Pastatyti laivą

„Gyvenimas tuo ir žavus: dar nespėjęs apsisukti žiūri, kad tai, kas kadaise buvo tavo svajonė, šiandien jau tapo realybe. Belieka tuo džiaugtis“, – pokalbio pabaigoje prasitaria laivadirbys, dailidė ir vėtrungių meistras, švėkšniškis Vaidotas Bliūdžius, šių metų pradžioje už Mažosios Lietuvos tradicinės amatininkystės ir krašto istorijos puoselėjimą gavęs Ievos Simonaitytės premiją. Pamario krašte Vaidotas gerai žinomas įspūdingais savo rankomis pastatytais laivais, o mane sužavi ir dar viena jo biografijos detalė: šalia visų savo darbų, vyras yra ir reisinės „Dreverna“ kapitonas. Apie vėtrunges ir laivus, apie medį ir marias, apie praeitį ir ateitį – ramiai ir paprastai vingiuoja mūsų pokalbis.

– Vaidotai, jūsų šeimoje dailidės amatas perduodamas iš kartos į kartą?

– Iš tiesų, visais laikais mano giminės vyrai dirbo medžio darbus – apie juos giminėje perduota daug žodinio paveldo. Šeimos archyvuose išlikęs aprašymas, ką mano prosenelė, ištekėjusi maždaug 1914-aisiais, kaip kraitį gavo iš savo tėvų. Tai buvo komoda, stalas ir kiti mediniai jos tėčio, mano proprosenelio, pagaminti daiktai. Visi jie mūsų namuose yra išlikę iki pat šių dienų. Pasakojama, kad proprosenelis turėjo brigadas, kurios užsiėmė įvairiausių visuomeninių medinių pastatų statyba. Žinoma ir tai, kad jis pastatė netoli Švėkšnos esantį tiltą. Atradome, kad dabartinėje Švėkšnos bažnyčioje vis dar yra išlikusi jo daryta medinė varpo pakabinimo detalė, atkeliavusi iš senosios toje pačioje vietoje stovėjusios medinės bažnyčios. Nors tos giminės dalies aš ir neturėjau galimybės pažinti dėl per didelio metų skirtumo, tačiau puikiai prisimenu savo senelį, jau iš tėčio pusės, kuris iš medžio savo rankomis kūrė buityje tuo metu reikalingus daiktus: nuo įvairiausių žemės ūkio padargų, įrankių, buities rakandų iki slidžių. Jo meistrystę perėmė tėtis, o vėliau, susiklosčius aplinkybėms, ir aš pats.

– Ar visuomet žinojote, kad jūsų kelias bus susijęs su medžio amatais?

– Sunku atkapstyti, kada tiksliai mane ši veikla patraukė, nors mintyse idėja ruseno dar nuo paauglystės. Jei pažiūrėtume mokyklos archyvą, jame rastume užfiksuota: dar būdamas paauglys svajojau tapti staliumi arba jūreiviu. (Šypsosi).

– O kaip į jūsų akiratį pateko ne šiaip kas, o laivai ir vėtrungės?

– Taip jau sutapo, kad tuo metu, kai buvo iškelta idėja atstatyti kurėną, aš darbavausi Lietuvos jūrų muziejuje. Kadangi buvau šiek tiek prisidėjęs prie vieno jų plaukiojančio eksponato restauracijos darbų, šis projektas buvo pasiūlytas man. Gal jaunystė, gal drąsa, o gal optimizmas – nepaisant to, kad tuo metu dar tikrai neturėjau pakankamai patirties, drąsiai ėmiausi šio darbo. Žinojau, kad prireikus atsakymus rasiu literatūroje, kurią tereiks išsiversti iš vokiečių kalbos. Kadangi muziejui ir anksčiau priklausė senas tokio paties kurėno eksponatas, turėjome progą ardyti jį po detalytę ir taip mokytis iš gyvo pavyzdžio. Galima sakyti, kad pats darbas mane ir išmokė. Dar pridėjus tuometį jaunatviškumą, viskas puikiai pavyko. Kaip rodo praėjęs laikas, laivas ir šiandien puikiausiai plaukia. Pavyko, vadinasi. (Juokiasi.) Viena iš laivo detalių yra vėtrungė – taip susižavėjau ir jomis. Pamažu ėmiau domėtis, rinkti istorinę medžiagą ir jas atkūrinėti.

– Kad jau prakalbome apie vėtrunges – ar galėtumėte pasidalinti senųjų burvalčių vėtrungių, kurios yra neatsiejamas Kuršių marių simbolis, istorija? Kas tai – puošmena, skiriamasis ženklas, dar kas nors?

– Pagal oficialiąją versiją, XIX a. viduryje vėtrungių prievolę įvedė Prūsijos karalystės žvejybos inspekcija. Jų tikslas buvo paženklinti laivus, panašiai kaip šiais laikais valstybiniais numeriais ženkliname automobilius. Vėtrungės turėjo padėti iš tolo atskirti, iš kokio kaimo yra tam tikras laivas, ir taip sukontroliuoti, kad laivai neįplauktų į nelegalius vandenis, nepažeistų tuo metu galiojusių žvejybos ploto ribų. Visgi taip jau nutiko, kad didesnėse gyvenvietėse, pavyzdžiui, Nidoje, tų kurėnų plaukiojo kelios dešimtys, tad net ir sužinojęs, iš kurios gyvenvietės laivas yra, vargiai galėjai tiksliai identifikuoti, kas jame plaukia. Be to, senieji mediniai laivai tarpusavyje itin panašūs – jie statyti vieno ar kelių meistrų, o forma nugludinta laiko ir patirties.

Supratus, kad laivų yra daugiau, nei pavyktų atskirti, žymėjimas pasikeitė: ant burės ir borto buvo liepta užrašyti konkretų laivo numerį, pavyzdžiui, NID 1, NID 2 ir t. t.. Taip bėgant metams skiriamoji vėtrungių reikšmė nunyko. Jos sugrįžo į laivus, tik jau ne kaip privalomas skiriamasis ženklas, bet kaip puošmena.

– Kas buvo vaizduojama vėtrungių piešiniuose?

– Čia itin svarbu suprasti, kaip stipriai vėtrungių reikšmė mistifikuota. Dažnai galvojama, kad žmonės jas darydavo pagal savo gyvenimo būdą, kad kiekvienas vėtrungėse atvaizduotas simbolis turėjo savo prasmę ir reikšmę. Tai ne visai tiesa. Trumpai tariant, vėtrungės yra liaudies meno forma – kas ką norėjo, tą jose ir vaizdavo. Žinoma, vėtrungių piešiniuose atsikartoja tam tikri simboliai – širdutės, trikampiai, rombai, pusmėnuliai, žalčiukai ar augaliniai motyvai, – tačiau jie jokiu būdu neturi universalių reikšmių. Kiekvienas kūrėjas ar savininkas į tuos simbolius įdėdavo savitą reikšmę, tad jose ieškoti atsikartojimų ar universalumų nebūtų tikslu.

– Vėtrungių gamyba – daug išankstinio pasiruošimo, ypatingo kruopštumo ir žinių reikalaujantis darbas. Ar galite papasakoti, kaip atrodo vėtrungių gamybos procesas?

– Nesvarbu, ar atkuriame istorinę vėtrungę, ar ją kuriame vadovaudamiesi savo pačių fantazija, procesas lygiai toks pats. Viskas prasideda nuo popieriaus lapo – t. y. nuo konkrečios vėtrungės kompozicinių brėžinių. Yra manoma, kad anksčiau ant popieriaus išvis niekas nepiešė, tą darė tiesiai ant medinės lentos. Dabar mums norisi išgauti dailesnes proporcijas, todėl pirmiausia braižome ant popieriaus. Tik tobulai išgludinę vėtrungės eskizą jį perkeliame ant lentučių. Išpjausčius atskiras detales reikia jas nuspalvinti. Šį darbą dažniausiai atlieka mano žmona, sūnus ar kiti komandos nariai. Dažniausiai vėtrungėms naudojamos juoda, balta, raudona ir mėlyna spalvos, kartais įtraukiami žali ar rudi elementai. Tik tuomet, kai viskas nuspalvinta, ateina laikas kiekvieną mažą detalę surinkti į bendrą rėmą ir prikabinti medžiaginę vėliavėlę. Vėtrungėms aš visuomet naudoju tik ąžuolines lentas, nors šaltiniuose išlikę, kad anksčiau jos buvo daromos iš minkštesnės medienos – liepos ar beržo.

– Dar viena neatsiejama jūsų veikla – senųjų laivų statyba. Vaidotai, tai kiek laivų esate pastatęs?

– Medinių laivų Lietuvoje nėra daug, daug jų ir nereikia. Kas kelerius metus galima pastatyti po laivą ir tai tik tada, jei atsiras plaukiančių. Nors anksčiau laivai buvo svarbi darbo ir susisiekimo priemonė, dabar jie statomi tik pramogai.

Pirmasis mano su komanda pastatytas laivas buvo jau minėtasis Lietuvos jūrų muziejaus kurėnas, paskui tam pačiam muziejui stačiau ir dorę. Apie 2011-uosius Trakuose pagal seną pavyzdį iš Merkinėje rastų liekanų pastatėme didžiulį 25 metrų ilgio laivą, vadinamą vytine. 2014-aisiais buvo atkurta ir senovinė burinė Kuršių marių reisinė „Dreverna“. Tiek reisinė, tiek vytinė yra prekybiniai laivai, visi kiti buvo skirti žvejybai. Per visus šiuos metus pastatyta ir nemažai mažesnių valčių, kai kuriems laivams ruošta mediena.

Kaip tik šiuo metu statome dar vieną kurėną – tokį, su kuriuo anksčiau buvo plaukiama į turgų. Šis laivas toks pats kaip žvejų, tačiau jame yra didesnis anstatas – laivo dalis, kurioje galima nuo kritulių paslėpti daržoves ar pasislėpti patiems.

– Pagaminti laivą – koks tai procesas? Pats laivus ne tik statote, bet ir projektuojate?

– Visa laivui projektuoti reikalinga informacija renkama iš praeities – iš istorinių šaltinių, nuotraukų, pasakojimų. Kiek tik įmanoma kartu su komanda stengiamės atkurti kuo autentiškesnį procesą – pradedant reikalingomis medžiagomis, laivo formomis, baigiant gamybos procesais. Žinoma, būtų netikslu sakyti, kad dirbdami nepasinaudojame tokiais šių laikų išradimais kaip elektriniai įrankiai. Nepaisant to, procese naudojama ir daug senųjų technologijų, ypač pirminiam medienos apdirbimui, lentų lenkimui.

Laivo statyba prasideda nuo kokybiškų medžiagų. Paprastai laivai gaminami iš ąžuolo, nors kartais tam tikros dalys, kaip dugnas ar bortai, gaminami iš pušies. Visų pirma, ieškau tinkamos medienos, kartais net ir pats į mišką važiuoju: apžiūrėti, išsirinkti. Tuomet rąstus pjauni, gamini lentas, lėtai ir atidžiai atrenki, kas tinka, o kas ne. Stebuklas, kaip nuo tokio primityvaus rąsto galime pagaminti transporto priemonę, su kuria plaukiama vandenyje. Pridėjus labai svarbų darbą kalvio, kuris pagamina vinis ir apkaustus, o siuvėjai iš medvilnės arba lino pasiuvus bures, viską sujungus, sutampius virves tau ir išeina laivas. Laivas, kuriuo gali plaukti be jokio variklio, be jokio triukšmo.

– Kiek laiko užtrunka pastatyti laivą?

– Jei viskas sustyguota ir suruošta, laivą galima padaryti gana greitai – per vasarą. Visgi realybėje taip nebūna ir viskas užtrunka daug ilgiau. Ne paslaptis, kad ir finansai atlieka ne paskutinį vaidmenį. Pavyzdžiui, reisinė „Dreverna“, kurios statybos buvo gana stipriai forsuojamos, pastatyta lygiai per metus – pradėję rudenį, kitą jau ir baigėme.

– O kuo nuo kitų laivų skiriasi kurėnai? Kuo jie tokie ypatingi ir kuo svarbūs mūsų šalies istorijai?

– Kadangi mūsų dirbtuvėse neretai vyksta edukacijos, čia stovi ir keli prieškariniai, maždaug 100 metų senumo laivai, jachtos. Visi jie – kiliniai. Reiškia, skirti jūrai. Mūsų vandenys – nesvarbu, Kuršių marios ar Nemunas, – yra seklūs, kai kur gylis tesiekia vos metrą, todėl juose plaukioti gali tik plokščiadugniai laivai. Kadangi kurėno dugnas plokščias, o grimzlė maža, juo buvo lengva laviruoti sekliose marių vietose ir švartuotis prie žemų krantų – kiliniais laivais to padaryti neįmanoma. Tai ir yra didžiausias šių laivų išskirtinumas. Na, o laikas, patirtis, poreikiai ir meistrystės įgūdžiai nugludino ir kitus tikslius laivo parametrus. Vidurinėje marių dalyje – aplink Neringą, Mingę, Rusnę – plaukiodavo didesni laivai, artėjant link Klaipėdos buvo populiaresnės venterinės valtys. Viskas apskaičiuota pėdų tikslumu, viskas pagal tam tikros vietovės specifiką, pagal poreikį.

– Vaidotai, o koks laivas jūsų paties širdyje užima svarbiausią vietą?

– Turbūt tas, su kuriuo ir pats plaukioju – mano rankomis pastatytas burinis Kuršių marių laivas reisinė „Dreverna“, priklausantis Klaipėdos turizmo informacijos centrui.

– Šiandien jūs esate „Drevernos“ kapitonas. Koks jausmas plaukti savo paties pastatytu laivu? Žinau, kad prie jūsų neretai prisijungia ir sūnus Hubertas!

– Žinot, tai yra mano svajonės išsipildymas. Įlipti į bet kokį laivą smagu, tačiau kai pats dalyvavai jo statybos procese, kai pats matei, iš ko jis gimė, kai lietei kiekvieną pagaliuką, kiekvieną rąstą, kiekvieną lentą – čia yra wow.

Kadangi pats gyvenau prie nedidelio tvenkinio, visuomet turėjau ir kokią nors valtį, kad ir pačią primityviausią. Galvodavau, svajodavau, kaip kada nors išplauksiu į didesnius vandenis. Visą vaikystę su tokiomis svajonėmis praleidau. Gyvenimas tuo ir žavus: nespėjęs apsisukti žiūri, kad tai, kas kadaise buvo tavo nereali svajonė, šiandien jau tapo realybe. Belieka tuo džiaugtis. Širdį glosto, kad ir sūnus tuo užsikrėtęs. Kartais tereikia prisiminti savo svajones ir sugebėti pastebėti – jas jau įgyvendinome.

Žinoma, šis laivas nėra pasistatytas sau pačiam. Ir plaukti juo aš, iš tiesų, nė nesiruošiau. Pastačiau ši laivą pagal Klaipėdos informacijos centro rengtą projektą, ir tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms prie jo sugrįžau kaip kapitonas.

– Vaidotai, ar daug jūsų darbe romantikos?

– Plaukti laivu išties pasakiškas jausmas. Bet ne viskas tuose laivuose taip. Kiekvieną pavasarį laivą reikia pasiruošti, tepti, kamšyti, lentą supuvusią patvarkyti. Kažkas per sezoną nulūžo, kažkas supuvo. Amžinas darbas. Prisimenu, kai 2000-aisiais jūrų muziejuje statėme kurėną, prie mūsų priėjo vokiečiai. Pasirodo, vaikystėje jie gyveno šiame krašte ir patys plaukiojo kurėnais. Pajutę degutą, kuriuo kiekvieną pavasarį tepami laivai, jie alpo iš džiaugsmo. Vaikystės kvapas, sako. Galbūt ir man, praėjus tokiam dideliam laiko tarpui, šis kvapas primins ką nors labai gero. Dabar jis primena sunkų darbą. Tokia čia ta romantika. (Juokiasi.)

– O koks projektas šiuo metu užima daugiausiai jūsų laiko?

– Šiuo metu daugiausiai laiko skiriu dar vieno kurėno statybai. Projektas, organizuojamas meno rezidencijos ir amatų centro „Kintai Arts“, skirtas visiems. Projekto tikslas – organizuoti edukacijas, kurių metu žmonės, atvykę į mūsų dirbtuves, pamatytų, kaip statomas laivas. Susipažintų ne tik su statyba, bet ir su laivų istorija, galbūt net ir patys kokią vinį įkaltų. Galbūt kas nors giliau įsilies į laivų gyvenimą ir taip prisidės prie svarbios mūsų istorijos dalies atgaivinimo.

Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Lina Jushke