. Ir vaikams labai pasiteisino – sėdi ant akmens, raškosi pomidorus. Paprastume slypi labai daug žavesio.

– Julija, o kaip jus supanti gamta diktuoja dienos ritmą, veiklas?

– Aš kiekvieną rytą vasarą prasiplaukiu prieš srovę – labai nebloga mankšta! Labai noriu maudynes pratęsti ir žiemą. Su šeima mėgstame užsikurti kubilą. Su vyru rytais prie upės geriame kavą. Pasirodo, į tekantį vandenį iš tiesų gali žiūrėti labai ilgai. (Juokiasi.) Vaikai ant medžio prie kranto pasidarė „tarzankę“. Turime ir baidarę – prie namų išplauki, išlipi senamiestyje, papietauji, o tada užsikeli ją ant centre palikto automobilio stogo ir grįžti atgal. Nuostabu ir tai, kaip ryškiai, išsikėlę toliau nuo centro, pajautėme gamtos sezoniškumą.

Gamta čia tokia graži, tačiau atrodo, kad šiame rajone meilė aplinkai žmonėse buvo pradingusi. Siaurame upės gabaliuke ties savo namu jau ištraukėme apie dvidešimt į upę išmestų padangų, gausybę maišų šiukšlių. Matyt, etapas atgavus nepriklausomybę, užsidarius didžiosioms gamykloms gyventojams buvo sudėtingas – tiek finansiškai, tiek emociškai. Šią netektį gerai iliustruoja istorija apie kaimynystėje nuomojamą sandėliuką, kuris iki lubų buvo prikimštas šiukšlių. Valėme, tvarkėme ir po truputį jame pradėjo atsivėrinėti lyg kokie kultūriniai sluoksniai – už gausybės maišų šiukšlių suradome staliaus stalą, įrankius, lygumų slides, inkilus. Žmonės, kurie čia gražiai gyveno, meistravo, kažką kūrė, su slidėmis slėniuose važinėjo, džiaugėsi aplinka, tartum sulūžo, viską pamiršo, užvertė šiukšlėmis. Pastaruosius dešimtmečius rajonas atrodė nejaukus, nesaugus, suniokotas. Man patinka, kad ir aplinka, ir ši nuomonė ima keistis.

– Aplink namus – daugybė apleistų industrinių pastatų, kurie, rodos, dar tik laukia savo eilės. Ar kada pagalvoji, kaip šis rajonas keisis ateityje? Užsiminei, kad nemažai bendradarbiaujate su vietos bendruomene?

– Pirmiausia, labai norisi, kad rajonas nepasikeistų kardinaliai, kad neįvyktų kažkoks išsivalymas, kai nauji žmonės visiškai išstumia kitus, – tokių pavyzdžių mieste daug. Tokiu būdu pakeisti rajono veidą lengva, bet šis būdas labai grubus, ištrinantis vertingus, charakteringus vietos bruožus. Labai tikiuosi, kad taip nebus, o Naujoji Vilnia išlaikys savo charakterį. Bendruomenės organizuojamose dirbtuvėse pastebime, kad nors į šį rajoną keliasi daug naujų įdomių žmonių, architektų, menininkų, smagu, kad renginiuose noriai renkasi ir senbuviai. Nėra jausmo, kad rajone vieni išguja kitus, priešingai – visi noriai sugyvena.

Su vietos bendruomene daug dirbame, kad čia įsigalėtų dviratis ir pėstysis. Norisi, kad tai būtų vienas iš skiriamųjų šio rajono veidų. Rajono viduje atstumai nedideli, egzistuoja atskira miestą menanti struktūra, o gyventojų tankumas labai didelis, vietose smarkiai viršijantis miesto centro tankį. Tai reiškia, jog čia vystomi pokyčiai pasiektų labai didelę gyventojų dalį ir smarkiai pagerintų jų gyvenimo kokybę. Keliauti pėsčiomis ar dviračiu kasdieniais reikalais – į parduotuvę, į mokyklą, į darbą – būtų labai patogu. Viešoji infrastruktūra – žmogiškos gatvės, dviračių, pasivaikščiojimo takai, parkai, aikštės – yra aspektai, į kuriuos investuojant kuriamas visos visuomenės gerbūvis. Naujos atsiradusios kavinės smagu, tačiau jos prieinamos ne visiems. O žmogiška gatvė, kurioje nuo medžių krenta šešėlis, kur želdiniais atitverta važiuojamoji dalis, kur jaukus apšvietimas, reikalinga visiems. Manau, kad tai vienas iš būdų, nepakeičiant gyventojų sudėties, pakeisti jų gyvenimo kokybę.

Norisi žmonėms pritaikyti ir Vilnelės slėnius. Žinoma, šioje vietoje darant pokyčius svarbu nepersistengti, neužgožti čia vešinčios gamtos, tačiau jautriai išsaugant aplinką atverti slėnius, padaryti praėjimus tikrai svarbu. Upė yra vienas didžiausių šio rajono privalumų, norisi, kad vietiniai galėtų fiziškai ją pamatyti, ja džiaugtis.

Daug lūkesčių keliame ir geležinkeliams. Šiuo metu nėra jungtinio traukinio, kuris iš vieno miesto galo nuvežtų į kitą. Reikia išlipti stotyje, persėsti į kitą traukinį, suderinti grafikus, kurie vis dar yra labai nepatogūs. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos geležinkeliai jau ėmė svarstyti idėją sukurti miesto geležinkelio liniją. Jeigu jis pradės kursuoti, atsiras gerokai tankesnės stotelės, o Naująją Vilnią tai kurs kaip miestietišką, visavertišką ir labai charakteringą miesto dalį.

– Julija, kokiais būdais įmanoma šį pokytį pasiekti?

– Mūsų, kaip bendruomenės, kaip architektų, darbas yra sukurti tinkamas sąlygas – jeigu rajone gera, verslai ir žmonės jį patys susiranda. „Dūmų fabrikas“ tapo tikrais šio rajono pionieriais, atnešusiais naują žinutę apie besikeičiančią, veržlią Naująją Vilnią. Jie iki šiol yra šio rajono švyturiai. Kaip bendruomenė daug bendraujame tiek su savivaldybe, tiek seniūnija – vystome, organizuojame dirbtuves, siūlome idėjas. Randame atgarsį ir norą dirbti kartu. Šiuo metu Vilniaus savivaldybėje dirba tikrai pasikeitusios, suinteresuotos komandos, norinčios keisti miesto veidą ir matančios tame prasmę.

– Užsiminei apie daugiau nuvertintų teritorijų Vilniaus mieste – ar gali papasakoti apie jas ir kokias vizijas joms matytumei?

– Norisi kalbėti apie teritorijas, esančias aplink geležinkelio bėgius: Naujininkus, Salininkus, Vilkpėdę, Panerius, Vokę. Tai rajonai, kurie potencialiai gali būti pasiekiami traukiniu – itin greita, patogia, miestietiška transporto priemone. Matome šių teritorijų vystymo potencialą, esamos aplinkos pritaikymo galimybes. Gyventojams šios miesto vietos galėtų būti greitai pasiekiamos, be to, jos yra patrauklios ir gamtiškai, įdomios istoriškai. Vilniaus apimtimis kol kas puikiausiai išsitektume tokiose vietose ir taip galėtume pristabdyti savo alkį brautis į vis naujas teritorijas.

– Turbūt galima sakyti, kad ir jūsų namas tam tikra prasme prisidėjo prie šio rajono įvaizdžio kaitos?

– Įsikėlėme čia prieš metus, rudens pabaigoje, pačiu tamsiausiu metų laiku. Buvo didelis pavojus, kad į mus žiūrės su nepasitikėjimu. Prisimenu, kaip visi mus gąsdino – ateis, išvogs. Ir iš tiesų, kai užsidegame šviesas, visiems matomės kaip ant delno. Natūralu, kad naujai atsikėlus į seną ir kiek suvargusią aplinką tave gali vertinti skeptiškai, žvelgti su nepasitikėjimu. Bet kaip įdomiai tai suveikė! Galbūt dėl to, kad fiziškai patys daug čia dirbome, gal dėl to, kad neužsitvėrėme aukščiausiomis tvoromis, o atvirai viską kūrėme, žmonės mus priėmė, nejaukumo visiškai nebeliko. Prisimenu, kaip prie gatvės ant medžio pakabinome tokį popierinį namų šviestuvą, – tas pats šviestuvas kabo iki šiol. Kaip koks žiburėlis, kaip priminimas visiems, kad ne kas kitas, o mes patys visi kartu kuriame gatvės, rajono jausmą.

Labai nustebino ir tai, kad dalyvaujant „Open House Vilnius“ renginyje mūsų namą aplankė beveik septyni šimtai žmonių. Nors tai yra tik gyvenamasis namas, ne visuomeninis objektas, jis tapo tam tikru šio rajono žiburėliu, vietoženkliu. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad ne tik mums pavyko pasistatyti šeimos namus, bet tai suteikė ir platesnę vertę visam rajonui.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke