Adomas ir jo peiliai

Su skulptoriumi, kalviu, mentoriumi Adomu Sviklu mane supažindino jo mama Julija, į „Merkinės fabriką“ atvežusi savo kurtus molio indus. „Gal ir Adomas galėtų atvažiuoti?“ – paklausė. Dar po kurio laiko mes spaudėme vienas kitam ranką, o aš, pamačiusi jo nukaltus peilius ir klausydama ugningo pasakojimo apie juos, galvojau, na štai, dar vienas „Lamų slėnio“ herojus.

Adomo senelių sodyba nuo Merkinės netoli, šalia Daugų. Kadaise čia gyveno Adomo senelis, taip pat Adomas. Buvo pasiturintis ūkininkas, sąžiningas ir labai žmonių mėgstamas, užtat kažkokiu būdu Sibiro išvengė. Bet namų neteko, ūkis buvo nugriautas, vieta paruošta sodinti mišką. Kai Sviklai žemę atsiėmė, Adomo tėtis kartu su sūnumis čia pradėjo statybas. Viename iš tų pastatų šiandien įsikūrusi dirbtuvė, kurioje gimsta tai, be ko šiandien savo virtuvės mes neįsivaizduojame.

– Adomai, kas peilis buvo pirmiau – įrankis ar ginklas?  

– Prasidėjo viskas nuo įrankio – titnaginio gremžtuko, jo išvaizda neturi nieko bendra su šiuolaikiniu peiliu. Tik vėliau radosi strėlės, ietys ir peilis pradėtas naudoti kaip ginklas. Peilis yra seniausias įrankis, keliaujantis su žmogumi per amžius. Esu matęs, kaip skeliant iš viršaus titnago skeveldra gražiai nuskyla, tokia lenkta titnago juostelė. Archeologai panašių nemažai yra suradę.

Šiandien peilių gamintojai ieško superplieno, supertobulumo. Tokie peiliai labai geri, jų ašmenys stiprūs, bet laikui bėgant atšimpa, o pagaląsti nėra paprasta, reikia specialių įrankių. Man patinka istorinis, praktiškas žmonių požiūris ir laikas, kai gamintojas ir naudotojas buvo šalia vienas kito, tada negalėjai daryti kvailų sprendimų. Ateis, kam peilį pagaminai, parodys – štai, negerai, pataisyk. Paprasta, o mes gi pas gamintoją į Kiniją nenulėksim.

Anuomet peilių meistrai buvo visiški minimalistai – ir peilio forma, ir rankena tiko bet kam. Lietuvių istoriniai peiliai itin paprasti. Gal kažkiek skyrėsi forma, vienas siauresnis, kitas platesnis, bet geležtė – vientisa, jokių papildomų plokštumų.

– Kokios dalys sudaro peilį? Ar jos turi savo pavadinimus? 

– Peilis turi rankeną, į rankeną įsistato įkotė, nuo jos eina geležtė.

– Užsiminei, kad specialūs peiliai būdavo gaminami moterims? 

– Kapavietėse, prie drabužių, gana daug jų randama. Šiek tiek mažesni jie buvo naudojami virtuvėje arba siuvimui. Išties, peilių tradicija Lietuvoje gana stipri – moterys turėdavo ne vieną, daugiausia naudodavo buityje. Vyrai gi, kaldindavosi kovos peilius, kalavijai tik vėliau atsirado. Ankstyviausias lietuviškas Taurapilio kalavijas žymi V–VI amžių, raštuoto plieno geležtė, makštų dalys atlietos iš sidabro ir padengtos auksu, greičiausiai atkeliavo iš Romos imperijos. Tokie kalavijai, kokius mes įsivaizduojame, matomi IX–X amžiuje, iki tol archeologai daugiausiai randa tik kovos peilius.

– Ar gali taip būti, kad anų amžių žmonės tuos pačius peilius naudojo virtuvėje ir kovos lauke? 

– Atsakymas gana aiškus: archeologų rasti kovos peiliai gana dideli, jie išlaikę ryškią formą, o virtuvėse naudojamų peilių ašmenys susiaurėję, jie daug naudoti, galąsti, nudilę.

– Pastebi, kad šiais laikais daugiau žmonių nori turėti autentišką, rankų darbo peilį? 

– Peilis iš esmės nėra ginklas. Man labiau patinka tie, kurie užsako peilius virtuvei. Nors požiūris, kad rankų darbo peilis yra ginklas, likęs. Gal kad per laiką pamiršome, jog peilis – neatsiejamas kasdienybės aksesuaras? Pasakojama, kad Suomijos šiaurėje moterys iki šiol peilius prie diržo nešioja, net į parduotuvę eidamos. Gali būti, draudimas peilius nešiotis Lietuvoje įsigalėjo nuo caro laikų, kai buvo baiminamasi sukilimų. Taip praradome tradiciją, juk sunkiai atrasi kapavietę, kurioje nebūtų peilio. Norėčiau, kad tai pasikeistų, kad peilis ir vėl taptų įrankiu, o ne ginklu. Gana keista, kad daugiausia peilius užsako programuotojai ir žmonės, kurių profesijos susijusios su burna, – odontologai, dantų technikai, burnos chirurgai. Yra keletas virtuvės šefų. Beje, būtent jie vieninteliai klausė, ar galėtų nusikaldinti anglinio plieno peilį. Toks peilis ilgai neatbunka, išlieka aštrus, lengvai galandamas. Man gražu, kai šefas pasigamina savo darbo įrankį ir aš žinau, kad jį naudos, o ne laikys pasidėjęs.

– O kaip tu pasirinkai savo profesiją? Juk išties esi skulptorius, ne kalvis. 

– Bet kalvystė buvo anksčiau nei skulptūra. Gal šešiolikos, kai dar mokiausi mokykloje, Vilniuje susiradau kalvius. Už tai, kad jie leisdavo man pakalti, šluodavau dirbtuvėje grindis, tvarkydavau žaizdrus. Žinojau, kad noriu kalti kalavijus, turėjau tam darbui pasiruošti.

Baigęs mokyklą nusprendžiau studijuoti ekologiją ir aplinkotyrą, gamta man visada patiko, esu jos mylėtojas, daug laiko praleisdavau sodyboje. Su broliu stebėdavome kiškius, stirnas ir baidydavome brakonierius. Studijų nebaigiau, po trečio kurso sugalvojau stoti į Vilniaus dailės akademiją. Pasiruošiau ir įstojau. Kai kuriuos savo sprendimus sunkiai galiu paaiškinti: einu ten, kur man patinka, nes manau, kad darydamas tai, kas nepatinka, nebūsi geresnis. Skulptūros studijos ginklakalystėje šiandien man padeda pamatyti daugiau. Skulptūra liko hobiu, kartais surengiu parodas, bet iki menų aš dar turiu nueiti savo kelią. Peilių gamyba man suteikia galimybę kurti kalavijus, svajoju nukaldinti autentišką, savo sugalvotą.

– Esi vienas iš „Vyrų kalvės“ mentorių. Kaip atsidūrei bendruomenėje? 

– Anksčiau vyrų kalvė buvo be kalvio. (Šypsosi.) Pusbrolis Darius kartą pakvietė mane jaunuoliams ir jų tėvams pravesti edukaciją. O paskui sumanėme paauglių stovykloje surengti peilių gaminimo dirbtuves. Vis dar prisimenu jausmą, ką reiškia pagaminti pirmąjį savo peilį. Tada gyvenau Vilniuje, sodyboje leisdavau savaitgalius ir atostogas. Geležinėje statinėje pasidairęs žaizdrą, nusikaldinau peilį. Užbaigiau jį Vilniuje, tamsiame buto sandėliuke, drebančiomis rankomis ir apsalusia širdimi, kad tuoj tuoj pagaminsiu sau tai, apie ką svajojau.

– Pilnatvės jausmas?

– Pilnatvės ir pasitenkinimo jausmas, kad sukūrei daiktą, kuris nėra tiesiog gražus, jis veikia, atlieka funkciją, yra tvirtas ir juo gali nudirbti svarbius darbus. Vėliau stovyklose vėl tą jausmą pajutau, kai matydavau užsidegusias pirmąjį savo peilį pasigaminusių jaunuolių akis.

– Galbūt svarbu ir tai, kad gali dalintis tuo, ką sugebi, su kitais? 

– Matyt, viskas kartu. Vienu metu atrodė: prigaminau daug peilių, jų ir taip daugybė, pilnos parduotuvės, kas iš to? Šiuolaikiniai peiliai man neįdomūs, negaminu jų, nematau prasmės. Kur kas įdomiau, kai atvyksta žmogus su savo mintimis, matymu, kai jis skiria tam laiko, kai galiu jį mokyti, kai kartu randame nestandartinį sprendimą ir pasiekiame tikslą.

Žmonės atvyksta labai skirtingi. Būna, tėvas atsiveža sūnų ir jam gamina peilį, būna, sūnus nori, o tėtis – ne, būna, sūnui sunkiai sekasi, o kitas tėvas visiškai kantrybės neturi. Pagaminti peilį yra gana sudėtingas, kantrybės reikalaujantis darbas. Prieš jį daug kalbamės, tariamės – svarbu, ar laikas tinkamas, ar vertybės jau suformuotos. Klausiu: „Ar išleistum sūnų su peiliu į mokyklą? Ar juo pasitiki? Ar įdiegei tinkamas vertybes?“ Ir tai susiję labiau ne su peiliu, o su tarpusavio pasitikėjimu, su savo sūnaus pažinimu. Po mūsų užsiėmimų išgirstu labai daug įdomių istorijų.

Man atrodo, vyrus geriausiai sujungia bendra veikla, darbas, kai jie gali dalintis patirtimi, pokalbiai. Aš ir savo santykį su tėvu geriausiai atsimenu čia sodyboje, kai kartu namą statėme, stogą dengėme. Atrodo, kaip pavojinga berniukus ant stogo išleisti, bet man šitas darbas patikdavo, esu dėkingas savo tėčiui, kad manimi pasitikėjo. Dabar, kai jo nebėra, darbus tęsiame su broliu Andriumi, savaitgaliais atvažiuojame, kartu dirbame ir kalbamės. Tarp mūsų su broliu – nemažas metų skirtumas, bet gerai sutariame. Jam buvo 21-eri, kai mane, trylikametį, kartu pasiėmė į festivalį „Kilkim žaibu“. Abu buvom metalistai. Ir tėvai išleido, pasitikėjo.

Dažnai pagalvoju, koks būčiau, jeigu nebūčiau patekęs į „Vyrų kalvę“ , čia labai tinka pasakymas – geriau būti blogiausiam tarp geriausių, o ne geriausiam tarp blogiausių. Tai bendruomenė, kuri kelia į viršų ne pačiais tau patogiausiais būdais. Tas nepatogumas yra tikras auksas. Mokausi būti atviras, man tai – labai sunku. Mokykloje manęs vis klausdavo: „Ko tyli, Adomai? Sakyk.“ Kai paklausdavo, sakydavau. Stovyklose buvau įmestas į užsiėmimus, kuriuose turėdavau kalbėti keturiasdešimčiai vyrų. Mane gelbėjo tik mėgstama veikla, užsimiršdavau, pasakodavau ir galiausiai supratau, kad yra vieta, kur jaučiuosi geras, žinantis. Atiduodavau maksimumą, po stovyklų savaitę turėdavau atsigauti – juk ir užsiėmimus vesdavau, ir į eketę su visais šokdavau, ir į žygius eidavau. Šiandien kiek kitaip elgiuosi – veiklos centru man yra dirbtuvės, o visa kita – paskui.

– Ar esi sau pasigaminęs kokį ypatingą peilį? 

– Man lieka tie, kurie nelabai pavyksta, arba eksperimentiniai, prie kurių dirbu gana ilgai, gal vieną dieną ir turėsiu. Stengiuosi, kad kiekvienas peilis būtų geresnis už prieš tai buvusį.

PATARIMAI KAIP PRIŽIŪRĖTI PEILĮ

Kaip prižiūrėti peilį? 

• Jokios indaplovės, tai – peilių kankinimo kamera.
• Universalaus peilio nėra, kiekvieną naudokite pagal funkciją.
• Peilis – ne priešas, išmokite tinkamai galąsti.
• Peilis mėgsta privatumą, nesumeskite su kitais įrankiais.
• Nepjaustykite ant stiklinių, marmurinių ar kitų kietų paviršių. Peilis mėgsta medį.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė