Pokyčių lankstais ir briaunomis

„Naktį palikai mane prie beržo / rankom surištom / mėnulio šviesoj palaimingai skęstu / laukdamas dienos“, – vieną pirmadienio rytą ne visai tyliai niūniuoju eidama susitikti su atlikėju, dainų autoriumi Tomu Narkevičiumi-Free Finga ir jo mylimąja Patricija Budaite. Taip skamba viena dainų, nugulusių į trečiąjį Tomo albumą „Plastika“. „Šią dainą parašiau prieš kokius šešerius metus, kai dar net nebuvo Free Fingos“, – prisimena Tomas ir žvelgdamas į Patriciją priduria, kad visas šis albumas yra apie pokytį. Apie tai, kaip kietas it akmuo žmogus po truputį atsiveria meilei ir visoms gražiausioms bei giliausioms jos formoms.

– Tomai, su gimtadieniu! Kaip jį paminėjai ir ar esi iš tų, kurie prieš gimtadienius daug reflektuoja, panyra į save?

Tomas: Ačiū! Prieš trisdešimtąjį gimtadienį man buvo šakės: sureikšminau tą trisdešimtmečio virsmą. Gedėjau ir liūdėjau, pradėjau daug mąstyti apie senėjimą, ėmiau tikrinti visų man svarbių atlikėjų amžių ir kokio amžiaus būdami jie sukūrė savo geriausius kūrinius, tikinau save, kad pats jau nebesukursiu nieko šviežio. Trisdešimt pirmuosius priėmiau lengviau, o šiemet, sulaukęs trisdešimt dvejų, apie tai jau visai nemąsčiau.

Esu labai laimingas – pastaraisiais metais ėmė kurtis labai šauni draugų kompanija, su kuria mus jungia toks įdomus, naujas, nuotykingas muzikinis skonis. Per šį gimtadienį visi susirinkome pažaisti boulingo. Visa diena buvo puiki vien dėl to, kad jos nesureikšminau. Man atrodo, taip viskas ir vyksta: kuo labiau ką nors sureikšmini, tuo kampuočiau tai tampa, sukelia daugiau nerimo ir įtampos.

Patricija: Pritariu. Imi nenatūraliai elgtis tiek su savimi, tiek su aplinkiniais, o aplinka labai greitai tai pajaučia.

– Ar tuomet šis, naujo albumo etapas, yra labiau natūralus ir plaukiantis?

Tomas: Nepaisant to, kad dalykus pabaigti apskritai yra sunku, nes reikia suvaldyti daug smulkiausių detalių, šio albumo etapas, palyginus su ankstesniais, tikrai praėjo lengviau, labiau sau atleidžiant, kreipiant dėmesį į savo sveikatą ir apskritai gyvenimą. Šįkart nesu susikoncentravęs tiktai į darbą. Noriu užbaigti ir išleisti šį albumą, tačiau suvokiu, kad jei nepailsėsiu, perdegsiu. Kaip niekad jaučiu, kad turiu nepamiršti susitikti su draugais, skirti laiko savo hobiams, nuvaryti į futbolą. Suvokiau, kad jei atsiminsiu šį procesą su skausmu ir užspaudimu, man ir toliau bus sunku su tuo albumu gyventi.

Patricija: Anksčiau to nematydavau, tačiau stebėdama Tomą suvokiau, kad atlikėjas, išleidęs albumą, su juo gyvena dar kokius dvejus metus. Prasideda koncertai, dalis dainų nugula į repertuarą. Visos parašytos ir išleistos dainos neša tam tikrą emocinį bagažą. Tad jei visą procesą prisimeni su sopuliu, sunkumu, niekam tai nebus naudinga ir sveika.

Tomas: Tiek muzikoje, tiek dailėje ir tekste mes užkoduojame dalykus, kuriais tuo metu gyvename. Muzika turi ypatingą galią fiksuoti jausmus – kuo atlikėjui geriau pavyks juos pagauti, surasti formą, tuo lengviau bus ir tau juos pajusti. Būna, kad pagrojęs dainą, tarkime, po metų pertraukos pats atlikėjas ima ir pravirksta. Sugrįžta prisiminimai ir jausenos, kodėl ir kaip tą dainą parašė.

Muzika yra menas užkoduoti jausmą. Atvirutė, į kurią pažvelgęs pagalvoji apie Kalėdas. Geros dainos yra tos, kurios lengvai perskaitomos.

– Kokius jausmus ir mintis užkodavai savo naujausiame darbe „Plastika“?

Tomas: Labiausiai noriu juo ištransliuoti pokytį. Nuo seniausios iki naujausios dainos šis albumas užtruko gal šešerius metus. Pavyzdžiui, daina „Beržas“ yra parašyta dar prieš pirmąjį mano albumą – „Pick Up Line“. Tai buvo mano pirmieji lietuviško teksto užmojai. Tik vėliau išvažiavau gyventi į Berlyną, kur iš tikrųjų ėmiau rašyti dainas lietuviškai.

Šio pokyčio nebūtų išėję parodyti jokiais kitais būdais, tik atskleidžiant laike išryškėjantį kontrastą ir atvėrus klausytojui savo istoriją – istoriją žmogaus, kuris išmoksta mylėti. Šiame albume aprašomas kietas, užsislėpęs, užsidaręs žmogus po truputį atsiveria ir atranda vis daugiau skirtingų meilės formų, įsileidžia į savo gyvenimą vis daugiau žmonių. Žavesys, simpatija, seksualumas – tai pirmosios, paviršinės emocijos, tačiau kuo giliau lendi į meilę, tuo daugiau svorio ji turi. Kuo meilė didesnė, tuo joje daugiau ne tik džiaugsmo, bet ir skausmo. Mylint visi jausmai gilesni.

Aš iš tikrųjų ilgą laiką buvau vienas. Iki kol sutikau Patriciją, iki kol pats savęs nepradėjau mylėti, mano gyvenimas buvo gana kietas, užsispaudęs, vienišas. Jaučiu, kad po truputį atsiveriu, atsidarau. Tai – procesas, o šis albumas yra tarsi mažas pjūvis ir šio virsmo parodymas. Bet procesas tęsiasi ir tęsis toliau, nes meilės formų yra dar nesuskaičiuojamai daug. Tarkime, atlikėjas King Krule išleidžia albumą apie tai, kaip tampa tėčiu, – tai dar kitokia, besąlygiška meilė. Labai įdomu tyrinėti vyrišką draugystę, vyro meilę, kurią mums dar taip sunku atrakinti ir parodyti. Meilės mes visi mokomės, ji mus puošia ir atidaro.

– Ar galima teigti, kad būtent Patricija iš dalies tavyje atrakino šitą skirtingų meilės formų kelionę?

Tomas: Manau, kad taip.

Patricija: Tam tikra prasme buvau savitas įrankis jai prasidėti. Daug kas įsivaizduoja, kad štai – yra kietas, šaltas vyras, kurį moteris sušildys ir pakeis iš pamatų. Mano nuomone, svarbiausia suvokti, kad šilti santykiai gali tapti saugia terpe kitam žmogui atskleisti savo silpnybes. Kai su kuo nors pradedi gyventi ar būni labai arti ilgą laiką, kitaip tiesiog ir būti negali. Jei nori būti kartu, privalai būti atviras, priimti meilę ir tuo pačiu ją įsileisti.

Daug kas teigia, kad santykiai yra darbas, tačiau kartais atrodo, kad kartu tai yra ir didelė sėkmė. Likimas. Kai mudu su Tomu susipažinome, buvome labai skirtingi. Man buvo 19, Tomui – 24. Vaikai… (Šypsosi.) Jei su tuometiniu Tomu būčiau susipažinusi dabar, jis niekada nebūtų tapęs mano partneriu. Todėl džiaugiuosi, kad susitikę sugebėjome drauge išaugti į vieną pusę ir kol kas ta pačia kryptimi ir augame. Ateityje dalykai gali keistis, tačiau šiuo metu esame geriausi draugai. Tam tikra prasme Tomą apvilgiau šiluma, taip jis labiau atsivėrė žmonėms. Mane jis išmokė tvirtumo, pasitikėjimo savimi ir nebijojimo klysti. Kad ir kaip banaliai skambėtų, man atrodo, kad mums pavyksta vienas iš kito ištraukti potencialiai geresnes savybes.

Tomas: Nors pradžioje abu bijojome, kaip mūsų draugystė paveiks kūrybinius aspektus.

– Ką turi omenyje?

Tomas: Kai susitikome, buvau itin sušventinęs kūrybą. Iš kitų žmonių gaunamas kūrybai skirtas grįžtamasis ryšys ir buvo vienintelis būdas gauti meilės. Kitaip nemokėjau jos priimti. Atsiradus Patricijai buvo baisu, kad meilė jai neatimtų kūrybos šventumo. Taip ilgą laiką Patricija bijojo, kad man trukdo, aš to savaip irgi bijojau. Tačiau tai labai nuodinga baimė, kuria iš tikrųjų įtikėjęs gali imti ir sugriūti. Svarbu suvokti, kad ir laiminguose santykiuose būna visko, vadinasi, gali kurti visokią muziką – juk ten bus užfiksuoti tikri jausmai ir tikri tekstai.

Patricija: Kaip bebūtų, kiekvienas esame individas, jokie santykiai tavęs neišpildys – tai gali padaryti tik pats. Esame daug šnekėję apie tai, kad kartais ir būdamas tikrai labai laiminguose, gražiuose santykiuose, turėdamas šalia nuostabų žmogų jautiesi nežmoniškai vienišas.

Tomas: Tiesa, kartais užklumpa egzistencinė vienatvė, kai imi galvoti apie tai, kad niekas kitas iki galo tavęs nesupras. Bet mane tai ir žavi: mes augam, bręstam ir vis dar patiriame naujų pojūčių. Kol jausime naujus jausmus, kol mokysimės ir mūsų smegenys bus minkštos priimti naujus dalykus, tol gyvenimas galės pasiūlyti pačių įdomiausių vingių.

Kai susitikome, abu buvome kitokie ne tik santykyje, bet ir savyje. Man atrodo, kad savo šlykščiąsias savybes padėjome į šoną, nes norime būti geresne savo versija ne tik dėl vienas kito, bet ir dėl savęs.

Patricija: Ir tai be galo siejasi su „Plastika“.

Tomas: Būtent! Nes ji ir yra apie pokytį, apie tą lankstą, atsivėrimą, tapimą švelnesniu žmogumi. Tai nėra jau iki galo apsisukęs ratas – albume nupiešiau tik trupinėlį šio pokyčio. Kartais tas lankstas nukrypsta, pavingiuoja – juk ir rašydamas albumą patyriau didelių duobių.

– Ar nori pasidalinti?

Tomas: Negaliu konkrečiai įvardinti, tačiau tai buvo kūrybinės krizės. Jos susijusios ir su asmeniniu gyvenimu, ir su sau keliamais per aukštais standartais, negalėjimu atsistoti ir iš to išeiti, ypač esant nejudėjimo taške. „Plastika“ galėjo pasirodyti jau prieš metus, bet aš tiesiog niekaip neprisiverčiau jos užbaigti. Spaudžiau iš savęs sūrį, žūtbūt norėdamas šį ciklą uždaryti, o taip tik perdegdavau.

Patricija: Sunku stebėti tuos dalykus. Norisi padėti, tačiau suvoki, kad negali nieko padaryti, tiktai tą laikotarpį išbūti. Matai, kaip žmogus įkrenta į duobę, iš kurios reikia ne tik iškopti, bet iškopus dar surasti jėgų žengti kitus žingsnius. Atsiranda apatija, egzistencinis liūdesys, prarandi intuiciją – ne tik kūrybinę, bet ir tiesiog nežinai, ar nori susitikti su žmonėmis, ar nori valgyti. Šitie momentai iš tiesų būna sunkūs.

Tomas: Mano baimė ir sąstingis nutinka tada, kai negalėdamas nieko sukurti imu kelti klausimus, kokia apskritai yra mano prasmė. Tai žalinga – nuvertinti save kaip žmogų ir palikti tik kaip menininką, kūrėją, nors tavyje tiek daug kitų puikių dalykų.

Išlipti iš krizių padeda žvalgymasis aplinkui. Pavyzdžiui, pernai mane pramušė vienas „ba.“ koncertas – jis paleido manyje susikaupusį pyktį. Sukūriau kiek kitokios muzikos, išleidau tris labiau gitarines dainas. Taip tas kažkoks vienas stuktelėjimas padėjo išsijudinti į teigiamą pusę. Taip pat ėmiau lankyti terapiją, papuoliau pas labai fainą terapeutę, kuriai pavyksta mane atverti pokalbiui su savimi. O tuomet atėjo nuostabi vasara – buvo mūsų vestuvės, naujų namų remontas, koncertai. Rudenį vėl ištiko krizė. (Juokiasi.) Bijojau, kad viskas vėl užsisuks į buitį, vėl nebus kūrybos.

Patricija: Skamba, it mes visą laiką būtume krizėje. (Juokiasi.)

Tomas: Bet mes visada ir vaikštome tarp krizių. Užjaučiu tave, Patricija. (Juokiasi.) Tačiau iš tos rudeninės išlipau greitai.

– Turbūt kiekvienas daugiau ar mažiau gyvename tais kalneliais.

Patricija: Tačiau jei matom, kad kitam jau visai blogai, kartais ateinam viens pas kitą ir sakom: „Viskas, baik. Stokis iš šito. Aš irgi mirštu.“

Tomas: Rodos, kad būdami kartu pradėjome daugiau pakovoti kiekvienas už save.

Patricija: Būtent. Jei Tomui blogai, aš nepasiduodu ir neguliu sukniubusi su juo kartu. Aš juk turiu savo gyvenimą. Šiuo metu pati išgyvenu atgimimo laikotarpį, stipriai savęs ieškau. Šiek tiek palaukti galiu, tačiau nesiruošiu paskęsti drauge.

– Tai taip svarbu – santykiuose nepamesti savęs. Iš tikrųjų, tai, ką kalbate, rezonuoja su tavo tekstais – ir dainose nevengi gilintis ir rašyti apie tas nepatogias emocijas. Nors šiame albume viskas kur kas šilčiau, girdžiu jame ir nerimo, ir abejonių – ne vien rožinių reikalų.

Tomas: Mes niekada nepatyrėme momentų, kai galvotume, kad nebebūsime kartu, tačiau santykius nagrinėti man be galo įdomu. Kartu esame šešerius metus – tai ilgiausi santykiai, kokiuose esu buvęs. Todėl man viskas nauja ir be galo įdomu.

Dainoje „Lipalas“ nagrinėju kopriklausomybę. Vieną vasarą, kai Patricija išvyko savaitei į Nidą, aš nebežinojau, ką su savimi daryti. Pradėjau pastebėti, kad įlindau į neapsakomą hedonizmą – buvo šviesi vasara, o aš tiesiog sėdėjau kambaryje, žaidžiau kompiuterinius žaidimus, valgiau ir nebesupratau, kas vyksta. (Šypsosi.) Ėmiau savęs klausti, ar tai reiškia, kad kai Patricija yra šalia, tų dalykų sau neleidžiu, keičiu save prieš ją ir esu ramus žmogus tik tada, kai ji šalia? Ar ji yra mano sargas? Šios mintys be galo išgąsdino – pamenu, tiesiog sėdėjau lauke ant suoliuko ir pradėjau pilti tos dainos tekstą. Šią vasarą to nepajutau. Supratau, kad išlipau iš to priklausomybės nuo kito žmogaus jausmo.

„Pasikeist galiu“ yra apie tai, kad mes visgi vieni iš kitų tam tikrų dalykų tikimės ir prašome. Ten man labai liūdna daina. Nusileidimo, priėmimo, kad sutinku, jog va, šį kartą manyje yra problema ir aš turiu keistis, nes kitaip mes negalim važiuoti toliau. Tai irgi kaip tam tikras rožinių akinių nusiėmimas.

Visas šis albumas yra susijęs su dviejų žmonių meile, tačiau yra dainų ir apie meilę sau, pavyzdžiui, kaip ir albumas besivadinanti daina „Plastika“. Ten dainuoju: „mane gi meilė užaugino“. Ji ne apie tai, kad „ei, čia ji – čia mano meilė“. Ne, apie tai, kad „aš esu va toks puikus, nes mane meilė užaugino“.

Paskutinė albumo daina vadinasi „Vienas“ – joje svarstau, ką reiškia būti vienatvėje, kai esi dviese. Tai jau kitokia vienatvė, nei buvo kelionės pradžioje.

– Savo slapto koncerto metu „Tamstoje“ sakei, kad tavyje gyvena tarsi du rašytojai, – ką turėjai omenyje?

Tomas: Jei tik galėčiau, norėčiau išbandyti procesą, kuris man leistų tiktai kurti. Pažįstu žmonių, kurie užsirezervuoja studiją sesijoms ir parašo labai daug dainų, albumą renkasi ne iš keturiolikos dainų, o iš šimto, ir tokiu būdu treniruoja raumenį. Noriu būti geras, geresnis dainų rašytojas, o tam reikia praktikos. Manau, geriausia praktika yra kurti su skirtingais žmonėmis ir taip iš savęs traukti skirtingus dalykus. Jei nori būti geras rašytojas, turi rašyti. Jei nerašysi, gali tos dainos taip niekad ir nesulaukti.

Be to, kalbant apie dualumą, manyje visada yra dvi raiškos pusės – viena, kuri nori dainuoti švelniai, ir kita, kuri ateina iš hiphopo ir nori jėgos, kietesnio muzikos jausmo. Todėl man labai lengva išsibalansuoti. Kartais klausau kokį nors soulo albumą, tada ausis užkliūva už naujo repo kūrinio ir iškart užsimanau to jausmo savo muzikoje. Manau, kad viskas, ką besukurčiau, turės hiphopo įtakos, ar tai būtų rokas, soulas, ar simfoninė muzika. Hiphopas yra mano stuburas, to nieks nepakeis, nes su juo užaugau. Tačiau keičiasi ir pats hiphopas – seniau jame buvo labai ryškus vyriškumas, tačiau šiais laikais tampa įprasta ir ten ieškoti savęs, nebijoti išsakyti savo jausmų.

– Kalbant apie jausmus, Patricija, ar būna taip, kad iš Tomo dainų sužinai ką nors naujo, o tik paskui tai tampa judviejų pokalbiu?

Patricija: Taip būna dažnai. Galbūt aš fiziškai buvau su juo apdainuotu momentu, tačiau klausydamasi žodžių dažnai išgirstu, ką jis tuo metu mąstė ar jautė.

Tomas: Dainos yra kaip mano užrašai. Sunku rašyti dienoraštį garsiai jį diktuojant. Ypač jei tai kas nors labai gilaus – kartais tas mintis pasilieku sau, netgi truputį jas saugodamas. Kai pats apsiprantu su tuo jausmu arba kai parašau dainą, tada galiu apie tai papasakoti.

Patricija: O aš kaip tik labai nemėgstu vidinio diskomforto, esu ganėtinai nerimastinga, todėl iškart noriu viską, kas susikaupia, išsakyti. Kartais tas disonansas iš tikrųjų trukdo, nes partneris dorojasi su tuo kitaip, tačiau tada ir pati ieškau kitų būdų – parašau draugei, aplankau ir išsikalbu su močiute.

– Ilgą laiką stebint Free Fingos kelionę, man visada patiko joje juntamas daugiasluoksniškumas. Papasakok šiek tiek daugiau apie naujų dainų skambesį ir įtakas, iš kur visa ateina.

Tomas: Šis albumas yra evoliucija garso, kurį visada norėjau vystyti. Tai gyvas skambesys. Kartais renkuosi elektroninę išraišką, kurioje taip pat siekiu gyvumo, o šįkart atsirado ir daugiau gyvų šaltinių – gyvi būgnai, gitaros, bosas, kai kur papildomi vokalai, kitų atlikėjų indėlis. Pirmą kartą mano muzikoje atsirado pučiamieji, kurie, mano nuomone, šio albumo skambesiui labai tinka. Kažkaip jaučiau, jog tai turi būti ne styga, o varis, dūdos. Dirbti su aštuoniais būgnų takeliais yra aštuonis kartus sudėtingiau nei su vienu, su kuriuo visada dirbdavau, tačiau šis daugiasluoksniškumas kuria turtingesnę muzikos tekstūrą.

„Plastikoje“ daug soulo, gospelo, senesnio ritmenbliuzo įtakų. Visai neseniai antrąkart peržiūrėjau būgnininko Questlove „Summer of Soul (…Or, When the Revolution Could Not Be Televised)“ filmą – 1969-aisiais, tuo pačiu metu kaip Vudstokas, vyko ir didžiulis Harlemo kultūros festivalis, kuriame grojo Stevie Wonderis, Aretha Franklin, „Earth, Wind & Fire“. Žiūrėdamas šį filmą supratau, kad būtent toks skambesys – tie stiprūs, kartais labai skausmingi, natūralūs balsai – ir yra toji šaknis, kurią noriu ištraukti. Beveik visose naujose dainose dainuoju be „auto-tune“ funkcijos: jei lūžta balsas, tai ir lūžta, jei nušoka nata, tai ir nušoka. Pats daug kur groju gitara ir bosu, nors nemoku. Noriu po truputį pradėti atskleisti tą savo netobulą pusę, nes ten ir įvyksta stebuklai. Labai dažnai save kaltinu, kad esu labai tikslus ir palieku savo muziką per daug iščiustytą.

Todėl galvodamas apie būsimus koncertus noriu suteikti klausytojui erdvės – neužkrauti visko tekstu, neužrepuoti ant kiekvienos laisvos sekundės, o kaip tik palikti šiokį tokį tarpelį suprasti, apie ką visa tai. Noriu iš tikrųjų pagroti. Kovo pabaigoje lauks pirmieji du pristatymo koncertai, kuriuos grosime su mano be galo mylima grupe, svečiais vokalistais bei instrumentalistais. Vasara taip pat bus skirta koncertams, o tada rudenį sugrįšime į studiją su subrendusia energija, kurią noriu išnaudoti pabandydamas dar kartą įrašyti ne prodiuserines, o jau pagyvenusias, išsigryninusias tų dainų versijas.

Apskritai, „Plastika“ yra tokio skambesio pradžia – manau, kad gana greitai pradėsiu rašyti kitą albumą. Noriu į patį dainos įrašinėjimo ir garsų fiksavimo procesą eiti nebe vienas, o su grupe, įrašyti ir vėliau per daug nieko nebekeisti. Supratau, kad kartais ta pirmoji idėja, kurią užsirašai, ir yra pati geriausia. Jei iš karto pavyksta pagauti garsus – viskas, nebereikia nieko keisti, tik pridėti porą papildomų štrichų.

– Patricija, tu taip pat įsitraukei į „Plastikos“ vizualinį-kūrybinį procesą – kartu dalyvauji filmavimuose, kūrei stilių viršelio fotosesijai, tiesa?

Patricija: Tiesa, tačiau viskas nutiko tikriausiai dėl to, kad praėjusiais metais pati buvau didelėje egzistencinėje duobėje – nelabai žinojau, ką noriu veikti. Visą laiką jaučiau savyje kūrybinį potencialą, tačiau bijojau pradėti, viską kaip ir Tomas darydavau viena, bet paskui labai greitai paleisdavau.

Praėjusiais metais daug dirbau su savimi, stengiausi atsistoti ant kojų. Gal gruodį Tomui pasakiau, kad labai noriu ateiti į kūrybinį procesą – šešėliausiu, tačiau noriu pamatyti viską iš arti. Mūsų namuose visada būna įjungti instrumentai. Visai gerai jaučiu muziką, melodijas, turiu gana gražų balsą, klausą, tai vis ką nors paniūniuodavau, o pastaruoju metu užgimė noras pabandyti pačiai. Pirmasis toks pabandymas buvo mūsų su Tomu parašyta vestuvinė daina, kuri visai neblogai skambėjo, nors jos turbūt neišleisime. Bet yra viena, susijusi su tuo, ką kalbėjome pradžioje, – parašėme dainą apie tai, kaip vienas žmogus per ilgai būna duobėje, o kitas jam sako: „stokimės“.

Tomas: Parašėme dainą apie tą užvakuumuotą jausmą.

Patricija: Jau ir klipą esu sukūrusi – dokumentavau save, tad manau, kad po kokio mėnesio ją išleisiu. Noriu išleisti.

Man labai įdomu įsilieti į kūrybą, tyrinėti muziką, prisidėti prie atributikos kūrimo fotošopinant ar mokantis 3D maketavimo. „Radio Vilnius“ turiu savo autorinę laidą, kartais groju kaip didžėja, nors labiau save įvardinu muzikos selektore. Labai noriu surežisuoti klipą. Šiuo metu geriu į save daug naujovių ir jaučiu, kad man to reikia. Negaliu pasakyti, kas būsiu, bet labai noriu ieškoti. (Šypsosi.) Vis tas pokytis.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Lina Jushke
Stilius: Patricija Budaitė
Drabužiai: SSTKMS
Makiažas ir plaukai: Justė Žilionytė