Meilės laiškas mūsų ateičiai

Futurologė, spekuliatyviojo dizaino specialistė, platformos „Protopia Futures“ įkūrėja Monika Bielskytė savo darbuose, visų pirma, remiasi sudėtinga ir daugialype realybe. Moteris neieško universalių ir visiems atvejams tinkančių technologinių sprendimų, kurie neretai tėra trumpalaikių madų išraiška. Už viską labiau ji nori kurti idėjas ir vizijas apie ateities pasaulį, kuriame norėtume gyventi. „Tikiu, kad tokia vizija mus įkvėptų geresniems pasirinkimams dabartyje“, – sako mokslininkė, kurios klientų sąraše puikuojasi tokie vardai kaip „BBC“, „Disney“, „Universal“, „Google“, „Microsoft“, WEF ar CERN. Tik už garsius vardus jai daug svarbiau šiame kelyje sutikti žmonės ir galimybė prisidėti prie realių pokyčių pozityvesnės ateities vardan.

– Plačiausia prasme tave galima vadinti futurologe, ateities tyrinėtoja. Ar galėtum apibendrintai įvardyti, kokios yra esminės ateities kryptys? Kas pasauliui bus svarbiausia po penkerių, penkiolikos ar penkiasdešimties metų?

– Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad joks konkretus ateities scenarijus nėra neišvengiamas. Geriausiu atveju galime prognozuoti tai, ką vadinu ateities galimybių perimetru: kai kurios galimybės yra labiau tikėtinos, kai kurios mažiau tikėtinos arba visiškai neįtikėtinos. Visos jos paremtos dabartine mūsų realybe, vadinasi, subjektyviu ir ribotu supratimu, šiuo metu mūsų turimomis žiniomis. Ateities galimybės nuolat evoliucionuoja: jas keičia ne tik mūsų veiksmai, bet ir mūsų abejingumas ir neveikimas. Nepaisant to, pabandysiu bendrais bruožais įvardyti kelias svarbias ateinančių dešimtmečių tendencijas, nors yra dar daugybė smulkmenų ir detalių, į kurias reikėtų įdėmiau įsigilinti.

Ateinantį dešimtmetį ar dešimtmečius žmonija pagaliau bus priversta pripažinti klimato kaitos realybę: biosferos žlugimą, vandenynų ekosistemų griūtį, dirvožemio eroziją, klimato modelių pokyčius, vis dažnėjančius ekstremalius oro reiškinius, spartėjantį rūšių nykimą, cheminę aplinkos taršą. Jei norėsime bent pamėginti spręsti šias problemas, turėsime pasipriešinti izoliaciją skatinančioms nacionalistinėms tendencijoms ir užtikrinti tokio masto tarptautinį bendradarbiavimą, kokio dar nėra buvę. Žinoma, stiprėjant autoritariniams režimams ir kylant daugiapoliniams konfliktams, tai padaryti bus vis sunkiau.

Kita susirūpinimą kelianti sritis – mašininio mokymosi ir generatyvinio dirbtinio intelekto įrankių panaudojimas hibridiniame kare. Tai asimetriškas, vis sunkiau sureguliuojamas karas, apimantis dezinformaciją, kibernetines, ekonomines ir kinetines priemones. Kadangi hibridinio karo strategijas pritaikyti individams bei tikslinėms žmonių grupėms tampa vis lengviau, išaugs socialinis ir geopolitinis susiskaldymas. Tokių grėsmių akivaizdoje labai svarbios informacinio raštingumo programos ir iš esmės pertvarkytos švietimo strategijos. Turime būti pasirengę mokytis nuolat ir visą gyvenimą.

Be to, nepaprastai svarbu ugdytis naujus įgūdžius, kuriuos sunku pakeisti automatizuotomis sistemomis. Ateityje turėsime ne tik dirbti su technologinėmis priemonėmis, bet ir įvardyti, kas yra iš esmės nepakeičiama mūsų žmogiškume.

Ne ką mažiau svarbu paminėti, kad mūsų kasdienybę ir jos suvokimą keičia naujausi gamtos mokslų pasiekimai: biotechnologijos, sintetinė biologija, genų inžinerija, neuromokslai ir kita. Viena vertus, šie nauji pajėgumai padės rasti skubiai reikalingus sprendimus, leisiančius užtikrinti tiek žmonių, tiek visos planetos sveikatą. Kita vertus, jie taip pat kelia visiškai naujų biologinių pavojų: nuo dirbtinai sukurtų pandemijų iki (jau pastebimo) eugenikos atgimimo. Tokie reiškiniai ne tik sustiprins jau esamą nelygybę, bet gali ir dar plačiau ją paskleisti ir pagilinti.

– Monika, taigi mums visiems – nuo moksleivių iki verslininkų – verta investuoti į ateitį?

– Na, jei tikimės gyventi ateityje, natūralu pasidomėti, kokia ta ateitis turėtų būti. Tai tas pats, kaip galvoti apie būsimus savo namus, – ar norėtumėte, kad kas nors kitas suprojektuotų ir įrengtų juos už jus? Tikrai manote, kad, sprendimus priimant kam nors kitam, būtų atsižvelgta į jūsų poreikius? Ar norėtumėte visą likusį gyvenimą praleisti erdvėje, kurios negalėjote pasirinkti ir suformuoti? Galbūt tokioje erdvėje jaustumėtės atstumti, nepritapę?

Visa tai galioja ir galvojant apie ateitį. Mūsų dėmesį atitraukus visiškai nereikšmingiems dalykams, pamiršome susitelkti į tai, kas iš tikrųjų svarbu: kokioje ateityje norėtume gyventi, kas užtikrintų mūsų laimę ir saugumą? Šioje ateityje nėra stebuklingų salų, kuriose galėsime izoliuotis ir pasislėpti. Svarbu pripažinti, kad mūsų išlikimas ir ypač klestėjimas priklauso ne tik nuo kitų žmonių, bet ir nuo visų kitų gyvų būtybių šioje planetoje.

– Esi ne kartą pasakojusi, kad į mokslą atėjai iš meno. Ar dar prisimeni, kaip tave, tuo metu stipriai panirusią į meno lauką, patraukė technologijų pasaulis? Papasakok, kaip dabartinėse tavo veiklose mokslas persipina su kūryba?

– Nelaikau savęs menininke, tačiau nuo paauglystės užsiėmiau kūryba. Ankstyvoje jaunystėje dirbau kūrybos vadove, tačiau po kelerių metų, įvykus nelaimingam atsitikimui, vos nepasibaigusiam mirtimi, pasukau į futurologiją ir persvarsčiau, kas man gyvenime įdomiausia. Jei atvirai, net dirbant kūrybinėse industrijose manęs niekada per daug nedomino menas kaip gryna estetika ar asmenybės išraiška. Mane visuomet traukė meno kūriniai, kalbantys apie tai, kas formuoja pasaulio praeitį, dabartį ir ateitį. Mane visada žavėjo mokslas, technologijos, geopolitika. Turtinga vizualinė ir pasakojamoji raiška man visada buvo įdomi ne tik kaip tikslas, bet ir kaip priemonė tikslui pasiekti – kaip įtikinamesnis būdas perteikti istoriją ir paskatinti žmones sužinoti daugiau.

Esu įsitikinusi, kad reikia skubiai plėsti žmonių supratimą apie kūrybiškumą, neapsiribojant vien disciplinomis, kurios anksčiau buvo laikomos meninėmis. Deja, jos dažnai pasiduoda elitizmui, užsisklendžia savyje ir visiškai atitrūksta nuo platesnės pasaulio tikrovės. Kūrybiškumas, mano manymu, apima bet kokią veiklą, kurioje plečiame turimų žinių ribas arba ieškome naujų būdų, kaip jas įgyti ir perteikti. Taip pat kūrybiškumas reikalingas susidarius unikalioms aplinkybėms, reikalaujančioms iš mūsų improvizuoti ir ieškoti naujų būdų susikalbėti – ne tik intelektualiai, bet ir fiziškai bei emociškai.

– Nors gimei ir užaugai Lietuvoje, sulaukusi septyniolikos pradėjai savo kelionių etapą – dabar tavo sąraše per šimtą skirtingų šalių ir kultūrų, tūkstančiai įkvepiančių žmonių. Kaip toks daugiadisciplinis pagrindas ir daugiakultūriškumas formavo tiek tavo asmenybę, tiek karjeros kelią?

