DI revoliucija

„Dirbtinis intelektas padės kompozitoriams kurti muziką, tačiau visi bilietai į Operos ir baleto teatrą neabejotinai bus išpirkti. Dirbtinis intelektas taps mūsų kasdienybės dalimi, kaip ja tapo mobilieji telefonai, bet mes vis tiek norėsime susitikti su draugais, kalbėtis ir keistis informacija. Būtent tai mus, žmones, laiko ir laikys drauge“, – tokias geras ateities naujienas praneša Šveicarijoje gyvenantis ir dirbantis Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos valdybos pirmininkas, bendrovės „AQ22“ vadovas Deividas Matačiūnas.

– Baigęs universitetą svajojote apie darbą Šveicarijoje – technologijų mekoje, esate pasakojęs, kad išsiuntėte net 150 darbo užklausų, gavote 20 kvietimų į darbo pokalbius ir tiek pat neigiamų atsakymų. Tačiau užsispirti buvo verta – jau dvejus metus sėkmingai vadovaujate Ciuriche įsikūrusios įmonės „Sunrise“ vieno iš padalinių duomenų analitikos ir dirbtinio intelekto skyriui. Prasitarėte, kad dažnai skraidote į Lietuvą, gal galvojate grįžti visam laikui?

– Nors kelionė patogi ir greita, bet pradeda varginti – praėjusiais metais skridau gal 40 kartų, šiemet bus panašiai. Oro uosto procedūros sugaišina daug laiko. Vilniuje turiu namus, čia gyvena ir mano draugė, kuri apsisprendė likti Lietuvoje, nes turi savo kompaniją. Planuoju šiais metais grįžti – Šveicarijoje ryškėja tendencija, kad žmonės labiau nei didelį atlygį vertina laisvę. Puikiausiai galiu dirbti iš Vilniaus. Be to, esu Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos valdybos pirmininkas, turime nemažai darbų čia, esu sukūręs ir savo startuolį – rengiame dirbtinio intelekto produktą, kuris galėtų padėti verslams automatizuoti procesus. Kol kas fokusuojamės į Jungtinių Amerikos Valstijų rinką, nes tenykščių medikų situacija sudėtinga, jiems reikia pildyti krūvas dokumentų, o tai užtrunka daug laiko,

– Na, turbūt, jokia naujiena, kad mes dažnai nuvertiname, ką turime. Kai nutolsti nuo Lietuvos, atsiduri kitoje šalyje, galbūt tas žvilgsnis tampa kiek įdėmesnis ir pozityvesnis?

– Jei jau apie sveikatos sistemą, tai turėtume džiaugtis galimybe Lietuvoje įpirkti privačios medicinos paslaugas. Daugybės šalių gyventojai to padaryti neišgali.

Lietuva yra viena iš tų šalių, į kurias daug kas atsigręžia. Dar nesame super pažengę, jei lygintume su Vakarų Europa, bet nesame ir labai toli nuo jų. Viduriukas, į kurį visi žiūri.

– Esu iš tos kartos, kuriai teko ne vienas technologinis iššūkis – dirbau rankine spausdinimo mašinėle, paskui didžiuliu, ūžiančiu kompiuteriu, mokiausi naudotis internetu, nuo laidinio telefono aparato perėjau prie modernaus „iPhone“. Galybės technologijų, tiesą sakant, dar nepažįstu, bet suvokiu, kad jos tampa mūsų kasdienybės dalimi. Turbūt, jūs esate karta, kuri panašią transformaciją išgyvena dirbtinio intelekto erdvėse?

– Man – 31-eri, dar pamenu kalbas, kad internetas bus kažkas tokio! Dabar be jo sunkiai įsivaizduojame gyvenimą. Panašiai nutiks ir su dirbtiniu intelektu, jau šiandien juo naudojamės, tik plika akimi nematome – jis rekomenduoja filmus, parenka prekes, kurias mano, kad norėtume įsigyti. Svarbiausias dirbtinio intelekto tikslas – sutaupyti žmonėms laiko, kad jie galėtų atskleisti savo kūrybiškumą, kurio DI niekada nepakeis. Štai dabar įrašinėjame mūsų pokalbį, jį reikės iššifruoti ir užrašyti. Tai nekūrybinis darbas, vietoj jo galėtume generuoti idėjas, pagalvoti apie formą ir pateikimą.

– Tiesą sakant, mėginau prašyti, kad tekstą iššifruotų dirbtinis intelektas. Kol kas visai nepatiko – tekstas šaltas ir bejausmis. Bet sakau – kol kas…

– Šioje srityje dirbu beveik 8 metus, stebiu DI vystymąsi. Lietuvoje studijavau finansus, svajojau apie investicijų valdytojo darbą, jis man atrodė be galo įdomus. „Invaldoje“ tokio darbo negavau, komanda jau buvo surinkta, tačiau man pasiūlė duomenų analitiko poziciją. Buvau ką tik baigęs studijas, pagalvojau, gal visai aktualu – dirbsiu su finansų duomenimis, ieškosiu įžvalgų, analizuosiu ir mėginsiu pakeisti procesus. Per dvejus metus padarėme daug visokių dalykų, po truputį įdarbinome ir DI. Vėliau perėjau į vieną didžiausių IT bendrovių pasaulyje – „IBM“, patekau tarp žmonių, analizuojančių duomenis ir dirbtinį intelektą, pradėjau daugiau domėtis. Nuolat mokiausi – ketverius metus ištisai, kiekvieną dieną, daugybę valandų. Anuomet nebuvo daug informacijos, tai dabar galimybių daug – informacija struktūrizuota, gali greitai suprasti, kaip viskas veikia.

Aš neišgyvenau pramonės revoliucijos, sunkiai prisimenu, kaip atsirado kompiuteriai, internetas, kaip buvo pristatytas pirmasis „iPhone“. Man, jaunam žmogui, įdomu stebėti, kaip technologijos keičiasi, tai mano revoliucija, mano besikeičiantis pasaulis. Dar įdomiau yra suktis toje virtuvėje ir atsigręžti į gerus dalykus, kuriuos toji kaita gali atnešti.

– Turiu pasakyti, kad gana daug mano kartos žmonių technologinių pasikeitimų nepriėmė, jiems priešinosi, o kai kurie, nesugebėję prisitaikyti, netgi palūžo…

– Neabejoju, kad ir dabar atsiras tokių, kurie priešinsis, nemažai kas technologijų bijo ir įsivaizduoja, kad jos pakeis žmogų. Žmogus gal ir taps kitoks, bet jo prigimties mašinos nepakeis.

– Ar galima išskirti DI vystymosi etapus? Šiandien atrodo, kad visa tai vystosi milžinišku greičiu.

– Terminas „dirbtinis intelektas“ pirmą kartą pavartotas 1956 metais. Šį terminą sugalvojo Johnas McCarthy, dažnai pripažįstamas vienu iš dirbtinio intelekto tėvų. Pradžioje tai buvo labiau sąvoka, filosofija, technologinės pažangos vizija – kada nors atsiras sistemos, kurios taps protingesnės už žmogų. Buvo manoma, kad tokios sistemos atsiras per tris dešimtmečius, tačiau anuomet kompiuteriai dar nebuvo taip išsivystę, taigi stojo DI žiema: nieko nevyko, netgi buvo kalbama, kad ši sritis mokslininkams yra visiškai neperspektyvi.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusi DI žiema baigėsi kartu su XX amžiumi. 2000-aisiais atsiradusi „Google“ paieškos sistema ir internetas pakėlė antrąją bangą. 2012 metais buvo sukurti žmogaus smegenų tinklus primenantys kompiuteriniai modeliai, kurie tarsi paaiškino, kaip viskas galėtų veikti, tačiau kompiuterių resursai dar buvo silpni, taigi ano meto užduotys šiandien atrodo juokingos – atpažinti nuotraukoje katiną. Bet būtent nuo to prasidėjo savaeigės technologijos – jei galime atpažinti nuotraukoje katiną, vadinasi, vairuodami galime atpažinti, ar važiuoja automobilis priešais mus, ar ne. Mokslininkai galvojo, kad tai – labai lengva, tačiau kol kas turime vis dar neišsprendžiamą uždavinį – jei vairuoja žmogus, eisme susidaro daugybė neprognozuojamų situacijų. Šiandienos automobiliuose jau įdiegtos sistemos, kurios sumažina greitį, padeda neiškrypti iš kelio, neleidžia kirsti važiuojamosios kelio dalies linijos ar užmigti prie vairo.

Trečioji banga atėjo su generuojamuoju intelektu – „ChatGPT“. Jis tapo įrankiu, kurį jau buvo galima įduoti žmonėms.

– Ir štai, vieni jau sėkmingai pradeda juo naudotis, o kiti pyksta ir piešia niūrią distopiją – ateis dirbtinis intelektas, išžudys žmones ir užkariaus pasaulį…

– Man rodos, panašiai buvo, kai į rankas gavome kompiuterius. Kai atsirado elektroninis paštas, daug kas manė, kad paštininkų daugiau nereikės. Ir kas nutiko? Paštininkai reformavo savo darbą, rado naujų veiklos sričių.

Be abejo, kai kurios profesijos turės kisti. Tarkim, vertėjo. Bet mes jau seniai turim „Google“ vertėją, gal kol kas jis neverčia tobulai, tačiau daug kam palengvina darbą, kai reikia versti dokumentus.

– Techninis tekstas – viena, tačiau knygas verčiame kūrybiškai, turime suvokti kontekstą, spalvas – kažin, ar taip greitai jam pavyks?

– Man atrodo, tikrai išliks nišų, kurioms būtinas kūrybiškumas.

– Kiek realiame savo gyvenime naudojate dirbtinio intelekto?

– Mano darbe daug programavimo, programuodamas naudoju. Kartais netgi atrodo, kad galėčiau daugiau savo jėgų įdėti, bet kai turi gerą įrankį, imi jį.

Šveicarijoje daug bendrauju su universitetų studentais, dėstytojais, mokslininkais. Šioje šalyje žmonės mokosi visą gyvenimą – man patinka toks požiūris. Gali čia studijuoti ir negalvoti apie pinigus, nes valstybė ir universitetas mokslus visiškai finansuoja. Tai stipriai išlaisvina tavo kūrybiškumą – nereikia sukti galvos, kaip gyvensi, tad gali galvoti, ką galėtum sukurti ir duoti pasauliui. Labai norėčiau, kad taip kada nors būtų ir Lietuvoje, kad ir čia mokslininkai galėtų kurti, ką nori, nesvarstydami, galės iš to gyventi, ar ne.

Pastaruoju metu dirbu prie įvairių su DI susijusių mokslinių projektų, norėčiau, kad tai būtų vienintelis mano darbas.

– Pro ausis nepraleidau jūsų frazės, kad žmonija išties dar gerai nesupranta, kaip veikia žmogaus smegenys. Tai kaip, to nesuprasdama, ji gali kurti dirbtines?

– Daugybė mokslininkų dirba, mėgina perprasti žmogaus smegenų sistemą, bet nepavyksta, nes egzistuoja ne tik sąmonė, bet ir pasąmonė. Filosofiškai gali paaiškinti, bet kaip tai veikia – ne visada. Man atrodo, kai tik suprasime, kaip veikia smegenys, kodėl vienus domina tai, kas nedomina kitų, visas patirtis ir jausmus, kas mus veikia ir kas ne, galėsime nuveikti stebuklingų dalykų. Kol kas DI atlieka konkrečias užduotis, kurioms nereikia ieškoti sąlyčio taškų ir prasmės, suprasti priežasčių.

Ar jis tai galės atlikti ateityje? Turbūt – taip. Sakoma, kai DI pradės ieškoti priežasčių, jo intelektas paaugs. Tada jis galės padėti mokslininkams atlikti tyrimus, atrasti, pavyzdžiui, visiškai naujus vaistus, kurie sujungs keletą skirtingų vaistų ir veiks vienas kitą, kaip kad viena kitą veikia molekulės. Dar reikia įdėti daug darbo, tačiau matau ateitį, kai DI, surinkęs simptomus, gydytojui patars ligos diagnozę ir kokius tyrimus reikėtų atlikti, kad ji būtų patvirtinta.

Mums sunku dirbti su dirbtiniu intelektu, nes kuriame tai, apie ką patys neturime daug supratimo. Neabejoju, kada nors ateityje vėl įvyks perversmas, DI pradės ieškoti priežasčių, veiks geriau ir mes natūraliai jį pradėsime naudoti.

– Išgyvename karų, konfliktų laiką. Įdomu, kiek jame dalyvauja dirbtinis intelektas?

– Sunku pasakyti. Žinau, kad karo pramonė DI naudoja. Ir gal net daugiau, nei įsivaizduojame, bet aš spekuliuoju, tai – labai slapta sritis. Kažin, ar etiška DI naudoti karo konfliktuose, bet matome, kad kai kurioms šalims etika visiškai negalioja. Ištikus karui ar konfliktui, kiekviena šalis naudos viską, ką turi. DI keičia karo pramonę, būtent ji, vienintelė, niekada negailėjo lėšų DI tyrimams. Šiandien daugybė mokslininkų kalba apie etiką ir nenori kurti produktų karo pramonei, bet Robertas Oppenheimeris, vadovavęs atominės bombos kūrimo programai, juk irgi galvojo tik apie tai, kaip atomas pagelbės energetikai. Be abejo, jis suprato, kad egzistuoja ir tamsioji išradimo pusė. Moralinė dilema visada aktuali: inovacijos, kurios keičia pasaulį, vieną dieną gali būti panaudotos piktais tikslais. Aš norėčiau, kad technologijos kurtų, o ne griautų.

– Mes mėginame išskaičiuoti žmogaus intelekto koeficientą, o kažin, ar įmanoma išmatuoti dirbtinį intelektą?

– Kai kas skaičiuoja, tačiau aš nežinau, kiek tokie skaičiavimai yra teisingi. DI standartizuotą testą greičiausiai atliks labai gerai, bet nemanau, kad standartizuotas testas apibrėžia mūsų intelektą. JAV švietimo sistemoje esama daug standartizuotų egzaminų, kiekvienas profesionalas šioje šalyje turi savo egzaminus, juos DI jau gali puikiai išlaikyti. Man jau seniai atrodo, kad klausimų ir atsakymų sistema nėra pati geriausia, pradėję mokyklose naudoti DI turėsime ją pakeisti. Moksleiviams neužteks žinoti datas, jie turės mokytis ieškoti priežasčių, analizuoti.

Mokslininkai jau seniai bando įveikti Turingo testą, pavadintą britų matematiko Alano Turingo vardu. Vienoje patalpoje pasodinamas žmogus, o kitoje pastatomas kompiuteris – testą išlaiko tas, kuris sugeba atskirti, su kuo bendrauja – žmogumi ar kompiuteriu. Kol kas atskirti dar pavyksta.

– Muzikoje jau beveik ne…

– Na, muzika dar nesukuriama tokios aukštos kokybės, tačiau fotografijos pasaulyje viskas vyksta per gerai. Neseniai mačiau žinią socialiniuose tinkluose – dega Eifelio bokštas Paryžiuje. „Žiūriu pro savo langą į Eifelį, nieko nematau“, – rašo paryžiečiai, tačiau negyvenančius Paryžiuje tokia fotografija gali apgauti.

Artėja didžiausi kada nors buvę rinkimai, be abejo, technologijos gali turėti joms įtakos – melagienų bus kaip niekada daug. Technologijų kompanijos šiandien stipriai dirba, kad programos nebūtų naudojamos piktais tikslais, tikiuosi, pavyks tai suvaldyti. Gera sistema, padedanti atskirti tiesą nuo melo, dar neegzistuoja, bet mes link to einame, taigi teks būti sąmoningesniems ir aiškiai suvokti, kad ne viskas, ką randame internete, yra tiesa.

Gyvename permainų laiku, viskas taip greitai vystosi, kad ir aš pats nebespėju sekti. Ypač tai pastebima atsiradus „ChatGPT“. Mokslinių straipsnių, kurių per dieną pasirodo apie keletą šimtų, nebespėju perskaityti, tik peržvelgiu. Kiekviename iš jų – vis nauja, įdomi idėja. Stebiu, kaip kinta industrija ir kokios galėtų būtų DI naudojimo galimybės.

– Deividai, kokią šios srities ateitį jūs matote? Kur link viskas krypta ir kuo visa tai baigsis?

– Manau, kiekvienas turėsime po savo DI kompanioną, kuris padės spręsti mūsų problemas – netgi psichologines. DI gali tapti puikiu draugu, pašnekovu ir darbininku, kuris sugeba atlikti paprastas, žmogaus jam deleguojamas užduotis. Paskutinė profesija, kuri ilgai išsilaikys, bus automechanikai, o ir kiti amatininkai – robotika vystosi greitai, bet ne taip greitai, kad galėtų pakeisti žmogų. Nors menininkai baiminasi, kad DI juos greitai pakeis, taip nebus – dirbtinis intelektas gali tik suteikti inspiracijų kūrybai, bet rankų darbas visada išliks vertingas. Greičiausiai galų gale nutiks taip, kad aplink turėsime tiek daug technologijų, jog labiausiai norėsis to, kas tikra. Neseniai kalbėjau su vienu fotografu iš Niujorko, jį domina dirbtinis intelektas, tačiau, sako, jis niekaip neperteikia jausmo, kurį fotografas norėtų palikti savo nuotraukose, rinkdamasis objektą, šviesą, emociją.

Aš esu atradęs savo mėgstamą darbą, jis manęs nevargina, daug skaitau, ieškau žinių. Man patinka, kad viskas taip greitai vystosi, kuriasi, kad kiekviena diena atneša vis ką nors naujo ir įdomaus.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Lina Jushke