Drugeliai sustoja čia

„Viskas yra laikina…“ – filosofiškai man sako menininkas Robertas Narkus, kai mudu senais mediniais laiptais užlipame į medinio namo palėpę. Prisimenu tokius prieš gerus keturis dešimtmečius Nidoje. Atrodo, net kvapas tas pats – jame susimaišo jūros vėjas, bangų druska, smėlio kruopelytės ir vasaras čia leidusių žmonių istorijos. Vasaros Nidoje – efemeriškos, lyg nuaustos iš rudens voratinklių, kurie plyšta vos juos palieti rankomis. Arba tarsi margaspalviai drugeliai, skraidantys nuo vieno gėlės žiedo prie kito ir apsistojantys mažiausiai įspūdingame. „Menininkai – kaip drugeliai“, – tęsia Robertas, pristatydamas šios vasaros Nidos naujieną – menininkų rezidenciją ir kūrybos erdvę „Drugelių stotis“.

Nida visais laikais priglobdavo menininkus – garsius ir tik pradedančius, kupinus kūrybinio potencialo ir jį praradusius. Netoli „Drugelių stoties“ dar išlikęs istorinis Hermanno Blodės viešbučio pastatas. Jo langai žvelgia į marių vandenis, čia pat Nidos pušynai ir kelias prie jūros.
Iš tėvo Friedricho paveldėjęs viešbutį Nidoje, Hermannas Blodė jį pavertė menininkų susibūrimo vieta. Svečių namuose buvo įrengtas dailininkų kampelis, kuriame kabojo čia gyvenusių menininkų kūriniai, – kartais tapytojai neturėdavo pinigų atsiskaityti už viešnagę, mokėdavo paveikslais. Menininkų verandoje nuo 1890-ųjų susitikdavo tapytojai, rašytojai, aktoriai, muzikantai, kompozitoriai. Meno kolonija viešbutyje ėmė nykti, kai garsusis mecenatas susirgo, o galiausiai Nidoje ir mirė. Kultūrinis paveldas buvo sunaikintas baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai viešbučio kambariuose buvo įkurdinti sovietų kareiviai. Šiandien senojo pastato likęs tik pietinis fligelis, bet ir jis – gerokai pakitęs.

„Tačiau šios istorijos įkvepia, norisi jas po truputį atkapstyti, jos įkrauna šiandieną. Menininkų rezidenciją kuriame ne tuščioje vietoje, mes galvojame apie Nidos ateitį, jos evoliuciją, esame tarsi tarpininkai tarp legendinės praeities ir ateities. Tai – ir įsipareigojimas, ir pasididžiavimas“, – sako Robertas, pridurdamas, kad tikisi čia stiprios kūrybinės galios, kurios rezultatai turėtų kasmet matytis liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje numatytame meno festivalyje.

Šią vasarą taip ir nutiko. Dienas Nidoje leidžiantys poilsiautojai „Drugelių stotyje“ galėjo pamatyti įspūdingus Pauliaus Janušonio, Julijono Urbono, Mykolo Saukos, Augusto Serapino, Lauros Garbštienės, Rudolfo Levulio, Kris Lemsalu, Vytauto Jurevičiaus, Adomo Žudžio, Beatričės Mockevičiūtės, Andriaus Arutiuniano ir paties Roberto kūrinius. Iki pat vasaros pabaigos čia veikė „Demus x Burga“ bendradarbystės erdvė, „Komiso“ meno mugė „Delfinai“.

Vaikščiodama po asketiškai įrengtus senojo namo kambarius, galvoju dar ir apie tai, kad kūrybai daug nereikia: tik lovos arba čiužinio ant žemės, stalo ar kėdės kompiuteriui, virtuvės su arbata ir ilgo bendrystės stalo kieme su nuostabiomis istorijomis.

„Drugelių stoties“ pavadinimas man skamba tarsi eilutė iš vasaros romano: lengvi, gražūs ir trapūs Nidoje jie turi vietą, kurioje jaučiasi laukiami. Iš kurios išvyksta, o kartais – sugrįžta. „Ar jauti žodžių žaismą – drugelis-draugelis?“ – klausia Robertas ir mudu išvystome diskusiją apie tai, kad draugeliams stotis tinka, o drugeliams – nelabai. Tik Robertas šių dviejų žodžių santykyje ir kontraste mato tam tikrą socialinę skulptūrą – nuolat kintantį žmonių, idėjų ir netikėtų susitikimų sambūrį, tyrinėjimų vietą. Ypač jei pridėsime „Drugelių stoties“ įkūrėjus – „Nida Art Foundation“ ir gana platų rėmėjų ratą.

„Tiesą sakant, viskas prasidėjo nuo vieną vakarą įvykusio neįpareigojančio pokalbio… – sumanymą kurti menininkų rezidenciją Nidoje prisimena vyriausiasis „Drugelių stoties“ menininkas. – Prieš dešimtmetį į Nidą gyventi persikėlė Rimvydas Bartkus. Prieš penkerius metus jis ėmė man skambinti ir sakyti, kad Nidai verkiant reikia menininkų salos. Tada buvau labai užsiėmęs, bet Rimvydas savo idėjos nepamiršo. Praėjusiais metais jis surado baržą, joje įkurdino Augusto Serapino kūrinį, susirado Mindaugą Vanagą, Arną Vosylių. Mūsų suokalbis įvyko sausio pradžioje, Vilniuje. „Drugelių stotis“ yra vienas iš „Nida Art Foundation“ projektų. Galbūt vizija dar nėra iki galo aiški, mes nežinome, kas iš to išeis, bet daryti pradėjome ir viskas darosi. Turbūt todėl, kad į vieną krūvą susirinko žmonės, kurie tiki, jog nėra neįmanomų dalykų.“

Ko jau ko, bet polėkio „Drugelių stoties“ kūrėjams netrūksta. Ir garsių vardų – taip pat. Kieme pasitinka Mykolo Saukos „Figūra su skyle veide“, viename medinio namo kambarėlyje sukasi Julijono Urbono „Smėlio centrifūga“, kitame – Adomo Žudžio „iŠprotkambaris“, kuriame kaip sardinės statinėje sukišti įvairūs personažai, vaizdiniai bei reiškiniai, dalyvaujantys menininko konspiraciniame diskurse. Tradicinės meno institucijos rimtis čia lieka net ne už durų, o už vartų: vienuose kambariuose menininkai dirba, kituose – gyvena, trečiuose – diskutuoja, o koridoriuose arba kieme, ant žolės, gimsta nauji projektai ir idėjos.

„Turime taisyklę, kad taisyklių čia nėra“, – šypsosi Robertas, visą šią vasarą paskyręs drugelių eksperimentui. Jame – šiek tiek kūrybinės stovyklos, vos vos senojo menininkų pensiono, truputis Berlyno ir labai daug Nidos. Prasmę įgauna netgi tai, kas atrodė nereikalinga, nepatrauklu: parodų erdve tampa sena, sovietinė katilinė. Tereikia ją išvalyti, pamatyti jos grožį ir tada rūdys, vamzdžiai, pusiau nugriauta statybos konstrukcija įgauna visai kitokias prasmes.

„Drugelių stotis“ neišsitenka viename pastate. Ji pasklinda Skruzdynėje, pasiekia marias ir uostą, suformuodama tam tikrą Nidos meno trikampį. Prie „Sofa de Pancho“ su vandeniu ir šviesa susilieja Beatričės Mockevičiūtės instaliacija, baržoje šiemet įkurdintas Andriaus Arutiuniano kūrinys „Chiron“. Taigi menas sutinka žiūrovą jo atostogų keliuose.

Pirmuosius metus veikianti menininkų rezidencija, kaip sako Robertas, dar tik mėgina save atrasti ir suprasti. Ar ji veiks tik vasaromis? Ar menas kam nors bus reikalingas, kai ištuštės paplūdimiai, užsidarys kavinės, o rudens vėjas marių pakrantėje taps atšiauresnis?

„Mes čia atėjome ilgam, – pabrėžia vyriausiasis stoties menininkas. – „Drugelių stotis“ nėra vienos vasaros epizodas – projektas sumanytas dešimtmečių perspektyvai, taip pat tai mūsų įsipareigojimas Nidai. Jos istorija liudija, kad būtent tokie ilgalaikiai bandymai, giliai įleistos šaknys ir sukuria legendas.“

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Rūta Floral

Specialus Lamų slėnis projektas: „Apie meną paprastai“. Projektui įgyvendinti skirta 7000 Eur. Projektą iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“.