– Niekada nebūčiau tokia, kokia esu, jei nebūčiau gimusi už Sovietų Sąjungos geležinės uždangos, pamačiusi totalitarinio komunistinio režimo žlugimo ir skaitmeninio pasaulio atėjimo. Niekada nelaikiau savaime suprantamu dalyku nei galimybės keliauti, nei informacijos prieinamumo, nei taikos. Daugelį žmonių nustebino neokolonijinė Rusijos invazija į Ukrainą, tačiau tokia baigtis man atrodė tikėtina jau prieš daugelį metų. Man buvo akivaizdu, kad laisvės negalime laikyti savaime suprantamu dalyku nei kaip individai, nei kaip visuomenė. Kol esame laisvi, privalome išnaudoti laisvę geriausiai, kaip tik galime.

Tiek gimtojoje šalyje, tiek keliaudama po pasaulį patyriau geriausias ir blogiausias žmonijos puses: nuo fizinio ir seksualinio smurto iki rasizmo, homofobijos, negalios diskriminavimo. Tačiau taip pat sutikau daugybę išties nepaprastų žmonių, praplėtusių mano pasaulio suvokimą. Kai kurie iš jų iki šiol yra mano draugai, o kiti primena, kad nepažįstamieji gali būti malonūs ir gero linkintys. Be to, pamačiau, kokia stulbinamai įspūdinga yra mūsų planeta ir kaip svarbu apsaugoti visus jos stebuklus. Apskritai labai džiaugiuosi, kad gimiau ten, kur gimiau, bet taip pat esu dėkinga, kad pamačiau daug daugiau, nei man galėjo pasiūlyti mano artimiausia aplinka.

– O kokie patys įsimintiniausi tavo karjeros momentai iškyla galvoje?

– Man nepaprastai pasisekė, kad teko kartu dirbti ir mokytis iš pačių nuostabiausių Žemės žmonių: mokslininkų, technologų, aktyvistų, rašytojų, filmų kūrėjų ir t. t. Neįtikėtina mokytis iš tų, kurie kūrė istoriją, ir matyti, kad mano darbas daro įtaką ne tik jaunajai kartai, bet ir pramonės gigantams, kurie galbūt visai nesvarstė tam tikrų galimybių, kol nesudalyvavo mano paskaitose arba kol mums neteko pabendrauti.

Man svarbu ne tiek klientų sąraše rinkti žymius prekių ženklus ar atsidurti prestižiniuose kontekstuose ir situacijose, kiek bendrauti su žmonėmis, kuriais žaviuosi. Noriu jausti iš abiejų pusių sklindančią pagarbą tam, ką darome, ir sudaryti sąlygas įsitraukti į pokalbius ir bendradarbiavimą, vedantį link tikros pažinties ir draugystės.

Žinoma, mums visiems reikia apmokėti sąskaitas, todėl ne visi profesiniai pasiekimai gali būti vienodai gilūs. Tačiau ne tai mane motyvuoja viduje.

– Savo kelyje tau teko sutikti ypatingų, talentingų, smalsių, drąsių, neįmanomus dalykus įmanomais paverčiančių žmonių. Iš tiesų, stebėdama tave ir tavo darbus, visus šiuos epitetus lengvai pritaikyčiau ir tau pačiai! Papasakok, kokiais žmonėmis tu žaviesi labiausiai?

– Aš tikrai kovoju su vidutinybe ir visada buvau perfekcionistė. Jei negaliu paskirti kam nors viso savo kūno, širdies ir proto, verčiau to nedarysiu. To tikiuosi ir iš kitų žmonių: noriu, kad darytume, mąstytume ir jaustume viską, ką pasirenkame daryti, mąstyti ir jausti, iki galo, o ne pusiau.

Man nedaro didelio įspūdžio turtai ar šlovė. Šiais laikais žmogus gali tapti labai turtingas, įtakingas ar garsus, nebūdamas itin protingas, jau nekalbant apie išmintį. Vertinu atsidavimą, sąžiningumą, dosnumą, užuojautą ir, svarbiausia, smalsumą. Visuomet ir džiaugiausi, ir keikiau savo itin didelį smalsumą. Tai dviašmenis kalavijas, kuris tikrai nepalengvina mano gyvenimo; kita vertus, nenorėčiau, kad būtų kitaip. Negaliu pakęsti užsisklendusio, smerkiančio požiūrio ir veidmainystės, o labiausiai vertinu autentiškumą. Man patinka žmonės, kurie yra savimi, žmonės, kurie nesistengia pritapti, kurie suteikia galimybę kitiems būti tokiems, kokie jie iš tikrųjų yra. Labiausiai mane žavi žmonės, kurie yra nuoširdžiai ir tikrai GYVI ir nieko nelaiko savaime suprantamu dalyku.

– Nuo „BBC“, „Disney“ ar „Universal“ iki „Google“, „Microsoft“, WEF ar CERN – tavo darbų, pranešimų ir konsultacinių projektų klientų sąrašas įspūdingas. Ką tau pačiai reiškia dirbti su tokiais vardais?

– Karjeros pradžioje, kadangi esu moteris iš Rytų Europos ir man buvo nediagnozuotas (tiksliau, klaidingai diagnozuotas kaip nerimas ir depresija) autizmas bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, į mane dažnai nebuvo žiūrima rimtai arba buvau vertinama tiesiog kaip savotiškas gražus priedas. Visa tai, kartu su mano pačios perdėtu perfekcionizmu, privedė prie gan rimto apsimetėlio sindromo. Galvodavau: kas aš tokia, kad čia būčiau ar manyčiau, kad ką nors sugebu?

Apsimetėlio sindromą galiausiai sumažino ne tik galimybė dirbti tokiame lygyje, kokiame dirbu, bet ir abipusė pagarba. Jaučiu, kad ne tik prisidedu prie savo kolegų profesinių pasiekimų, bet ir pridedu vertės jų gyvenimui apskritai. Žinojimas, kad daugelyje situacijų buvau pirmas toks ar jauniausias toks žmogus, padėjo man suprasti, kad noriu tapti pavyzdžiu, kokį būčiau norėjusi turėti. Taigi žymūs vardai nėra tai, kas mane veda į priekį, bet jie tikrai padėjo man suprasti savo vertę baimių, abejonių ir nesaugumo akimirkomis.

Pamenu, kai pirmus kartus viešai kalbėjau Lietuvoje ir žiniasklaidoje pasidalinau savo darbais, pasipylė neapykantos kupini komentarai, žeminantys mane ne tik kaip profesionalę, bet ir kaip žmogų. Manau, kad dabar, kai visus mano pasiekimus galima surasti „LinkedIn“ arba tiesiog suvedus mano vardą į „Google“, tampa sunkiau pareikšti, kad neturiu teisės būti ten, kur esu, ir daryti tai, ką darau. Gali skirtis skoniai ar nuomonės, bet mano profesinė veikla kalba pati už save ir įrodo, jog žinau, ką darau.

– Dešimtmečius trukusi tavo kelionių bei mokslinių tyrimų patirtis tau suteikė itin gilų supratimą, kaip skirtingi socialiniai, politiniai, visuomeniniai kontekstai formuoja mūsų ateitį, inovacijas. Man labai patinka, kad savo darbuose tarytum meti iššūkį kategoriškumui, bipoliškumui, labiau pabrėždama ir gerbdama žmogaus išraiškų gausą, pasirinkimus. Kodėl tau tai svarbu?

– Egzistuoja idėja, kad nuo transfobijos kenčia tik translyčiai žmonės, rasizmas paveikia tik etnines mažumas, o diskriminacija apriboja tik akivaizdžiai neįgalaus žmogaus galimybes, bet tai netiesa. Kuo uždaresnė ir labiau linkusi smerkti mūsų visuomenė, kuo labiau įsitraukiame į kitų žmonių kūnų, širdžių ir protų ribojimą, tuo labiau siaurėja mūsų pačių pasaulis. Prarandame tai, ką gyvenimas mums siūlo vertingiausio: augti, mokytis, tobulėti ir individualiai, ir kaip visuomenei. Bendraujant su kitais, skaitant knygas ar mokslinius straipsnius, žiūrint filmus ar laidas atrasti ką nors, kas meta iššūkį ir keičia tavo supratimą, yra nuostabiausia dovana, kurią mums siūlo gyvenimas! Kur kas įdomiau gyventi trokštant mokytis, o ne norint, kad pasaulis atitiktų mūsų jau turimą požiūrį.

Taigi nemanau, kad didesnis įtraukumas yra tik kažkoks abstraktus moraliai teisingas siekis. Veikiau jis daro gyvenimą įdomesnį ir labiau jaudinantį. Skubu pabrėžti, kad nereikia pasiduoti kiekvienai madai ir tendencijai, jau nekalbant apie sąmokslo teorijas, kurios gali tapti ginklu prieš mus. Gebėjimas kritiškai ir analitiškai mąstyti yra ne ką mažiau svarbus nei atvirumas ir smalsumas.

– Dažnai atrodo, kad darbas futurizmo srityje susijęs vien su mokslu ir technologijomis. Tik ne tau! Šioje srityje tu nepamiršti žmogaus, daug dėmesio skirdama anksčiau marginalizuotiems požiūriams, su žmonių skirtingumu susijusiems iššūkiams, neįgaliųjų įtraukčiai, užslėptoms žmonių traumoms. Plačiau papasakok, kaip šios temos atsiskleidžia tavo darbuose, pranešimuose, iškeltose idėjose.

– Geriausia skaityti ir žiūrėti mano pokalbius, pasisakymus tinklalaidėse, straipsnius ir t. t. Atnaujinu informaciją apie naujausius darbus „Linktree“ ir visada socialiniuose tinkluose dalinuosi ištekliais, kuriais remiuosi savo darbe. Tikiuosi, kad ir „Lamų slėnio“ skaitytojai, paskyrę tam laiko, tokiu būdu galės labiau praplėsti savo žinias.

– Monika, ar tokiu tikslu sukūrei ir „Protopia Futures“ platformą?

– Dirbdama Holivudo pramogų industrijoje ir Silicio slėnio technologijų erdvėse supratau, kad distopijos ir technologinės utopijos priešprieša neveikia. Tai ne viena kitą papildančios priešingybės, o veikiau dvi tos pačios monetos pusės, skatinančios pilietinį abejingumą ir neveikimą. Taip pat supratau, kad politinė priešprieša tarp kairės ir dešinės arba progresyvių ir konservatyvių partijų neatspindi to, kas vyksta pastaruoju metu, galbūt ir niekada neatspindėjo. Taip gimė noras mąstyti plačiau, nei leidžia tokia dvinarė logika.

Skaitydama paskaitas apie distopinio mąstymo, kaip kelio į technologines utopijas, problemas, nusprendžiau suburti bendruomenę ir pasidalinti bendra pozityvia vizija ateičiai, kurioje būtų galima ir norėtųsi gyventi. Tikiu, kad tokia vizija mus įkvėptų taip pat ir geresniems pasirinkimams dabartyje.

Neseniai kaip partnerė prisijungiau prie naujo šaunaus kolektyvo „African Life-centric Design“, kurį įkūrė Pietų Afrikos moterys Amukelani Muyanga ir Pumla Maswanganyi. Su „Protopia Futures“ dirbu visame pasaulyje, bet kadangi dabar gyvenu Pietų Afrikoje, tikiuosi, kad su šiuo projektu galėsime daugiau dirbti Afrikos žemyne. Pažiūrėsim, kaip seksis, bet nekantrauju bendradarbiauti su visais nuostabiais žmonėmis, susibūrusiais šiam projektui!

– Visgi tavo darbų niekaip negalima susiaurinti tik iki žmogaus. Kalbi apie visą mūsų aplinką, o technologijas traktuoji ne kaip magišką reiškinį, o kaip įrankius, galinčius arba pagelbėti žmonėms ir gamtai, arba jiems pakenkti. Kokias galimybes ir kokias grėsmes tame įžvelgi?

– Iš esmės inovacijos yra susijusios ne su technologinėmis naujovėmis, o su tuo, kaip jos veikia mūsų kūną, tarpusavio santykius ir santykį su planeta. Mažiau deklaruokime ketinimus ir daugiau dėmesio skirkime realiems pokyčiams.

Technologinis ir mokslinis raštingumas yra nepaprastai svarbus tokiame darbe kaip mano, bet ne visai dėl to, kaip kai kurie žmonės įsivaizduoja. Nebūtina būti programuotoju, kad galėtum tyrinėti dirbtinio intelekto poveikį. Tačiau tikrai svarbu įsitraukti į profesinį tinklą, apimantį tiek mokslininkus, tiek praktikus, tiek verslininkus, kad galėtum pasinaudoti aukščiausio lygio ekspertinėmis žiniomis, kai to reikia konkrečiam projektui ar moksliniam darbui.

Šiandien susiduriame su problema, kad humanitarai dažnai neturi jiems taip reikalingo supratimo apie besivystančias STEM sritis, o STEM žmonės dažnai būna smarkiai atitolę nuo humanitarinių mokslų. Todėl technologinė plėtra vyksta savotiškame vakuume, kuris iš tikrųjų yra ne vakuumas, o tiesiog žinių trūkumas. Tai nepaprastai kenkia visuomenei, net gali privesti prie nusikalstamo žiaurumo (pavyzdžiui, kai „Facebook“ sudarė sąlygas, palengvinančias rohinjų genocido Mianmare vykdymą). Taigi svarbu jungti šias sritis ir pasitelkti kūrėjus, kad galėtume įtikinamiau informuoti žmones apie tai, kas iš tikrųjų daro įtaką ateities pasauliui, kuriame norėtume ar nenorėtume gyventi.

– Tikrai nesi tas žmogus, kuris tik atpasakoja ateities prognozes. Tiki, kad futurizmo tyrinėjimai gali atnešti realių pozityvių pokyčių, tiesa? Pasidalink įkvepiančiais pavyzdžiais.

– Daug šiandienio futurizmo remiasi tam tikros technologijos, į kurią laiko ar pinigų investavo tam tikras futuristas, lyderis ar įtakingas asmuo, reklamavimu. Taip pat kompanijos ir šalys samdo futuristus, kad jie populiarintų tam tikrą pasaulio viziją. Nors ši sritis turėtų išlikti atvira visiems, vis tiek reikėtų atskirti profesionalus, siūlančius kontekstu pagrįstas įžvalgas, nuo šarlatanų.

Ateities raštingumas yra gyvybiškai svarbus visoms kartoms, socialinėms grupėms ir disciplinoms, kad galėtume priimti pagrįstus sprendimus ne tik dėl savo gyvenimo, bet ir dėl to, kokią politiką remiame ar kokiai priešinamės. Taip pat jis svarbus siekiant užtikrinti, kad visuomenė neveiktų prieš savo pačios geopolitinius, aplinkosaugos ir kitus interesus.

Iš esmės bet koks ateities kūrimas realiame pasaulyje prasideda nuo išgalvotos ateities vizijos – galima sakyti, svajonės apie ateitį, kurią laikome pakankamai sėkminga, kad jos siektume. Deja, smarkiai trūkstant įtaigių ir įtraukių ateities vizijų, produktų koncepcijas formuoja distopijos. Filmas „Įspėjantis pranešimas“ galėjo įkvėpti diskriminacinę „Palantir“ stebėjimo technologiją, knyga „Oazė: Žaidimas prasideda“ pasiūlė mums VR fantazijos idėją, o DI mergina filme „Ji“ daro įtaką GPT4o dizainui. Mums skubiai reikia kuo daugiau protopinio mąstymo (nusiteikimo proaktyviai kurti geresnę ateitį, pagrįstą aukštesnėmis žmogiškomis vertybėmis ir palaikomą, bet ne diktuojamą technologinių sprendimų). Antraip mūsų ateitį formuos distopinė kino realybė ar dar blogesni dalykai.

– Monika, jei visiems tavo darbams, projektams ir idėjoms reikėtų surasti vieną bendrą, visas veiklas tartum vienijantį tikslą, koks jis būtų?

– Viskas prasidėjo nuo žinutės man brangiam žmogui, kuriam buvo diagnozuotas vėžys, jam tuo pačiu metu bandant ištrūkti iš perdėtos šeimos kontrolės. Tikrai buvo sunku matyti tokią situaciją. Viskas, ko norėjau, tai būti šalia, kaip ir pati norėčiau, kad kas nors būtų šalia manęs, kai realybė pasidaro sunkiai pakeliama. Norėjau suteikti bendram skausmui, kurį jautėme, grožio ir prasmės, paversti jį kuo nors, kas galėtų įkvėpti ne tik tą žmogų, bet ir visus kitus, susiduriančius su neįveikiamais iššūkiais. Ši žinutė tapo savotišku įžanginiu ritualu, kuriuo pradedu savo paskaitas. Pavadinau ją „Meilės laišku mūsų ateičiai“. Joje skatinu įkvėpti vieniems kitus nepasiduoti, nebijoti svajoti apie kitokią ateitį ir paversti ją realybe. Neapsiribokime vaizduote: tai atspirties taškas, kurį bendrais veiksmais galime paversti tikrove.

Manau, šie žodžiai gerai atspindi, kas mane motyvuoja daryti viską, ką darau: „Šiandien reikia būti nepaprastai drąsiam, kad drįstum svajoti gyventi ateityje, kuri būtų bent jau pakenčiama (apie laimę net nekalbu). Reikia drąsos, kad tokiomis svajonėmis dalytumeisi ne tik paslapčiomis su aplinkiniais, bet ir garsiai su visu pasauliu. Didžiausia mano svajonė – padaryti viltį nenugalimą. Stipresnę, atsparesnę, užkrečiamesnę nei baimė. Tikiu, kad sukursime tokią ateitį, kuri bus mūsų, tikrai priklausys mums. Švęskime meilę, gyvenimą, džiaugsmą, nepaisant aplinkybių.“

– Nors tave neabejotinai galima vadinti pasaulio piliete, šiuo metu gyveni Johanesburge, Pietų Afrikos Respublikoje. Pasidalink, kaip čia atsidūrei ir kuo tave patraukė šis miestas, ši šalis?

– Kai man buvo dvidešimt, gyvenau Paryžiuje, bet daug keliavau po Aziją, o vėliau daugiausia važinėjau po Šiaurės ir Pietų Ameriką. Artėjant trisdešimtmečiui supratau, kad dar yra ištisas žemynas, kurį norėčiau pažinti daug geriau, nei pavyko per kelias trumpas keliones.

Pirmą kartą Johanesburge apsilankiau atsitiktinai. Keli bendri draugai prisidėjo prie nuostabios viešnagės, kuri sukėlė norą apsilankyti dažniau. Taigi pradėjau grįžinėti kasmet ir kaskart vis ilgesniam laikui, kol per pandemiją šis miestas tapo mano namais po daugiau nei dešimties metų klajokliško gyvenimo.

Labiausiai Johanesburgą vertinu dėl jo žmonių ir kultūros. Čia nebūtinai lengva gyventi, bet žmonės nuostabūs, o kultūra neįtikėtinai gyvybinga. Kai susirandi tikrų draugų, jie tikrai palaiko tave daug autentiškiau nei bet kur kitur, kur esu gyvenusi Šiaurės Amerikoje ir Europoje.

Be to, man patinka čionykštė gamta, klimatas ir tai, kad vis dar galiu leisti sau turėti šiek tiek erdvės. Man patinka būti savo sode kiekvieną dieną ištisus metus. Nenoriu net įsivaizduoti, kaip gyvenčiau kur nors, kur neturėčiau tokios prabangos – saulės, žolės po kojomis ir žvaigždėto dangaus naktimis.

– Žinau, kad, šalia darbo futurizmo srityje, tavyje slypi ir daugiau aistrų. Viena jų – oro akrobatika. Papasakok, kaip ją atradai. Ką tau suteikia judėjimas ir kaip šis užsiėmimas skatina tavo vidinį tobulėjimą?

– Susidomėjau joga ir lankstumo pratimais paauglystėje ir niekada visiškai nuo jų neatitolau, net jei užtruko, kol prie jų grįžau po kelių sunkių nesusijusių traumų ir nelaimingų atsitikimų.

Laikui bėgant išbandžiau oro jogą ir akrojogą, kurios man taip pat labai patiko. Maždaug prieš septynerius metus teko konsultuoti Guy Laliberté, „Cirque du Soleil“ įkūrėją, dėl investicijų į kūrybines technologijas. Vien būdama jo aplinkoje susipažinau su išskirtiniais cirko artistais, tačiau jų meistriškumo lygis atrodė visiškai nepasiekiamas, nepradėjus rimtai sportuoti dar vaikystėje.

Galiausiai, pamačiusi FKA Twigs dainos „Cellophane“ vaizdo klipą, nusprendžiau išbandyti šokius ant stulpo. Ji perkėlė šią sporto formą į visiškai naują, futuristinę dimensiją. Jos judesiai neatrodė lengvi, kita vertus, jie nebuvo neįmanomi. Po šokių ant stulpo atsirado ir oro akrobatikos lankas, juostos, diržai…

Man patinka, kad oro menas sujungia visus fizinio aktyvumo aspektus – pusiausvyrą, jėgą, lankstumą, ištvermę, judėjimą, – bet kartu suteikia daug kūrybinės ir emocinės išraiškos laisvės. Oro akrobatika tikrai tapo didžiule aistra ir savotiška meditacine praktika mano ADHD smegenims. Meditacija sėdint man yra absoliuti kančia, tačiau sukimasis, pakibus ore ir susisukus į riestainį, padeda man gyventi dabartyje.

– Gamta, sodai, uolos, augmenija – visa tai taip pat užima didelę vietą tavo gyvenime. Ką gamtoje atrandi?

– Mėgstu gamtoje daryti beveik viską: keliauti, laipioti, žygiuoti, vaikščioti, plaukioti, nardyti, užsiimti sodininkyste, rinkti miško gėrybes… Tai labai svarbu mano psichinei, fizinei ir emocinei sveikatai. Labiausiai mėgstu užsiimti šia veikla su man brangiais žmonėmis – tai veda prie nuoširdžiausių įspūdžių ir pokalbių, padeda užmegzti ilgalaikius ryšius ir pasitikėjimą. Aišku, man patinka lankytis dideliuose daugiakultūriuose miestuose, patinka mano darbo dalis, verčianti mane būti scenoje, bet geriausiai, ramiausiai jaučiuosi būtent gamtoje, kur galiu būti savimi. Gamta išvalo mano protą nuo paviršutiniškų nesąmonių, į kurias taip lengva įsitraukti, panirus į miestietiško gyvenimo reikalus ir skubą. Gamtoje randu galimybę atsikvėpti ir atrasti save toliau nuo viso kasdienybės triukšmo.

Vertinu, kad galiu dažnai būti gamtoje, ir tikiuosi ten praleisti vis daugiau laiko, atrasdama stebuklus, kuriais mus apdovanojo ši planeta. Nereikia nė bilieto į Marsą – Žemė yra mūsų namai: dirvožemis, žolės, miškai, kalnai, vandenynai, uolų viršūnės… Galimybė dalintis tokiomis patirtimis su mylimais žmonėmis – tai, dėl ko verta gyventi.

– Monika, kokie šiandien yra didžiausi tavo planai ir ambicijos?

– Noriu grįžti prie su turiniu susijusių projektų: mokslinės fantastikos filmų, televizijos serialų, taip pat su ateitimi susijusių dokumentinių filmų, tinklalaidžių ir t. t. Trokštu kartu su man brangiais žmonėmis kurti idėjas ir vizijas apie ateities pasaulį, kuriame norėtume gyventi.

Kadangi Rusija kelia vis didesnį pavojų ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui kitų man svarbių pasaulio dalių (viskas, prie ko prisiliečia Kremlius, paskęsta konfliktuose ir smurte, taip pat ir daugelyje Afrikos šalių, kurioms Rusija daro įtaką), labiau įsitraukiu į informacinio raštingumo strategijų ir vyriausybių politikos formavimą. Turime tapti atsparesni hibridinio karo strategijoms, kurias Rusija taiko, skatindama socialinį ir geopolitinį susiskaldymą, priešindama pažeidžiamas žmonių grupes, nukreipiant jų dėmesį nuo tikrųjų nelygybės ir smurto kaltininkų.

Paskutinė, bet ne mažiau svarbi veikla, kuriai skiriu vis daugiau laiko, – tai darbas, sujungiantis ateities planavimo ir prognozavimo strategijas su didesniu žmonių, turinčių vadinamąją nematomą negalią, įtraukimu į visuomenės gyvenimą. Nematoma negalia apima daugiau nei neįgaliuosius vežimėlyje, kurtumą ir aklumą – neįgalumo formas, kurioms šiais laikais skiriama bent šiek tiek dėmesio. Mane ypač domina projektai, skatinantys neuroįvairovės priėmimą, atsikratant stigmos, susijusios su jutiminio apdorojimo problemomis, ypač kalbant apie potrauminį streso sutrikimą, autizmą ir ADHD. Geresnis infrastruktūros, technologijų, architektūros ir dizaino pritaikymas padėtų žmonėms, kenčiantiems nuo lėtinio skausmo ir migrenos, vėžiu sergantiems pacientams, žmonėms su susilpnėjusiu imunitetu… Yra daugybė būdų drastiškai pagerinti žmonių gyvenimo kokybę ir daugeliu atvejų netgi išgelbėti gyvybes. Be to, įtraukesnis dizainas būtų gailestingesnis daugelio iš mūsų kūnams ir protams. Neįtraukūs, trūkumų kupini dizaino projektai, pagrįsti pasenusiu mūsų poreikių supratimu, daro žalą ne tik neįgaliesiems, bet ir mums visiems.

Nuoširdžiai noriu tiesiog gyventi taip, kad galėčiau dalintis meile su žmonėmis, kuriuos vertinu, skleisdama gėrį pasaulyje. Mus ir taip supa per daug žiaurumo, smurto ir abejingumo, todėl kad ir ką daryčiau, noriu kurti nuoširdaus ryšio ir rūpesčio erdves. Lengviau pasakyti nei padaryti, bet būtent tam ir skiriu visas savo jėgas.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Gabrielle Kannemeyer, specialiai „Lamų slėniui“ iš Johanesburgo