Mažas rūpintojėlis

Prisipažinsiu, mane užbūrė jos tikrumas. Kaip ir mūsų pokalbis, turėjęs terapinį poveikį ir viduje sužadinęs daugybę jausmų. „Vis labiau save drąsinu būti tokią, kokia esu, o ne nuolat šlifuoti, matuoti, skaičiuoti“, – sako muzikos kūrėja ir atlikėja, vos prieš keletą dienų savo naująjį albumą pristačiusi Gabrielė Vilkickytė. „Mažas rūpintojėlis“ – taip pavadintas naujausias kartu su Domantu Starkausku ir Benu Kukeniu sukurtas albumas, pasakojantis istoriją apie vingiuotą ir ne visada lengvą kelią į vidinį augimą. Į savęs pažinimo keliones kviečiantys kūriniai įgauna tik dar didesnę prasmę sužinojus, kad kiekvienas jos dainose atsiradęs žodis gimsta iš gryno jausmo ir asmeninių patirčių.

– Kokia Gabrielė yra scenoje, kokia – televizijos ekrane, o kokia – gyvenime? Kaip tau pavyksta priimti visas savo puses?

– Suprasti, kad esu ir tokia, kuri moka supykti, ir tokia, kuri gali greitai susigraudinti, ir tokia, kuri jau moka ką nors pasiųsti toliau, man padėjo terapija. Augau tvarkinga mergaitė, apie tai net dainą parašiau – kaip tvarkinga ir sušukuota sėdžiu, nors mano viduje mainosi stichijos. Ir iš visuomenės, ir iš šeimos visuomet jaučiau paskatinimą – kuo tvarkingesnė mergina būsi, tuo sklandžiau eisi per gyvenimą. Visgi supratau, kad kuo labiau išmoksiu priimti skirtingas savo puses, tuo sveikesnė bus mano galva. Todėl dabar, kai supykstu, nebeišsigąstu. Žinau, kad jei taip nutiko, turbūt yra už ką pykti. Priimu tai. Mano vidinė būsena šiandien yra mano prioritetas. Pamažu išmokau save priimti su storu makiažo sluoksniu ir negalvoti, kad dabar tai jau parsidaviau velniui. Kaip ir priimti save nepasidažiusią, neišsibalinusią dantų, neprisipūtusią lūpų ir dėl to nesijausti nepakankamai ar negražiai. Tai didžiulis išsilaisvinimas! Vis labiau save drąsinu būti tokią, kokia esu, o ne nuolat šlifuoti, matuoti, skaičiuoti kąsnius. Visa tai tegul lieka praeityje.

Tikiu, kad gražiausias žmogus yra atsipalaidavęs žmogus. Kartais pastebiu be galo gražias moteris – su kašmyriniais paltais, tobulai susišukavusias, nepriekaištingai pasidažiusias – bet įsitempusias kaip styga ir nuolat stebinčias, kas į jas žiūri. O tada į kavinę užeina kokia nors ne taip dailiai susišukavusi, bet gyvenimu ir laisve spinduliuojanti moteris. Nuo jos tiesiog neįmanoma atplėšti akių! Pajuntu, kaip manyje įsijungia magnetas ir noras būti arčiau tokio žmogaus. Tikiu, kad atsipalaidavimas yra vidinės laisvės išraiška. Šį jausmą aš stengiuosi patirti ir televizijoje, ir gatvėje, ir scenoje. Gal dėl to ir nėra stiprių ribų tarp to, kaip aš funkcionuoju skirtingose plotmėse. Niekada nekuriu skirtingų personažų, neturiu pseudonimo, dainuoju savo tikruoju vardu. Turbūt todėl scenoje natūraliai vyksta mano asmenybės pratęsimas.

Žinoma, televizijoje viskas kiek kitaip – nesvarbu, kad tau būna liūdna, privalai susiimti, atlikti darbą iki galo ir tik tuomet grįžti prie savo autentiškų emocijų. Esu baigusi žurnalistiką, niekada nesimokiau scenos meno, aktorinio, dėl to man smagu praktiniu būdu atsidurti nepatogiose situacijose ir stebėti, kaip neprarasdama savęs iš jų išeinu. Praėję metai buvo pirmasis mano kartas televizijoje ir aš visiškai save praradau. Antrąjį kartą atėjau su kitokiu nusistatymu – rytais lankydavau savo mėgstamą kavinę, rašydavau dienoraštį, atsivežiau savo jogos kilimėlį ir tarp pamainų dariau tempimo pratimus, važiavau prie jūros autobusu ir kuo labiau stimuliuodavau kitą, nekomercišką, savo pusę. Kuo labiau save pažįsti, tuo geriau apžaidi ir priimi. Ir dabar jau nebe taip baisu, jei kas pasako: „Gabriele, kokia tu nagla.“ O televizijoje taip juk būna, čia gi žaidimas! Mantui Jankavičiui eteryje parodžiau špygą ir dėl to prieš kelias savaites mano feisbukas tiesiog sprogo. Ir Violetą, ir Ireną, ir Nijolę taip įsiutino, kad aš parodžiau špygą. Ir dar ne bet kam, o suaugusiam vyrui! Taip, aš ją parodžiau, juk mes žaidėme žaidimą, abu buvome azartiškai nusiteikę. Be to, aš puikiai žinau, kad Mantas supras, kad man nereikia jam aiškintis, nereikia atsiprašinėti. Iš pradžių tikrai ėmiau į širdį, norėjau teisintis, bet tada supratau: čia tas momentas, kai turiu pati save palaikyti. Parodžiau. Na, ir kas? Žinau, kad kuo daugiau būsiu savimi, tuo dažniau kam nors nepatiksiu. Bet svarbiausia juk patikti pačiai sau. Kaskart, kai ką nors pasakau tik dėl to, kad žinau, jog tai patiks kitiems, grįžusi namo ir likusi akistatoje su savimi jaučiuosi tikrai šūdinai. Todėl kasdien mokausi būti atvira sau ir taip nebedaryti. Tai toks kasdienis gyvenimo universitetas. Na, o televizija man labai gerai parodo, kokia aš visgi nesu.

– O kokia tu nesi?

– Dažnam žiūrovui atrodo, kad atsidūręs viešoje pozicijoje, gavęs dėmesį ir reitingus žmogus būtinai turi būti arogantiškas, susireikšminęs. Aš supratau, kad mano viduje rusena visai kitokio pobūdžio turinys – man daug svarbesnis dvasinis pasitenkinimas, ryšys su žmogumi, tikras kontaktas. Kadangi esu pabuvojusi tarp asmenybių, kurios savyje turi daug puikybės, supratau, kad šių savybių užuomazgas savyje, jei tik pajusiu, rausiu kaip piktžoles.

Labai įdomu ir tai, kaip televizijoje keičiasi moters paveikslas. Anksčiau moteriai ekrane užteko būti gražiai, atnešti voką Arūnui Valinskui ir grįžti į užkulisius, bet dabar to negana. Dabar moteris televizijoje kaip ir gyvenime – gali būti su nuomone, gali pagaliau būti netobula, gali parodyti špygą, gali asmeniškai reaguoti, o ne kalbėti abstrakčiai ir saugiai. Jaučiu prasmę būti šioje pozicijoje – liudiju progresą, jaučiu, kad mano sėdėjimas toje kėdėje skatina ir kultūrinį, kad ir mažą, bet visgi postūmį žiūrovo sąmonėje. Neprivalau visuomet būti tik taisyklinga. Nors daug kam tokia atrodau – sako, kad prie manęs žmonės bijo keiktis, jaučiasi kaip prie lietuvių kalbos mokytojos. Tai va, vienam aš pankė, kuri vyresniam vyrui gali parodyti špygą, o kitam – lietuvių kalbos mokytoja, prie kurios baisu keiktis. (Juokiasi.)

– Gabriele, pakalbėkim apie kūrybą – iš kur ji tavyje randasi?

– Iš žiūrėjimo pro langą! Turiu dainą, kurioje yra eilutė: „Ką geriausiai mokėjau, tai žiūrėti pro langą. Mažas rūpintojėlis, taip mane pavadino.“ Žiūrėjimas pro langą – tai savirefleksija ir laikas jausti tai, kas cirkuliuoja kūne tuo metu. Juk kaip dažnai žiūri pro langą, bet iš tiesų nieko nepastebi, nes visas dėmesys yra sutelktas į savo vidų. Lygiai taip pat jaučiuosi ir stovėdama priešais jūrą, tupėdama priešais židinį. Apskritai man daug lengviau su savimi susitikti kiekvieną dieną, nei ilgą laiką vengti akistatos, o po kurio laiko tiesiog susprogti.

Visa mano kūryba ateina iš gyvenimo – nesu išgalvojusi nė vieno žodžio. Tikiu, kad dainos, kurias parašau, manyje rašėsi visą gyvenimą. Būna, devynis mėnesius tyla, o tada sukyla tokia intuicija, kad su batais ir paltu įbėgu į studiją, sėdu prie pianino, o daina išsilieja per penkiolika minučių. Supratau, kad kai kurie dalykai manyje ilgai eina per pasąmonės koridorius. Daug įkvepiančių dalykų vyksta gyvenime, tik prisėsti ir tą pačią akimirką tuos įkvėpimus įdarbinti man pavyksta ne visada. Dažniausiai aš išlaukiu, stengiuosi sukurti kuo daugiau erdvės nuoboduliui. Tai geriausi įrankiai, kuriais pasiskambinu į savo kuriantįjį procesorių. Galbūt dėl to aš, priešingai nei dažnas šiuolaikinis žmogus, neturiu įpročio būti nuolat užsiėmusi. Suprantu, kad jeigu būsiu nuolat užsiėmusi, tas foninis triukšmas mane tik atitolins nuo esmės. Dėl to teikiu prioritetą vienatvei. Daug klausimų ir atsakymų man suteikia ėjimas. Yra taip buvę, kad išeinu vos su trimis eilutėmis, o grįžtu su trimis stulpeliais ir dviem priedainiais. Ėjimas, nuobodulys, vienatvė, savirefleksija, žvilgsnis pro langą – tai man labai svarbu.

Kartais būnu tokia pilna adrenalino, kad stoviu, kaip trečiokė trankau akordus ir dainą parašau iš pykčio. Pyktis – labai kurianti jėga. Daug mano dainų taip gimė. O ir tokias dainas gyvai atlikti koncerte yra stipri terapinė patirtis. Įdarbintas pyktis yra vitaminai dvasiai. Tik svarbu jame neužsibūti. Labiausiai gyvenime nenoriu būti tetule, kuri sėdi stalo gale ir viskuo skundžiasi: ir prezidentu, ir oru, ir trumpu anūkės sijonu. Nenoriu tapti žiežula, kuriai niekas netinka. (Šypsosi.) Taigi vis pasitikrinu, ar dar neinu į tą pusę.

– Ir dainose, ir koncertuose, ir socialinėje erdvėje – rodos, atvirumas ir tikrumas tau labai svarbus. Kadais esi sakiusi, kad atvirumo mūsų visuomenėje, o ypač viešojoje erdvėje, gerokai per mažai.

– Kasdien jo atsiranda vis daugiau, tik kartais atrodo, kad atvirumas tampa preke – atskleisti tam tikrus asmeninius savo gyvenimo momentus tampa neblogu patiktukų generatoriumi. Dažnai tai ne atvirumas, o menkos savivertės iškrova, kai savo gyvenimu nepatenkintas žmogus bando parduoti istoriją, kad gautų dėmesio. Aš kalbu apie kitokį atvirumą. Apie tokį, kuris sujungia žmones, kai kas nors paskaito ir pagalvoja: „Geras, jaučiuosi lygiai taip pat.“

Atvirumas mano gyvenime svarbus dar nuo mokyklos. Mokiausi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, kurioje vykdavo rekolekcijos – su klase išvažiuodavome į stovyklavietę, padėdavome telefonus į stalčių, būdavome paskirstyti grupelėmis. Tave į grupelę pasodina su berniuku, kuris iš klasiokų tyčiojasi, su mergaite, kuri tave apkalbinėja ir dar keliais žmonėmis, apie kuriuos išvis nieko nežinai. Pamažu visi pradedame kalbėtis, nejaukiai, iš lėto pradedame vienas kitam atverti savo rūpestį. Staiga supranti, kodėl ta mergina tave engia – pasirodo, aš turiu ką nors, ko ir ji norėtų. Užuot buvusi su manimi atvira, ji pasirenka elgtis bjauriai. Dėl tokio jos elgesio ir aš pati jaučiuosi prastesnė, nusikaltusi. Taip nuo ankstyvo amžiaus pradėjau mokytis kalbėti apie jausmus, pradėjau rašyti dienoraštį, kurį rašau iki šiol. Beje, kaip tik prieš savaitę baigiau savo aštuonioliktąjį! Nuo tų dienų atvirumas man tapo kasdiene duona.

Turiu odos ligą, kurios priežastys yra psichosomatinės, tad stipriai susiję su vidiniu pasauliu. Pirmuosius aštuoniolika gyvenimo metų mane šėrė vaistais, gerdavau po vienuolika tablečių per dieną. Vėliau, kai pradėjau geriau save pažinti, atvirumas man tapo įrankiu, leidusiu save gydyti be vaistų. Kiekvieną kartą, kai pasakau tiesą, kai parašau nuogą dainą, kurios būtų lengviau neparašyti, kūnas paleidžia daug jam nebereikalingos energijos, išsilaisvina. Ne veltui šimtametės patarlės sako: akmuo nuo širdies nukrito. Jis iš tiesų yra ir jis gali nukristi. Per dainas paleidau daug skausmo, o dėl to pasitaisė ir mano sveikata.

Visos mano dainos yra ne parašytos, o išbliautos. Nesu aktorė, kad apsiverkčiau pagal komandą, dėl to ašaros man yra signalas, kad čia, būtent šioje vietoje, yra kažkas tikra. Tai ir būna momentas, kai kažkas lūžta, skyla, dūžta. Gal tai skamba kaip savęs skaudinimas, bet aš tikiu, kad jei palietusi tam tikrą temą apsiverkiu, vadinasi, tai yra tikra, ten dar neišverkta, dar yra ką išleisti. Jeigu kas nors darytų kokį baldų paviršiaus tyrimą, mano pianinas būtų labai sūrus nuo ašarų. (Šypsosi.) Jeigu kuri nuo savęs, dainose sugula labai intymi informacija. Tikiu, kad dėl to užsimezga ir mano ryšys su auditorija – žmonės pajaučia ir atpažįsta, kad tai tikra, ne koks nors produktas.

– O kaip tu žiūri į psichoterapiją? Ar daug ramybės ir aiškumo į gyvenimą ji tau įnešė?

– Į psichoterapiją aš žiūriu kaip į detektyvą. Įdomu suprasti, atsekti, kur ir kas įvyko, kad šiandien jaučiuosi vienaip ar kitaip. Kai tą supranti, patiri eureka! momentą. Būna, prisižvengiam su terapeute, būna, vos pasukusi temą pajaučiu, kaip gerklė susirakina. Terapija man tikrai atneša daug ramybės. Gaila, kad didelei žmonių daliai tai vis dar atrodo kaip pinigų švaistymas. O man atrodo priešingai – brangiau yra gyventi nuolatinėje kančioje. Terapija yra sveiko, laimingo ir tobulėti norinčio žmogaus požymis. Juk pagrindinis terapijos tikslas – ne lankyti ją visą gyvenimą, bet išsiugdyti savarankišką vidinį terapeutą, kuris padės išbūti stresinėse situacijose. Kartais žmonėms atrodo, kad palankius terapiją iš gyvenimo išvis turi dingti stresas. Vargu. Tačiau tikrai įmanoma į tą pačią sudėtingą situaciją išmokti reaguoti vis ramiau ir išlikti atspariam. Kai man tai pavyksta, mėgstu save pagirti: kad neįsižeidžiau, kad neatstūmiau, kad neatšoviau atgal arba kaip tik taikliai apsigyniau. Mūsų gyvenime įvyksta daug gerų dalykų, tik jie eina ir praeina, dažnai jų nesureikšminame. O aš labai mėgstu sureikšminti! Ypač tokias mažas asmenines pergales.

– Pasidalinki, kokie išgyvenimai sudėti į tavo naująjį albumą?

– Albumas vadinasi „Mažas rūpintojėlis“. Rūpintojėlis čia nėra nuoroda į liaudies ar religinį kontekstą. Mažas rūpintojėlis yra per anksti ir per daug sužinojęs vaikas, o dainos albume – jo patirties liudijimas. Kokią įtaką anksti patirta našta daro jo tolesniam gyvenimui. Rūpintojėlis simbolizuoja vidinį pasaulį, rūpestį, naštą, atsakomybę. Būna, pamatai vaiką, kurio veidas brandus, žvilgsnis gilus ne pagal amžių, ir supranti, kad per gyvenimą jis jau eina su tam tikru nešuliu. Mėgstu užmegzti kontaktą su tuo vaiku rūpintojėliu.

Albume kūriniai dėliojami chronologine tvarka – nuo tada, kai būdama ketverių aš pradedu save kaltinti dėl to, kaip jaučiuosi, iki tada, kai jau suaugusi priimu prastus sprendimus. Taip jau būna, kad kuo trapesnė savivertė, į tuo skaudesnius scenarijus save įveli. Albumo pabaiga – it mano ketverių metų terapijos reziumė. Suprantu, kad tai, kas man buvo pasakyta ar padaryta, neprivalo būti viso mano gyvenimo istorija. Priešingai – tai etapas, kurio galiojimo laikas baigiasi. Anksčiau man atrodė, kad gyvenimą keisti gali tik personažai iš Holivudo filmų arba labai turtingi žmonės. Bet man atrodo, kad ir mažas rūpintojėlis gali pajėgti integruoti savo skaudžias patirtis į gyvenimą ir galiausiai patirti išsilaisvinimą. Gyventi su įgyta išmintimi, bet lengvesne širdimi.

Žodį „rūpintojėlis“ man norisi atnaujinti kitokiame, psichoterapiniame, kontekste. Smagiausia bus, jei kas nors, išklausęs albumo dainas, tiksliai supras, ką norėjau pasakyti. Man ir pačiai gerai pažįstama toji paremtos rūpintojėlio galvos būsena, tie gilūs atodūsiai. Anksčiau buvau labai melancholiška, linkusi į atsiskyrimą, galvojau, kad tiesiog tokia gimiau. Ir tik per terapiją supratau, kad tai yra visų man atsitikusių dalykų padarinys. Disociacija nuo skausmo, kaip išlikimo mechanizmas. Ir čia nėra nieko košmariško, tai medžiaga, su kuria galima dirbti, kuri padeda geriau save pažinti. Iš tiesų, keturi mediniai rūpintojėliai ilgus metus nuo pat vaikystės stovėjo ant pianino, kuriuo grodavau. Ir jie vis dar ten pat, mano tetos namuose. Jie į mane šitiek metų žiūrėjo ir kantriai laukė, kada man pagaliau daeis! (Šypsosi.)

Idealiai tam mažo rūpintojėlio paveikslui pritiko viena prieš metus sutikta mergaitė. Tąkart man parašė moteris ir atsiuntė savo aštuonerių metų dukros Beatričės nuotrauką, kurioje ji sėdi per mano koncertą išskleidusi rankas lyg maldoje ir verkia. Pajaučiau, kad reikia su ja susipažinti. Iškart buvo aišku, kad Beatričė ir yra iš tų ne pagal savo amžių brandžių vaikų, su kuriuo gali bendrauti kaip su suaugusiuoju. Ji tokia atvira, kad būdamas šalia jos pats visiškai atsipalaiduoji. Aš esu pasiilgusi atvirų žmonių, jaučiu, kad ir pasaulis pasiilgęs tikrumo, grynumo. Su Beatriče praleidome daug laiko, ji ir tapo to mažo rūpintojėlio įsikūnijimu ir naujojo albumo viršelio veidu. O albumo premjera, pasirodo, yra viena diena prieš jos gimimo dieną.

Viena daina šiame albume skirta ir Šv. Onos bažnyčiai. Kai man buvo labai sunku, daug laiko klaidžiodavau Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Prisimenu, vieną vėlų vakarą ėjau pro Šv. Onos bažnyčią ir pagalvojau, kiek daug tokių pasimetusių žmonių kaip aš ši bažnyčia jau matė. Juk ji ten stovi šitiek amžių, mintinai viską žino. Žiūrėjimas į tiek išgyvenusią bažnyčią man suteikė tokios subtilios stiprybės. Dainoje kaip tik ir kalbuosi su ja, prašau jos kaip išmintės pagalbos.

Įrašiusi šią dainą supratau, kad pribrendau savo svajonių duetui su Marijonu Mikutavičiumi. Mano draugai, kurie mane pažįsta visą gyvenimą, žino, kaip man tai svarbu – Marijono dainas dainuodavau ir cituodavau nuo šeštos klasės. Mane įkvepia jo rašymo stilius, jo žodžio pajauta. Trise, kartu su Domantu Starkausku ir Benu Kukeniu, su kuriais ir kūrėme šį albumą, pradėjome klausytis Marijono dainų, leidome sau prisisvaigti. Ir „Tris milijonus“ sugrojome valso tempu akompanuojant birbyne. Verkiau iš juoko. Keturis mėnesius derinome mūsų susitikimą – su kiekvienu gautu jo laišku tyliai mirdavau ir keldavausi vis iš naujo. (Juokiasi.)

Galiausiai viskas įvyko! Mes visi jaudinomės kaip vaikai. Pasirodo, ir Marijonas jaudinosi. (Šypsosi.) Kai atvyko į sodybą, jis su manimi akimirką ginčijosi dėl vieno žodžio dainos tekste. Ir koks man buvo didelis malonumas, kad radau žmogų, kuriam rūpi ginčas dėl vieno žodžio! Toje dainoje jis pakeitė vieną žodį – iš „seilės“ į „spjūvį“. „Seilė gali būti ir šuns, o spjūvis yra su intencija, su iškrova, su pykčiu“, – sakė. Buvo toks didelis lingvistinis malonumas. Tikiuosi, kad pavyks šią dainą kartu atlikti ir gyvai.

– Gabriele, papasakok, kokį santykį stengiesi kurti su savo klausytojais?

– Aš juos vadinu įsiklausytojais ir įsiklausytojomis – mano ryšys su auditorija yra labai asmeniškas. Ne veltui mano muzika nėra tokia, kurią dažnai per radiją išgirsi, – jai reikia daugiau laiko ir susikaupimo. Vienas mano bičiulis sakė, kad negali sau leisti daugiau nei vieno mano koncerto per metus, nes po jo turi daug, jo žodžiais tariant, nebūtinų susimąstymų. (Juokiasi.)

Tikiu, kad prie fejerverkų lengva priprasti, o prie gero bajerio, prie bendrumo jausmo priprasti neįmanoma, kaskart tai vienodai stipriai jaudina. Tokią patirtį man ir norisi sukurti. Juk kiekviename koncerte vyksta abipusiai mainai. Manau, kad mano muziką klauso tie žmonės, kurie ilgisi ryšio. Ryšio, pirmiausia, su pačiu savimi. Daug tame sudedamųjų, bet smagiausia, kad mano auditorija auga nuosekliai, kad aš ją pažįstu, kad prie jos galiu būti savimi. Po televizijos projektų, kurių metu pritraukiu daug žmonių, kuriems keliu nepasitenkinimą, iš kurių gaunu daug piktų žinučių, užlipti ant scenos savo koncerte man yra didelis komfortas. Žinau, kad žmonės nori čia būti, kad jie supranta, ką aš kalbu, supranta, kaip aš juokauju.

Žinoma, būna ir taip, kad kartais žmonės nebejaučia ribų: vienam labiau patiko, kai buvau silpnesnė; kitam, kai grojau vien melancholišką muziką. Įsivaizduoji, kas būtų, jei prieš kiekvieną elgčiausi taip, kaip jam patinka? Arba jei amžinai likčiau tokia nelaiminga ir nepasitikinti mergina, kokia buvau dvyliktoje klasėje? Kartais susimąstau, kaip išvis įmanoma taip pasakyti kitam žmogui? Linkėti jam netapti laimingesniam tik dėl to, kad pats geriau pasijustum.

Mano tekstai atviri, komunikacija itin asmeniška, todėl dažnai kitiems sudarau įspūdį lengvai prieinamo žmogaus, kuriam nuolat ir bet kada galima išsilieti kaip dienoraščiui. Iš tiesų, esu atlaidi, mano ribos ne visada griežtai nubrėžtos ir tik draugai man dažnai primena, jog taip, kaip kartais sau leidžia elgtis kiti žmonės, nėra normalu. Pavyzdžiui, viena moteris kartą mane susistabdė gatvės viduryje tik tam, kad pasakytų, jog nepatikau jos pusseserei, nes Dainų šventės koncerto transliacijoje nebuvau pasidažiusi. (Juokiasi.)

– Iš tiesų dažnai pagalvoju, kaip jautriam žmogui išmokti naviguoti pramogų pasaulio sistemose? Kaip nepamesti savęs ten, kur pamesti lengva?

– Pradėjau nešioti kepures – labai padeda! (Juokiasi.) Savęs pažinimas padeda labiausiai. Prisimenu, kartą pakalbinau kelias prie tos pačios repeticijų salės laukusias moksleives ir nustebau, kai viena jų pasakė tikinti, kad scena ir žinomumas išspręs jos gyvenimo problemas. Gaila, bet viskas veikia priešingai – scena ir žinomumas tavo problemas tik dar labiau paryškina. Kuo blogiau jautiesi su savimi, kuo silpniau jauti savo ašį, tuo ir scenoje išbūti sunkiau. Pradeda reikėti svaiginančių substancijų, kad nutildytų sąmonę, nuslopintų kūne bręstantį nerimą. Bet jeigu esi laisvas, save jau geriau pažįstantis žmogus, jeigu priimi savo netobulumą, supranti, kad kartais neišvengsi klaidos, scenoje tai taip pat atsispindės. Labai žaviuosi, kaip scenoje veikia Monika Liu. Ji vienu metu ir visiškai taikli profesionalė, ir labai drąsiai atskleidžianti savo netobulumus – ar staiga pakeisdama dainos tekstą, ar kūno kalba, ar iš po vakarinės suknelės kyštelėdama sportinį batelį. Kaskart lieku neabejinga plačiam jos pasauliui.

– Muzikoje žmonės dažnai ieško įkvėpimo, paguodos, padrąsinimo. O kur visų šių dalykų ieškoti eina muzikantai?

– Mane drąsina ir įkvepia jausmas, kai lėktuvas atsiplėšia nuo Lietuvos žemės. Vilniuje visuomet jaučiau labai specifinę įtampą keliančią aplinką. Smagu, jeigu sugebi jai būti atsparus, tačiau man čia pabuvus ilgiau ima atrodyti, kad privalau atitikti tam tikrus standartus, kad ne kiekviena mano idėja yra verta egzistuoti, kad ne kiekvienas mano pasisakymas vertas turinio. Bet vos aš pakylu nuo mylimos Lietuvos žemelės, ima kristi idėjos, atsiranda laisvės pojūtis.

Man atrodo, kad mes, lietuviai, sau esame užsikėlę per aukštus standartus, ypač moterys – nuo išvaizdos iki statuso. Kartais ir aš pati į tai pasineriu, imu permąstyti visiškai neesminius dalykus. Mano viena geriausių draugių gyvena Kalifornijoje. Kai aš pradedu kalbėti šita vilnietiška nepakankamumo ir abejonės kalba, ji supyksta ir sako: „Gabriele, kaip man tave papurtyti per atstumą? Ar supranti, kaip nutolai nuo esmės?“ Ji iš tų tiesmukų žmonių, su kuriais draugystėje būti labai sveika. Susigėstu pati prieš save. Rodos, nors šioje savęs pažinimo kelionėje jau esu pažengusi, vis tiek kartais įkrentu į tą pernelyg didelį jaudulio, ką pagalvos kiti, liūną. Taigi atsitraukimas padeda – suprasti, ko mūsų šaliai trūksta, į ką mūsų žmonės ir aš pati per daug kreipiu dėmesį.

Apskritai, didelė muzikos, kino, šokių kultūros dalis skatina nusigręžti nuo savęs, pasimiršti. O man visuomet norėjosi galvoti priešingai – kas mane kviečia į susitikimą su savimi? Pradėjusi kurti, galima sakyti, atradau nišą, aplink negirdėjau muzikos, kuri man stiprintų stuburą, kuri man sakytų, kad esu pakankama. Kai rašiau savo pirmąsias dainas, rašiau eiles, kurių man pačiai labai reikėjo. Ne veltui auditorija pradėjo po truputį burtis – yra daugybė žmonių, kuriems tai norisi išgirsti. Bent jau šiame gyvenimo etape jaučiuosi atradusi savo misiją – ne padėti žmonėms užsimiršti, o kaip tik atgręžti į juos veidrodį, atvesti į akistatą su savo pačių vidumi.

– O kas dar, be muzikos, tave džiugina? Kam skirdama savo dėmesį jautiesi labiausiai savimi?

– Žiauriai mėgstu, kai mane gerai prajuokina, labai vertinu gerus bajerius. Ypač kai jie būna laiku, vietoje, su nuoroda, kontekstu. Ką nors patirti kartu su bendraminčiais man taip pat yra didelis džiaugsmas! Kai su Benu ir Domantu rašėme šį albumą, labai daug juokėmės. Vienu metu supratau, kad išgyvenu vieną gražiausių savo gyvenimo etapų, du vakarus iš eilės apsiverkiau iš laimės. Supratau, kad dabar esu toje gyvenimo akimirkoje, į kurią kada nors vėliau, kai jau būsiu sena, svajosiu sugrįžti. Čia, prie židinio, pas draugus, kurie mane supranta. Kad ir kaip aš mėgstu būti viena, bendrumas mane labai sustiprina. Vis sau primenu, kad dviese geriau nei vienam. Juk būname vieni dažnai iš baimės būti palikti, būti nesuprasti. Manyje vis dar gyvas tas mažas rūpintojėlis, kuris yra amžino susimąstymo būsenoje. Labai džiaugiuosi, kad aplink yra žmonių, kurie mane iš tos būsenos ištraukia.

Ir pirtis tyloje, ypač žiemą, sekmadienio vakarais. Ir kava! Geriu daug kavos, namuose turiu keturis skirtingus kavos ruošimo prietaisus, beveik kiekvieną rytą einu į „Espresinę“. Labai mėgstu vaikščioti po mišką, net ir ten užsiplikyti kavos. Tada būnu labai laiminga. O jei dar gera kompanija! Labai norisi ir sau, ir kitiems palinkėti kuo daugiau tokių lengvumo akimirkų. Kartą Melburne sutikau devyniasdešimties metų Australijos lietuvių porą, kurie man pasakė, kad tiek metų kartu gyvenant svarbiausia… just have some fun. Mane taip nustebino, kad tokioje brandoje esantys žmonės nekalba pirmiausiai apie atsidavimą, supratimą, pasiaukojimą, o sako, kad svarbiausia pasilinksmint, prisijuokti, prisitaškykit jūroje. Rūpintojėlis neturi amžinai likti savo skausme – priešingai, išmokti gyventi pasisėmus iš to išminties. Lengvumas yra gyvybiškai svarbus. Just have some fun!

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke
Stilius: Emilija Poplavskytė
Makiažas ir plaukai: Laura Bajorinaitė
Asistentas: Artūras Astraukas