Daugiau nei darbas, daugiau nei baldas

„Antiqbaldai“ – tai Gintauto ir Mangirdo Mekionių, tėvo ir sūnaus, darbas, hobis, širdžiai artima veikla arba tiesiog užsiėmimas, už kurį jiems nėra nieko įdomiau. 25 metų patirties ir smalsumo rezultatas – po vienu stogu nebetelpanti baldų ir interjero detalių gausybė: nuo pasaulinio garso dizainerių kūrinių iki unikalių Lietuvos etnografijos objektų. „Pasikeitė tik stilistika, masteliai, bet fabula išliko ta pati: perkame, tvarkome, restauruojame, parduodame“,– pasakoja Gintas. Ir nors didžiąją jų asortimento dalį diktuoja mados, jie patys tendencijų vaikosi mažiausiai.

– Gintautai, nuo ko viskas prasidėjo – kaip ėmėtės restauruoti baldus?

Gintautas: Restauruoti baldus pradėjau iš bedarbystės, turėdamas perteklinio laiko. Nežinojau, kur save padėti, kaip neišprotėti, o polinkį medžiui turėjau visada. Medis man patiko, senelių dėka aš jį gerai pažinojau. Pirmiausia pradėjau restauruoti baldus, kuriuos paveldėjau iš senelių, – tokią įdomią lovą, kurioje dar aš pats, būdamas bernas, miegojau, ir spintą, nupirktą čia, Prienuose. Išvilkau tuos baldus iš klojimo ir pradėjau restauruoti tiesiog namo laiptinėje, nes tada neturėjau tam tinkamų patalpų. Dariau viską sau, tik greitai supratau, jog 60 kvadratinių metrų bute nesutalpinsi daug didelių senoviškų antikvarinių baldų, – perteklių reikėjo parduoti.

– Ir dabar jau eina 25-ti metai?

Gintautas: Kai pradėjau, Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje, žmonės tikrai buvo ištroškę antikvarinių daiktų. Sovietmečio plokštiniai baldai visiems buvo atsibodę, jautėsi nauji vėjai. Tada net stilius neturėjo reikšmės. Buvo svarbu, kad baldas būtų antikvarinis, bent minimaliai tvarkingas ir tinkamas naudoti, o jei visiškai restauruotas – iš viso puiku.

Pirmieji mano rimti klientai buvo vilniečiai, prie Arkikatedros rengę privatų viešbutį. Kaip šiandien prisimenu: trijų durų spinta su veidrodžiu, vienadurė spinta, lovos. Pirmu reisu nuvežiau baldus vienam kambariui ir supratau: baldų reikia dar vienuolikai kambarių.

Netrukus sužinojome, kad ant Tauro kalno šeštadieniais vyksta sendaikčių turgus, pradėjome ten prekiauti. Rinkdavomės kiekvieną šeštadienio rytą, kartu imdavau ir sūnų. Gal ir nebuvo labai patenkintas, bet visada padėdavo. Taip prekiavome ketverius metus iš eilės – kiekvieną šeštadienį be jokių išeiginių. Tada dar nebuvo mobiliųjų telefonų, interneto, kurjerių, buvo sudėtinga, bet buvome jaunesni ir viskas atrodė įmanoma. Ilgainiui atsirado kolegų, o ir mes protingėjome, įėjome į vėžes ir supratome, kad iš šitos veiklos galima pragyventi. Turint daugiau žinių, kontaktų, darosi tik įdomiau, atsiranda azartas, susikuria nuolatinių klientų ratas, su kuriais paskui bendrauji daugybę metų. Panašiai ir dabar gyvename. Pasikeitė tik stilistika, masteliai, bet fabula išliko ta pati: perkame, tvarkome, restauruojame, parduodame.

– Mangirdai, kokia ši istorija tavo akimis? Kaip atrodė tavo pradžia?

Mangirdas: Pradžioje ši veikla manęs tikrai nedomino. (Juokiasi.) Visgi ilgainiui pradėjau suprasti šitų daiktų vertę ir grožį. Namuose nuo vaikystės mačiau antikvarinius baldus, tai formavo mano estetinį pojūtį. Padėdavau restauruoti, parduoti, dėliodavau pirmus internetinius skelbimus. Kai atėjo laikas rinktis, ką studijuoti, nebuvau visiškai apsisprendęs, bet galiausiai nutariau mokytis tai, ką ir taip jau gerai išmanau. Studijavau dailės kūrinių konservavimą ir restauravimą – retą ir net kiek egzotinę specialybę. Per metus Lietuvoje ją baigia iki 10 žmonių. Dabar apie baldus tikrai suprantu daugiau nei eilinis prekeivis, kuriam tikriausiai nėra didelio skirtumo, pardavinėti baldus ar dviračius. Iš tikrųjų, tik vienerius metus esu čia pilna koja – išbandžiau ir kitus darbus, bet galiausiai grįžau prie to, kas įdomiausia.

– O kada pajutote vintažinių baldų madą? Kada pakeitėte savo asortimentą iš antikvaro į vintažą?

Gintautas: Vintažo populiarumo banga Lietuvoje prasidėjo prieš septynerius metus. Prisimenu, kaip tuometinių dirbtuvių rūsyje stovėjo vintažiniai buvusio restorano baldai, pagaminti Taline. Ištraukiau juos, sutvarkiau, nufotografavau ir pardaviau už kelis litus. Tada nupirkau jau gražesnių vintažinių baldų, juos irgi greitai pardaviau. To ir užteko suprasti: atėjo nauja mada, klasikinis antikvariatas nulipa nuo scenos. Virsmas buvo kardinalus ir prieškarinių baldų atsisakėme. Dabar galiu sakyti, kad esu seniausias atstovas iš savo gildijos. Visi mano kartos žmonės tebedirba su eklektiniais, kaip pats vadinu, karališkais baldais, o mums antikvaras – jau praeitis. Nesakau, kad prie to niekada negrįšime, mes puikiai pažįstame visus stilius, mados ratas visada gali apsisukti, bet bent kol kas tokios tendencijos nematau.

Mangirdas: Pasaulyje vintažas, tiksliau, vidurio amžiaus modernizmo stiliaus baldai, buvo pradėti vertinti daug anksčiau nei Lietuvoje. Tik po kurio laiko ši mada pasiekė Lietuvą.

– Kaip dabar atrodo jūsų darbo dienos?

Mangirdas: Dirbame vienas kitam padėdami ir savaip ieškome baldų, surenkame juos iš skirtingų vietų. Tėvukas per ilgą laiką yra sukaupęs daug kontaktų ir žino, kada kolegos ką parveš. Aš vežu baldus iš Europos, daugiausia iš Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių. Griežtų taisyklių neturime – viskas vyksta savaime. O dienos būna skirtingos – daug laiko reikalauja baldų paieškos, stebime aukcionus, deramės su pardavėjais, organizuojame transportą. Kai prekės parvyksta, užsiimame jų tvarkymu, restauravimu. Galiausiai fotografuojame asortimentą, bendraujame su klientais. Tuomet ratas sukasi iš naujo. Atrodo, jau tiek laiko dirbame, viskas turėtų vykti sklandžiai ir greitai, visgi kartais dėl vieno vertingo daikto tenka labai pasistengti.

Gintautas: Baldo kelias iki kliento yra ilgas. Sulaukę baldo, atidžiai pačiupinėjame kiekvieną detalę. Per lengvai čia net pasakyta, pačiupinėjame. Ką reikia, sutvarkome, pašaliname defektus.

Mangirdas: Atkeliavę baldai ne visada būna tinkami naudoti. Dažnai reikia atkurti jų estetinę būklę. Įsivaizduokime, baldas buvo naudotas nuo trisdešimties iki šešiasdešimties metų ir galiausiai parduotas, nes, tarkime, atsibodo, o naudojimo periodu niekuomet netvarkytas, stipriai nudėvėtas. Jaučiu, kad visuomenėje dar trūksta edukacijos, kad vintažinis baldas neturi ir net negali būti kaip naujas. Žmonės mato, kad dabar tokie baldai yra madingi, nori juos turėti ir penkiasdešimties metų senumo baldą vertina pagal naujo daikto kriterijus. Bet juk svarbiausia, kad baldas yra kondicinis, nepraradęs vertingųjų savybių, o vienas ar kitas įbrėžimas visiškai netrukdo naudoti. Perkant vintažinį baldą, įsigyjama ir jo istorija, jam suteikiamas antras, o kartais ir trečias gyvenimas.

– Kaip žmonės renkasi vintažinius baldus savo namams? Pastebite, kas jiems yra svarbu?

Gintautas: Man atrodo, vyraujančios tendencijos. Mėgstu sakyti, kad mada yra žiaurus dalykas.

Mangirdas: Tendencijos tikrai jaučiamos. Tarkime, ateina periodas, kai travertino akmuo tampa madingas – interjeruose imamos naudoti jo plokštės, plytelės. Pasirodo, devintajame dešimtmetyje Italijoje buvo gaminama daug baldų iš šio akmens, todėl mes, kaip vintažo pardavėjai, taip pat galime pasiūlyti šį tą, atliepiančio šios dienos namų interjero tendencijas.

Gintautas: Mes jaučiamės šiek tiek prisidėję prie to, kad vintažo ar naudotų kokybiškų baldų ieškantis žmogus šiandien yra gana reiklus. Visuomet stengiamės rasti kuo retesnių, vertingų daiktų – visų pirma, kad patys prisiliestume prie gero dizaino. Todėl šiandien neidentifikuotas vintažinis baldas nėra toks norimas.

Mangirdas: Net jeigu daiktas yra senas, pagamintas iš kokybiškų medžiagų, bet nėra nustatyta jo kilmė, kūrėjas, gamintojas, dažniausiai klientui jis neatrodo toks patrauklus. Liūdna matyti brangius, tačiau beveidžius interjerus – juk už tą patį biudžetą galima suteikti jiems daugiau unikalumo. Man keista, kaip gali nerūpėti, kas stovi tavo namuose?

Yra modelių, kurie dažnokai kartojasi ir mūsų asortimente. Bet jie yra norimi ne dėl trumpalaikės šiuo metu vyraujančios tendencijos, o todėl, kad jau tapo dizaino klasika, kuri nesensta. Kai kurių baldų dar niekada anksčiau neturėjome ir visada įdomu juos rasti, atvežti. Pavyzdžiui, neseniai parvežiau italų architekto ir dizainerio Carlo Scarpos „Sarpi“ stalą, sukurtą 1974-aisiais. Baldas autentiškas, didžiulis grūdinto stiklo stalviršis visiškai nepažeistas. Gera prisiliesti prie kolekcinių daiktų – bėgant laikui, jų vertė tik kyla, jų nebus pagaminta daugiau.

– Ar daugiausiai replikuojama tai, kas madinga?

Mangirdas: Dažniausiai replikuojami bauhauzo stiliaus garsių dizainerių baldai. Tai klasika, kuri jau skaičiuoja šimtą metų: „Barcelona“ krėslas, „Cesca“ kėdė, „LC4“ šezlongas. Vintažiniai baldai, pagaminti nuo septintojo iki aštuntojo dešimtmečio, nėra replikuojami taip dažnai ir šitų baldų replikas ganėtinai lengva atskirti. Tuo metu jau beveik visi originalūs baldai būdavo žymimi įspaudais ar bent lipdukais. Kitaip yra su antikvariniais baldais – tam, kad atskirtum antikvaro repliką, reikia išmanyti to laikmečio gamybos subtilumus.

– Koks yra jūsų požiūris į baldų reprodukcijas?

Mangirdas: Dažnai manoma, kad reprodukcijos yra tik blogis. Tačiau, praėjus 70 metų po autoriaus mirties, kūrinį be autorinių teisių gali produkuoti bet kas. To net nelabai galima vadinti kopijomis, nes gamybai nelieka jokių apribojimų. Man atrodo, svarbiausia, kad klientas žinotų, kad perka reprodukciją. Naudoti senų, kokybiškų baldų replikas, manyčiau, yra kur kas geriau, nei gaminti ir pirkti vidutinės ar žemesnės kokybės naujus baldus. Ypač šiuo metu, kai susiduriame su didelėmis taršos ir perteklinio vartojimo problemomis.

– Negaliu nepaklausti, kokie baldai stovi jūsų namuose?

Gintautas: Kadangi nesistengiu būti madingas, kaip anais laikais apstačiau, taip ir yra. Daugiausia jugendo stiliaus, vienas kitas art deco baldelis. Dabar itin madingų baldų namuose nėra daug – vienas kitas egzempliorius.

