Namai – galerija

Prisipažinsiu, pirmą kartą pamačiusi šiuos namus ilgai apie juos galvojau. Sužavėjo netikėti spalvų deriniai, meistriškai suderintos kontrastuojančios tekstūros, drąsi, bet harmoninga seno ir naujo sintezė. Buvo smalsu sužinoti jų istoriją ir pažinti žmones, gyvenančius tarp šių meno galeriją primenančių sienų. Taip susipažinau su Šarūne Lukmine – komunikacijos vadove, renginių organizatore, prekės ženklo „Noise of Dot“ bendraautore, o dabar dar ir pradedančiąja meno kolekcioniere. „Mažiau tradicinių sprendimų, daugiau drąsių kontrastų“, – savo namus apibūdina moteris ir kviečia į svečius.

– Šarūne, susitinkame tavo namuose. Kokia jų istorija?

– Atėjus į šį XIX a. pastatytą namą vyras paklausė: „ką mes čia veikiame?“. (Šypsosi.) Tik man atrodė kitaip. Vizualizavau, kaip galime čia sujungti mano istorinės autentikos troškimą ir jo norą apsigyventi moderniame bute. Mačiau, kad šį kontrastais pagrįstą interjerą puikiai papildys ir šiuolaikinis menas. Iškomunikavus idėją, pasidarė aišku: šis butas bus mūsų ateities namai. Tokiais jie ir tapo – daugiasluoksniais.

– Ar tiki, kad ne tik žmogus kuria namus, bet ir namai kuria žmogų? Kad kiekviename yra ir dalis kito?

– Vienareikšmiškai. Jaučiu, kad ir namų interjeras, ir pastatas, net kaimynystė iš esmės keičia mūsų pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą – laisvalaikį, vartojimo įpročius, pomėgius, net asmeninį stilių, o ką jau kalbėti apie kasdienę emociją. Atėję į svečius draugai juokauja, kad norisi net nugarą ištiesti, pasitempti. Namuose auga ir du maži vaikai, norisi tikėti, kad gyvendami vizualiai skatinančioje erdvėje kuriame jų estetinį suvokimą, skonio jausmą.

Įsirengiant namus reikėjo atsisijoti daug informacijos, vizualinis triukšmas, kuriame visi tarpstame, kartais pradangina tai, kas iš tikro rezonuoja. Dauguma daiktų yra triukšmas: jie užima vietą, bet nieko nepasako. Tikras signalas – tai daiktas, turintis jėgą, emociją. Supratau, kad tik tokius daiktus noriu įsileisti į savo namus. Šios minties įkvėptas šiuo metu gimsta mūsų kartu su seserimi kuriamas prekės ženklas „Noise of Dot“. Jo tikslas – kad kiekvienas objektas, atkeliavęs į namus, taptų prasmingu vizualiniu aspektu. Tikiu, kad šiame pertekliaus amžiuje vis svarbiau bus ne baldų ar objektų kiekis, o tai, ką norime jais pasakyti.

– O kaip šie namai atspindi tavo asmenybę, tavo ir šeimos gyvenimo filosofiją?

– Gali nuskambėti paviršutiniškai, bet šiame gyvenimo periode man tikrai svarbus vizualinis pasitenkinimas. Anksčiau daug keliavau – godžiai gėriau įspūdžius iš aplankytų miestų ir gamtos, muziejų, festivalių. Kiekviena kelionė buvo savotiška šventė – pilna įkvėpimo, atradimų, estetikos. Atsiradus vaikams gyvenimas tapo sėslesnis, bet troškimas patirti grožį niekur nedingo, tad dabar stengiuosi tą pačią šventės atmosferą kurti namuose, apsupusi save istoriniais objektais, moderniomis faktūromis ir menu. Įsigijus didesnį būstą atsirado galimybė dažniau pasikviesti svečių, mėgstame susitikimus, bendravimą, taip namai tapo socialiniu centru, leidžiančiu patirti tą patį įkvėpimo jausmą.

– Buvo įdomu ir, prisipažinsiu, netikėta išgirsti, kad, priešingai nei daugelis, nenorėjote jaukių namų. Kokie kiti pojūčiai jums svarbiausi kuriant namų atmosferą? Ir kas tau namuose, jei ne jaukumas, namus padaro namais?

– Jaukumas tikrai nebus pirmasis šių namų įspūdis. Populiariąja nuomone, jauku yra tai, kas šilta, minkšta ir patogu. Šilti tonai, natūralios medžiagos, minkštos pagalvėlės – to mūsų namuose nėra. Labiau mums norėjosi švaros ir estetikos akims – taip atsirado neįprastos spalvos, šalti paviršiai ir jaukinančių dekoro elementų nebuvimas. Visgi, pagalvojus apie jaukumo sąvoką, „jauku“ turėtų būti tai, kas artima ir sava. Man jaukumas slypi netikėtame mėgstamų spalvų derinyje, kartu su dizaineriu ir baldininku sugalvotuose balduose, išieškotuose meno kūriniuose. Čia kiekvienas daiktas atspindi mus, o tai ir padaro namus jaukius būtent mums. Vilniuje mėgaujamės urbanistiniu jaukumu, o savaitgaliais vykstame į sodybą, kur natūralios tekstūros, šviesūs tonai, daug augmenijos. Mūsų darbo dienos ir savaitgaliai kontrastuoja, mėgaujamės išvykomis į gamtą ir patiriame didžiulį malonumą grįždami atgal į triukšmingą miestą.

– Namus kūrėte beveik pusantro šimto metų senumo name.

– Tai vėlyvojo XIX a. Vilniaus architektūra – aukštos lubos, lipdiniai, nišos. Pradėję remontą atradome ir sienų tapybos fragmentus. Neplanavome baldų prie sienų, viską centravome palikdami kuo daugiau erdvės kūriniams, lyg nujausdami, jog šios sienos slepia daugiau istorijų. Prisimenu, kartą sudalyvavau Sapiegų rūmų restauracijos ekskursijoje ir pakeliui iš jos užsukau į remontuojamą butą – sugalvojusi pakrapštyti buto sienas, apsidžiaugiau po keliais dažų sluoksniais radusi raštą. Pakvietėme restauratorius jį įvertinti, nusprendėme atidengti. Ši siena tapo pagrindiniu namų akcentu – tai ekspresyvus, autentiškas paveikslas, kuris dar labiau išryškina šiuolaikinį interjerą. Ši tobulai netobula siena tampa tarsi laiko sluoksnių vitrina – subtiliai primena apie praėjusį laikmetį, apie tai, ką matė šie mūrai. Primena, kad kažkas čia jau gyveno, kažkas buvo uždengta, o dabar vėl atverta. Man tai – tikra prabanga. Siena, kuri kalba. Kai gyveni tarp tokių sluoksnių, esi sąmoningesnis: vietos, savo laikinumo, laiko atžvilgiu. Ir tai yra labai sveika būsena.

– Pasidalinki, kokie sprendimai tapo šio interjero ašimi? Kaip pavyko rasti balansą tarp istorinės struktūros ir šiuolaikinio identiteto?

– Nuo pat pradžių idėjinis projekto pavadinimas buvo „galerija“. Jis padėjo nenuklysti į šoną. Taip atmetėme medines grindis ir pasirinkome betoną, atsisakėme tradicinės virtuvės – jos zoną suformavo plieno spalvos baldas ir raudono stiklo sala, o vietoje švelnių spalvų užuolaidų rinkomės šalto atspalvio baltus ir metalu blizgius audinius. Nenuklysti padėjo profesionalai: interjero koncepciją kūrėme kartu su architektais Normundu Vilku ir Dovile Paunksnyte iš studijos „AKTA“. Norėjosi pabrėžti skirtumą tarp sena ir nauja – XIX a. apdailą išryškinome kontrasto principu. Romantiški rožėmis ir moterų veidais dekoruoti lipdiniai, lubų rozetės tapo priešprieša grubiam plienui, stiklo atspindžiams, šaltoms plytelėms.

– Kaip priėmėte sprendimą naudoti gana neįprastas spalvas ir medžiagas – nerūdijantį plieną, raudoną stiklą, plyteles gyvenamojoje erdvėje?

– Svetainės koncepcijai spalva nebuvo pagrindinis vardiklis, neskubėjome jos išsigryninti – prie galutinių sprendimų priėjome po truputį, tačiau jau per pirmą susitikimą su architektais pasakėme, kad raudonos spalvos namuose nenorime. (Juokiasi.) Būtent raudoną salą architektai ir pasiūlė pirmosiose vizualizacijose. Prisipažinsiu, sunku buvo ją prisijaukinti, tačiau galutinai apsispręsti padėjo rasta raudono atspalvio sienų tapyba. Taip reprezentacinėje erdvėje atsirado gana daug dramos, o gyvenamoji miegamųjų zona tapo ramesnė, intymesnė – čia pasirinkome mėtinę žalią. Zonos tapo atskirtos ir tematiškai, ir spalviškai. Gyvenamojoje erdvėje plytelės išklijuotos ne tik vonios kambarių viduje, bet ir išorėje. Tai dar vienas reveransas koncepcijai – mažiau tradicinių sprendimų, daugiau netikėtumų.

– Tai – neabejotinai drąsūs namai! Ar teko ieškoti kompromisų drąsias idėjas pritaikant realybėje?

– Galiu drąsiai teigti: kompromisų nedarėme. Siekėme išlaikyti savo viziją, tai buvo iššūkis ir mums, ir mūsų aplinkai. Daug kartų buvome skatinami taupyti laiką, išlaidas, atsižvelgti į sudėtingas technines galimybes, bet mes norėjome likti ištikimi idėjai. Žinoma, interjero dizaineriai taip pat padėjo priimti teisingus sprendimus. Kartu gryninome savo viziją ir sąmoningai nedarėme kompromisų – jie nutrina tapatybę, o mes džiaugiamės ją išlaikę.

– Užsiminei, kad namai jūsų šeimai – it asmeninė galerija. Kada pajutote, kad norite gyventi tarp meno?

– Ankstesni mūsų namai buvo tradiciniai – naujos statybos namas, panoraminis vaizdas pro langus, balta virtuvė, pilkas interjeras. Turėjome kelis mano sesers darbus, tačiau įsigyti pirmąjį paveikslą paskatino prieš daugiau nei trejus metus vykęs aukcionas, skirtas rinkti lėšoms Ukrainai. Taip mūsų namuose atsirado Raimondos Petraitės, kuriančios mone Kielės slapyvardžiu, paveikslas „Migrena“. Pasikabinome jį tuometinėje svetainėje ir negalėjome patikėti, kaip jis pakeitė mūsų namus. Žiūrėdavau į paveikslo heroję, o jos nuotaika, rodos, keisdavosi kartu su manąja. Vieną dieną matydavau ją liūdną, kitą – piktą ar drąsią. Pajutome didžiulį meno poveikį emocijoms, pradėjome sąmoningai eiti į parodas, meno degustacijas, aukcionus ir po truputį įsigyti po vieną kitą kūrinį. Įsirengdami butą jau žinojome, kad menas užims centrinę vietą, – taip gimė mintis kurti galerinį įvaizdį, kuris leistų atsiskleisti autorių darbams.

– Iš tiesų, šiuose namuose – ne vienas lietuvių kūrėjų darbas. Kodėl jums svarbu rodyti ir kolekcionuoti būtent lietuvišką meną? Kokią žinutę tai siunčia aplinkai?

– Iš pradžių tiesiog domėjomės menu ir diskutavome, kas mums gražu. Peržiūrėję daugybę darbų supratome, kad ši rinka milžiniška, atsirado poreikis praktiškai apsibrėžti kūrinių temą. Jeigu atvirai, tai buvo ir ekonomiškai nulemtas sprendimas. Norėjome turėti darbus, kuriais galėtume didžiuotis, o kainos ir kokybės santykis Lietuvoje įspūdingas, ypač lyginant su Vakarų Europa. Nedidelė Lietuvos meno rinka diktuoja ir palyginti nedideles kainas, todėl mylimo autoriaus mėgstamiausią paveikslą įsigyti tikrai įmanoma. Vėliau pajutome ir papildomą vertę – galimybę susipažinti su pačiais kūrėjais, o tai procesui suteikė daugiau asmeniškumo ir entuziazmo. Kūrinius renkamės ne kaip investuotojai ar meno kritikai. Šitoje srityje leidžiame sau visišką laisvę pagal vienintelį kriterijų – kai tam tikro darbo tiesiog negali pamiršti. Esame apžiūrėję ne vieną tūkstantį darbų – nuostabių kūrinių yra begalė, tačiau ryžtamės įsigyti tuos, kurių negalime išmesti iš galvos. Ne tiek ir daug lietuvių kūrėjų pavyksta išeiti į tarptautinę rinką, todėl kas daugiau, jei ne mes, lietuviai, juos palaikysime. Juk šiuolaikiniai menininkai gyvena tarp mūsų – sutinkame juos renginiuose, dalis yra draugų draugai. Taip, pavyzdžiui, pažinau Aurimą Juodiškį – dabar savo namuose „matuojamės“ jo juostelėmis pintą kūrinį.

– Papasakok apie jūsų kolekciją.

– Mūsų kolekcijoje yra šiuo metu aktyviai kuriančių menininkų darbai. Turime Tado Tručilausko darbą – nors jį buvome nusižiūrėję prieš kelis metus, įsigyti pastūmėjo autoriaus pergalė šių metų Jaunojo tapytojo konkurse. Naujausias ir didžiausias pirkinys yra Ievos Trinkūnaitės „Meškėnai“ – gyvai pamačius šis kūrinys paliko didelį įspūdį. Namuose labai norėjau skulptūros, tad namus papildė ir Jono Aničo metalinė skulptūra „Saugotojas“, kuri mums priminė pagrindinę festivalio „Burning Man“ skulptūrą. Smagi ir Raimondos Petraitės paveikslo „Lizdas“ istorija. Parodoje prieš metus šis kūrinys man labai patiko, o kitą dieną pamačiau, kad paveikslas parduotas. Gailėjau jo visus metus, mintys vis sugrįždavo, apgailestavau, kad parodos metu pritrūkom ryžto. Mūsų įsikraustymo dieną vyras Marius padovanojo man šį paveikslą – pasirodo, jis ir buvo žmogus, įsigijęs tą kūrinį. (Šypsosi.) Taip „Lizdas“ tapo įkurtuvių dovana mums patiems. Labai džiaugiamės ir Martyno Auž paveikslu, kurį įsigijome prieš gerą pusmetį, o dabar jį atstovauja viena Londono galerija. Turėjome galimybę pasikviesti kūrėją ir pas save į svečius – ypatingas jausmas susipažinti su menininku asmeniškai.

– Taigi jūsų namuose menui vietos bus visada?

– Gajus mitas, kad erdvė savaime yra vertybė, tačiau aš tuščiuose kvadratuose daug prasmės nematau. 6 metrai tarp sofos iki stalo mums nereikalingi, erdvę išplėtėme tam, kad kvėpuotų menas. Mums tikroji prabanga yra ne kvadratų kiekis, o galimybė juos „įmeninti“. Tik per dažnai paveikslai renkami pagal interjerą, derinami prie jo. Tikiu, kad menininkai man pritartų, jog tai kūrinius kiek nuvertinantis požiūris. Ryžtis drąsiam sprendimui interjere reikia priaugti – džiugu, kad vertinančių, o ne derinančių meną vis daugėja.

– Kaip manai, kaip šie namai keisis, augs, evoliucionuos laikui bėgant, kartu su čia gyvenančiais?

– Kasdienybė ganėtinai greit keičiasi, sudėtinga suplanuoti kelis metus į priekį, todėl nusprendėme sukurti erdvę, kuri džiugintų šiandien, nesistengdami atspėti, kaip viskas atrodys vėliau. Stengėmės atliepti šios dienos poreikius, tačiau namus išdėstėme taip, kad gyvenamąsias erdves galėtume transformuoti ir prisitaikyti prie augančių gyventojų. Neabejotinai keisis ir meno kūriniai. Vieni stumdo baldus, o mes jau dabar keičiame paveikslus vietomis, naujiems darbams erdvės dar taip pat yra.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke