Procese pažadintas smalsumas

Smagūs siluetai, žaismingas spalvynas ir antrąkart atgimusi tekstilė – jau kurį laiką su malonumu stebiu Eglės Kriščiūnienės, drabužių prekės ženklo „Got You, Dragon“ įkūrėjos, darbus. Anksčiau kūrusi išskirtinai vaikams, šiandien Eglė džiaugiasi vėl atradusi polėkį kūrybos procese ir, pasitelkusi „upcycling“ idėjas, toliau žengia savo drakoniškų svajonių link.

– Egle, pastarąjį kartą kalbėjomės prieš ketverius metus – kaip per šį laiką keitėsi tavo kūrybinis kelias ir požiūris į madą bei stilių?

– Oho, praėjo ketveri metai?! Toks nekuklus laiko tarpas! Bet ir pokyčiai, sakyčiau, nekuklūs. Jaučiuosi užaugusi kaip kūrėja. Tada dar tik vos kyštelėjusi nosį buvau į šitą sritį, gal kiek ir per daug užsimojau – norėjosi, kad viskas būtų tobula, taip, kaip turi būti mano įsivaizdavimu: idėja, kuriai išpildyti būtina tik pilna kolekcija, tik organinė medvilnė, tik tvari pakuotė, tik geriausios siuvėjos, tik profesionali fotosesija, tik, tik, tik… O aš juk viena! Tai čia buvo tiesiausias kelias į perdegimą. Nesgi labai naivu tikėtis, kad visos tos sau užkeltos kartelės bus lengvai pasiekiamos.

Taip išvargdavau viso proceso metu, kad pamačiusi galutinį rezultatą jau imdavau viskuo abejoti. Atrodydavo, kad nieko doro aš čia ir nepadariau, nes visą laiką sprendžiau tik kažkokias problemas. Tai nerandu medžiagų, tai spalvos ne tos, tai dar kas nors. Supratau, kad ne taip įsivaizdavau savo svajonių darbą, kad kažkas čia ne taip, kažko trūksta. Ir dabar galvoju, kad man iš karto buvo aišku, ko gi tam idealiam paveiksle trūksta. Man reikėjo proceso. Ne vadybinės dalies, ne elektroninių laiškų rašymo, o tiesiog sukurti drabužį, sukurti jį savo rankomis. Bet aš gi sau to leisti negaliu, nes juk nesu profesionali siuvėja, juk ne dizainerė, gi diplomu pamojuoti negaliu, tai kaip ir nelegalu tokiai savamokslei net pagalvot apie kokį siuvimą. (Šypsosi.) Taip įspraudžiau save į rėmą, o tas ilgainiui ėmė spausti. Koks gali būti augimas, kokia kūryba, jei nėra erdvės.

O tada prasidėjo karas Ukrainoje. Tokių šiurpių įvykių fone tiesiog natūraliai daug kas ėmė atrodyti beprasmiška. Taip ir tas mano plėšymasis, kažkoks bukas siekimas tobulybės, kurios vis tiek negalėsiu pasiekti. Buvo pauzė, negalėjau galvoti apie jokias kolekcijas. Kam reikia tų rūbų, juk žūsta žmonės. Ir tada be jokio plano tiesiog siuvau. Siuvau ir jaučiausi daug geriau nei po tų savo kolekcijų. Tada ir atėjo supratimas, kas turi keistis, jei noriu eiti toliau.

– Įkūrus vaikų mados prekės ženklą „Got You, Dragon“, pamenu, tau jau tada rūpėjo, kad jis būtų tvarus. Kas pastūmėjo nerti į šią sritį dar giliau, taip pat ir kurti ne tik vaikams? Ar čia ir buvo tas pokytis?

– Oi, tas tvarumas. Dar vienas mane graužęs klausimas. Nors visaip kaip ieškojau geriausių sprendimų savo kuriamiems vaikiškiems rūbams, galiausiai likdavau prie išvados, kad bet koks naujas drabužis, paleistas į pasaulį, jau savaime nėra tvarus. Tai labai slėgė. Apie kokį tvarumą mes kalbam, kai stoviu prie šviežiai pasiūtų drabužių dėžių. Kažkokia iliuzija. Atrodė, kad tik bandau patenkinti savo ego ir darau meškos paslaugą planetai. Bet toji pauzė, prasidėjus karui, buvo tai, ko man ir reikėjo. Puikiai atsimenu, kai vyras atėjo paklausti, ar jau laikas išmesti jam savo senus marškinius, buvo jau gerokai padėvėti. O aš, kaip tik savo betikslio siuvimo etape, griebiau tuos marškinius, pagalvojusi, kad išeitų neblogas sijonas dukrai. Taip marškiniai virto sijonu.

Stoviu, žiūriu į tą sijoną ir galvoju, kad visai gerai pavyko, reikėtų gal dar vieno, o gal ir suknelė išeitų. Kitą dieną jau blaškiausi po Humaną, ieškodama vyriškų marškinių. Tai taip ir prasidėjo. Toks geras gūsis įsisuko ir atidarė man duris ir langus. Mečiau į šoną visas nuostatas, kaip kas turi vykti, patikėjau savim, jaučiausi atradusi tvariausią įsivaizduojamą būdą tuos drabužius vis tiek kurti, nes gi negaliu be to. Toks pokytis pažadino smalsumą. Ką čia būtų galima pasiūti iš šitų užuolaidų? O gal galiu panaudoti ir patalynę, koks fainas raštas, kokia gera spalva! Staiga, dėvėtų drabužių vietos pradėjo rodytis kaip prabangiausių audinių parduotuvės.

– „Upcycling“ ir antrinis audinių panaudojimas ir yra pagrindiniai principai, kuriais šiuo metu remiesi? Ar yra dar kokių technikų ar idėjų, kurios tapo svarbios tavo kūryboje?

– Taip, antrinis panaudojimas yra pagrindinis principas, kurio laikausi, juo paremti visi mano kūrybiniai sprendimai. Man tai atrodo prasminga ir įdomu. Aišku, iš to ateina ir įvairios man įdomios technikos – aplikacijos, audinių manipuliacija (angl. fabric manipulation), siuvinėjimas, nėrimas vąšeliu. Siūlų, karoliukų taip pat ieškau tarp dėvėtų daiktų. Idėjų krūvos, tiek visko norisi išbandyti, tik, deja, visos tos technikos labai jau imlios laikui, todėl toli gražu ne visada lieka įgyvendintos. Siuvant lieka daug atraižų, nenoriu jų išmesti, kaupiu, o tada suku galvą, kaip galėčiau panaudoti. Aplikacijos, skiautinių technika puikiai tam tinka.

– Papasakok, kaip vyksta audinių atranka. Kur juos randi, kaip pasirenki? Koks buvo įdomiausias ar sudėtingiausias audinys, kurį teko perdirbti, ir kas iš jo gimė?

– Beveik visus audinius randu dėvėtų drabužių parduotuvėse, ieškau ir Vintede. Humanos tekstilės skyrius – mano mėgstamiausias! Už kelis eurus galima rasti puikių pledų, staltiesių, užuolaidų, patalynės. Ir viskas tinka drabužiams siūti! Pagrindinis kriterijus, aišku, kokybė. Ieškau natūralių audinių, bet kai kuriems drabužiams, jų detalėms ar aksesuarams tinka ir sintetiniai, tikrai jų nesibaidau. Būtinai prasklaidau užuolaidas – būtent jų, nors ir sintetinių, galima rasti labai įdomių. Visad žiūriu taip – šiuolaikiniuose interjeruose tokios turbūt bus retas pasirinkimas, o man jos surezonuoja, iškart žinau, ką būtų galima nuveikti. Tada būtinai imu su savimi – gal išgelbėsiu nuo sąvartyno ir pratęsiu jų galiojimo laiką. Sutepti, skylučių turintys audiniai taip pat gali atsidurti mano krepšelyje. Aš juk galiu suteptos vietos nenaudoti, skylutės išvengti, o žmogus, norintis naudoti tekstilę pagal paskirtį, tokio daikto turbūt jau nepirks. Tai aš kartais jaučiuosi, lyg vykdyčiau gelbėjimo misiją. (Šypsosi.)