– Savo namuose baldų stilius pamiksuojate, tiesa?

Gintautas: Taip, tikrai to nebijau ir man įdomu. Nesu dizaineris, kūrybinis žmogus, bet pasikliauju savo subjektyviu skoniu. Manau, miksuoti reikia, ir žavu pamatyti, kas išeina iš asmeninės išmonės. Turime aibes baldų, trūksta mums tiktai daugiau erdvės.

– Gintautai, esate sukaupęs ir art deco stiliaus baldų kolekciją! Kaip sugalvojote kolekcionuoti būtent šio stiliaus baldus?

Gintautas: Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, mūsų šalies klestėjimo periode, tai buvo ryškiausias stilius, turėjome gerų meistrų, gaminusių tikrai puikius šio stiliaus baldus. Tai galima vadinti laikinosios sostinės stiliumi, ten ir buvo pagaminta didžioji dalis šio stiliaus baldų Lietuvoje. Art deco – tai modernaus kismo išdava, kai baldų gamyboje buvo prieita prie aptakių formų, atsisakyta drožybos, puošyba subtili ir kitokia – blizgūs paviršiai ir išraiškinga riešutmedžio šaknies faneruotė buvo kitoniška ir alsavo prabanga.

Sukaupus pakankamai didelę kolekciją, norėjosi ją parodyti ir pasidalinti su visuomene. Taip 2017 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune įvyko paroda. Vėliau šioje erdvėje filmuotas ir filmas „Nova Lituania“.

– Verslu viso šito nevadinate. Kas judviem yra ši veikla?

Gintautas: Pusiau darbas, pusiau hobis.

Mangirdas: To neįmanoma vadinti verslu, nes negali suplanuoti jokių prekių papildymų – gali būti, kad kurį laiką visai nebus, ką vertingo parvežti. Bet tame ir slypi įdomumas – niekada nežinai, ką rasi. Na ir, žinoma, mums tai nėra verslas, nes į tai žiūrime kaip į mylimą veiklą, hobį. Užsiimame tuo, nes tai mėgstame.

– O ar po tiek laiko šioje veikloje kas nors joje dar nustebina?

Gintautas: Stebina tai, kad jaunoji karta visiškai nevertina mūsų lietuviškų folkloro baldų. Po pandemijos jie prisipirko begalę sodybų, kurių didžioji dalis yra išlaikiusios savo pirminius architektūrinius bruožus. Mano manymu, eksterjeras diktuoja toną interjerui – namo vidus turėtų atitikti išorę. Žinoma, tai jau sprendžia namų savininkas, bet, žiūrint į lietuviškas sodybas, man kyla klausimas: kuo jaunoji karta apstato jų vidų? Koks yra vadinamųjų antrųjų būstų, kurie perkami pabėgti iš miesto, stilius? Liaudiškiems baldams nėra jokios paklausos, o mane asmeniškai jie veža labiausiai. Man didžiausias malonumas ir poilsis yra restauruoti mūsų retą lietuvišką baldą ir paleisti jį toliau gyventi, o ne tas geležėles, kurias šiandien tiražuoja visas pasaulis.

Prieš dešimt metų buvo tarpsnis, kai turtingi žmonės varžėsi dėl liaudiško suolo. Prisimenu, stovėdavo eilėje ir konkuruodavo siūlydami vis didesnę kainą. Žinoma, dabar lietuviškų baldų mažai, bet jų yra. Renku tautines juostas, rankšluostines, visokius mažmožius – viską, kas unikalu. Šioje srityje man nėra žodžio „brangu“ – juk žinau, kad daugiau tokių daiktų nebebus. Mane, kaip lietuvį, stebina ir kartu skaudina jaunų žmonių vertybės, kai skandinavų gamintojo baldai kaimo pirkioje jiems atrodo geriau nei lietuviški, pusantro šimto metų senumo baldai.

Mangirdas: Didelė dalis šios veiklos žavesio slypi netikėtume: niekuomet nežinai, ką pavyks sumedžioti. Čia kaip lobių paieškos – žinai, kad visuomet gali rasti aukso grynuolį, bet tai nėra garantuota. Radinys pradžiugina ir skatina tęsti veiklą toliau.

Tekstas: Goda Urbonaitė
Nuotraukos: Rūta Floral