Jei tu būtum upė – būtum Merkys

Argi ne keista lyginti upę ir žmogų? Bet menininkas Paulius Šliaupa man išties primena Merkį – kūrėjui savo viduje tarsi upei jis leidžia tekėti, vingiuoti, išsilieti iš kraštų, o kartais stabtelėti, kad su nauja jėga savo vandenis galėtų plukdyti į pasaulinį meno vandenyną. Ir kai visas pasaulis gali būti jo, nuostabiausia vieta Žemėje tampa tarp miškų įsispraudęs kaimelis Dzūkijoje, pro kurį Merkys ir teka.

– Pauliau, žiūrėdama į tave galvoju, kad tu ir Merkys esate labai panašūs. Net vizualiai. Ar savo viduje taip pat jautiesi?

– Tapatinuosi su Merkiu. Priglaudi galvą prie žemės šalia upės, žvelgi į dugne linguojančius žolynus ir pasaulis nurimsta, viskas stoja į savo vietas.

– Iš Prancūzijos, Provanso, kur buvai rezidencijoje, su sužadėtine, irgi menininke Laima Matuzonyte iškart grįžote į mišką. Kiek pabuvęs, keliausi toliau – į La Rošelį, rudenį abiejų laukia rezidencija Vietname. Kodėl neapsistojate Vilniuje?

– Nes mano namai čia. Kai esu Lietuvoje, esu Barteliuose. Tai – pati geriausia vieta. Mieste gyvenimas verda, o kaime atsiveria laikas kūrybai ir ramybei – be vieno nebūna kito. Kol namas nebaigtas, gyvename senelių sodyboje. Namo karkasą mums surentė kaimo vyrai, apdailą darome patys, grindis sudėjau, padariau lovą ir stalą. Iš lėto darbai einasi, bet labai įdomu daiktus gaminti savo rankomis.

Kai ateina vasara, dienas leidžiu prie Merkio. Pasikabinu hamaką po medžiu, skaitau knygas, filmuoju vandenį, tapau dažniausiai rytais ir vakarais senelių namo šešėlyje. Dažnai su dronu skraidau po Merkio rūkus ieškodamas motyvų naujiems filmams ir paveikslams. Žiemą kaimas tampa studija garso peizažams įrašinėti – ledo traškesys, traukinio aidas iš Pamerkių, medžių viršūnių ošimas ir daug garsų, kuriems žodžių nėra.

– Bartelių kaimą atrado tavo seneliai. Galima įtarti, kad daugybė tavo vaikystės prisiminimų yra susijusių su šia vieta?

– Mano senelis kilęs iš Joniškio rajono, močiutė iš Kaišiadorių rajono, bet jie daug metų gyveno Vilniuje. Senelis ir mano tėvai – geologai, močiutė – istorikė, visą gyvenimą rinkusi pasakojimus ir pasakas iš senų žmonių ir dirbusi su tautodailininkais. Tėtis savo vaikystę praleido kartu su seneliu vaikščiodamas po Lietuvą ir imdamas grunto pavyzdžius. Jiems patiko Dzūkija, čia ir atrado nuošalų Bartelių kaimą, kuris buvo miške, bet turėjo savo bendruomenę. Ir traukinys šalia.

Man patikdavo būti kaime – su tėčiu eidavom žvejoti, su močiute – grybų rinkti. Atėjus grybų metui ji kasdien grybaudavo, paskui grybus priduodavo ir keliaudavo po pasaulį. Man, vaikui, įspūdį darė ir tai, kad seneliai kaime nuolat dirbo realius darbus, į kuriuos ir mane kviesdavo kartu. Visi tie darbai atrodė labai svarbūs – vidurdienį kaimo gyventojai susirinkdavo, laukdavo grybų supirkėjų ir dalindavosi dienos pasiekimais. Man turbūt nesąmoningai norėjosi tapti viso to dalimi, o šiandien svarbu atrodo ir tai, kad seneliai išmokė gamtoje rasti išteklių, padedančių išgyventi.

Kaime buvo daug vaikų, kai kurių namai buvo čia, kai kurie atvažiuodavo iš Vilniaus, Varėnos ar Matuizų, visokių veiklų prisigalvodavome. Gyvenimas virė, prie Merkio kompanijos iš skirtingų sodybų susijungdavo. Mes, vaikai, prisigalvodavome visokių plaukimo iššūkių – pavyzdžiui, plaukti iki tilto Merkio viduriu, sustojant pliažuose, kurie turėjo keisčiausius, iš senolių likusius pavadinimus – pavyzdžiui, „prie Busilo“. Merkys anuomet atrodė labai gilus, kol buvau mažas, vieno prie upės tėvai neleisdavo. Upė buvo galios vieta, į kur negalėdavai vienas įžengti, tačiau metams bėgant prisijaukinau ją. Nors savo galią ji vis ima ir parodo: pavasarį užsemia pievas, nebegali pereiti per tiltą į kitą pusę, medžiai stovi vidury vandens, nuplaukia lieptai ir suoliukai, pievos lieka išguldytos ir tuščios. Vienais metais vanduo kažkur pralaužė užtvanką, Merkys užliejo sodybas ir daržus, žmonės daržuose statė tinklus ir gaudė žuvis.

– Klausau, tavo pasakojimai – tarsi paveikslai. Ar vandens, upės vaizdinys veikia tavo kūrybą?

– Kai dar mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, studijų įtampą malšindavau prie Merkio. Sėdėdavau ir žiūrėdavau į vandenį, paskui pradėjau fotografuoti, pastebėjau, kad iš skirtingų vietų upė atrodo skirtingai, ji nuolat kinta. Pradėjęs filmuoti vandenį, atradau jame abstrakčių, paslaptingų, užburiančių motyvų, jie virto mano paveikslų dalimi.

– Pastaruoju metu rinkdamas prizus meno pasaulyje, būdamas pasaulio piliečiu ir tarptautinio meno lauko dalyviu, kaip jautiesi, turėdamas šitas vaikystės, paauglystės patirtis? Ar pasakoji apie jas savo bičiuliams? Yra jie matę tavo kaimą ir tavo upę?

– Centrinėje ir Pietų Europoje tokios mano patirtys daro įspūdį, bet Švedijoje žmonės irgi grybauja. Belgijoje, pavyzdžiui, grybus uždrausta rinkti, belgai sunkiai įsivaizduoja, kad miško uogas galima valgyti, Olandijoje miškai suprojektuoti tarsi parkai, negali juose nei pasiklysti, nei nuo kelio nukrypti. O man miške svarbiausia, jog čia nėra ribų, gali eiti, kur nori, kirsti pievas, laukus, šabakštynus, atrasti senus medžius, keliauti be krašto. Belgijoje įprasta, jog kiekviename kaime yra parduotuvė, gyvena keli šimtai žmonių, jiems atrodo keista, kai papasakoju, jog mums iki artimiausios parduotuvės – dešimt kilometrų, o kaime – vos keliolika sodybų. Kai tai pasakoju, ne visi supranta.

– Ir tada jie prašo: nuvežk, Pauliau, į mišką, kuris neturi krašto?

– Draugai tokiu mišku žavisi, kai kurie atkeliauja patirti kaimo. Bičiulis tapytojas belgas Lietuvoje atrado tikrą žiemą – užpustytus kelius, užšalusius ežerus, mišką, aplipusį sniegu. Su korėjiečiu draugu kompozitoriumi kartu grybavome, jis buvo sužavėtas, tik niekaip nesuprato, kaip čia galima nieko neveikti, tiesiog būti prie upės ir ilsėtis iki tapybos valandos. Kai užbaigsime namą, svečių galėsime pasikviesti dar daugiau.

– Šiandien daug kalbame apie grįžimą į gamtą, bet, kai pagalvoji, tau grįžti niekur nereikia, niekur nebuvai išėjęs…

– Norėtųsi, kad taip būtų. Kiekviename pasaulio mieste, kur tenka būti, ieškau miško, gamtos ir vietos be žmonių. Belgijoje, Gento mieste, su Laima atradome didelę pelkę ir slaptavietę tarp vandens kanalų. Lježe, šalia rezidencijos, buvo mišku apaugusi „terille“ – kalva, suformuota kasant anglis, dabar apžėlusi ir tapusi gamtos prieglobsčiu. Kasdien lipau į tą kalvą, įsitaisiau joje slaptavietę šabakštynuose, kur galėjau stebėti lapus, šešėlius, debesis ir saulę. Kai Antverpene pirmą kartą nusprendžiau prisileisti sulos, teko ieškoti nuošalioje vietoje augančio beržo, sulos pasiimti atvažiuodavau naktimis, kad niekas nematytų. Kai buvo taip sunku jos gauti, ji tapo dar labiau magišku pavasario jėgų gėrimu.

– Ko tu labiausiai pasiilgsti, kai nebūni Lietuvoje?

– Merkio, kaimo, upės, miško, tuštumos, ramybės. Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje aplinka, rodos, kupina detalių, vizualiai pripildyta. Barteliuose mažos detalės tampa spalvų laukais, visa rodosi paprasta ir gimta, kupina paslapties ir suprantama tuo pat metu. Neatrasta, nes dar nepakankamai ilgai žvelgei, tačiau pažįstama, nes supo visą gyvenimą.

– Ar esi kada galvojęs, kaip būtų, jei reikėtų gyventi tik čia, o keliauti po pasaulį neturėtum galimybės? Manai, tai keistų tave? Tavo kūrybą?

– Iš pradžių juk taip ir buvo. Baigęs dailės akademiją, tapiau abstrakčius paveikslus, šviesą ir nemokėjau konceptualiai pagrįsti savo kūrybos. Dalyvavau parodose Lietuvoje, tačiau man vis atrodė, kad turiu daugiau visko pamatyti, atrasti, keliauti, išmokti. Tūnojau kaime, mėgindamas kurti dar stipresnius paveikslus. Po trejų metų pavyko įstoti į magistrantūrą, išvykau į Romą, tada pasaulis atsivėrė, o kartu su juo ir suvokimas, kad gamta gali būti ir kitokia, kad sausį gali į lagaminą įsimesti marškinėlius trumpomis rankovėmis ir atsidurti visiškai kitame peizaže, kalnuose, prie jūros. Šis pasikeitimas leido dar stipriau įvertinti, ką turime čia, Lietuvoje, ir suprasti, koks laikinas esi lankydamas jūrą ar kalnus.

– Ar šis suvokimas keičia spalvų pojūtį, kūrybos kryptį?

– Tapydavau tik aliejiniais dažais, kiekvienas paveikslas tapdavo meditacijos procesu, kuris užtrukdavo iki kelerių metų, kol paveikslas užaugdavo. Kartais aplankydavo jausmas, kad esu labai laikinas, kad tapiniai auga lėčiau, nei kinta tavo dienos. Kai pradėjau daugiau judėti po pasaulį, fotografuoti, filmuoti, atradau naujų tapybos technikų, tokių kaip enkaustika – tapyba vašku, ar paveikslai iš smėlio, pigmentų ir tekstūrinės pastos, gamtoje rastų medžiagų. Nauji tapybos būdai tapo priemonėmis kurti labiau betarpiškai, kai nebereikia projektuoti vizijos, kaip paveikslas galbūt atrodys po metų ar dvejų. Galiu juos auginti dabar ir net sugrįžti į jau uždengtus dažų laiko sluoksnius, šlifuodamas ir nugramdydamas storus paviršius. Filmavimo praktika pakeitė mano požiūrį į spalvas – atlikdamas filmuotos medžiagos spalvų korekcijas patyriau, kaip dienos peizažas filme gali virsti vidurnakčio scena, kaip nuskenuotų vasaros peizažų tekstūra gali būti ištrinta ir jie tampa baltomis žiemos erdvėmis. Po kiekvienos kelionės norisi grįžti prie Merkio ir, prisiminus atsivežtas patirtis, kurios tampa žodžiais ir priemonėmis naujoms raiškoms, papasakoti ką nors naujo.

– Keliaudamas po rezidencijas, ar matai kryptį, kuria šiandien keliauja meno pasaulis? Ji tau svarbi? Mėgini sekti tendencijas ar ieškai autentikos?

– Rezidencijos dažnai renkasi kūrėjus, kurių darbų temos yra aktualios dabar. Nedažnai sutinku menininkų, su kurių kūryba galiu tapatintis, tačiau iš jų mokausi suprasti aplinką ir priežastingumus. Kartais rezidencijose atrandu žmonių, kurie tampa gerais draugais ir kūrybos bendraminčiais. Vieni kitiems atveriame naujus kelius, naujas patirtis. Dabar planuojame parodą Vilniuje su kanadiečiu menininku, kurį sutikau Islandijoje.

– Ar nejauti, kad skaitmeninis, virtualusis menas išstumia tapybą, ji atrodo tarsi sustojęs laikas, nuobodi? Nejauti pavojaus, kad pamesi tapybą ir nersi į skaitmenines galimybes?

– Kadangi žmonės didžiąją dienos dalį praleidžia prie ekranų, jiems kur kas lengviau tapatintis su judančiais vaizdais. Kūrėjams šis įprotis atveria kelius nerti į video kūrinius. Man pačiam reikia visko – ir video, ir tapybos, ir filmų, ir instaliacijų. Tapyba, neabejoju, išliks aktuali, ji sukuria lytėjimo paviršių, kuriame išsiskleidžia užšifruoti, gydantys dalykai. Jei turi užtektinai galios savyje, statišką vaizdą savo vaizduotėje visada gali išjudinti.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Lina Jushke

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 6000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.