Vasarą akį patraukė toks keistas antklodės užvalkalas. Keistas, nes viršutinė jo pusė buvo tokia gofruota, blizgi sintetika – visai ne patalynei, o apačia – iš medvilnės ir poliesterio. Kas norėtų miegoti tokioje patalynėje? Niekas. Tas daiktas dar ir pradegintas buvo, žodžiu, toks be perspektyvos. Bet aš nusprendžiau, kad perspektyva vis dėlto yra. Pasiuvau „bomber“ stiliaus striukę, dar tebeturiu ją, laukiančią savo šeimininkės. Beje, instagramo auditorijos ji buvo labai teigiamai sutikta, todėl tikiu, kad šeimininkė būtinai atsiras. Aišku, tas užvalkalas mane iškankino ne juokais. Dėl savo faktūros buvo labai įnoringas – sunku ir kirpti, ir siūti, jau ėmiau abejoti, ar iš viso pavyks. Bet, manau, įveikiau!

– Taip pat kuri ir aksesuarus. Kaip jie (ir kokie) atsirado tavo kūryboje, ar jie papildo drabužius, ar yra it kokia atskira istorija?

– Labai paprasta. Aksesuarai atsiranda iš poreikio sunaudoti atraižas. Tiesiog. Atraižos nuolat kaupiasi, tai profilaktiškai jas atrenku plaukų gumytėms, dabar ir rankogaliams siūti. Rankogalių pirmiausia užsinorėjau sau, tiesiog tokia maža detalė, o efektas, man atrodo, visai nemažas. Jie tokie dramatiški, bet per daug ir neperspaudžia. (Šypsosi.)

– O kaip objektas tau asmeniškai labai patinka švarkai, taip?

– Oi, dievinu švarkus! Pamenu, kažkada tapiau švarką kaip tobulybės simbolį. Man tai elegancijos, meistrystės, kokybės pavyzdys. Geras švarkas yra meno kūrinys. Kol kas nuo klasikinio švarko siuvimo laikausi atokiai, dar nesijaučiu pakankamai išmokusi, kad jo imčiausi. Ne bet kas gali pasiūti tikrai kokybišką švarką. O dėvi juos dabar visos. Nes kaipgi be „oversized“ švarko apsieisi? Kartais stebiuosi, kaip visi suvienodėjam. O kažkada paauglystėj, kai nešiojau kerzus, ir mama kartojo, kad oi, kaip juoksiuos iš šito savo pasirinkimo ateity. Ir neklydo! Juokinga, bet net ir tada švarkams turėjau silpnybę.

– Kokia, tavo nuomone, yra pagrindinė drabužių funkcija – šarvas, pasitikėjimas savimi jį vilkint? Kas dar tau į drabužį telpa?

– Jei apie funkciją, tai taip – jie skirti tik pridengti kūnui, kad nesušaltume. Žiemą ypač pajuntu, kad būtent tam jie ir reikalingi. Net nesinori galvoti daugiau nei apie šitą funkciją, noriu viską susikrauti ant savęs, kad tik nejausčiau to siaubingo šalčio. Bet temperatūra bent kiek aukščiau – ir daraus pamišus. (Šypsosi.) Jau pradedu narstyti visus galimus aprangos scenarijus. Visai nesijaučiu tai daranti kažkaip ypatingai gerai ar įdomiai. Pati pasikabinu ant tendencijų, kartais apsivelku, kas visai man netinka, bet dažniausiai intuityviai jaučiu ir kas tinka, nors gal ne visada jaučiuosi drąsi tai dėvėti. Vėl turiu paminėti švarką – man šitas rūbas turi tą magiją, kurios ieškau drabužyje. Juos vilkėdama labiau savimi pasitikiu, jaučiuosi tvirtesnė, gražesnė. Gal kai kuriems drabužis yra tik būdas prisidengti, bet man tai tolygu bet kuriai kitai meno sričiai. Ir nuostabiausia, kad čia kiekvienas galim tuo menininku būti!

– Ar galėtum apibūdinti savo kūrybos estetiką?

– Gal ir būtų gudriau, galvojant apie prekės ženklo įvaizdį ar vertę kuriančią žinutę, kur kas profesionaliau sakyti, kad štai, mano kuriami drabužiai išskirtiniai, jiems būdinga tas ar anas, jie tik ypatingai moteriai… Lyg ir labiau parduodantis prisistatymas būtų, ar ne? Bet nematau reikalo apsimetinėti – stilistika dar formuojasi. Esu mokinė, dar tik tyrinėju ir nematau tame nieko blogo. Man atrodo, kad žmonės jau seniai nebeieško dievų, gal jiems kaip tik saugiau, kad daiktus, kuriuos jie perka, kuria tikri žmonės, kurie kartais ir klysta. Seniau, dar kurdama vaikams, komunikacijoje vartojau žodį „mes“. „Mes labai džiaugiamės, mums labai svarbi Jūsų nuomonė“, – siaubas, kaip kvailai jaučiausi. Ir iš kur šita nesąmonė? Nėra jokio „mes“. Buvau tik aš ir mano nuoširdus noras padaryti gerai. Tai tas noras niekur nedingo. Stengiuosi iš visų jėgų, kuriu tai, ką vilkėčiau pati, renkuosi nesudėtingus modelius ir dažniausiai pasikliauju tuo, ką diktuoja surastas audinys. Šiaip ar taip, visi daiktai turi savo žinutę ir kiekviena – labai skirtinga.

– Šiandien jau pokalbio pradžioje užsiminei apie proceso svarbą, o seniau esi pasakiusi, kad tikroji kūrybos magija ir slypi procese. Vadinasi, vis dar taip manai?

– Taip, pati tikriausia magija! Dievinu pamatyti rezultatą, laukiu jo ir kartais pernelyg skubu, kad tik greičiau. Bet procesas yra nuostabu! Tai yra kelias su visais savo rieduliais, staigiais posūkiais ir dažnai nuobodžiu, monotonišku darbu. Betgi tiek išmoksti! Man atrodo, jau mano ankstesnis pasidalinimas, kaip to proceso man trūko, kaip norėjau siūti pati, ir pasako, kaip tai man svarbu ir įdomu.

– Kokių iššūkių pasitaiko pernaudojimo proceso metu? Ar tenka daugiau nei įprastai braižyti ir matuoti?

– Taip, ribotas audinio kiekis ir pats principas tikrai apriboja ir kartu įpareigoja. Kartais nedrąsu imti ir sukarpyti medžiagą – o jei nepavyks? Todėl, jei dar nesiuvau nieko panašaus, testuoju, o tas reikalauja ir matuoti ne kartą, ir perdaryti, ir ardyti. Dažniausiai vienos ar kitos medžiagos yra tik nedidelis kiekis ir kartais net mažiau, nei reikėtų gaminiui pasiūti. Viziją turiu, o medžiagos nepakanka. Tada ieškau su kuo derinti, galvoju naują scenarijų.

– Kalbant plačiau, kaip manai, ar žmogaus santykis su drabužiais keičiasi, kai jis pradeda suvokti jų kilmę ir istoriją?

– Net neabejoju, kad keičiasi. Aišku, vertinu iš savo perspektyvos. Nevaidinsiu, kad greitosios mados parduotuves aplenkiu didžiuliu spinduliu, – ne. Bet jose apsiperku atsakingai, tik tai, ko tikrai reikia, jokių impulsyvių pirkinėjimų, nes žinau, ką slepia visi tie rūbai. Kažkas darosi verslą iš mūsų emocijos ir kažkas tuos rūbus siuva už centus. Kad ir kokios kokybės tie rūbai, saugau juos, nes jaučiu atsakomybę, kad juos pagaminęs žmogus negavo oraus atlygio, o aš juk, niekieno neverčiama, priėmiau sprendimą juos pirkti ir taip paremti vertybiškai supuvusią pinigų kalimo mašiną. Todėl visad prioritetas yra drabužiai iš antrų rankų arba tie, kuriuos gamino vietiniai verslai. Turim nuostabių kūrėjų ir labai norisi juos palaikyti, o jų pagamintais daiktais puoštis ir skleist žinią. Visai kitas jausmas nešioti tokį daiktą. Kai supranti, kiek darbo čia įdėta, kiek prisilietimų tas daiktas skaičiuoja ir kaip jo kūrėjas svajoja, kad kas nors tuo daiktu išties džiaugsis. Tikiu, kad ir kitiems panašiai. Mokomės daiktus vertinti.

– Šiuo metu esi įsikūrusi studijoje LRT pastate. Kaip aplinka veikia tavo darbą? Kas labiausiai daro įtaką kūrybinei nuotaikai?

– Man labai patinka LRT pastatas! Pirmiausia todėl, kad prieš kokius septynerius metus būtent pas čia įsikūrusią Gabrielę Šermukšnytę atėjau mokytis tapybos. Ir tai man buvo didelis lūžis. Supratau, kaip labai man reikia kūrybos, savim patikėjau ir pradėjau dėlioti planą savo prekės ženklui. Su Gabriele susidraugavom, kelerius metus buvau jos studijos kaimynė. Aišku, kad buvimas šalia tokių talentingų žmonių daro stiprią įtaką. O tokių žmonių koncentracija šitame pastate didžiulė! Turbūt visi devyni aukštai turi po savo siuvėją ar net kelias, tapytojų čia irgi ne vienas, dar visi televizijos darbuotojai… O ir pastatas, rodosi, sunkus, niūrus, sovietinis, bet vis dėlto su istorija. Pro langus atsiveria fantastiškas vaizdas į Vingio parką. Man čia labai gera.

– Drakonais tu vadini dideles svajones. Apie ką dabar svajoji? Ar yra kas nors, ko dar nesi išbandžiusi, bet norėtum?

– Kadaise sakiau, kad mano didžiausia svajonė – sukurti kažką įstabaus. Neįsivaizduoju, kas tai ir kaip tai padarysiu, bet labai norėčiau. (Šypsosi.) Svajoju išbandyti kokią netikėtą medžiagą, tarkim, ką nors iš buities, kas galėtų virsti drabužiu ar jo detale, taip pat siuvinėjimais ar aplikacijomis sukurti, padekoruoti audinį, jį paversti tikrai vienetiniu.

Visos svajonės šiek tiek drakoniškai gąsdinančios, bet turbūt labiausiai iki to momento, kai imiesi jas įgyvendinti. Kartais jaučiu, kaip atidėlioju. Taip atidėlioju ir komunikaciją socialiniuose tinkluose. Velniškai to bijau, esu vadovėlinis intraverto pavyzdys, todėl šita dalis man labai sunki. Bet svajoju ledus pralaužti ir kasdien sau primenu, kad kiekvienas toks, man atrodytų, nepatogus žingsnis yra kelias į tikslą. Tai darau tuos žingsnius, nors kartais labai jau prisiversti reikia. Dažnai jaučiuosi, kad viena sau ten kažką kalbu ir niekam net neįdomu. Bet tada ateina palaikančios žinutės, žmonės dėkoja, skelia visokias motyvacines kalbas, sako, kaip laukia naujų įrašų! Ir tai labai apdovanoja. Lygiai kaip ir sulaukti žinios iš pirkėjo, ką tik išsipakavusio savo įsigytą drabužį. Žiauriai geras jausmas! Tai tokios tos svajonės. Paprastos. Reikia tik nepavargti jų siekt.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė