Kūryba be kompromisų

Visais laikais ją lydėjo jausmas, kad jos gyvenimas šiek tiek kitoks. Ir iš tiesų, nuo vaikystės patirčių, unikalumu alsuojančių namų erdvių iki skirtingomis formomis besiskleidžiančios kūrybos – kiekvienoje srityje ją supa kitoniškumas. Ne demonstratyvus ar suvaidintas, o tikras, neperspaustas ir kylantis giliai iš jos vidaus. Kviečiu susipažinti su ypatingų dizaino objektų „arounders“ kūrėja, „Wall“ studijos architekte ir bendraįkūrėja Monika Zemlickaite.

– Monika, kada supratai, kad tavo kelias – kūryba?

– Kūryba man yra viena didžiausių vertybių, niekaip be jos negaliu. Esu architektė, jau beveik dešimt metų su kolegomis kuriame savo architektų studiją, prieš tai ne vienerius metus dirbau kitose studijose, tačiau kiek save prisimenu, šalia architektūros visuomet ką nors kurdavau. Galbūt dėl to, kad architektūroje tiek daug kompromisų, man reikėjo bekompromisės kūrybos. Kūrybos sau, apie save, taip, kaip man atrodo.

Trauką kūrybiniam pasauliui tikrai perėmiau iš savo tėvų. Ir nors negalėčiau pasakyti, kad mano vaikystės namai buvo pilni meno, tačiau jie visuomet buvo pilni kultūros. Mano tėvai, ypač mama, mane išmokė į gyvenimą žvelgti kitu kampu.

Visais laikais mane lydėjo jausmas, kad mūsų šeimos gyvenimas šiek tiek kitoks. Mūsų namai buvo kitokie nei mano draugų, aš valgydavau kokosų piene troškintą vištieną, kai kiti valgė kotletukus su bulvių koše. (Šypsosi.) Tik dabar suprantu, kaip tai buvo vizionieriška! Nežinau, iš kur mano mama susigalvodavo tokių idėjų, bet jos galvoje nuolat gimdavo kas nors nauja. Tėčio – taip pat. Šie namai suprojektuoti jo. Abu jie kitaip matė pasaulį. Pavyzdžiui, aš užaugau veidrodinėje vonioje: viena mūsų vonios dalis buvo išklijuota veidrodžiais, o kita – stiklu, priklijuotu ant juodos masės, kuri atrodė kaip marmuras. Nerealu! Kada nors šią idėją pritaikysiu ir pati. (Šypsosi.) Turbūt dėl to mano kasdienybėje ir nėra žodžio „praktiška“. Žinoma, kaip architektė, praktiškumo kitiems atsisakyti aš tikrai nesiūlau, tačiau jeigu man pačiai norisi baltų grindų – jos ir bus baltos. Na ir kas, kad visai nepraktiška. (Šypsosi.)

– Iš tiesų, daugybę metų dirbi architekte – kokį suvokimą apie dizainą ir vizualų pasaulį atsinešei iš šios srities?

– „Arounderių“ dizainas labai monumentalus, architektūriškas. Architektūra apskritai yra monumentalus menas, tačiau kartu – ir labai apie žmogų. Nesu didelė demonstratyvios architektūros gerbėja, mėgstu tokią, kuri įsilieja į aplinką ir kontekstą. Architektūrą, kurią išėmęs jauti, kad trūksta. Eidami gatve retai susimąstome apie erdves tarp pastatų, nes paprastai žmonės linkę pastebėti fasadus, išorinį kevalą, dekorą, spalvas. Bet ar kada pagalvojote, kokią nuotaiką pastatas kuria, koks jo mastelis, kaip prie jo jaučiamės, kaip krenta šviesa? Aš apie tai pagalvoju labai dažnai ir tokie pamąstymai daro įtaką mano kūrybai. Man svarbios erdvės, kurias tam tikras daiktas formuoja.

– Tai kaip gimė „arounders“ idėja ir kaip tu apibūdintum savo vizualinę kalbą?

– „Arounderiai“ atsirado gimus minčiai sukurti ką nors saviems namams. Pirmiausia sukirbo noras kurti iš nerūdijančio plieno, tada ieškojome techninių galimybių tam įgyvendinti, o paraleliai galvoje – tiesiog gulint, stovint, einant, gyvenant – dėliojosi ir konkrečių dizainų idėjos. Labai mėgstu nerūdijantį plieną ir nors tai nėra lengviausiai suvaldoma medžiaga, ji reikalauja didelio tikslumo ir nerealios precizikos, mane ji visuomet labai traukė. Mano akimis, ši medžiaga puikiai įsipaišo į bet kokį kontekstą. Nerūdijantis plienas nuostabiai atrodo senamiesčio bute ant seno parketo, savitą kontrastą kuria miške tarp samanų, gali suskambėti barokinėje bažnyčioje, minimalistiniame interjere ar rąstinėje troboje.

Negalėčiau įsistatyti į jokius rėmus. Net ir stilistiškai. Man įdomios visokios temos. Šįkart norėjosi monumentalesnių objektų, bet negalėčiau pasakyti, kad ateityje nepaliesiu kitos stilistikos. Turbūt vienintelis apribojimas kuriant buvo objektų formatas. Nors iš pradžių turėjau idėjų ir apie dar masyvesnius objektus, gimus minčiai dalintis savo kūryba su kitais ir nusprendus sukurti elektroninę parduotuvę, turėjau sutilpti į įmanomų gabaritų dėžes. (Juokiasi.)

Ir nors šiame kūrybos etape man norėjosi objektus kurti tik iš nerūdijančio plieno, tai nereiškia, kad „arounderių“ neatsiras iš kitos medžiagos. Baldais neapsiriboju ir tyčia jų baldais nevadinu – jie lyg ir turi funkciją, bet labiau primena skulptūras. Apskritai, norėčiau, kad laikui bėgant „arounders“ taptų platforma įvairiai kūrybai egzistuoti. Net nebūtinai mano.

– Panašu, kad kūryboje tau itin aktualus išliekamosios daikto vertės aspektas?

– Tai turbūt vienas svarbiausių aspektų. Žodis „tvarumas“, nors ir aktualus, šiandienos madingume praradęs prasmę. Tačiau išliekamumas man be galo svarbus. Turbūt tai atėję iš architektūros. Galvoju, kad kuo toliau, tuo sunkiau į savo aplinką, į namus įsileidžiame daiktus, tampame vis išrankesni. Aš ir pati visuomet sakau: jeigu gali be to daikto apsieiti, geriau ir apsieik. Žinai, kada supratau „arounderių“ vertę? Kai juos kažkam paskolinau ir pastebėjau, kaip šiems namams jų trūksta. (Šypsosi.) Natūralios medžiagos yra amžinos, ypač – nerūdijantis plienas. Labai nenoriu iš tokios ilgaamžės medžiagos kurti mados ar tendencijos. Visa mano kūryba kyla iš jausmo ir net jei pasakyti, kad šie objektai sukurti visam gyvenimui, būtų kiek per stipru, aš jaučiu, kad keičiant namus jie tikrai keliaus paskui mane.

Tačiau suprantu ir tai, kad plienas yra pretenzinga medžiaga, ją reikia mėgti. Juokauju, kad jei kyla klausimas, ar braižosi, turbūt ši medžiaga ne tau. (Šypsosi.) Nemanau, kad daiktams reikia tarnauti, tačiau juos reikia mokėti paleisti gyventi. Natūralios medžiagos man visuomet atrodė teisingas kelias. Jos dėvisi gražiai, dėvėdamosi keičiasi, bet nuo to blogesnės nepasidaro.

– Gamybine prasme plienas taip pat nėra lengviausiai suvaldoma medžiaga?

– Iš tiesų, nė vienas „arounderis“ neatsirado greitai. Gamybos procesas buvo ilgas ir sunkus. Tam, kad idėja virstų apčiuopiamu objektu, teko kai ką perdaryti ir kelis kartus. Pirmiausia, darbas su plienu reikalauja labai aukštos darbų kokybės. Nerūdijantis plienas – tai ne medis, suklydus pataisyti sunku arba nebeįmanoma. Kadangi tai brangi žaliava, eksperimentuoti su ja sudėtinga. Ne veltui iš nerūdijančio plieno sukurtų objektų yra ganėtinai mažai – manau, iš dalies ir dėl tokio šios medžiagos kompleksiškumo ir kaprizingumo. Džiaugiuosi, kad komandos ir nuostabių gamybininkų dėka mums pavyko ir idėja mano galvoje galiausiai įgavo apčiuopiamą formą.

– O kaip tu pati, ar į žmogaus santykį su daiktu žvelgi iš emocinės pusės, o gal grindi jį faktais?

– Visaip. Nors šie objektai tarsi ir turi funkciją – stalo, veidrodžio, konsolės, – bet už ją man daug svarbiau tai, kaip jie geba formuoti erdvę, kokią sukuria emociją. Pastebiu, kad net labai kontrastinguose scenarijuose jie spinduliuoja ryškų savo emocinį krūvį. Norėčiau juos nusivežti įmesti į pelkę ar pastatyti senoje medinėje troboje. Iš tiesų, turiu minčių su jais nufilmuoti trumpo metro filmą. Jie yra tikri „arounderiai“, jie turi sielą.

– Gal nuskambės naiviai, bet ar tiki, kad dizainas gali nors šiek tiek pakeisti pasaulį?

– Aš manau, kad dizainas, menas ir bendrai visa kultūra yra neatsiejami nuo gyvenimo ir tikrai keičia, formuoja pasaulį. Be jų mes nejudame į priekį. Per juos mes save fiksuojame, taip mes išliekame, įsiamžiname, taip atspindime nūdieną. Tą geba tik kūryba, visomis prasmėmis.

– Šiandien kalbamės tavo namuose. Visada tikėjau, kad kiekvieni namai yra tarsi mažytė istorija. Kokią pasakoja tavieji?

– Šis namas pastatytas maždaug 1910-aisiais, kaip žiemos rezidencija. Pagal erdvių išdėstymą ir puošybos detales galima spręsti, kad arčiau gatvės esantis namas, kuris, beje, turi tą patį adresą, buvo šeimininkų, o šis – jų svečių namai. Yra šaltinių, pasakojančių, kad kadais čia gimė rašytojas Romainas Gary. Mano tėvai į šį namą atsikraustė, kai man buvo dveji. Tuo metu Vilniuje buvo du savo pavojingumu garsėjantys rajonai – Užupis ir Subačius. Nevietinis čia įžengti nelabai galėjo.

Žaviuosi tėvų sugebėjimu išsaugoti ir naujam gyvenimui prikelti šiuos namus. Kai visi tais laikais norėjo kraustytis tik į naujai įrengtus butus, nes senamiestyje viskas griuvo, dvokė, šalo, mano tėtis iš mažų į krūvą suverstų lentelių gabaliukų dėliojo parketą. Daug įspūdingų butų neišliko, o mes išlikom. Apmaudu, bet kartu ir suprantama: tuo metu žmonėms buvo svarbūs kiti dalykai, atlikti autentiškus remontus nebuvo daug galimybių. Kai aplink tiek nepritekliaus, tenka vadovautis poreikių piramide, o estetika nustumiama į šalį. Nepaisant konteksto, mano tėvų estetinis supratimas tikrai skyrėsi nuo kitų. Jie nepasidavė aplinkos įtakai, nedarė kaip visi, ieškojo būdų išsaugoti unikalumą. Tai buvo laikai, kai visų namuose stovėjo tie patys baldai, tačiau mūsiškiuose tas baldų komplektas buvo apvilktas baltai. Ne, „praktiška“ tikrai nėra mūsų šeimos žodis. (Juokiasi.) Nuo pat vaikystės manyje buvo įskiepyta, kad jei reikia rinktis tarp „praktiška“ ir „gražu“, aš renkuosi tai, kas gražu. Tik savo darbe projektuodama to netaikau. (Šypsosi.)

Anksčiau šie namai buvo daug sodresni, pilnesni daiktų. Didelės jų dalies atsisakėme, tačiau išsaugojome mano tėčio sukurtas erdves. Kai buvo daromas remontas, miegamajame pavyko atidengti įspūdingą lubų dekorą, sienų tapybos fragmentus, taip pat išsaugojome židinius, medines dvivėres duris.

– Monika, ar taip tu ir įsivaizduoji idealią gyvenamąją erdvę?

– Neseniai galvojau, kiek man svarbūs namai ir kiek esu prie jų prisirišusi. Taip, namai man labai svarbu, nes juose gimsta daug emocijų, daug patyrimų. Tačiau kartu namai nėra tik fizinis objektas – namai yra ten, kur širdis.

Galvodama apie tobulus namus, žinau viena: tai tikrai nėra naujos statybos pastatas. Dažnai pagalvoju, kad svajonių namai būtų sena traukinių stotis vidury miškų, galbūt – naujam gyvenimui prikeltas senas sandėlis. Mano tobuli namai būtinai turi turėti priešistorę, kurią aš galėčiau pratęsti.

Ir nors man nėra sunku projektuoti kitiems, galiu tą padaryti pagal išsakytą poreikį, pati namus suprantu kiek kitaip. Sunkiai įsivaizduoju, kaip nusipirkus būstą galima viską patikėti interjero dizaineriui. Neretai net indų ar patalynės parinkimus. (Šypsosi.) Toks kelias – visiškai ne mano. Man namai yra nenutrūkstamas procesas, nuolatinė kūryba. Namų neįsivaizduoju be meno, be daiktų iš praeities, ko nors, atsinešto iš prieš tai buvusių namų. Namai turi būti tęstinis projektas. Šis tas perdaryta, prikelta, bet ne sukurta nuo visiško nulio.

Kalbant apie pačią erdvę, ji turėtų būti didelė ir šviesi, su tinkamai parinktu apšvietimu. Tiek architektūroje, dizaine, tiek ir asmeniniuose namuose erdvė ir šviesa man – svarbiausi elementai, o daiktai turėtų ją papildyti, bet neužgožti.

– Monika, ar turi krypčių, laikotarpių, kūrėjų, kurie tave įkvepia?

– Už konkrečius žmones ar temas mane daug labiau įkvepia kaupiamos gyvenimiškos patirtys. Aš jaučiu norą gyventi kitaip. Visada jį jaučiau. Man, kaip kūrėjai, baisu, kad kas nors jau nebūtų sukūręs to paties. Iš kitos pusės, juk taip dažnai pasaulyje panašios idėjos panašiu metu ateina panašiai mąstantiems žmonėms. Nuo to nepabėgsi. Tačiau aš niekada nebandžiau specialiai paimti jau sukurto objekto, truputį pakopijuoti, truputį perdaryti, – ne, aš tikrai noriu kurti unikalius dalykus.

– O kokios naujos idėjos tavo galvoje sukasi šį pavasarį?

– Mintyse jau pučiu objektus iš stiklo – tai labai tolima mano svajonė. Bet dar kurį laiką, o gal ir visada, mano kūrybiniame akiratyje išliks ir nerūdijantis plienas. Jau dabar galvoje brandinu bent keturias naujų objektų idėjas. Joms tapti kūnu, žinoma, dar reikės laiko, tačiau naujų kūrinių tikrai atsiras.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Objektų nuotraukos: Vytenis Ūsas