Atgimusi iš praeities: Vilniaus boba

Prieš gerus dvejus metus, kai dalyvavau istorikės ir rašytojos Anželikos Laužikienės ekskursijoje apie kavą ir desertus Vilniuje, kalbėjomės, kokie patiekalai buvo populiarūs mūsų mieste prieš šimtą ar du šimtus metų. Buvo ir linksma, ir įdomu išgirsti skanias istorijas apie miestą, kuriame ne tik gyvenu, bet ir pati užsiimu ta pačia veikla. Prisimenu, nustebino faktas, kad visai čia pat, Mindaugo gatvėje, kasdien pravažiuoju pastatą, kuriame XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje veikė šokolado ir saldainių fabrikas „Viktorija“, kuriame dirbo penki šimtai žmonių ir kuris ne tik eksportavo savo saldainius į užsienį, bet ir dalyvavo įvairiose parodose bei parsiveždavo apdovanojimus.

Ekskursijos metu sužinojau, kad populiariausias to meto desertas Vilniuje buvo boba. Legendinėje Wincentos Zawadzkos knygoje „Kucharka Litewska“, išleistoje 1858-aisiais, yra beveik keturiasdešimt skirtingų jų receptų. Yra ir diedo, bet jis vis tiek daromas iš bobos tešlos.

Mūsiškės bobos nereikėtų maišyti nei su romo boba, nei su babka. Bobų jau seniai niekas nekepa – man ji yra visiškai naujas, nematytas kepinys. Ji išsiskiria ne tik istorija, bet ir savo forma – aukštas, į apačią platėjantis ir moters sijoną primenantis kepinys. Yra išlikusių istorinių nuotraukų ir su pavykusiomis bobomis, ir nepavykusiomis. Visas nepavykusias lydi užrašas: „Bobos kepimas (nesėkmingas)“. Bobos sudėtyje – išskirtinai daug trynių.

Ekskursijos metu gavau receptą ir vos grįžusi namo pabandžiau pagaminti. Reikėjo laiko suprasti, kaip turint šiandienines žinias jas pritaikyti atkuriant šį istorinį kepinį. Taigi nuo naujųjų metų aš gyvenu bobos ritmu. Šio kepinio atkūrimas pareikalavo daug laiko, darbo, investicijų. Darbo dienos išilgėjo, nes boba reikli. Tai – raugo kepinys, vadinasi, gyvas. Turi išlaukti, kol pakils.

Kai jau perpratau tešlą, reikėjo įvaldyti netradicinę formą. Nuoširdžiai tikėjausi, kad Europos antikvariatuose pavyks rasti autentišką, – nepavyko. Bandžiau ją pasigaminti ir pati, o galiausiai man padėjo popieriaus menininkė Laura Matukonytė – su jos pagalba iš kelių popieriaus lakštų sukonstravome savadarbes formas.

Profesorius Rimvydas Laužikas prieš metus man sakė: „Boba – aukščiausios meistrystės kepinys.“ Tada pagalvojau, kad jei jau kruasanus įvaldžiau, tai ir su boba susitvarkysiu. Dabar, kai boba jau mano rankose, galiu tik patvirtinti gerbiamo Rimvydo žodžius: ji pareikalavo kantrybės, užsispyrimo ir nepaliaujamo tikėjimo, kad pavyks.

Ką man reiškia atkurti senojo Vilniaus kepinį naujai? Pirmiausia, pagarbą žmonėms, kurie bobas kepė anuomet. Tai lyg nusiųsti žinutę į praeitį: „Ei, bičiuliai, mes čia, XXI a. Vilniuje, ir vėl kepame bobas!“

O ir iš kitos pusės – sovietinės okupacijos metu susimaišė pavadinimai, radosi daugybė dirbtinai primestų dalykų. Man svarbu išlaikyti tikrąją istorinės gastronomijos giją – ne tik sau, bet ir ateities kartoms. Jeigu Vilniuje bobos gyvavo prieš kelis šimtus metų, tegyvuoja ir dar kelis šimtus! Jeigu mes iki šiol šių bobų nepažinojome, tegul su jomis susipažįsta mūsų vaikai. Juk tai – tikroji mūsų krašto autentika, kurią galime patirti šiandien.

Tekstas: Asta Petrus

Nuotraukos: Gabrielė Kutkevičiūtė