Namai, kuriais norisi dalintis

„Šie namai – labiau šeimos ir draugų vieta nei asmeninė ramybės oazė. Man nuoširdžiai patinka jais dalintis“, – saulėtą vasario dieną sėdėdama prie didžiulio medinio valgomojo stalo nusijuokia architektė, studijos „LUNAARCH“ įkūrėja Laima Čijunskaitė. Žiūrėdama į ją kitaip nė neįsivaizduočiau: vieną dieną ji slidinėja Alpėse, kitą – kalbasi su mumis, o dar kitą – darbo reikalais jau skrenda į kitą pasaulio kraštą. Ne, nei jos darbinė veikla, nei kasdienybė nebūna lėta ir rami. Priešingai – moters naujuose namuose Vilniaus senamiestyje, kaip ir jos širdyje, susitinka visas pasaulis.

– Laima, kaip suradote šį butą ir kas čia pirmąkart užsukus pasufleravo – mūsų? Skaičiau, kad namo statybos laikotarpis datuojamas tarp 1795–1860 m., – kodėl tau norėjosi erdvių, turinčių istoriją?

– Išties ne vienerius metus su sužadėtiniu ieškojome namų. Labai norėjosi gyventi senamiestyje, autentiškame name, tačiau kartu – ir žalumos už lango, ramybės, tylos. Nieko nuostabaus, kad paieškos taip užtruko… (Šypsosi.) Čia atėjus pirmą kartą mus tiesiog užbūrė aukštos lubos, žaliuojantis parkelis už lango, saulėlydis, senovinis gatvės grindinys… Nors šis butas tikrai išpildė ne visus pradinius poreikius – yra kiek per mažas, jame nėra terasos ar balkono, – vos čia užėję abu pajautėme – mūsų! Nesuklydome, jame jaučiamės tikrai gerai.

Mane labai žavi senamiesčio gatvės, butai senuose namuose. Galiu gerai juos pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Tokio tipo erdvėse kurti man labai įdomu: reikia dirbti gerokai jautriau, atsakingai pasveriant, kurie elementai jau prarado aktualumą ir juos reikėtų pakeisti, o kuriuos visgi būtina išsaugoti siekiant išlaikyti autentiškumą. Nepaskubėsi, tačiau gali įgyvendinti daug unikalesnius sprendimus.

– Pasidalink, kaip šiuos namus kūrei ir kas dėliojant šias erdves tau buvo svarbiausia?

– Kiekvienai erdvei skyriau daug dėmesio ir apmąstymų, analizavau, kas joje svarbiausia, kokio rezultato norisi. Pirmiausia, labai norėjau jaukių namų – jaukumas ir buvo esminė užduotis. Rinkomės tik natūralias ir kokybiškas medžiagas – ąžuolo masyvo grindis, faneruotės baldus, natūralaus lino pluošto užuolaidas, nerūdijančio plieno elementus. Kiekviena buto detalė parinkta taip, kad prisidėtų prie šilumos ir jaukumo kūrimo.

Taip pat siekiau funkcionalių ir neperkrautų daiktais erdvių. Bute buvo suprojektuotos didelės spintos daiktams laikyti. Puikiai pavyko išnaudoti lubų aukštį, mat keliose vietose įrengėme antresolines dalis, kuriose puikiai telpa lagaminai, sezoniniai daiktai, vandens šildymo katilas. Sieninėse spintose suplanuotos ne tik erdvės laikyti rūbams, bet ir integruotos skalbimo mašinos, buities daiktai.

Kiek tik leido fizinės galimybės, stengiausi išlaikyti autentiško, seno namo dvasią. Meistrų prašiau, kad paliktų nelygias faktūrines sienas, nedėtų tobulai lygių puskampių angokraščiuose. Pasirodo, išlaikyti nelygumą gerokai sunkiau, nei padaryti idealiai lygiai! Teko stovėti už nugaros jiems dirbant ir kas žingsnį patvirtinti, kad kreivumas geras. (Juokiasi.)

Šiame bute man norėjosi atsitraukti nuo tipiško virtuvės vaizdo, tad šaldytuvą perkėliau į koridoriaus spintą, orkaitę paslėpiau už durelių, atsisakėme ir viršutinių spintelių, o vietoje jų atsirado atviro tipo lentyna. Keletas smulkių korekcijų esmingai pakeitė bendrą vaizdą ir dabar virtuvė papildo svetainės erdvę, labiau primindama komodą nei tipinį frontą.

– Užsiminei, kaip kuriantis turtingą istoriją turinčiame name svarbu išlaikyti balansą tarp sena ir nauja. Kaip šiuose namuose susipina istorija ir dabartis?

– Iš tiesų buto struktūrą pakeitėme iš esmės, išardėme visas pertvarines sienas, lyginome grindis, keitėme elektros instaliaciją, šildymo sistemą, langus. Apimtis buvo artima naujo namo statybai. Atlikome polichrominius tyrimus, tačiau vertingų dekoro elementų nepavyko rasti nei sienose, nei lubose. Visgi remonto metu atradome ir atidengėme užmūrytą lango angą, palikome autentišką lubų lipdybą, nišas. Per autentiškus elementus ir natūralias kokybiškas medžiagas atidaviau duoklę istorijai, o dabartį papildo moderni technika, santechnika, integruota išmanaus namo ir garso sistema, apšvietimas baldų viduje. Man patinka, kad šie namai minimalistiški, juose lengva palaikyti tvarką, tačiau tikrai yra viskas, ko reikia patogiam gyvenimui.

– O kaip į tavo namus atkeliauja daiktai – esi impulsyvi pirkėja, o gal priešingai – daiktai čia apsigyvena tik gerai pagalvojus?

– Stengiuosi neapsikrauti daiktais, o tie, kurie ateina į namus, man išties svarbūs, neatsitiktiniai. Sienas puošiantys meno kūriniai sukurti mano jogos mokytojos ir įkvėpėjos Guru Mai Ram („Mai Ram Art Gallery“), akcentinius šviestuvus ir indus gamino mano draugė keramikė Goda Grigolytė, antikvarinius baldus padovanojo tėvai… Pasilikau tik svarbiausias knygas, kad lentynose būtų erdvės ir lengvumo. Daiktus iš tiesų renkuosi atidžiai ir atsakingai, jie man turi ką nors reikšti, priminti. Nelaikau savęs visiška minimaliste, tačiau stengiuosi pasilikti tik tuos, kurie tikrai naudojami ir svarbūs. Panašiai ir su drabužių spinta – joje atsiradus naujam daiktui, stengiuosi atsisveikinti su vienu senu. Tokiu būdu palaikau balansą ir išsaugau erdvę. Stengiuosi gyventi vadovaudamasi principu „mažiau yra daugiau“, visose srityse.

– Užsukusi į kitų namus, į juos žvelgiu kaip į tam tikrą pasakojimą: ką veikia, ką mėgsta, kuo kvėpuoja čia gyvenantys žmonės. Tavuosiuose – nemažai užuominų ne tik apie tavo kaip architektės kasdienybę, bet ir apie jogą, dvasingumą. Kiek tau svarbi ši gyvenimo dalis ir ką ji tau suteikia, kuo įkvepia, ko išmoko?

– Architektūra yra mano profesija – kad ir labai mylima, tačiau profesija. Mano pareiga pasauliui. O jogos praktika yra mano gyvenimo būdas. Tai, kas formuoja mano vertybinį pamatą, kas gyvenime suteikia stiprybės ir lankstumo, džiaugsmo ir ramybės. Daug metų jogos praktika yra neatsiejama mano dalis, kuri su kiekviena diena plečia asmenines ribas, atskleidžia vis subtilesnį ir gilesnį reiškinių matymą.

– O kaip namuose atrodo tavo savaitgaliai? Namai – tavo ramybės oazė, o gal vieta, kur netyla svečių pokalbiai?

– Labai norėčiau madingai pasakyti, kad mano savaitgaliai – lėti ir skirti tik poilsiui… Bet iš tiesų taip nėra. Dažnai savaitgalius skiriu darbui ir kūrybai. Savaitės dienomis daug veiksmo objektuose, susitikimų, skambučių… Retai kada turiu laiko ramiai susikaupti ir atsiduoti kūrybiniam procesui. Tad dažnai laukiu savaitgalio ne tam, kad pailsėčiau, o tam, kad galėčiau netrukdoma susikoncentruoti ties svarbiausiais darbiniais klausimais. Turbūt išvis negalėčiau pasakyti, kad turiu aiškias darbo valandas ar griežtą grafiką. Matyt, taip nutinka, kai pačiai tenka ne tik projektuoti, bet ir vadovauti architektūros studijai. Taip ir balansuoju: kai reikia, dirbu daug ir labai intensyviai, tačiau esant laisvesniam tarpui ilsiuosi, kartais ir darbo dienos metu. (Šypsosi.) Labai svarbi dalis mano dienoje, pastovi ir lėta, – tai jogos praktika. Kiekvieną, nesvarbu, savaitgalio, darbo dienos, darbinės kelionės ar atostogų, rytą pradedu su meditacija, pranajamos – sąmoningo kvėpavimo – praktika, lengva mankšta. Tai esminė ašis, kuri nekinta, kuri man padeda palaikyti balansą ir proto aštrumą. Net ir tuomet, kai išorinė aplinka labai intensyvi ir emocionali.

O šie namai – tikrai labiau šeimos ir draugų vieta nei asmeninė ramybės oazė. Man nuoširdžiai patinka jais dalintis. Džiugina, kai ateina artimi žmonės, vakarieniaujame, kalbamės. Šiuo metu jaučiu, kad man didesnė prabanga laiką leisti namuose nei restorane. Dėl intensyvaus tempo ir daugybės kelionių namuose užsibūnu retai, tad laikas, kai galiu pabūti čia ilgiau, man labai brangus ir vertingas.

– Laima, tavo darbo laukas gan platus – projektuoji ir interjerus, ir pastatus. Ar tiesa, kad norint sukurti gerą projektą pirmiausia svarbu užmegzti santykį su žmogumi?

– Architektūra, mano manymu, yra sudėtinga sritis – vienas pats joje nieko nepasieksi. Pirmiausia, projektui užduotį suformuoja ir už jį moka užsakovas, idėjas realybėje įgyvendina rangovai, statybininkai. Šalia to – griežta įstatyminė bazė ir reglamentai, todėl kūrėjo autonomijos ir laisvės mažai. Siekiant iki galo ir kokybiškai įgyvendinti projektą svarbi tampa įvairiasluoksnė komunikacija: brėžiniais, tekstais, žodžiais. Esminė užduotis – įkvėpti tuos, su kuriais tenka dirbti. Padėti jiems patikėti tavo idėja ir įžiebti norą padėti realiai ją įgyvendinti. Mėgstu sakyti, jog architektai nedirba su plytomis – pirmiausia jie dirba su žmonėmis. (Šypsosi.)

Architektūra, platesne prasme, nėra sienų ir stogo statymas – tai vidinės ir išorinės erdvės formavimas. Būtent tos erdvės, kurioje mes visi kvėpuojame, gyvename. Manau, kad tikroji architekto siekiamybė – sukurti kokybišką ir saugią erdvę žmogui. Tai yra didžiausias iššūkis ir pagrindinė užduotis.

– Klausydama tavęs suprantu, kad kiekviename projekte tau svarbios (savi)refleksijos?

– Manau, kad šiame darbe svarbu susidurti su savo įgyvendintais projektais ir plėsti savo suvokimo ribas. Viską įgyvendinus stengiuosi objekte pabūti ilgiau, priimti visus pastebėjimus, suprasti, kurie elementai veikia ir pasiteisina, o kurie teorijoje visgi atrodė geriau nei realybėje. Tokiu būdu pati save tikrinu ir tobulėju.

Niekuomet nesiremiu emociniais gražu – negražu argumentais. Baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas, daug domiuosi ir plečiu teorines žinias, tad už kiekvieno mano sprendimo slepiasi daugybė skirtingų argumentų, paremtų metodika, asmenine ar pasauline praktika. Nuosekliai ir metodiškai konstruoju erdves ir kuriu koncepcijas. Sakyčiau, kad mano kūryba labai logiška ir švari, tačiau kartu šilta ir žmogiška.

– Koks projektas tau – geras projektas?

– Geras projektas, pirmiausia, yra tas projektas, kuriame pavyksta užmegzti santykį su užsakovu, suprasti, kas jam išties reikalinga, ir tai įgyvendinti. Atrasti ir atskleisti vietos unikalumą. Tas, kuriame neimituojama ir nekopijuojama, o kaip tik naudojamos natūralios medžiagos ir atskleidžiamas autentiškumas, erdvė papildoma rankų darbo gaminiais, menu.

Kai visi šie kriterijai įgyvendinti, tuomet man ramu – projektas visiškai realizuotas, juo norisi dalytis, viešinti. Jei bent viena dalis netenkina, nelaikau jo iki galo pavykusiu, net jeigu išoriškai rezultatas ir atrodo stiprus. Man geras dizainas yra ne tada, kai jau nieko nebepridėsi, bet tada, kai nieko daugiau neatimsi.

– Man patiko tavo mintis apie tikrą ir deklaruojamą natūralumą – būti natūraliam dabar madinga praktiškai bet kokioje srityje, tačiau kaip taviškėje yra iš tiesų?

– Neretai socialinėje erdvėje tarp kūrėjų pastebiu tendencijas kalbėti apie natūralumą, akcentuoti kokybę, tačiau atidžiau pažiūrėjusi į jų atliktus darbus anaiptol ne visuomet matau faktinį to išpildymą. Kalbėti apie natūralumą paprasta, tačiau kaip iš tiesų sunku tai įgyvendinti realybėje! Ypač šiais laikais, kai pilna imitacinių medžiagų, plagiatų, o natūralios kokybiškos medžiagos dažnai yra ir brangesnės, ir reiklesnės.

Natūralumas man taip pat reiškia ir autentiškumą. Pati visuomet stengiuosi surasti savo asmeninį takelį, pajausti, kas man tikrai svarbu ir reikalinga. Iš tokio vidinio centro stengiuosi veikti tiek kūryboje, tiek kasdienybėje. Kai nuoširdžiai tikiu tuo, ką darau, atsiranda ir papildomų jėgų įveikti iššūkius.

– Naujausias tavo ir komandos projektas – antra pagal dydį Lietuvoje Kauno Ąžuolyno biblioteka. Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais susidūrėte šiame projekte ir kur slypi jo unikalumas?

– Šis projektas – pastato, iškilusio 1987-aisiais, rekonstrukcija. Kaip visi pastatai, taip ir šis turėjo savo stiprybių ir silpnybių. Nerimo kėlė labai žemas lubų aukštis ir natūralios šviesos trūkumas pirmuose pastato aukštuose. Reikėjo sutalpinti be galo daug knygų, tačiau kartu pritaikyti erdves šiuolaikinio žmogaus poreikiams: suplanuoti įvairaus tipo darbo ir poilsio zonas, pritaikyti patalpas renginiams. Galima sakyti, sename pastate turėjome sukurti modernią biblioteką, kurios erdvės būtų gaivios ir unikalios.

O unikalumo toli ieškoti nereikėjo – per bibliotekos langus atsiveria didžiausias Europoje miesto teritorijoje esantis ąžuolynas, kurį nusprendėme pakviesti ir į pastato vidų. Taip trečio aukšto erdvėje buvo sukurtas žaliuojantis parkas su unikalia poilsio erdve. „Biblioteka – parke, parkas – bibliotekoje“, – tokia, rodos, paprasta, bet kartu ir taikli gimė pagrindinė bibliotekos interjero koncepcija. Ją pastiprina ir daugelis kitų detalių: augalų gausa pastato viduje, natūralaus ąžuolo faneruotės ir ąžuolo masyvo baldai, žemiškas ir šviesus koloritas. Visos medžiagos ir sprendimai parinkti taip, kad netrukdytų skleistis pagrindiniam bibliotekos lobiui – spalvotiems knygų viršeliams ir žaliuojančiam parkui.

Šiandien, kai biblioteka jau atidaryta, matau erdves pilnas lankytojų ir skaitytojų, jaučiuosi laiminga. Smagu, kad dabar čia darniai dera ne tik knygos, bet ir žaluma, o sau mielą kampelį, neabejoju, gali atrasti kiekvienas.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke