Vintažo mylėtojų klubas

„Išmokti matyti grožį netobulume – tai išmokti pamilti gyvenimą tokį, koks jis yra: su savo žymėmis, patirtimis, prisiminimais“, – kalbėdama apie vintažinių baldų išskirtinumus sako vintažo ekspertė, „Avlas Vintage“ įkūrėja Ema Avlas, o aš iškart suprantu: baldai su istorija jos gyvenime užima dar didesnę vietą, nei galėjau įsivaizduoti. Bruklinietišką loftą primenančioje, dizaino ikonomis apstatytoje naujoje studijos erdvėje Ema meistriškai žongliruoja tarp skirtingų dizaino pasaulių ir atveria naujus kelius: ne tik į istorinių baldų pažinimą, bet ir į unikalius ir gyvus interjerus.

– Ema, kuo senas daiktas pranašesnis už naują?

– Seni daiktai turi savo istoriją – ne tik todėl, kad jie liudija buvusius laikus, bet ir todėl, kad atspindi svarbias baldų dizaino bei gamybos revoliucijas. Kiekvienas toks baldas yra savo epochos produktas, sukurtas konkrečiomis technologijomis, iš tam laikotarpiui būdingų medžiagų ir su to meto estetikos suvokimu.

Dauguma „vintage“ laikotarpiu pagamintų baldų išsiskiria ypatingu meistriškumu ir medžiagiškumu, kuris šiandien dažnai nebepasiekiamas, – anksčiau jie buvo gaminami rankomis, kruopščiai, su pagarba medžiagai ir jos ilgaamžiškumui. Pavyzdžiui, legendinė „Eames Lounge Chair“ nuo 1956-ųjų iki apie 1990-ųjų buvo gaminama iš Brazilijos rožmedžio faneros – itin vertinamos medienos rūšies, kurią naudoti vėliau buvo uždrausta dėl jos nykimo. Tokios medžiagos naujame balde jau niekada nebesutiksime.

Kolekcionieriams itin svarbus ir daikto amžius – kuo jis arčiau kūrėjo sukūrimo laikotarpio, tuo vertingesnis. Net jei baldas visiškai nusidėvėjęs ar praradęs estetinį vaizdą, jis gali tapti vertinga investicija, nes išsaugo dalį baldų dizaino istorijos.

– Būnant tavo naujojoje studijoje nepaleidžia jausmas, kad esi kažkur tarp namų, muziejaus ir baldų salono. Ar tokia ir yra vintažinių daiktų galia – tarsi sujungti skirtingus pasaulius į viena? Kaip tu pati jautiesi būdama čia?

– Vintažinių daiktų galia, mano pojūčiu, yra sujungti skirtingus dizaino pasaulius į harmoningą visumą. Jie yra išskirtiniai tiek savo stiliumi, tiek medžiagiškumu, ir kone kiekvienas tampa akcentiniu objektu. Tačiau, nepaisant jų individualumo, jie dera tarpusavyje ir erdvėje, net jei joje susipina skirtingi stiliai, – tarsi sujungdami viską į bendrą darną.

Man ši studija yra kasdienis įkvėpimo šaltinis. Būdama čia jaučiuosi stilinga, rami ir kūrybiška. Iš tiesų, ši aplinka stipriai prisideda prie mano geros savijautos – juk svarbu, kas mus supa kiekvieną dieną. Mano darbo dienos nėra monotoniškos: kartais tvarkau baldus, priimu naujai atkeliavusius radinius ir ieškau būdų, kaip atnaujinti ekspoziciją. Kartais sulaukiu klientų, su kuriais tarsi medituojame kurdami, kaip galėtų atrodyti jų erdvės. Vyksta fotosesijos, kuriu turinį socialiniams tinklams, pasakoju istorijas apie baldus… Kiekviena diena čia savaip unikali.

– Kaip tavo požiūris į namus, erdves, estetiką keitėsi atsiradus „Avlas Vintage“?

– Svarbiausia, ką supratau – kad skirtingų stilių miksavimas yra raktas į unikalų ir gyvą interjerą. Anksčiau maniau, kad harmoniją galima sukurti derinant daugiausia du, tačiau šiandien drąsiai jungiu iš pažiūros itin kontrastingus – pavyzdžiui, „Space Age“ ir „Scandinavian Minimalism“ – stilius, dar įmaišydama ir antikvarinių detalių. Dabar tai ne tik įmanoma, bet ir labai įdomu. Skirtingi stiliai egzistuoja vienoje erdvėje papildydami vienas kitą. Mano estetikos suvokimas perėjo į chaotišką darną – kai labai skirtingos detalės susijungia į vieningą ir įdomią visumą.

– Ema, žinau, kad studija įkurta turint ir platesnių ambicijų, nei tik vintažiniams daiktams surasti naujus namus. Pasidalinki, kokią didesnę šios veiklos prasmę įžvelgi? Galima sakyti, savo veikla iš labai arti supažindini žmones su ryškiausiomis XX a. dizaino ikonomis?

– Lietuvoje vis dar turime labai mažai interjerų, kuriuose drąsiai įsileidžiami vintažiniai baldai. Lyginant su Vokietija, Italija, Portugalija, Olandija ar net artimąja Lenkija, ši sritis pas mus dar tik pradeda augti. Mano studijos atidarymo tikslas – supažindinti lietuvius su šiais unikaliais baldais, suteikti galimybę juos pamatyti, rankomis paliesti, pajusti skirtumą tarp naujo ir vintažinio. Juk vintažas turi tą ypatingą laiko suformuotą patiną, žavesį suteikiančią oksidaciją, autentišką odą. Manau, kad tik gyvai tai galima suprasti, o ir pajausti, iš tiesų. Be to, man svarbu, kad studija netaptų sandėliu, – kiekvienas čia esantis baldas turi atsiskleisti tarsi muziejaus ekspozicija. Kai svečiai jau pajunta, kartu pradedame atradimo kelionę būtent jų interjerui.

– Pasidalink, kas tau yra patys ryškiausi šio laikmečio baldai?

– Kiekvienas stilius turi savo žvaigždę – ikoną, formavusią laikmetį. Bauhauzas man visada asocijuojasi su „Wassily“ kėde – Marcelio Breuerio kūriniu, kuris buvo tikras šio stiliaus vėliavnešys. Tai ne tik baldas, tai tarsi naujos eros pradžia, kai medžiagos ir forma susiliejo į harmoniją, o funkcionalumas tapo meno dalimi.

Galvodama apie skandinavišką minimalizmą, visada prisimenu Arne Jacobseno „Egg Chair“. Tai švarios linijos, paprastumas ir jaukumas. Už šios kėdės dizaino slypi drąsi paieška – pirmą kartą baldų industrijoje buvo panaudotas putoplastas, leidęs sukurti tokią išskirtinę formą.

Formuojantis „Space Age“ stiliui atsirado laisvė žaisti formomis, spalvomis, plastiku. Eero Aarnio „Ball Chair“ yra ryškiausia šio laikotarpio ikona, įkūnijanti erdvėlaivių kūrybos dvasią.

„Mid-Century Modern“ – Charleso ir Ray’aus Eamesų „Eames Lounge Chair“ ir Hanso Wegnerio „Wishbone Chair“. Negaliu išsirinkti, kuris iš jų labiau simbolizuotų šį stilių, abi ikonos yra meistriškumo ir aukščiausios kokybės atspindys.

– O kokius baldus galima pamatyti „Avlas“ studijoje? Kaip tu atsirenki šias selekcijas – kokios jos, į ką kreipi dėmesį?

– Dažniausiai rinkdama selekciją turiu aiškų sąrašą – žinau, kokių baldų ieškau ir kokią istoriją noriu papasakoti. Taip mano darbas įgauna daugiau prasmės. Žinoma, jei pakeliui randu daiktą, kurio nėra sąraše, bet kuris ypatingas ir vertas dėmesio, – jo nepaleidžiu. Mano selekcijos dažniausiai pasakoja apie konkretų stilių ar net apie atskirą dizainerį. Šiuo metu studijoje vyrauja „Space Age“ stiliaus baldai, o ryškiausia jų žvaigždė – ikoniškoji „Studio65“ sofa „Bocca“ iš ribotos „Gufram“ 1989-ųjų kolekcijos. Be to, visuomet stengiuosi, kad studijos selekcijoje būtų bent vienas baldas su autentiška vintažine oda. Noriu, kad kiekvienas apsilankęs galėtų paliesti ir pajusti, ką reiškia tokia oda.

– Japonai nuo seno vertina daiktų netobulumą – įbrėžimus, pasitrynimus, suskilimus. O kaip mums, vakariečiams, išmokti tai priimti? Juk tam tikra prasme daiktams tai suteikia vertę, istoriją?

– Man labai patinka japonų „wabi-sabi“ požiūris – kai įbrėžimai, pasitrynimai ar net nedideli suskilimai yra ne trūkumai, o grožio ir istorijos dalis. Tai tarsi daiktų prisiminimai, jų gyvenimo ženklai, suteikiantys unikalumo ir sielos. Mes, vakariečiai, dažnai siekiame, kad viskas būtų švaru, nauja, tobulai tvarkinga. Dažnai norisi restauruoti vintažinius daiktus ir nušlifuoti juos iki blizgesio, kad atrodytų kaip nauji. Tačiau kartais tokiu būdu ne tik prarandama jų istorija, bet netgi pakenkiama baldo kokybei. Man svarbu turėti tikrą vintažą – su visomis jo žymėmis ir charakteriu, nes tai yra tikras gyvos istorijos liudininkas.

Išmokti matyti grožį netobulume – tai išmokti pamilti gyvenimą tokį, koks jis yra: su savo žymėmis, patirtimis, prisiminimais. Kai supranti, kad kiekviena įbrėžimo linija ant baldo yra kaip jo istorijos puslapis, ima keistis požiūris. Daiktai nebėra tik daiktai – jie tampa tiltais tarp praeities ir dabarties, jie įkvepia ir pripildo namus sielos.

– Ne vienas vintažinių baldų pardavėjas neslėpdamas pardavinėja replikas, tačiau tau itin svarbus baldo autentiškumas. Papasakok, kaip vyksta šie tyrinėjimai: kaip tau pavyksta atrasti ir atpažinti autentiškus, investicijų vertus daiktus?

– Man autentiškumas reiškia ne tik daiktą – tai pagarba kūrėjui ir jo kūrybai. Replika niekada neturės istorijos, kurią norėjo perduoti kūrėjas, o man ši istorija yra svarbi.

Kad atpažinčiau baldo autentiškumą, pirmiausia gilinuosi į jo istoriją – kada ir kur jis buvo sukurtas, pagamintas, kas jį kūrė, kokios medžiagos naudotos, ieškau kuo daugiau pirminių šaltinių. Medžiagiškumas man yra vienas svarbiausių aspektų: tik autentiškame balde galima pajusti kokybės ir laiko patikrintų medžiagų unikalumą. Taip pat svarbu įžiūrėti autentiškus ženklus – gamyklinius ženklus, etikečių likučius ar net unikalius gamybos defektus, kurie būdingi tik originaliems kūriniams. Taip pat stebiu kūrėjo braižą – kaip formuojamos linijos, kaip dera detalės, kokia yra medžiagų apdirbimo kokybė. Visi šie elementai kartu sudaro visumą, leidžiančią ne tik atpažinti originalą, bet ir suprasti jo vertę. Tai ilgas ir kruopštus procesas, kuris man itin įdomus.

– Koks radinys iki šiol tave labiausiai nustebino? Ir apie kokį vis dar svajoji?

– Vienas labiausiai mane nustebinusių radinių – Peterio Ghyczy „Egg Lounge Chair“. Tai nėra plačiai žinomas baldas, bet jis man be galo gražus ir meistriškai sukurtas. Mano selekcijoje pasitaikė ypatingas egzempliorius – su dizaino prototipo antspaudu. Tai reiškia, kad jis atkeliavo iš to laikotarpio, kai kūrėjas dar eksperimentavo ir kūrė pirmąsias šio modelio versijas.

O svajonė… Ieškau P 100 „Joe Lounge Chair“, kurią 1960-aisiais „Poltronova“ gamino pagal De Pas, D’Urbino ir Lomazzi dizainą. Mane žavi šio baldo drąsa – jis sukurtas kaip milžiniška beisbolo pirštinė, kurioje gali patogiai įsitaisyti.

– Vintažiniai daiktai sukuria įsižeminimo jausmą, tam tikra prasme jie simbolizuoja stabilumą šių dienų pasaulyje, kuriame viskas taip greitai keičiasi. Ar pritartum šiai minčiai?

– Visiškai taip. Man vintažiniai daiktai yra tarsi inkaras nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Jie turi savo svorį – ne tik fizinį, bet ir emocinį. Kai laikai rankose baldą, kuris jau gyveno kelis dešimtmečius, jauti, kad jis perėjo laiką, madas, savininkus, bet vis tiek išliko. Tai suteikia ypatingą įsižeminimo jausmą ir primena, kad ne viskas gyvenime yra trumpalaikė tendencija – kai kurie dalykai kurti ilgam.

– Ema, o kaip pasikeitė vintažo pasaulis per pastarąjį dešimtmetį – tiek baldų radimas, tiek jų vertinimas? Ar galima sakyti, kad iš ganėtinai nišinės srities tai tapo sąmoningu pasirinkimu?

– Per pastarąjį dešimtmetį vintažo pasaulis pasikeitė kardinaliai. Kitose šalyse šie baldai iš nišinės aistros tapo sąmoningu pasirinkimu – dėl stiliaus, kokybės, tvarumo. Bet kartu jų paieška pasidarė kur kas sudėtingesnė. Žinovų daugėja, visi akylai stebi, kas tik pasirodo antrinėje rinkoje, ir griebia iš karto – nelaukia nė akimirkos. Atsirado ir daugiau replikų, todėl atidumas tikrinant autentiškumą yra būtinas. Neužtenka tik „pajausti“, reikia pažinti kūrėjo braižą, medžiagas, gamybos detales. Juokauju, kad lietuviams laikas paskubėti – vintažo rinka ne guminė. Ji nebeturi kaip plėstis, juk kas pagaminta tame laikotarpyje, tiek ir turime.

– Užsiminei, kad vis dažniau dirbi ne tik ieškodama baldų, bet ir kurdama interjerus, padėdama žmonėms atrasti, susiorientuoti vintažo pasaulyje. Kaip vyksta šis procesas? Kaip tu pajauti, koks baldas tiktų namams ir ten gyvenantiems žmonėms – ne tik vizualiai, bet ir charakteriu?

– Kai dirbu su žmonėmis, viskas prasideda nuo jų pačių pažinimo. Klausausi, kaip jie kalba apie savo namus, kas jiems svarbu, kaip jie nori jaustis savo erdvėje. Kartu vartome žurnalus apie interjerus, žiūriu, kokias jie pastebi detales, kas jiems patinka. Stengiuosi pastebėti smulkias detales jų asmeniniame stiliuje – ką jie renkasi aprangoje, meno kūriniuose, net kasdieniuose daiktuose. Tos detalės dažnai tampa gairėmis, kaip turi atrodyti ir kokį jausmą kurti jų interjeras, su kokiais baldais įvyks sinergija. Tada pradedu galvoti apie charakterį. Nes baldai, kaip ir žmonės, turi savitą energiją: vieni yra ramūs, subtilūs, kiti – ryškūs, kupini istorijos ir noro „kalbėti“. Man svarbu, kad jie sutaptų su šeimininko temperamentu.

Vienas įsimintinas pavyzdys – klientai buvo kategoriški dėl kėdžių ir nenorėjo tokių, kokias siūliau. Aš jaučiau, kad jos jiems puikiai tiks, tad įkalbinau bent pasimatuoti. Po kurio laiko patys prisipažino, kad tai buvo geriausias sprendimas – tos kėdės tapo pagrindiniu namų charakteriu.

– Tavo aistra vintažui išsiplėtė ir dar toliau – buri „Vintage Lovers Club“. Papasakok apie šią bendruomenę.

– „Vintage Lovers Club“ – tai vieta, kur dalijuosi savo darbo užkulisiais, atradimais, patarimais, išskirtiniais baldų pasiūlymais ir edukaciniu turiniu apie vintažą: kaip atskirti autentiškumą, kokias vietas užsienyje verta aplankyti, į kokius blusturgius užsukti. Tai taip pat erdvė išgirsti kitų atradimus ir kartu burti bendruomenę, kuriai vintažas yra ne tik stilius, bet ir gyvenimo būdas. Be to, planuoju kartu su klubo nariais lankytis interjeruose, kuriuose gyvena vintažiniai baldai, – jausti, tyrinėti ir mokytis kartu.

– Ko norėtum palinkėti žmogui, kuris į savo namus daiktą su istorija įsileidžia pirmą kartą?

– Rinktis baldą ne pagal tuo metu vyraujančias madas, o įsiklausant, ar jis tikrai jums. Pasidomėti dizainerio istorija, kaip jis sukūrė baldą, kokia buvo jo žinutė. O, svarbiausia, leisti baldui pasakoti savo istoriją – gerbti jo autentiškumą ir nebijoti trūkumų, nes būtent jie ir yra tikrasis žavesys.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke